Rasmusas Klajunas - Astrid Lindgren Rasmus Pa Luffen

I ved kalbos vert E
u g e n i j a
t r a v i n s k i e n
I liustravo E
ric
a l m q u i s t
alma littera
V iln iu s 2 0 0 0
UDK 839.7-93 Li428
Versta i: Astrid Lindgren RASMUS PA LUFFEN Raben Sjogren, Stockholm, 1956
ISBN 9986-02-877-9
Saltkrikan AB/Astrid Lindgren" Ali foreign and co produ ction rights shall be handled by Kerstin Kwint A gen cy AB, Stockholm , Svveden. Vertimas lietuvi kalb Eugenijos Stravinskiens, 2000 Leidykla Alma littera", 2000
Pirmasis skyrius
Rasmusas sdjo ant savo num yltos kum pos akos liepos virnje ir galvojo apie tokius daiktus, kuri galjo nebti. Pirmiausia bulvs! inoma, bulvs ga lt sau bti, kai jos ivirtos ir sekm adien piet gauni bulvi su padau". Bet kai jos su Dievo p a galba auga dirvoje ir reikia jas kaupti - tada jau te gul j nebna. Be freken Hiok irgi puikiausiai b t galima apsieiti. M at ji pasak: Rytoj vis dien kaupsim bulves". Kaupsim bulves, pasak ji, bet tai nereik, kad freken Hiok ada padti. O ne, tik Rasmusas ir Gunaras, Dikis Peteris ir kiti berniukai turs prakaituoti bulvi lauke vis ilg vasaros die n. Ir irti kaimo vaikus, einanius keliu pro a l upelin maudytis! Pasiptliai kaimo vaikai, j, be abejo, irgi galt nebti! Rasmusas pagalvojo, ar dar ko nebt galima inai kinti. Bet jam sutrukd tylus kteljimas i apaios. - Rasmusai! Slpkis! Vanagas* ateina. Pro malkins duris kyteljo perspjantis Gunaro snukutis, ir Rasmusas suskato slptis. Jis mikliai n u liau nuo akos ir pakibo ant jos rankomis, o kai po * Sved. hok (hiok) - vanagas
5
R asm usas klajnas
akimirkos freken Hiok pasirod ties malkine, Rasmuso nebebuvo matyti pro alias liepos akas. Kokia laim, nes freken Hiok man, jog berniukams nevalia tupti mediuose lyg paukiams, kai yra naudingo darbo. - Tu, Gunarai, inoma, tik eglines malkas imi? Freken Hiok grietu vilgsniu nuirjo pliauskas, kurias Gunaras buvo susikrovs pintin. - Taip, freken Hiok, - atsak G unaras kaip tik to kiu balsu, kokiu derjo atsakinti freken Hiok. Tai buvo ypatingas prieglaudos vaik balsas, kuriuo rei kdavo kalbti atsakinjant virininkui arba kai a t vaiuodavo pastorius tikrinti ir klausdavo: Argi n e sm agu turti taip graiai sutvarkyt sod?" Ir dar kai ateidavo kartais kaimo vaik tvai suinoti, k o dl jie sum u j berniuk, kuris mokyklos kieme p ravardiuodavo juos prieglaudos vaikzais". Tada reikdavo atsakinti nuolankiai ir paklusniai, nes to, be abejo, pageidavo ir freken Hiok, ir pastorius, ir visi kiti. - Gal inai, kur Rasmusas? - paklaus freken Hiok. Rasmusas i baims dar labiau suspaud ak, ant kurios buvo pakibs, ir meld Diev, kad freken Hiok nueit alin. Ilgiau itaip kyboti jis bt nevaliojs ir, nors truput atleids rankas, bt pam au nuslinks em yn ir atsidrs prieais freken Hiok. O ir mlyndryiai prieglaudos markiniai taip pat viet i tolo. Pauktelius, tupinius ant ak, labai sunku pastebti, nes jiems Dievas dav dengiamj spalv, sak mo6
R asm u sas klajnas
kykloje mokytoja. Taiau prieglaudos vaikams Dievas nedav jokios dengiamosios spalvos, dl to Rasmusas taip uoliai meld jj, kad nusist alin freken Hiok, kol nepasibaig jgos. Dar visai neseniai freken Hiok bar jj u tai, kad jis ess murziniausias i vis prieglaudos vaik, t jis kaip tik dabar prisimin. Tik tegu dar kart ji taip pa sako, tada jis atsakys: A stengiuosi sigyti dengiam j spalv".
7
R asm usas klajnas
inoma, t jis pasakyt visikai tyliai pats sau vie nas. Toki dalyk nekalbsi, kad freken Hiok girdt, o ypa jai tiesiai. Juk jos tokios grietos akys, grieta suiaupta burna, o kartais dar kaktoj atsiranda grieta raukl. Gunaras sakydavo, kad jos net nosis esanti grieta. Bet Rasmusui taip neatrod. Jo manymu, fre ken Hiok nosis buvo labai grai. inoma, dabar, pakibs ant akos ir jausdamas kaip baigia nutirpti rankos, jis nelabai galjo prisiminti k gera jos veide. Ir Gunaras, baikiai tebekraudamas malkas krep, nedrso pakelti aki ligi jos nosies, kol freken Hiok stovjo alia ir irjo j, dl to jam buvo vis tiek, ar ji grieta, ar ne. Jis temat tik kratel krak molytos prikyts. - Ar neinai, kur Rasmusas? - jau nekantriai pa klaus freken Hiok, nesulaukusi atsakymo savo pir mj klausim. - K tik maiau prie vitids, - atsak Gunaras. Tai buvo tikriausia tiesa. Prie pusvaland Gunaras su Rasmusu iekojo kiauini dilglyne u vitids, kur tos kvails vitos kartais nulsdavo dti. Taigi Gu naras mat Rasmus prie vitids prie pusvaland. O kur jis dabar, G unarui atrod, jog bus protingiausia nesakyti freken Hiok. - Jeigu pamatysi j, pasakyk, kad priraut pintin dilgli, - tar freken Hiok ir apsisuko. - Gerai, freken Hiok, - atsak Gunaras. 8
R a s m u s a s klajnas
- Ar girdjai, k? - pasak jis, kai Rasmusas isikabaravo i liepos. - Tau liep prirauti pintin dilgli. Dilgli irgi galt nebti, - galvojo Rasmusas. Vis ilg vasar reikia rauti dilgles vitoms, mat jos kasdien turi gauti dilgli kos". - Ar tie kvaili padarai negali patys pasipeti dilg li, juk jos staiai panosj auga! - Ne, kurgi tau, - pasak Gunaras. - Bkite m alo ns, ivirkit! Jis emai nusilenk vienai vitai, kuri, tyliai karkin dama, prajo pro al. Rasmusas neinojo, ar geriau, kad yra vit, ar ge riau, kad j nebt, bet galiausiai n u sprend, jog te9
Rasmusas klajnas
gul jos bna, nes juk negautum sekmadien kiauinio, o be sekmadienio kiauinio kain ar suprastum, kad sekmadienis. Taigi vitos tegul sau gyvena, ir dl to bus geriausia, kad jis tuojau pat priraus dilgli. Rasmusas nebuvo didesnis tinginys u kitus d e vynmeius. Tik, kaip ir danai tokio amiaus vaikai, nekent visko, kas trukd jam lipti med ar maudytis upelyje, arba su kitais berniukais pasiversti plikais ir tykoti u rsio, kai kokia mergait eidavo atneti bul vi. Jam atrod, kad kaip tik t reikia veikti per vasa ros atostogas. Freken Hiok niekaip negaljo ito su prasti, bet ko ia labai stebtis. Vesterhagos prieglauda buvo valdika, bet i dalies vertsi pati, prekiaudam a kiauiniais ir darovmis. Vaikai buvo pigi ir nepakeiiama darbo jga, ir, nors freken Hiok nieko i j per daug nereikalavo, Rasmusui atrod nemonika vis dien kaupti bulves. Bet kadangi jam, kaip ir visiems nalaiiams, sulaukus try likos met, teks gyventi savarankikai, dl to reikjo i anksto mokytis darbo, t freken Hiok suprato. Tik ne visai suprato, kad netgi prieglaudos vaikams labai naudinga paaisti, bet to i jos gal ir nevertjo reika lauti, nes ji pati niekada neaid. Rasmusas paklusniai rov dilgles u vitids. Ta iau per t laik jis pasak'vitoms kelet tiesi odi. Tingins! Veriau js nebt! ia tiek dilgli, kad net apm audas ima, bet ne, netinka! Ir a turiu rau ti jums lyg koks juodas vergas.
10
Juo ilgiau jis taip galvojo, juo labiau jautsi ess vergas, ir galiausiai pasidar itin smagu. Praeit se mestr mokytoja mokykloje skait knyg apie Ameri kos vergus. Uvis maloniausia pasauly, kai freken skai to knygas, o toji apie vergus buvo graiausia, kiek tik Rasmusas buvo girdjs. Jis rov dilgles ir patyliukais aimanavo. Mat dabar ties juo kybojo verg priirtojo botagas, o u rsio guljo unys, ketindami paokti, jeigu jis nepakanka mai greitai prikim pintin. Dabar jis rinko medviln, o ne dilgles. Didel pirtin, kuri jis buvo usim o vs, kad nesidilgint, nelabai, inoma, tiko vergui, kartos piet valstij sauls kepinamam, taiau be jos nebuvo galima apsieiti. Rasmusas rov ir rov. Betgi ir negrus retkariais kas nors pradiugina. Prie rsio augo krvel dideli dilgli. Rasmuso pintin jau buvo pilna, bet jis prijo ir nukirto jas, nordamas paerzinti unis. Ir tada prie rsio pjuvenose pamat kak gulint. Tai buvo tikras penki eri5 4 ' pinigas, nors ir aplips pjuvenomis. Rasmusui m tuksti irdis, negali bti penkiaeris, taip neatsitinka! Taiau jis nusimov pirin ir atsargiai i sim i pjuven radin. Ir vis dlto tai tikrai buvo penki eri pinigas! Med vilns laukas dingo, unys inyko kaip dmas, varge lis vergas stovjo visikai pakriks i diaugsmo.
* Er - smulki ved moneta (vert.).
11
Rasmusas klajnas
O koki dalyk galima gauti u penkias eres! Dide l maiel karamels arba penkis ledinukus, arba plyte l okolado. J yra krautuvje kaime. Gal net rytoj per pietus galt ten nubgti. Galt ir nebgti tenai, o lai kyti ir laikyti t penkiaer - koks jis bt turtingas ir k panort, t galt nusipirkti. inoma, tebnie sau vitos, ir dilgls tegul auga, nes be vit ir dilgli nebt taip atsitik. Rasmusas m gailtis, kad visai neseniai taip piktai pldo varg eles vitas. Jos tikriausiai ir nekreip tai dmesio, vaiktindamos po vitids kiem, bet jis vis dlto n o rjo pasakyti, kad visai nepyksta ant j. - Aiku, gyvenkit sau, - pasak jis ir prijo prie vi tids kiemo tinklins tvoros. - O a jums kasdien prirausiu dilgli... Ir tada atsitiko dar vienas stebuklas. Jis pamat nau j daikiuk. Kieme, visai prie pat karkinanios leghor n veisls vitos, guljo kriaukl. Tarp vit ml gu ljo grai balta kriaukl su mayiais rudais takuiais. - O! - suuko Rasmusas. - O! Jis bem at atsidar vitids kiemo vartelius ir, ne kreipdamas dmesio klaikiai kudakuojanias ir i i gsio visas puses puolanias vitas, pribgo ir pasi m kriaukl. Dabar jis buvo toks laimingas, kad nepajg vienas pakelti tos laims. tbt turjo nueiti ir pasipasakoti visk Gunarui. Vargas Gunaras, juk jis tik prie valan d buvo kieme ir nerado nei kriaukls, nei penkiaerio!
12
Rasmusas susimst. Gal ir kriaukl, ir penkiaeris gu ls ia ir po valandos? Gal koki burt dka jie ia at sidr, kai tik Rasmusas pradjo rauti dilgles? Gal tai buvo stebukl diena, kai atsitinka toki nuostabi da lyk? Geriausia paklausti Gunar, k jis galvoja. Rasmusas pasileido tekinas kiek kojos kerta, bet prisimin dilgli pintin. Jis sugro atgal prie rsio, pasim pintin ir, neinas ja vienoje rankoje, o antrja apsigniaus kriaukl ir penkiaer, nubgo iekoti Gu naro. Gunar jis rado aidim aiktje, kur vaikai papras tai rinkdavosi pasibaigus dienos darbams. ia stovjo visas brys, ir aikiai buvo matyt, jog kakas atsitiko Rasmusui nesant. Rasmusas labai norjo pasiaukti Gunar ir parody ti savo turt. Bet Gunaras turjo svarbesni reikal. Rytoj nekaupsim bulvi, - pasak jis trum pai. Kakas atvaiuos rinktis vaiko. Prie toki naujien penkiaeris ir kriaukl pavirto beveik niek. Niekas negaljo prilygti iniai, kad vie nas i j sigis nuosavus namus. Vesterhagoje nebuvo vaiko, kuris nebt svajojs apie toki laim. Netgi di deli berniukai ir mergaits, kurie netrukus turjo engti savarankik gyvenim, neklausydami proto balso, tikjosi tokio stebuklo. Dargi negraiausi, di diausi paniurliai ir nevykliai negaljo atsikratyti vilties, kad vien grai dien kas nors ateis ir dl ne
13
R asm u sas klajnas
suprantam prieasi pasirinks btent j ar j. Ne kaip pusbern ar pusmerg u pastumdl, bet kaip sa vo vaik. Prieglaudos vaikai nesivaizdavo pasaulyje didesns laims, kaip turti tvus. Atvirai, inoma, ne visi bt pripain savo beviltik svajon. Taiau Ras musas, kuris tebuvo devyneri met, nemokjo apsi mesti ess abejingas. - Klausykit, - tar jis susijaudins, - klausykit, o jei gu jie pasiims mane. Oi, kaip noriau, kad jie mane pasiimt. - h, nesitikk, - pasak Gunaras. - Jie visad isi renka mergaites su garbanotais plaukais. Rasmuso diaugsmas dingo, ir jo veid apniauk skaudi neviltis. Jis irjo rimtomis akimis Gunar tarsi maldaudamas. - Ar tu vis dlto manai, kad negali atsirasti toki, kurie paim t berniuk su lygiais plaukais? - Jie nori garbanot mergaii, juk a sakiau. Pats Gunaras buvo ypa negraus, riestanosis ber niukas, plaukai lyg okos eriai, ir savo viltis sigyti t v ir motin jis itin slp. Niekas nebt suprats, kad jam bent kiek rpi, kas bus rytoj. Po valandos, guldamas savo siauroje lovelje alia Gunaro berniuk miegamajame, Rasmusas prisimin, kad dar nepapasakojo apie kriaukl ir penkiaer. Jis persisvr per lovos krat ir sunibdjo: - Klausyk, Gunarai, kiek nuostabi dalyk atsitiko iandien.
14
Koki dalyk? - paklaus Gunaras. A radau penkias eres ir grai grai kriaukl, tik nlrkam nesakyk! Ar parodysi man? - smalsiai sunibdjo Gunams. Eime prie lango, a noriu pairti. |ie nutykino vienmarkiniai prie lango. Vasaros va karo prieblandoje Rasmusas parod savo brangenybes, o[sargiai, kad niekas daugiau nepamatyt, tik Gunaras. Kaip tau sekasi, - tar Gunaras ir smilium paglosli *velni kriaukl. - Tikrai sekasi. Ir utat manau, kad gal vis dlto jie panors mans, tie, kur.rytoj atvaiuos. ~ K gi, m anyk sau, - pasak Gunaras. Ariausiai d u r guljo Dikis Peteris, vyriausias i luTniuk ir aminas vadeiva. Jis pakilo ant alkni ir atidiai pasiklaus. - Gulkit, - sunibdjo jis. - Vanagas ateina... gir dti kopiant laiptais. ( amaras su Rasmusu puol savo lovas, net mar kiniai suplak nuogas kojas. Kai Vanagas jo, miega masis buvo kaip imirs. Aukltoja lank prie nakt. Ji jo nuo vienos lovos prie kitos, tikrindama, ar viskas tvarkoj. Kartais, labai iriai, ji imdavo ir negrabiai, tarsi nenoromis, paglosty davo kok berniuk. Rasmusas nemgo Vanago, taiau kiekvien vakar vildavosi, kad j paglostys. Neinojo kodl, tik troko, kad j paglostyt.
15
Jeigu ji paglostys m ane vakar, - galvojo Ras musas guldamas, - tada ir rytoj man atsitiks stebuk l. Tai reik, kad tie, kur atvaiuos rytoj, isirinks m a ne, nors mano ir lygs plaukai". Freken Hiok kaip tik buvo prie Gunaro lovos. Ras musas lauk pastirs. Dabar... dabar ji prieis prie jo'. Rasmusai, negnaibyk antklods, - pasak freken Hiok. Paskui nujo toliau, o po minuts udar duris - ra miai, grietai ir rytingai. Miegamajame buvo tylu. Tik nuo Rasmuso lovos pasigirdo gilus atodsis.
16
Antrasis skyrius
Rytojaus ryt daug muilo sudilo berniuk prausyklo je. Pasak Vanago, tviams labiausiai patinkanios va riai ipraustos ausys ir nuveistos rankos, o iandien reikjo itin pasistengti savo labui. Rasmusas sidjo didel gabal muilo praustuv ir taip m veistis, kaip nuo Kald nebuvo veitsis. Jo plaukai buvo lygs - ito jau niekaip n e p a k e i si, - bet jeigu ausys k nors lems, tai varesni vi soj Vesterhagoj t dien niekas neatras, o raudones ni ir labiau nugrem t rank n vienas neturs. Nors mergaits pranaesns ir iuo atvilgiu, juk jos nemonikos vareivos. Rodos, kad purvas nelimpa prie j taip, kaip prie berniuk, o be to, jos vis laik plauna, veiia, kepa ir kitk veikia ir nuo to pasidaro dar varesns. Vidury aslos stovjo Dikis Peteris, dar nepaiupinjs nei muilo, nei epeio. Ruden jam sukaks tryli ka met, tada ar nors, ar nenors, reiks palikti Vesterhag. Jis inojo, kad teks eiti u pusbern pas kur nors apylinks kinink ir kad net variausiai nuveistos ausys to nepakeis. M at j galas, nesiprausiu iandien, - pasak jis balsiai.
17
R asm u sas klajnas
Prie praustuvi visi nuiuvo susimst, epeiai nutilo. Dikis Peteris buvo vadas ir dabar nusprend nesiprausti, reikjo pasukti galv, k paiam daryti. - Ir a iandien nesiprausiu! Gunaras staiga padjo epet. Jis irgi inojo, kad nei muilas, nei vanduo nepadarys jam stebuklo. - Ar tu kvailas? - pasak Rasmusas ir nusibrauk nuo aki varvanius plaukus. - Juk inai, kas atva iuos. - Gal manai, kad pats karalius Oskaras, - tar Gu naras. - Man vis tiek, kas atvaiuos, ar karalius, ar skudurius i Cisos, nesiprausiu, ir baigta. Virja teta Olga, kuri buvo truput plepesn u fre ken Hiok, pasakojo, kad atvaiuosis pirklys, ne tasai skudurius, bet didelis ir turtingas, ir poni atsiveis. Jie netur savo vaik, dl to nebsi kam paveldti krautuv. Utat jie atvaiuosi Vesterhag vaiko si snyti, pasakojo teta Olga. Paveldti krautuv, ia tai bent, - pagalvojo Rasmusas. - Krautuv, piln kara meli, ledinuk ir pastili, inoma, milt, kavos, m ui lo ir silki jie taip pat turi". - A vis dlto m anau nusiprausti, - nedvejodamas pasak Rasmusas ir m veistis alknes. - Aiku, prauskis, - tar Gunaras. - A tau padsiu. Jis pagrieb Rasmus u pakarpos ir staiga murd jo galv praustuv. Rasmusas paoko prunkdam as ir ts. Taiau Gunaras stovjo ir juoksi savo meiliu, riestanosiu veidu.
18
- Bene supykai? - paerzino jis. Tada ir Rasmusas nusijuok. Ant Gunaro jis niekad negaldavo ilgai pykti. Bet imaudys j btinai. Jis pa sim praustuv ir grasindamas pradjo slinkti prie Gunaro, kuris stovjo alia miegamojo dur ir lauk jo upuolant. Rasmusas pakl praustuv - dabar jis pa darys Gunarui tok du, kad tasai pajus. Bet kai tik Rasmusas prisitaik klistelti, jo auka mai stryktel jo al. T pat akimirk atsivr durys, ir vanduo i praustuvs lyg niokianti tropik litis teljo ant to, kuris pasirod tarpduryje. O pasirod ten freken Hiok. Deja, kai itaip atsitin ka, tik vienas mogus gali susilaikyti nesijuoks, b19
Rasmusas klajnas
tent tas, kuris yra pakliuvs po vandens srove. Freken Hiok lengvai galjo itverti nesijuokusi, taiau berniu kai neikent m kikenti. O pro kikenim buvo gird ti aiokas baims juokas. Tai juoksi Rasmusas. Koki akimirk juoksi lyg pakvais, paskui neteko ado ir persigands lauk katastrofos. Katastrofa buvo nei vengiama, t jis suprato. Freken Hiok labai mokjo tvardytis, t ir dabar p a - rod. Ji tik pasipurt lyg lapias uo ir smeig Rasmus piktas akis. - Dabar a neturiu laiko su tavim prasidti, - pasa k ji. - Bet vliau btinai pasikalbsim. Tada skambiai suplojo rankomis ir kteljo: - Po pusvalandio rinksims kieme. Per t laik tu rit pasikloti lovas, susitvarkyti miegamj ir pavalgyti. Ir freken Hiok ijo, net nevilgteljusi Rasmus. Jai dingus, prasidjo diugus klyksmas. - Cha cha, tai bent isimaud, - pasak Dikis Pete ris. - kart tu tiksliai pataikei, Rasmusai. Taiau Rasmusas negaljo diaugtis savo tikslumu. Nekaip prasidjo i diena. Nebus ji stebuklinga, ir ne toji diena, kada jis sigis tvus. Tik bausm gaus atken tti, ir tikriausiai iauri bausm, nes padar bais da lyk. Jis drebjo i baims ir nerimo, visas jo liesas de vynmetis knas krpiojo. - Apsirenk, - tar Gunaras. - Tu net pamlynijs nuo alio.
20
Rasmusas klajnas
Ir truput tyliau pridr: - A kaltas, kad tu apliejai Vanag. Rasmusas tirtdamas apsivilko markinius ir usi mov kelnes. Juk vis tiek, kas kaltas. Juk nei jis, nei Gunaras nem an, kad taip kvailai atsitiks. Bet jis n e tvr siaubu, pagalvojs, kaip j nubaus Vanagas. Jei gu kas labai smarkiai nusikalsdavo, freken kartais n u plakdavo rykte. Dikis Peteris gavo perti vien syk, kai prisirak obuoli i pastoriaus sodo, ir Elofas vie n ryt, kai supyks virtuvje ivadino tet Olg be dione, o Vanagas girdjo. Taiau klistelti vis praustuv vandens ant paios aukltojos turbt bai siau, negu vogti obuolius ir ipravardiuoti k nors bedione. Tikriausiai jis gaus ryki Vanago kam baryje. Bet jeigu ji primu mane, a numirsiu, - galvojo Rasmusas. - Imsiu ir numirsiu, ir baigta". Vis dlto, kai esi prieglaudos vaikas su lygiais plaukais, kurio niekas nenori imti, tada veriau n u mirti. Jis tebebuvo prislgtas, kai su kitais vaikais ijo kiem. Freken Hiok jau buvo ten, apsivilkusi puonia juoda suknele ir prisiriusi balt krakmolyt prikyt. Ji pliaukteljo rankomis ir pasak: - Kaip tikriausiai girdjote, iandien bus svei. Netrukus atvaiuos vienas ponas su ponia, nori vilg telti jus ir truput pasikalbti. Js sau aiskit kaip pa
21
Rasmusas klajnas
prastai, aiku, bt gera, kad elgtumts truput rim iau negu visada. Taigi eikit aisti! Rasmusas visikai nenorjo aisti. Jis man, kad vargu ar jau kada benors aisti. Dl to sirang sa vo mgstam viet liepoje. ia jis galjo ramiai pagal voti, o be to, sekti alj ir pam atyti, kada atvaiuos pirklys su paia. Nors jis jau ir nebeturjo vilties, kad tie mons isirinks j, bet vis dlto buvo domu p a irti, kas bus. Rasmusas tupjo po aliu skliautu ir lauk. Kriauk l ir penkiaer jis turjo kelni kienje. Isims pasi irjo, malonu buvo juos laikyti rankoje. Mano grauolliai, - velniai pagalvojo jis. - Mano grauolliai!" Nors ir po tiek nelaimi, jis vis dlto negaljo nepa sidiaugti savo nuostabiomis brangenybmis. Tada toli aljoje pasigirdo neaikus arkli kanop kaukjimas. Paskui pasigirdo ariau, ir netrukus ties kelio vingiu pasirod brikel. Pora br arkli ristele bgo viekeliu keldama dulkes, o kai atvaiavo ties varteliais, vejas garsiai sustabd kteljs: Tpru!" Brikelje sdjo ponas ir ponia, ir kokia grai ta p o nia! Ji dvjo ydr skryblait su baltomis plunksno mis, kurios sibavo ant aukto viesi plauk kuodo; nuo sauls ji buvo isiskleidusi balt nrini skt, bet pavertusi j atgal, dl to Rasmusas gerai galjo matyti jos gra veid. Sviesi medvilnin suknel taip pat bu22
R asm usas klajnas
vo grai, su plaiu pstu sijonu; lipdama i brikels ji pasikl j, sumusi maa balta ranka. Rasmusui pasi rod, kad ponia visikai tokia pat, kaip pasak fja. Maytis storas vyras, kuris padjo jai ilipti i brikels, anaiptol nebuvo toks graus. Ir n kiek nepasakikas, bet juk jis turjo krautuv, piln ledinuk ir karam e li, o tai svarbiausia. Smulkiais dailiais ingsniukais ponia su skiu jo pro vartelius, kuriuos ponas jai palaik atidars. Ras musas pasilenk kiek tik gaijo, bijodamas praleisti nors menkiausi jos pasakiko pavidalo detal. Jeigu tokia bt motina kaip ji, kain kaip tada atrodyt? Mama, - tyliai tar Rasmusas pats sau, tarsi ban dydamas. - Mama! O, jei i diena vis dlto bt jam stebuklinga! Tada toji graioji ponia suprast, jog geresnio vaiko u j nra visoje Vesterhagoje. Tada, vos j ivydusi, pasa kyt: Oi, irkit, tai toks berniukas su lygiais plaukais, kur mes labai mielai nortum e pasiimti". Tada pirklys linktelt galv ir pridurt: Taip, gerai j bt turti krautuvje, gal jis ir saldainius mokt par davinti". O kai freken Hiok ateit vestis jo savo kambar ir nort iplakti, tada pirklys pasakyt: Bkite maloni, nelieskite m s vaiko". O paskui jie tutuojau pasisodint j kariet ir jis laikyt u rankos graij poni, o prie varteli stov
23
R asm usas klajnas
t Vanagas su rykte ir spoksot isiiojusi. Karietai riedant alja, arkli kanopos kaukt vis toliau ir to liau. Pagaliau ji ninieko nebegirdt, tada paverkt truput ir pasakyt: Ivaiavo Rasmusas". Jis atsiduso. Ak, kad pasaulyje nebt tiek daug garbanot mergaii! Greta, Ana Stina ir Eina, netgi trys vien tik ioje prieglaudoje. Elina taip pat, bet ji keista, jos tikriausiai neimt. Rasmusas ko greiiausiai isikabarojo i medio. Pir klys su savo mona jau buvo kieme ir galjo bemat pa siiupti koki garbanot mergait. Jis turi bent pasiro dyti iki to laiko, o paskui tegul patys lieka kalti, jei nenors jo imti. Rasmusas drsiai nudro kiem, kur freken Hiok k tik pasveikino sveius. - Praom sod, igersim kavos ir pakalbsim, - pa sak ji, ypsodamasi visu veidu. - Ponai tuo metu ga lsit pasiirti vaikus. Graioji ponia taip pat nusiypsojo, truput drovdamasi, ir nedrsiai apvelg vaikus. - Taip, pairsim, kas... Jai vyras pritar patapnojs per pet. - Taip, taip, - pasak jis. - Taip, dabar igersim ka vos ir bus viskas gerai. Vaikai ia pat aiktje aid m utuk. Jiems buvo liepta, dl to jie ir aid. Bet tai buvo pasigailtinas aidim as, ir niekam jis neteik m alonum o. Bene ga24
Ii aisti, kai visa tavo ateitis, ko gera, priklauso nuo to, kaip tu elgiesi ir kaip atro dai btent ryt. Vai kai vogiomis vis vilgiojo tuos tris mones, s dinius prie kavos stalo po alyv krm u. aidim aikt slg niri tyla. Niekas nesibar, niekas nesi juok, vienintelis garsas buvo m utuko pliaukji mas sviedin, ir jis atrod itin skaudus tyl vasa ros ryt. Nedrsiai, lyg riukas pasimets nuo brio, Rasmu sas ubgo u alyv krmo. Jis n neman, kad freken Hiok su sveiais sdi sode u stalo, o kai pamat, jau buvo per vlu grti ir pasukti kitu keliu. Dl to turjo praeiti pro juos baisiausiai susisarmatins, pastirusio mis kojomis. Eidamas slapia vilgteljo freken Hiok. Ji buvo taip arti, ariau negu reikia, ir Rasmusas p a kniopstomis puol alin prie vaik, aidiani aikt je. Ir graij poni jis dirsteljo, o i kaip tik t aki mirk pasiirjo j. Rasmusas tarsi priaugo prie ems, tik stovjo ir spoksojo sumis. - Rasmusai! - grietai pasak freken Hiok, bet dau giau neitar n odio. iaip ar taip, juk itie ponai ir atvaiavo pasiirt vaik. - Ar tavo vardas Rasmusas? - paklaus graioji ponia. Rasmusas nevaliojo atsakyti, tik linkteljo. - Reikia nusilenkti, kai sveikiniesi, - pasak freken Hiok.
25
R a s m u s a s kl aj t i a s
- Gal nori meduolio? - paklaus pirklien ir pam vien i lkts. Rasmusas paraudo ir staiga nusilenk. Paskui dirs teljo freken Hiok - ar galima paimti meduol, ar ne? Feken Hiok leido, ir Rasmusas pam. - Reikia nusilenkti ir padkoti u meduol, - pasak freken Hiok. Rasmusas dar labiau paraudo ir nusilenk. Jis tebetrypiojo vietoje neinodamas, k daryti. Valgyti me duolio nesiryo ir nesuprato, ar jam galima eiti, ar rei kia stovti vietoje. - Bk aisti, - pasak freken Hiok. Tada Rasmusas apsisuko ir kaip pakvais nud m alin. Palei aidi m aikt ant vejos jis atsisdo ir m valgyti m eduo l, didiausio apm audo grauiamas. Jis elgsi kaip koks avigalvis, stovjo pastirs ir netgi nesusiprato nei nusilenkti, nei ai" pasakyti. Dabar toji pirklio m o na tikriausiai pamanys, kad jis avigalvis. Saul vis kilo auktyn dangaus skliaute. Buvo gra i, giedra vasaros diena ir nereikjo kaupti bulvi. Ta iau Vesterhagos vaikams tai buvo sunki diena, pilna kankinanio laukimo. Su sviediniu aisti greitai nusi bodo. Nieks net nesisteng dtis ess linksmas. Vaikai neinojo, kaip pasinaudoti tuo keistu laisvalaikiu, k u ris truks tiek laiko, kiek reiks tiems m onm s isi rinkti. N vienas rytmetis neatrod jiems toks sle giantis. Jie stoviniavo kieme abejingi, susiskirst
26
maais breliais, ir vogiomis vis dirsiojo dam su skiu. Jos vyras tebesdjo prie kavos stalo ir skait laikrat; be abejo, rinktis adjo jo mona. Ir pirklien vaikiojo nuo vieno brelio prie kito. Ji kalbino visus i eils, truput nedrsiai, lyg sumiusi, nelabai inojo, k pasakyti tiems vargams vaikuiams, kurie taip keistai irjo j. O antai tas maas berniukas, Rasmusas, irjo i vis atkakliausiai. Jo tamsios akys, kurios atrod itin didels smulkiam strazdanotam veide, tarsi maldaute maldavo. Taiau ne vienos akys itaip meld ir pra. tai ta raudonskruost apskritut mergyt su viesiomis pasi ptusiomis garbanomis. Jos vilgsnio negaljai n epa stebti, kur tik pasisuksi, visur ji atkakliai sek. Ji buvo atviraird ir vienintel i vis vaik drsdavo nusi ypsoti, kai kas jai nusiypsodavo. Pirklien patapnojo jai per skruost. - Kuo tu vardu, mano maule? - Greta, - atsak viesiaplauk ir dailiai linkteljo. Koks graus tetos sktis, - pasak ji. Teta mosteljo balt nrini skiu ir pati pagalvo jo, kad jis graus. Ir staiga netyia imet j ant vejos. Ji buvo besilenkianti pasiimti, bet Greta prioko pirma. Ir ne viena Greta. Rasmusas taip pat stovjo netoli, kiek tik drso prieiti prie ponios, ir dabar puol griebti skio. O, pagaliau jis parodys, kad irgi moka bti mandagus.
27
- Leisk, - pasak Greta, pldama skt. - Ne, a... - tar Rasmusas. - Leisk, - pasak Greta ir vl trukteljo. Staiga Rasmusas nustro ir su siaubu pasiirjo nutrkusi skio ranken savo saujoje. Kit skio dal laik Greta. Ji irgi buvo persigandusi. O galiausiai supratusi, kas atsitiko, m verkti. T pat akimirk pribgo freken Hiok. - Rasmusai, netika tu, - m aukti ji. - Turbt iprotjai iandien. Ar tu kada imoksi elgtis kaip m o gus! Kartos gdos ir nevilties aaros upldo Rasmusui akis, ir jis smarkiai iraudo. Pirklien irgi sujaudino vaik nelaim. - Niekis, - band nuraminti ji, - ranken galima vl tverti. Mano vyras pataisys. Ji pasim sugadint skt ir nuskubjo pas vyr, kuris dar nebuvo atsikls nuo kavos stalo. Greta be m at nusiluost aaras ir nusek paskui lyg smalsus unytis. Ji atsistojo per kelis ingsnius ir atidiai steb jo, kaip pirklys tver ranken ir sutais skt. - Kaip gerai, kad j galima pataisyti, - tar ji paten kinta. Ji ypsojosi, o viess garbanoti plaukai vytjo saulje. O Rasm usas dingo. Su savo gda ir v yrui n e d e raniom is aaromis jis nulindo iviet. Tai buvo ra m ybs vieta nuskriaustai sielai, geriausia vieta, kur
28
galjai pasislpti su savo nelaime. Sukarpyt laik rai krvoje visada pavykdavo rasti k nors d o maus paskaityti, ir per valand galjai pamirti visas graias pirklienes ir nrini skius iame iauriame pasaulyje. Rasmusas sdjo susikaups ir skait. I ties jam pasisek - rado nepaprastai domi naujien. Ipts akis skiemenavo tai, kas buvo parayta laikratyje.
APIPLIMAS
SANDS
FABRIKE
Vakar buvo iauriai upultas Sands fabrikas. Du usimaskav vyrai sibrov j fabriko kontor, pagsdin pistoletais susiglem vis kas, kurioje buvo fabriko savaits algos. Po to plikai dingo, nepalik joki pdsak.
Rasmusas sivaizdavo tuos vyrus su kaukmis ir suvirpjo i susijaudinimo. Dabar jis visikai nebepri simin pirklienes. Taiau, kai po keli valand pirklys su m ona i vaiavo i Vesterhagos, jis stovjo prie varteli ir ilgai lydjo akimis kariet. Upakalinje sdynje sdjo
29
Greta, jos viesi galvut lingavo alia ydros plunksntos skryblaits. Ten vaiavo Greta... ir tikriausiai buvo sikibusi rank graiajai poniai.
30
Treiasis skyrius
- O k tu dabar pasakysi? - tar Gunaras, kai karietos nebebuvo matyti. - Jie visad ima mergaites su garba notais plaukais, juk a sakiau. Rasmusas linkteljo. Tai tiesa. Berniukams nra vil ties, kai alia tiek garbanot mergaii. Ir vis dlto, argi negali atsirasti pasaulyje mogus, kuris nort pasiimti berniuk su lygiais plaukais. Nors vienas... kur nors... toli u to kelio poskio. - Klausyk, a inau, kas reikia daryti, - staiga tar Rasmusas. - Reikia paiam ikeliauti ir pasiiekoti tv. - Kaipgi? Koki tv? Gunaras ninieko nesuprato. - Toki, kurie priimt tave. Kai nebus daugiau ko pa sirinkti, juk turs imti bet kok, nors ir netursi garban. - Tu staiai genijus, - tar Gunaras. - M an rodos, nueik pas Vanag ir pasakyk: Labai atsipraau, bet iandien a negaliu kaupti bulvi, man reikia pasiie koti, ar nenort kas mane paimti". - Kvaily, juk reikia sprukti nesiklausus Vanago. Pa bgti, ar dabar supranti? - Aha, pabk, - tar Gunaras. - Tuoj sugri namo, kai tik ialksi, ir jeigu dar niekad negavai lupti, tai ta da tikrai gausi.
31
Lupti", - pasak Gunaras. Rasmus nukrt iur pas. Kaip jis galjo pamirti, kad jo laukia toks siau bas? Juk jis gaus ryki nuo Vanago, bent jau n kiek neabejojo, kad gaus. Vien tik pagalvojus ipyl altas prakaitas. - Einam paaisti mutuko, - tar Gunaras. - Juk tu neadi tutuojau bgti? Gunaras udjo rank jam ant peties. Jis buvo ge ras, tas Gunaras, jo ranka atrod lyg paguoda. Rasmusui pasidar ramiau, ir jis nusek paskui aidim aikt. Ten visi vaikai stovjo apspit Dik Peter, kuris ty ia ypsojosi ir tipeno aplink vaidindamas pirklien. - Kuo tu vardu, m ano mayti? - paklaus jis, p a tapnojs Elofui per galv. - Tau turbt ia gerai, Vesterhagoje? Ar esi mats timobil? Ar tu kada prikrovei kelnes? itaip pirklien sakant n vienas nebuvo girdjs, bet visi juoksi patenkinti. Smagu buvo pasityioti i tos, kuri buvo suklusi tiek slapto nerimo ir tiek slap t vili ir kuri niekad ia daugiau neatvaiuos, tokia grai su savo ydra skryblaite ir nrini skiu. - O, irkit, berniukas su praustuve, - suriko Di kis Peteris, kai Rasmusas su Gunaru prijo artyn. - Ko kius vandens poktus adi ikrsti Vanagui rytoj? Rasmusas nenorjo n nekti apie vandens pok tus, bet kai Dikis Peteris teikdavosi k ukalbinti, rei kdavo tinkamai atsakyti.
32
R asm u sas klajnas
- Cha, gal man pasiskolinti sodininko arn ir api purkti j, - pasak jis ididiai. Visi pritar juoku, o Rasmusas postringavo toliau skms paskatintas: - Arba pasiimsiu ugniagesi arn ir ipersiu j. Keisiausia, kad dabar niekas nebesijuok. Visi stai ga nutilo kaip numirliai, smeig akis kak u Rasmuso nugaros. Rasmusui nudieg pilv, jis mai pasi irjo, kas ten yra. Nagi Vanagas. Vanagas su juodu apsiaustu p sto mis rankovmis ir graia skryblaite, ji taissi eiti pas pastori gerti kavos, kaip sak teta Olga. Dieve mie las, ir kodl jai reikjo atsidurti kaip tik ia ir kaip tik dabar? - irk, tai tu adi mane iperti? - pasak freken Hiok kone linksmu balsu. - Ateik pas mane kambar rytoj i ryto atunt valand, tada pamatysim, kas gaus perti. - Gerai, heken Friok... - sumurmjo Rasmusas visai apkvaits i baims. Freken Hiok pritrenkta pakraip galv. - Heken Friok"... neinau, kas tau iandien pasi dar, Rasmusai. Ji nujo sau, o Rasmusas paliko bestovs, aikiai su prasdamas, kad prauvo galutinai. kart jau tikrai jo niekas neigelbs. Teks atsiimti ryki, ir pats suprato, kad vertas. Bene gali nenubaustas per vien dien pri krsti tiek kvailysi.
33
- E, ji nelabai smarkiai plaka, - paramino Dikis Pe teris. - Ne taip baisu. N r ko ia nukabinti nos. Taiau Rasmusas niekad kaip gyvas nebuvo gavs ryki ir aikiai jaut, kad neitvers. N jokiu bdu neitvers. Ak, kodl gi jis nesdi dabar karietoje alia pirklienes ir nerieda tolyn nuo Vesterhagos! iaip ar taip, galiausiai lieka jam tik viena ieitis - bgti. Kaip gi jis itvers savo lovoje vis nakt inodamas, kad, vos tik iau rytas, jam reiks droti pas freken Hiok atsiimti ryki. Taiau vienas jis turbt neikeliaus, Gunaras turs irgi eiti su juo... turs! Rasmusas pasineks su juo, prays, maldaus, kad bgt drauge. Nra kada gaiti laiko. Po keli valand jiems reiks ivykti. Ilga diena baigsi. Buvo metas gulti, bet visi norjo dar pabti lauke. vakar budjo teta Olga, nes freken Hiok buvo ijusi. Tetos Olgos nelabai kas pais. Mer gaits paklusniai sujo vid, kai ji paauk, o berniu kus turjo varyti kaip besispyriojani jautuk band. N vienam nesinorjo gulti tok vies, puik vasaros vakar. Rasmusas vis laik nesitrauk nuo Gunaro, o ren giantis panibdjo: - Gunarai, a vis tiek inakt pabgsiu. Bk ir tu drauge! Taiau Gunaras piktai kumteljo jam. - N etaukk niek! Ko gi tau bgti? Rasmusas n Gunarui nenorjo prisipainti, kad bi jo ryki ir dl to nori bgti.
34
R asm u sas klajnas
- Man nusibodo ita sena prieglauda, - pasak jis. adu pasiiekoti kur kitur vietos gyventi. - Spruk, jei nori, - tar Gunaras abejingai. - Bet man bus gaila tavs, kai sugri. - A niekada nesugriu. Tai buvo baiss ir iurps odiai. Rasmusas pats krpteljo pasaks. Jis gyveno Vesterhagoje nuo pat maens. Neprisimin kit nam , neprisimin kitos motinos, tik freken Hiok. Tikrai iurpu buvo pagalvo ti, kad jis ieis aminai. Keista bus niekad nebematyti Vanago, i ties keista. Ne todl, kad jis bt j myl js, bet vis dlto... Prie kelet met, vien vakar, kai Rasmusas sirgo ausies udegimu, ji buvo pasisodinusi j ant keli. Rasmusas priglaud skaudam aus prie jos rankos, o ji jam dainavo Ramiau nieko nra..." Kaip jis j tada myljo, ir paskui dar ilgai, ilgai myljo ir troko, kad vl susirgt ausies udegimu. Taiau au sies daugiau nebeskaudjo, ir freken Hiok daugiau niekad nesirpino juo ir beveik niekada nepaglost, kai ateidavo vakare aplankyti. O dabar adjo j m u ti. Ir gerai jai, kad jis ibgs. Ir vis dlto... baisu, kai i taip pasakai: - A niekada nesugriu. Ir dar tas Gunaras. Jeigu nebgs drauge, Rasmusas niekad daugiau jo nebepamatys. Tai b t uvis blo giausia. Juk Gunaras geriausias jo draugas, o tai imsi ir daugiau niekad jo nesutiksi! J lovos stovjo greta miegamajame, jie sdjo viename suole mokykloje, o
35
Rasm usas klajnas
kart u vitids susibroliavo: sibr kruvinai sau rankas ir paskui sumai krauj. O tai dabar Gunaras nenorjo bgti drauge, Rasmusas kone supyko ant jo u tai. - Ar tu manai lindti ia, Vesterhagoje, ligi apkerpsi? - Pasineksim, kai tu sugri, - pasak Gunaras. - A niekada nesugriu, - pakartojo Rasmusas ir vl krpteljo nuo t odi. vakar audringa buvo miegamajame. Freken Hiok juk buvo ijusi, o tetai Olgai prim inti uodeg buvo vieni juokai, kaip sak Dikis Peteris. Tok vakar, kaip iandien, galjai m utis, dkti, krsti unystes ir nesigulti, kol ateidavo kaitusi i pykio teta Olga ir paaddavo susksti juos freken Hiok. Tuomet tek davo gulti lovas. Bet ir tada juk nepriversi tylti ir miegoti. - A esu kraujo princas, - praddavo Albinas i sa vo kerts. Jis visada taip praddavo. Vaikai j vadino Kraujo princas Albinas". Jis sakydavo, kad jo tvas buvs i karaliaus gimins, o jis pats tiesiog per nesu sipratim pateks Vesterhag. - Taip atsitiko tada, kai a buvau maytis, graus b erniuk as, - sakydavo Albinas. - Bet kai uaugsiu, susirasiu savo tv, tada, po imts pypki, p am aty sit. Tie, kurie buvo t m an geri, gausit dovan, daug dovan. - Ai, Js Didenybe, - sakydavo Dikis Peteris. Papasakok, k mes gausim!
36
Tas aidimas kartodavosi nuolatos. Niekas, iskyrus Albin, netikjo, kad jis kraujo princas, ir niekas, isky rus Albin, netikjo, kad jis kada nors gals padovano ti kam bent penkias eres. Taiau visi jie neapsakomai troko toki daikt, kuri niekada neturjo ir neturs, dl to mielai klausydavosi, kai Albinas, guldamas va karais savo lovoje, kair ir dein dalindavo dvira ius, knygas, paias ir linksmus aidimus. Netgi Rasmusui patikdavo is aidimas. Taiau va kar jis tetroko, kad visi ko greiiau umigt. Jam dilgiote dilgiojo kn. Rodos, kad visos ios dienos ne laims sulindo po oda ir kurst j bgti. U atviro lango buvo viesi, tyli naktis. Tenai visai ramu, nerei kjo bijoti joki ryki. Ir gal ten, kur nors toli, buvo geresn vieta nalaiiams berniukams su lygiais plau kais negu Vesterhaga. Rasmusas usndo valandl, bet pabudo i neri mo ir pajuto, kad atjo laikas. Miegamajame buvo ra mu. Tiktai Elofo knarkimas kaip paprastai stelb kit tyl nopavim. Rasmusas atsargiai atsisdo lovoje. Paskui akylai nuvelg lov eiles, nordam as sitikin ti, ar visi umigo. Taip, miegojo visi. Princas Albinas murmjo kak pro miegus, Emilis blaksi kaip visa da miegodamas, bet miegojo visi. Ir Gunaras. Miegojo ramiai ir kietai, padjs savo gauruot galv ant prie galvio. Jam n kiek nerpjo, kad inakt aminai dings jo geriausias draugas i Vesterhagos vaik prie glaudos. Rasmusas atsiduso. Kaip G unaras nusimins,
37
Rasmusas klajnas
pabuds ryt ir pamats, kad Rasmusas i tikrj p a bgo. Gunaras nebt taip ramiai pasaks: Ir bk", jei irdyje bt patikjs, kad Rasmusas rimtai ada bg ti. Jis nesuprato, kad geriau bgti negu gauti ryki. Rasmusas vl atsiduso. Kitiems vaikams rykts turbt nei tai, nei antai. Tik jam paiam veriau buvo numir ti negu gauti pylos. Jis tylutliai islinko i lovos ir atsargiai m rengtis. irdis taip keistai dausi, o kojos irgi atrod kako kios keistos ir svetimos, tikriausiai nenorjo bgti, kad taip baisiai drebjo. Jis sikio rank kien, ten tebebuvo ir kriaukl, ir penkiaeris. Penkios ers ne kakoks kapitalas ikeliau jant pasaul, bet, didiausiam badui uklupus, bus tikras isigelbjimas. Por bandeli ir lakel pieno jis visada gaus u savo penkiaer. Kriaukl, kuri buvo to kia grai pairti ir miela paiupinti, jis paliks. Teb nie G unarui atminimui nuo aminai prarasto vaikys ts draugo. Kai jis ryt pabus, Rasmuso nebepamatys, tik ant jo lovos krato guls grautl kriaukl. Rasmusas nurijo graudul ir padjo kriaukl ant lo vos krato. Valandl jis pastovjo tram dydam as aa ras ir klausydamasis ramaus Gunaro alsavimo. Paskui prikio savo rank prie galvos ant priegalvio ir murzi nu, nuerpetojusiu pirtu atsargiai pabrauk per susti rusius Gunaro plaukus. Tai nebuvo tikras paglostymas, Rasmusas norjo tik paliesti savo geriausi draug, ka dangi niekada nesitikjo daugiau to padaryti.
38
Sudie, Gunarai, - sum urm jo jis panibdomis. Paskui nutykino prie dur. Ten stabteljo valandl ir pasiklaus kunkuliuojania irdim. Tada suprakaitavu sia i susijaudinimo ranka atsidar duris ir pasibais jo - jos taip negailestingai girgdjo. Laiptai virtuv taip pat girgdjo. O kad imt da bar ir sutikt Vanag, k tada sakyt? Kad jam skauda pilv ir reikjo ieiti, ne, itaip Vanago neapgausi. Reikt pabandyti ir ko nors valgyti pasiimti. Ras musas paklebeno sandlio duris. Jos buvo urakintos. Duonos skardins virtuvje irgi buvo pasigailtinai tuios. Jis terado tik menk mayt kriauklel ir siki o j kien. Dabar galjo keliauti. Virtuvs langas buvo atdaras. Bereikjo usilipti ant stalo, kuris stovjo palangje, o nuo ten tik vienas uolis iki laisvs. Bet kaip tik t akimirk lauke pasigirdo ingsniai per eant vyr. Ir n kokios abejons, kieno tie ingsniai. Tai buvo Vanagas; ji gro namo i pasto riaus. Rasmusas pajuto, kaip nutirpo kojos. Dabar jis u vs. Jeigu Vanagas eis per virtuv, tada jam tikrai ga las. Nieko doro nesugalvosi, kodl esi virtuvje vie nuolikt valand vakaro. Jis pasiklaus sustirs i baims. Gal vis dlto ji pa suks pro verand... Bet lyg tyia ne! Jis jau igirdo ingsnius prieangy je, paskui brakteljo dur rankena - Rasmusas staiga
39
R asm u sas klajnas
atgavo kojas ir murkteljo po stalu. Jis pl, temp stalties, stengdamasis ja usidengti. Po akimirkos fre ken Hiok buvo virtuvje. Rasmusui pasirod, jog atjo paskutinioji. Bene gali likti gyvas nuo tokio igsio, juk tuoj irdis sprogs, nes itaip dausi. Kiekvienas didels, senovikos virtuvs kampelis buvo regti blankioje vasaros nakties prieblandoje. Jei tik freken Hiok bt dirsteljusi emyn, i karto bt pamaiusi po stalu lyg isigandus triu tupint Rasmus. Bet freken Hiok, matyt, k kita galvojo. Ji sustojo vidury aslos, m urm dam a kak sau viena. Rpesiai... rpesiai, - murmjo ji. - Vien tik r pesiai! Nors Rasmusas buvo isigands, taiau negaljo ne nustebti: k gi Vanagas galvojo itaip m urm dam a. Kokie jos rpesiai? O jis niekada j nesuinos! Juk dabar tai jis j, stovini vidury aslos ir traukiani segtuk i skryblaits, mat tikriausiai paskutin kar t. Bent taip tikjosi. Sunkiai atsidususi freken Hiok ijo i virtuvs. Ir tas negarsus trinkteljimas usidarant durims pasirod Rasmusui nuostabiausias garsas, kok jis tik buvo gir djs. Jis tupjo tyliai po stalu ir itemps ausis klaussi. Kelet iurpi sekundi palauk, paskui ko greiiau usiropt ant palangs ir ioko lauk. Dunksteljs at sidr ant ols. Buvo rasa, nuo jos Rasmusui alo ba40
Rasmusas klajnas
sos kojos. Nakties oras irgi vsus, taiau geras kvpuo ti. Tai buvo laisvs oras. Taip, Rasmusas buvo laisvas, ai Dievui, dabar jis buvo laisvas! Taiau per anksti m digauti. Naujas garsas j vl kone mirtinai igsdino. Freken Hiok kambaryje antram aukte staiga atsidar langas. Rasmusas igir do, kaip brakteljo lango kabliukas, ir pam at Vana g, aukt ir juod, irint tiesiai j. I baims jis pri
41
Rasmusas klajnas
siglaud prie obels kamieno, manydamas lsti j. U gniaus kvap m laukti. - Kas ten? - kteljo Vanagas. Rasmusas sudrebjo nuo to balso, kur taip gerai paino. Jis suprato, kad geriausia atsiliepti, kol ji nepa mat jo. Bus tik blogiau, jeigu tyls. Taiau jis negal jo itarti odio savo drebaniomis lpomis, tik stov jo ir irjo isigands tams pavidal atvertam lange. Rasmusui atrod, kad ji iri tiesiai j, ir tik lauk, kad ims ir ktels jo vard. Ir vis dlto keista, kad nekteljo. Staiga ji udar lang ir dingo kambaryje. Rasmusas atsiduso leng viau. Jis neaikiai mat j viduje. Antai ji usideg va k - jos virpanioje viesoje buvo matyti freken Hiok elis ant sienos, iklijuotos mlynmargiais apm ua lais ir karaliaus eimos nuotrauka. Tik pamanykit, jis daugiau niekada neregs itos nuotraukos, netgi ven to paveikslo ant kitos sienos, vaizduojanio Jz ir Pi lot. Tikrai gaila, nes iuos paveikslus jam visada pa tikdavo irti, jei kada pasitaikydavo ueiti Vanago kambar. O dabar baigta - ir ai Dievui, - rytoj atun t valand ryto jo ia nebebus, tai aiku, nors ir labai viliot karaliaus eima ir Pilotas. Rasmusas norjo eiti, bet negaljo pajudti, kol ten, auktai, sienomis okinjo elis. Buvo baisu, bet ir nepaprastai domu stovti ir irti freken Hiok, o ji to n neinojo.
42
Sudie, brangioji, - galvojo jis. - Galjai truput daniau mane paglostyti vakarais, tada gal b d au pa siliks ia. O dabar sudie, mieloji, nes matai, kaip atsi tiko". Gal Vanagas girdjo, k jis galvoja. Nes kaip tik da bar nuleido uuolaidas. Rodos, pasak jam sudie. Ro dos, udar prie j vis Vesterhag ir paliko vien nakt lauke. Rasmusas tebestovjo obels elyje ir irjo sen nam, kuris buvo jo namai. Tai buvo baltas, senas na mas, ir dabar, nakt, atrod itin graus su tamsiais lan gais ir ksmingais mediais aplinkui. Bent Rasmusui atrod, kad jis graus. O juk teta Olga visad sakydavo, kad tai baisiai senas varn lizdas, kur nuodm laikyti var. Be abejo, yra geresni nam, kur galima gyven ti. Nr ko dejuoti, kad reikia ieiti. Jis tikriausiai ras ge r viet - reikia manyti, jog pasaulyje yra ir daugiau pirklieni. Rasmusas paoko bgti. Bgo rasota ole, tarp obe l, link varteli. U j vingiavo viekelis. Jis tsojo lyg pilka juosta vasaros naktyje. Rasmusas ir nubgo ja...
43
R asm u sas klajnas
Ketvirtasis skyrius
A nebijau alio takelio", - itaip prasidjo vienas ei lratis, kur freken skait mokykloje. Jame buvo pasa kojama apie ma berniuk, kuris irgi jo vienas vaka re taku. Juk jis ne blogesnis u t anglinink berniuk. Ta iau vienam taip baisu, jis visai itaip nebuvo prats. Prieglaudoje visada aplink pilna moni, ir jei panor davai vienas pabti, turdavai eiti ivietn arba kaba rotis liep. Vesterhagoje i ties galjai ilgtis vienatvs. O da bar Rasmusas buvo vienas su vasaros naktim, ir to dar niekad jam neteko patirti. Tokios tylos ir ramybs, kaip, i vsi, bevj naktis, jis nebuvo pergyvens ir jam b u vo baugu. J gsdino tyla ir keista sambrka, nuo ku rios viskas atrod taip neprasta. Lyg sapne buvo ma tyti mikas, paskends slpiningoj viesoj. Iki iol Rasmusas neinojo, kad itokios bna vasaros naktys. Nusigands ir suals bgo jis keliu kiek tik kerta. Basos kojos drebino em. Rasmusas skubjo. Vieke lis buvo pavojingas, ia galjai sutikti moni, kurie b t suprat, kad jis bga. Taiau buvo ir kitas, trum pesnis kelias, pro ganyklas. Irgi kelias pasaul. Siau ras, vingiuotas kelelis, kuriuo iem tevaindavo ro44
gs su rstais, o vasar, kai ganydavosi karvs, pieno ratukai. ia nebuvo ko bijoti, kad sutiksi mog ir is paklaus, k ia veiki vienas nakt. Vis dlto ties pos kiu jis stabteljo. Taip iurpu ir keista buvo ten tarp lazdyn, ir epus o taip lidnai, nors beveik nebu vo vjo. Kaip tos epus moka itaip lamti ir kodl tas lamesys atrodo toks lidnas? A nebijau alio takelio", ne, bet jei vis dlto ia bt Gunaras! Kad bt nors kam nusitverti u ran kos. eliai tokie nirs. Visar pasaulis toks ramus, tarsi numirs. vrys ir paukiai miega, mons taip pat, tik jis vienas ia ir jam baugu. Labai bijau alio takelio", taip reikjo pasakyti, juk jis visai ne toks au nus, kaip tas maasis anglininkas berniukas. Taip bai su toli, toli mike", - ir tokia eilut buvo eilratyje, ir tikra tiesa. O be to, jis buvo neapsakomai alkanas. Rasmusas sikio rank kien ir isitrauk kriauklel. Suvalg j, bet pilvas vis tiek tebebuvo tuias, ir jis su nerimu pagalvojo, ar yra pasaulyje ger moni, kurie ir tada duoda pavalgyti vieniiems prieglaudos berniukams, jei ie dl lygi plauk netinka snius. Jis buvo alkanas ir ivargs. Reikjo susirasti koki vietel ir pamiegoti. Bet dar ne. Dar ne laikas ilstis. Reikia kuo toliausiai nusidanginti nuo Vesterhagos li gi pravis. Kol prieglaudoje paaiks, kad jo nebra lo voje. Oi, koks bus triukmas, kai pamatys, kad jo nra! Gal Vanagas pasis policij jo vytis.
45
Taip pagalvojs, dar labiau m skubti. Susikis rankas kelni kienes ir trauks peius, eng jis ke liu. irjo tiesiai, stengdamasis nesidairyti alis, tam son, kur tnojo eliai. jo vienas ir lidnas. jo ir jo. Trumpa vasaros naktis prailgsta, kai klajoji keliais. Keliauji tikr aminyb, kol vos pajudini kojas. Kol akys ima merktis ir taip sinori miego, kad eidamas knapsi. Pradeda visti, tarp medi nusidriekia pir mieji sauls spinduliai, bet nieko nepastebi. vilga vo ratinkliai olje, vandens laeliai spindi ant rasakils lap, lengvas rytmeio rkas dingsta neinia kur, o ar timiausio bero virnje tupi ankstyvas strazdas ir skardena pirm ryto diaugsmo trel. Bet ito tu nepa stebi. Nes esi baisiai pavargs ir miegstas. Tiesiog ne apsakomai miegstas. Taiau pagaliau prieini pilk mayt darinl, kaip tik toki, kurioje mgsta nakvoti klajnai. Ji stovi vi d u r pievos pilka pilkutl ir tarsi kvieia tave. iuo m et laiku tokios piev darins pilnos ieno. Rasmusas vargais negalais atidaro sunkias duris. Viduj tylu, prieblanda, stipriai ir gardiai kvepia ie nas. Jis sunkiai atsidsta, tartum sukkioja, krinta ant ieno ir bemat umiega. Jis pabudo suals, o nos kuteno ols stiebas. Rasmu sas vienu m atu paoko, neinodam as, kur jis ir kaip ia pateko. Bet staiga prisimin visk, pajuto, koks jis nepaprastai vienias, ir aaros upldo akis. Jis buvo toks nelaimingas. Daug blogiau bti bgliu, negu jis
46
R asm u sas klajnas
man. Jis jau ilgjosi Vesterhagos, Gunaro, ilto patalo ir ryto kos. Gaila buvo prieglaudos kaip prarasto ro jaus. Tiesa, kartais ten galjai gauti ryki, bet vis dl to ne taip baisu, kaip bti vien vienam ir itaip alti bei kentti alk. Pro ply sienoje skverbsi siauras maytis spindu li pluotelis. iandien vl graus oras, n etu rt ia
47
R asm u sas klajnas
bti taip kiaulikai alta. Rasmusas vilkjo varkel ir kasdienines kelnes i storo pilko milo, kurioms teta Ol ga buvo ulopiusi kelius. Ir vis tiek buvo taip alta, kad dantys kaleno. Mielai bt vl atsiguls ir um i gs, bet kaip miegosi, jei taip alta. Jis sdjo drebda mas ant ieno ir paniurs irjo dulkeles, skraidan ias sauls spinduli ruoe. Tada kak igirdo. Taip pasidar baisu, kad siaubas pervr vis kn nuo galvos ligi koj. Kakas iovavo visikai alia. Jis ne vienas buvo darinje. Dar kakas
48
Rasmusas klajnas
ia inakt nakvojo. Rasmusas nusigandusiomis akimis m iekoti, kas ten. Ir tada pamat kuokt garbanot rusv plauk kyant i ieno kaugs visai alia savs. Kakas atsipt i po ieno, ir jis igirdo bals: Oi, oi, oi! Ir nakt, ir dien, Ir ryt ne vien. Ir pagaliau iniro visa galva i ieno, visas veidas, ap skritas, neskustas, apls tamsiais eriais. Primerktos akys apstulbusios pasiirjo j, paskui visas apskri tas veidas nuvito ypsena. Matyt, suprato, kad nepa stamasis nra pavojingas. Rodos, netverdam as ju o ku, jis pasak: - Labas rytas! - Labas... rytas, - nedrsiai tar Rasmusas. - Ko toks nusigands? Manai, kad a valgau vaikus? Rasmusas neatsak, ir jis vl kalbjo: - Kas tu per vienas, kuo tu vardu? - Rasmusas. Jis atsak silpnu balseliu, nes bijojo ir atsakyti, ir ne atsakyti. - Rasmusas... aha, Rasmusas, - pasak barzdyla ir susimsts palingavo galv. - Pabgai i nam? - Ne, ne... i nam, - atsak Rasmusas ir neman, kad meluoja. iaip ar taip, juk Vesterhaga netikri n a mai. Kaip tas barzdyla galjo pagalvoti, kad bgsi i tikr nam!
4 . 868
49
Rasmusas klajnas
- Nebijok taip baisiai, - kalbjo toliau barzdyla. Juk sakau, kad nevalgau vaik. Rasmusas padrsjo. - Ar dd i nam pabgot? - paklaus jis atsargiai. Barzdyla nusijuok. - Dd... argi a panaus dd, k? Sakai, i nam pabgau?.. Aha, taigi, - tar jis ir dar labiau susijuok. - Vadinasi, dd klajnas? - paklaus Rasmusas. - Liaukis m ane ddiavs, bk toks geras. Mano vardas Oskaras. Jis pakilo i ieno, ir Rasmusas pamat, kad tai tik riausiai klajnas, drabuiai prasti - languotas, suskids varkas ir susigarankiavusios kelns. Jis buvo di delis, plai pei ir atrod itin maloniai, o kai juoksi, aplusiam veide viet baltutliai dantys. - Sakai, klajnas... ar esi kada girdjs apie Dangi kj Oskar? Tai a. Dangaus Klajnas ir Teisingoji Ge-gut, tai a. Teisingoji Gegut! Rasmusas pagalvojo, ar tas klaj nas visai protingas. - Kodl Oskaras Teisingoji Gegut? - paklaus jis. Oskaras susimsts palingavo galv. - Turi kas nors bti. Juk reikia kam nors klajoti ir bti Teisingja Gegute. Dievas nori, kad bt klajn. - Nori? - nelabai patikjo Rasmusas. - Taip, nori, - pakartojo Oskaras. - Jeigu jis tiek vargo ir knibinjo, tverdamas em, utat ir nori, kad viskas bt, supranti. O kaipgi atrodys, jei visko bus, o nebus klajn?
50
Oskaras patenkintas linkteljo galv. - Teisingoji Gegut, taigi! Tada jis kio rank kuprin, kuri guljo alia ant ieno, ir isitrauk didel ryul, susukt laikrat. - Dabar ne pro al ir papusryiauti. Igirds tuos odius, Rasmusas pajuto, kaip jam sugniau pilv i alkio. Jis taip norjo valgyti, kad b t mans iaumoti ien lyg jautis. - A dar turiu butel pieno u dur, - kalbjo Oskaras. Jis vienu uoliu atsidr prie dur. Jos sugirgdjo daromos, vos vos pajuddam os ant vyri. Oskaras at vr jas gerokai, ir darinje nusities platus sauls spinduli kilimas. Oskaras sustojo sauls nuviestas, pasir ir paskui dingo. N etrukus sugro, neinas rankoje litriniu, gerai ukimtu buteliu pieno. - Kaip sakiau, ne pro al bus ir papusryiauti, tar jis ir patogiai atsisdo ant ieno. Jis ivyniojo laikrat ir isim didelius storus sum utinius i ru pios rugins duonos. Ir sum urm js patenkintas su leido dantis. Rasmusas pam at, kad ant duonos p ri dta altos msos, o u alt ms jam nieko nebuvo skaniau. Oskarui, matyt, irgi patiko alta msa. Jis kramt meiliai pavelgdamas sumutin ir vl kramt. Rasmusui nosis pabalo i alkio. Jis stengsi irti kit on, bet tai buvo visikai nemanoma. Akys be palio vos krypo sumutin, ir jis jaut, kaip burn a prisirin ko seili.
r
51
R asm u sas klajnas
Oskaras nustojo kramts. Pasuko galv ir susirpi ns pavelg Rasmus. - Tu turbt nevalgysi paprasto sumutinio su msa, pasak jis. - Tokie, kaip tu, rytais turbt valgo tik ko su razinomis? Paprasiausios msos tikriausiai nenorsi? Argi nenorsi neapsakomo gardumyno, kai tau j silo? - Ai, - tar Rasmusas ir sunkiai nurijo seil. Ai, jei galima. Netars nei odio Oskaras padav jam sumutin. Sis buvo nuostabiai storas ir ilgas, su dviem didiuliais gabalais msos. Rasmusas apsiiojo ir atsikando... o palaima, sdytos msos skonis su rugins soios du o nos skoniu! Jis prisimerk ir valg. - Pieno, - pasil Oskaras, ir tik tada Rasmusas at simerk. Oskaras padav sklidin skardin puodel, ir Ras musas m gerti dideliais gurkniais. Jam pasidar al ta pilve ir dar labiau krt iurpas, bet tai buvo niekai. Jis vis tiek gr, kol neliko n lao. - Dar sumutin, - pasak Oskaras ir padav jam nauj riek duonos. - J e i galima... ar uteks? - O, nesirpink, - tar Oskaras. - Ne visos kinin ks ykios, toji, kur dav, matyt, nujaut, kad a ta ve sutiksiu. Jie sdjo tyldami ant ieno ir kramt, kol neliko n trupinlio. Igr vis pien, ir Rasmusas pajuto, kad dar aliau pasidar pilve.
52
R a sm u sa s klajnas
- Labai ai, - pasak jis sotus, bet drebdamas. Taip gardiai niekad nesu valgs. - Bet tu visas pamlynijs, - pasak Oskaras. - Ieik laukan ir suilk truput. Oskaras atsistojo ir usimet ant pei kuprin. Paskui nujo prie dur. Rasmusas pamat jo stambi, plai figr tarpduryje ir pagalvojo, kad Oskaras n o ri sprukti. Ta mintis atrod nepakeliama, Oskaras ne galjo ieiti ir palikti j vl vien. - Oskarai, - prabilo jis toks rusigands, kad vos ga ljo itarti od, - Oskarai, a irgi noriau bti toks dangikas klajnas. Oskaras atsigr ir pasiirjo j. - Ne, tokiems, kaip tu, nedera klajoti. Tokie, kaip tu, turi sdti namie pas tv ir motin. - A neturiu nei tvo, nei motinos, - paaikino Ras musas. Ak, kaip tas Oskaras negali suprasti, koks jis vieni as, ir nepasigaili jo! Jis paoko nuo ieno ir puol prie klajno. - A neturiu nei tvo, nei motinos, - pasak jis, bet kaip tik iekau. Jis staiga pagrieb Oskaro rank. - Ar negaliu paklajoti drauge su tavim, nors kol iekau? - Ko tu iekai? - paklaus Oskaras. - Gal kas nors pasiimti mane, - tar Rasmusas. Ar nemanai, kad atsiras moni, kurie nors priimti berniuk su lygiais plaukais?
53
Oskaras irjo apstulbs lies, strazdanot veide l, taip atkakliai atsukt j. - Aha, - pasak jis, - tikriausiai atsiras toki, kurie nors pasiimti berniuk su lygiais plaukais. Svarbiau sia, kad tik vaikinas bt doras. - Taip, a ir esu doras, - patvirtino Rasmusas. - Be veik doras, - pridr jis. Kain ar esi labai doras, pab gs i vaik prieglaudos. Oskaras grietai pavelg j. - Klausyk, bk toks malonus ir pasisakyk, i kur pa bgai. Rasmusas nuleido akis ir sumis m kojos nyk iu braiyti em. - I Vesterhagos... i vaik prieglaudos. Bet a neno riu ten grti, - pabr jis, jau pamirs, kad visikai neseniai baisiausiai troko bti ten. Dabar jis tik ino jo, kad nori eiti su Oskaru, kurio prie valand n ne painojo. - Kodl pabgai? - paklaus Oskaras. - Gal k ne gerai padarei? Rasmusas dar uoliau brai nykiu em. - Padariau, - tar jis ir linkteljo. - Apipyliau van deniu freken Hiok. Oskaras nusikvatojo, bet vl greitai surimtjo. - Ar tu ne i toki, kurie nag nesuvaldo, k? Ar nieko nenukniaukei? - Taip... - prisipaino kaltas Rasmusas.
54
- Tada negaliu priimti tavs draugyst, - tar Os karas. - Jei nevaldysi nag klajodamas, tai baigtas kriukis. Bemat nutvers lensmanas*, nespsi n nusi iaudti. Ne, tada negaliu priimti tavs j draugyst. Rasmusas beviltikai sikibo j. - Mielas, mielas Oskarai... - Mielas" nieko nepads, - tar Oskaras. - O k tu nukniaukei? Rasmusas vl m nykiu braiyti em. - Duonos kriaukl, - tar jis tyliai. - Kai susiruo iau bgti... kad turiau k valgyti. - Kriaukl? Oskaras taip juoksi, kad dantys ibjo. - Kriauklys nesiskaito. Rasmusui pasidar irdiai lengviau. - Ir vis dlto galiau tapti tokia, kaip tu, Teising ja Gegute? - Taip, ia menkniekis, - patvirtino Oskaras. - Ir priimsi mane savo draugyst? - Hm, - numyk Oskaras. - Galsi truput pake liauti su manim, tada pamatysim, kaip m um s patiks drauge. - Ai, mielas Oskarai, - tar Rasmusas. - Man, man jau dabar patinka. Ir jie leidosi kelion. Saul dar buvo emai. Kai mas vos budo i miego. Kakur toli giedojo gaidys, lo * Lensmanas - policijos valdininkas (vert.).
55
Rasmusas klajnas
jo unys, o keliu nutarkjo tuti ienveiai ratai, p a kinkyti pora lies arkli. Ratuose staias stovjo a p snds bernas ir laik vadias. - Gal ktelkim ir papraykim, kad pavt, pasil Rasmusas. - Nekauk. Kol kas tau reikia truput pasislapstyti. K gali inoti, gal freken Hiok taip simyljusi tave, jog usiundys lensman sugrinti atgal. - Manai, kad ji taip padarys? - tar Rasmusas ir n u sipurt nuo alio ir baims. - Pradioj kelet dien ji bus rami. Neabejos, kad sugri atgal, kai ialksi. - Bet a negriu, - pasak Rasmusas. Paskui plaiai nusiiovavo. - A beveik nemiegojau inakt, - pasiteisino jis. Jis tebebuvo suniurs ir ivargs, bet nenorjo b ti nata Oskarui, kuris taip nerpestingai, dideliais ingsniais dro keliu. - Sakai, nori miego? Oskaras atidiai pasiirjo apsiblausus ir pam lusi nuo alio bernikt, kuris protekiniais bgo alia jo, nordamas pritaikyti ingsn. - Einam, susirasim toki viet, kur tu galsi suilti ir isimiegoti. - Kaipgi gulsies miegoti vidury dienos? - nustebs tar Rasmusas. - Juk a k tik atsikliau. - Et, klajnams galima, - patvirtino Oskaras. Tik dabar Rasmusas suprato, k reikia bti klaj nu. Per vien trum p akimirk jis suvok vis naujojo
56
gyvenimo puikum. Gali daryti k nori, gali valgyti, miegoti ir keliauti, kada tik aus galv. Esi laisvas, toks neapsakomai laisvas, kaip pauktis mike. Visikai apsvaigs nuo savo atradimo, tipeno jis a lia Oskaro. Jis jautsi jau kone kaip klajnas, visk irjo klajno akimis. Mat keli, velniai vinguriuo jant per laukus ir viliojant naujomis paslaptimis u kiekvieno poskio. Mat alias pievas, kur ryto saul je ramiai atrajojo karvs, mat raudonas kinink tro bas, kur paaliais mieguistos mergos veit meltuves, o bernai pumpavo lovius vanden arkliams. Trobose liumb vaikai, unys lodami dau grandines, o tvar tuose lidnai myk telingos karvs, pasiilgusios ga nykl laisvs. Jis mat ir girdjo visk taip, kaip klaj nas mato ir girdi. Salia jo ygiavo Oskaras ir kak pats sau linksmai niniavo. Staiga jis pasuko i kelio ir sustojo saultoj laukymj tarp aukt kadagi. - ia gali snstelti, - pasak Oskaras. - ia uuov ja, saulta ir joks snukis nepamatys tavs nuo kelio. Rasmusas jau norjo nusiiovauti, bet staiga ding teljo nerami mintis, ir jis tuoj usiiaup. - O skarai, ar tu tikrai nepaliksi m ans, kai u migsiu? Oskaras papurt galv. - Miegok, miegok, - tepasak jis. Rasmusas parvirto ant ems. Jis atsigul knips ias ir sikniso rankos link. Taip maloniai ild saul,
57
R as m u sa s klajnas
visai sum miegas. Jau kone umigs pajuto, kad O s karas uklojo j savo varku. Daugiau nebebuvo alta. Jis guljo ant iobreli kilimo, gardus j kvapas ku teno nos. Sauls kaitinti kadagiai irgi kvepjo malo niai. Kvepjo vasara. Taip, kol gyvas bus, iobreli ir saulj ilusi kadagi kvapas Rasmusui reik vasar ir klajones keliais. Ties galva suzvimb kaman, jis vargais negalais at merk vien ak, nordam as pasiirti j. Tada pa mat Oskar, sdint alia ir kramtant ols stieb. Ir paskui umigo.
58
Penktasis skyrius
- Miela eimininke, ar nesurastum t ko nors pavalgy ti man ir mano draugui? Oskaras stovjo virtuvs tarpduryje ir mandagiai linkiojo su kepure rankoje. - Argi Dangikasis Oskaras jau vl keliauja, - pasa k eiminink nepatenkinta. - Juk neseniai gavai i mans vis der. - Galimas daiktas, - pasak Oskaras. - Bet, nors ir keista, a jau j suvalgiau. Rasmusas tyliai sukikeno, ir eiminink j taip pat nuvelg nepatenkinta. - Kok ia vaikiok sitaisei? - O, ia vargelis nekriktas, parpo jis man, - rim tai tar Oskaras. - Iekau jam vietos krikioni na muose. Ar tamstai nereikia guvaus pagonio? - Pats tu, matyt, pagonis! Seiminink piktai pripuol su mazgote prie virtu vs stalo ir nulav emn duonos plutas, bulvi lupsnis ir paliet pien. Kiekvienas jos judesys rod, kad ji nemgsta klajn, ir Rasmusas jau buvo benors eiti atgal. Taiau jis pirm kart buvo kaimo virtuvje, dl to reikjo apsivalgyti, kokia ji. Kvepjo ia visai ne taip, kaip Vesterhagos virtuvje, ne taip gardiai. ia
59
atsidav pamazgomis i kiaulini kibir prie ind plaunamos spintels, lapiomis paluostmis ir dar kai kuo, savotiku keistu trobos kvapu, kurio iki iol jis ne inojo. Ir gerai, kad iuose namuose jis nereikalingas, ia jis nenort pasilikti. Ir be jo jie turjo vaik, vis kupet balt, pu tni vaik, kurie stovjo tylutliai ir spoksojo j - tikriausiai todl, kad Oskaras sak, jog jis pagonis. - Jeigu paskaldysi truput malk, tai paskui gausit valgyt, - nenoromis pasak eiminink. O skaras pakreip galv on ir meiliai pavel g j. - Paskaidyti malk? O ar a negaliau u tai tru put pagroti? - Ai, puikiai apsieinu ir be grojimo, - patvirtino eiminink, bet trupuiuk jos veidas paskaidrjo. Oskaras sunkiai atsiduso. - Aha, taigi, - pasak jis ir lidnai palingavo gal v. - Malkas skaldyti... tik pamanykit, kaip atsitinka, kai sau eini ir nieko blogo nenujauti. Gal galima pirma meniu pamatyti? - Tik drok malkin ir netaukk niek, - pasak eiminink, bet jau nebeatrod tokia pikta. Oskaras ir Rasmusas tutuojau idro pro duris. - Kaip mes inosim, kur yra malkin? - paklaus Rasmusas. - O, galiu ir tamsoj nueiti, - pasak Oskaras. - Ka kaip vis kn pradeda mausti, kai tik prieinu artyn
60
prie malkins, ir tada sakau sau: ia ji ir bus". Galiu prisiekti, kad ji jau ia. Oskaras jo darinait - ia tikrai buvo malkin. Tada pasim kirv, kuris buvo bestas trink, ir pra djo kapoti. Greitai ir dailiai skald jis dideles storas pliauskas, malkos tik lakst alis. Rasmusas pamau krov jas ratukus, kuriais, ma tyt, malkos buvo veamos vid. - Kaip tu gerai skaldai, - pasak Rasmusas. - Ar tu i tikrj tinginys, Oskarai? Oskaras linkteljo pritardamas. - Taip, jei neksim apie darb, tai a jo greit prisi sotinu. - Ar tau niekad niekas nesil tikrai rimto darbo? - Taip, pasitaikydavo. Bet daniausiai mons man geri, - pasak Oskaras. Ir vl kalbjo susimsts: - Supranti, kaip yra. Kartais a noriu dirbti ir tada dirbu kaip pals. O kartais a visai nenoriu dirbti. Taiau mons mano, kad reikia nuolatos dirbti, o itas niekaip nelenda mano varg makaul. - , ir mano varg galv nelindo, kai buvau Ves terhagoje, - prisipaino Rasmusas. Ratukai jau buvo pilni, ir Oskaras liovsi kapojs. Savo kuprin jis buvo pasidjs prie malkins dur ir dabar i jos dugno isitrauk nedidel armonik, dai liai suvyniot raudono milo skiaut.
61
- Dabar mes padainuosim, tegul toji boba sako, k nori. Oskaras brkteljo pam au per klavius, armonika kelet kart atsiduso. Paskui jis paspaud kaip rei kiant, ir malkinj pasklido nuostabiausi muzikos ir dainos garsai, Rasmusas kaip gyvas toki nebuvo gir djs. Jos plaukai juodi kaip juodiausia naktis, Jie nuostabs, ir a j kas dien ilgiuosi, dainavo Oskaras stipriu velniu balsu, nuo kurio Rasmus vis pervr malonus iurpulys, tai buvo kur kas graiau negu tada, kai freken Hiok grojo vargonais Siono melodijas. Rasmusas atsisdo patogiau ant trin kos ir tyldamas grjosi visa irdim. Pasirod iblykliai vaikai, bet stabteljo per pride ram nuotol ir, smeig akis, stovjo tyliai ir klaussi. Seimininkei bemat atsirado reikalas ateiti rabarba r dar. Ji taip energingai lau rabarbar stambus, kad, rodos, nieko negirdjo ir nemat. Taiau, kai Os karas nustojo dainuoti, ji prijo artyn ir pasak kone maloniai: - Eikit vid pavalgyti. Kepta silk su kartom bulvm - kas gali bti gar diau. Oskaras patenkintas pliaukteljo per kelius atsis ds prie virtuvs stalo. Rasmusas irgi nutp alia. Jis
62
nebuvo valgs kartimo nuo to laiko, kai pabgo i Vesterhagos, ir silks bei svogn kvapas kuteno jam nos. Seiminink negaildama djo jam penkias dide les bulves ir kone vis silk, ir Rasmusui ji pasirod netgi gera. Nors ji taip smalsiai irjo j, kol valg, ir galiausiai pasak: - Zinai, Oskarai, itoks dar per maas klajoti! Oskaras iaumojo pilna burna ir vos galjo atsakyti. - inoma, - tar jis. - Bet tas neilgai ir truks. Pirma a pajuokavau. Berniukas keliau'a pas savo tv ir m o tin. Juk tai tiesa", - pagalvojo Rasmusas. Kai tik susi ras, kas nors j pasilikti, juk tada ir nebeklajos. Bet ne skubu, dabar jau neskubu susirasti tv ir motin. Pir ma reikia pasidairyti, o be to, taip smagu klajoti su Oskaru. Nieku bdu dar nenori jis skirtis su juo. Bet Oskarui tikriausiai atrodo vargas j vediotis? Gal Os karas nori jam kuo greiiausiai surasti tvus? Jis itaip ir paklaus, kai ijo keli. - Ar tu nori manim atsikratyti, Oskarai? Oskaras jau buvo kaip reikiant sijs. - Kai norsiu tavim atsikratyti, tai ir pasakysiu, - ta r jis. Nelabai nuramino toks atsakymas. O jeigu Oskaras ims ir pasakys taip, Rasmusui dar nesusiradus nauj nam! Varge mano, k jis tada darys? Vien nakt jis jau patyr, k reikia bti vienam, ir daugiau nenor jo. Rasmusas baikiai dirsteljo Oskar, o, jis bus
63
toks geras, stengsis nevarginti jo, kad tik nekyrt Oskarui! - Oskarai, savo varkel a galiu pats pasineti, - pa sigerino Rasmusas. Bet Oskarui tas pasilymas nelabai patiko. - O kam gi, jei a j turiu kuprinje. N man bus lengviau, n k. Oskaras paspaud spariau, ir Rasmusas eng kiek stengdamas, kad nepasilikt. - Oskarai, gal man paimti tave u rankos? - paklau s jis uduss, kai nebevaliojo daugiau pabgti. Tada Oskaras sustojo ir atsidjs nuvelg j. - inoma, - pasak jis, - btinai! Paimk mane u rankos, bk geras, kad nepasilikiau. Rasmusas bruko savo rank Oskaro, ir jie ygiavo toliau nebe taip greitai. - A dar ne visai priprats, - burbteljo Rasmusas stengdamasis pasiteisinti. Jis puikiai suprato, kad Os karas sultino ingsn dl jo. - Aiku, tikras klajnas nepasidarysi per vien aki mirk, - pritar Oskaras. Ir jis parod Rasmusui, kaip reikia eiti, kaip reikia be paliovos tipenti keliu rytingais, vienodais ingsniais. - Bet juk mums nra ko bgti paknopstomis, tarsi vakar turtum e prieiti pasaulio gal, - tar Oska ras. - Gerai bus, jei mes rytoj j pasieksim. Rasmusas jo alpdamas i dkingumo Oskarui u tok gerum. Jis svajojo kaip nors atsilyginti jam, pa
64
aukoti rimtai k nors dl Oskaro arba duoti jam k, kad Oskaras suprast, kaip jis labai j myli, ir nereik t to odiais sakyti. Prie kelio buvo parduotuv, mayt kaimo krautu vl, kur galjai gauti visko: nuo arklini grbli, bat bei ibalo iki kavos bei karameli. Bet tai buvo rojus, kur galjo patekti tik tas, kas turjo pinig. Rasmusas dirsteljo ilgesingu vilgsniu pro atviras duris, ir ko jos, rodos, paios sultino ingsn. Kaip bt nuosta bu bent stabtelti ir pairti. Taiau Oskaras negaidavo laiko jokiose parduotuvse. Jis jau buvo nujs ger gal. Rasmusas atsiduso ir oko jo vytis. Ir tada netyia kyteljo rank kelni kien, kur guljo penkiaeris. J buvo jis pamirs per paskutins paros n u o stabius vykius. I diaugsm o su sp u rd o irdis, kai pajuto tarp pirt m onet - vis dlto kokia ji didel ir puiki! - Oskarai, ar tu mgsti ledinukus? - paklaus jis pa slaptingo diaugsmo ir nekantrum o pilnu balsu. - inoma, kad mgstu, - atsak Oskaras. - Turbt visi mons mgsta ledinukus. Bet, supranti, a kaip tyia dabar neturiu pinig, dl to nieko negalim nusi pirkti. - O a galiu, - pasak Rasmusas ir atkio penkiaer. Jis truput bgtavo, kad Oskaras neliept pataupyti, taiau nebuvo ko bijoti. - K tu sakai, - tar Oskaras. - Tada bk ir nupirk!
5 . 868
65
Rasmusas apsisuko tekinas atgal. Kokia didiul lai m, kad jis prisimin penkiaer kaip tik ties krautuve! Ir kokia laim, kad neileido jo anksiau! Jis digaudamas sugro pas Oskar, kuris sdjo ant kelio krato ir lauk jo. Tai buvo nuostabiausios lai ms akimirka, kai prapl maiel ir parod Oskarui penkis didelius ledinukus. Oskaras pakreip galv al ir godiai pasiirjo saldainius. - Pairsim, kur ia imti! - Imk visus, - uoliai pasil Rasmusas. - A noriu, kad tu visus paimtum! Taiau Oskaras m gintis mosuodamas ranka. - Ne, visur reikia turti saik. Man pakaks vieno i tokio gabalo. Toks saikingumas ledinukams dar labiau padidino Oskaro vert Rasmuso akyse. Rasmusas nuoirdiai norjo atiduoti Oskarui visus penkis ledinukus, bet pats irgi buvo paprastas mogelis, jis taip pat labai m go ledinukus. Sdti pakelje ir vynioti popieriukus nuo ledinuk buvo maloniausias darbas pasaulyje. Popieriukai buvo smarkiai prilip. Pirma reikjo vis ledinuk palaikyti truput burnoje, kad popierius atidrkt. Tada jau lengvai isivyniodavo, ir visas tsus, puikus ledinukas pasirodydavo nuogutlis. Pataupant ir iulpiant pama u jo galjai utekti ilgai ilgai.
66
- tai kaip, - pamok Rasmusas ir tyia i lto siki o ledinuk burn. Jei Oskaras j mok eiti keliu, tai jis gali parodyti Oskarui kaip valgyti ledinukus. Ilgai jie sdjo itaip saulkaitoje ir iulp ledinu kus, bet, nors ir kaip tausojo, ie pamau ir be paliovos tirpo. Galiausiai burnoje beliko tik neym us sirupo skonis, daugiau nieko. - Kitus pasitausokim, - pasil Oskaras. - Gyveni me gali atsitikti visoki ibandym, ir tada gerai p a iulpti kok ledinuk. Oskaras n pats neinojo, kiek teisybs pasak. Jis neinojo, kaip tie ibandymai arti. Vakare jie sustojo poilsio prie nedidelio eero. Diena buvo ilta, o keliauta ilgai. Rasmusas buvo ivargs ir tik norjo isitiesti ant akmens plytos ir pailsti, taiau nugaljo pagunda isimaudyti. U krm o jis mikliai nusivilko drabuius. - Tik nebrisk per toli, - tar Oskaras, - nes tada at eis vandenis ir pagaus tave. - , a moku plaukti, - pasak Rasmusas. Jam dilg teljo ird i ilgesio, kai pagalvojo, kaip juodu su Gu naru moksi plaukti upelyje namuose, tas buvo turbt prie tkstant met. iltas vanduo maloniai sruveno aplink j. Kaip gera plaukti tokiam velniam vandeny, visas nuovargis be mat dingo i kno. Kai plaukdavo artyn, lelijos linguo davo ten ir atgal. Jos buvo tokios graios, tokios nuo
5*
67
stabiai baltos. Gal ia paties vandenio darelis, kur jis vasaros naktimis skina lelijas? Rasmusas apsivert ant nugaros. Paplduriavo i taip valandl, irdamas susimsiusiom akim sa vo koj nykius, kurie kyojo i vandens. Pakrantse buvo tylu. Kitoj pusj eero kukavo gegut, jos balsas buvo toks graus ir lidnas, jog pats mogus kakaip dareisi geresnis. - Ta gegut turbt ne visai protinga, - pasak Oska ras. - Vidurvasaris prajo, laikas jai pavirsti vanagu, argi ji to neino. Oskaras sdjo ant kranto ir skutosi barzd ir damas veidrodio uk, kuri buvo isitrauks i sa vo talpios kuprins. - Mokytoja mokykloje sako, jog tik burtai, kad ge gut pavirstanti vanagu po vidurvasario, - paaikino Rasmusas i vandens. - rodyk, - pasak Oskaras. - rodyk ir rodyk! Juk tu, bdam as Teisingoji Ge gut, nepavirsi Teisinguoju Vanagu po vidurvasario. - Ne, ia, inoma, tavo teisyb. - Oskaras baig skustis, tada isim varines ukas ir m lygintis savo garbanotus plaukus. - Vanagu a tikrai nepavirsiu. irk, koks tu gudrus, nors ir maytis. Netoli pievos gansi karvs. Jos prijo prie tvoros ir m spoksoti neregtus sveius. Viena karv sunkiais plaiais ingsniais brido vanden atsigerti, ir jos var pelis skardiai skimbiojo sulig kiekvienu ingsniu.
68
Vasaros garsai", - pagalvojo Rasmusas. Guldamas ir plduriuodamas vandenyje jis negirdjo nieko dau giau, tik varpelio tilindiavim, gegut kitapus eero ir vandens telikavim nuo savo judesi. Visa tai b u vo vasaros garsai. Oskaras, matyt, irgi jaut vasar, nes staiga besiu kuodamas m ir udainavo nerpestingai pats sau vienas: Dabar vasara, Dabar saul, Dabar pieva pilna karvoj... Paskui jis nutilo ir m tariai irinti veidrodyje kaip pasisek susiukuoti. Plaukai raitsi taip pat neklus niai kaip visada, ir Oskaras vl kio varines ukutes atgal kuprin. - Ar tu nesimaudysi, Oskarai? - kteljo jam Ras musas. - Ne, tik nusiplausiu kojas. Oskaras pasiraitojo kelnes ir atsargiai brido van den. - A jau maudiausi, - pasak jis. - Kada? - Pernai, - atsak Oskaras. - Ir nusim audiau ms mylimo karaliaus eimos garbei. Tas buvo karaliens Sofijos vardo dien, gegus penkiolikt, vanduo kaip velnias altas. Daugiau taip nedarysiu. Gali bti va rus ir dalimis prausdamasis.
69
- rodyk, - tar Rasmusas. - Galima rodyti tuo... - pradjo Oskaras, bet pa slydo ir pargriuvo. itaip jis paliko besds lig puss vandenyje ir nustebs dairsi aplinkui. Rasmusas m skardiai kikenti, ir Oskaras pasiirjo j piktai. - Kaip sakiau... galima rodyti tuo, - pasak jis storu balsu, kai iaip taip pavyko atsistoti. Taiau pas jau buvo pasitaiss. Atsisds ant akmens, jis at sakaniai nusiveit kojas, paskui vl ilepsjo krant su savo lapiomis kelnmis, pusbalsiu dainuo damas pats sau: Dabar vasara, Dabar saul, Dabar gali maudytis eere... - Oskarai, a tave myliu, - suuko Rasmusas jam i paskos n pats neinodamas, kodl jis itaip pasak btent dabar. Po valandos jie vakarieniavo. Ant uolos ikyulio Oskaras ukr ugn kelnms isidiovinti ir uodams nuvaikyti. - Kad mes turtum e tok lau kaip indnai, - pa sak Rasmusas ir kuo ariausiai prisilindo prie ugnies. Jie buvo uj didel grai sodyb ir gav sumu tini bei pieno butel. Oskaras padainavo ir pagrojo grai daineli - u tai ir gavo sumutini. Jis dainavo Idos karst", Lito nuotak" ir daugyb kit, kuri Rasmusas iki tol niekad nebuvo girdjs.
70
Rasmusas ivyniojo sumutinius i laikraio. i rk, ir ia parayta apie vagis. Sands plikai dingo be pdsak, - buvo ispausdinta laikratyje. - Policija ukuoja apylinkes". Rasmusas pakio laikrat Oskarui po nosim ir pa rod skelbim. - Kur ta Sande, Oskarai? - O, turbt ne daugiau kaip trys keturios mylios nuo ia, - pasak Oskaras.
71
Rasmusas idliojo sumutinius ant uolos. - tai itie su sriu - Lito nuotakos" sum uti niai, - pasak jis. - O tie su dera - Idos karsto" su mutiniai. - O tai ia - Avestos krioklio nioktimas", - pasa k Oskaras apsiiojs pieno butel. Rasmusas godiai kramsnojo sumutin su dera. - Gera ir grai tos sodybos eiminink, - svajingai tar jis. - Bet jau turi dvi garbanotas mergytes. - iaip galt tave pasiimti, ar ne? - Taip, - pasak Rasmusas, ir jo akys suibo lauo atovaitoje, - toki viet m adaug ir noriau rasti. Noriau gyventi tik pas graius ir turtingus. - O-ho-ho-ho, - atsiliep Oskaras. Uodai zyz aplink juos ir ugniai blstant darsi vis kyresni. - Dabar mes apmulkinsim tuos kraugerius, nueisim ir usidarysim, - nusprend Oskaras. Jis atsine puodel vandens i eero, ugesino ari jas ir susikrov savo mant. Visikai netoli buvo kininko sodyba. Oskaras i anksto buvo nujs ten ir papras leidimo pernakvoti darinje. Visa sodyba jau miegojo, kai jie atsargiai ulipo til teliu ir tykino darin. Rasmusas pasipurino sau guol ir usiklojo visas ienu, tik nosis kyojo. ia taip pat buvo uod, ir jis jiems pasisteng palikti kuo maiausiai peno.
72
- Kaip jautiesi? - paklaus Oskaras irgi atsiguls. - Gerai, tik tru p u t kinkas skauda, - atsak Ras musas. Oskaras nusiiovavo. - Nieko", - pasak bernas, virts su ratais eer. Miegokim. Rasmusas guljo valandl ir klaussi. Sienas taip keistai narjo ir spragsjo. Bt nusigands, jei alia tamsoje nebt buv Oskaro. Tvarte po jais tyliai skimbiojo grandins. Matyt, ten nerimo koks nors galvijas. O vir jo savo kyri dain zyz uodai. Tai bu vo paskutiniai garsai prie suimant miegui.
73
etasis skyrius
Rasmusas pabudo autant po keli valand. Paadino kakieno grsmingas balsas: - tai, guli ia. Jis pamat du policininkus, stovinius vos u keli metr, ir Oskar, kuris paadintas sdjo iene. Bet daugiau nepam at nieko, nes Oskaras greitai umet ant jo glb ieno. Rasmuso irdis m dundti kaip kjis. Dabar... dabar ateis lensmanas ir paims mane! Tu rsiu grti atgal pas Vanag". - Kas atsitiko? - igirdo jis Oskar klausiant. - Suinosi paskiau, - pasak vienas policininkas. Dabar einam. Oskaras supyko. - Juk bent dl ventos ramybs galima suinoti ko dl. A nieko nepadariau. - Visus valkatas dabar itardys. Pasiskubink. Oskaras dar labiau supyko. - Eikit js po velni! mogus sau miega nekaltas kaip nuotaka, o js atj adinat vidury nakties. i rkit, kad nesupykiau. Jis apsisuko iene keldamasis ir tuo metu nusitaiks panibdjo Rasmusui:
74
- Gulk ramiai! Nesijudink! Ir policininkai ijo, o tarp j - Oskaras. Jie atm i jo Oskar - nieko u tai baisiau negal jo bti. m ir dingo su juo, o Rasmusas net neinojo, kur. Jo kuprin taip pat pasim. Rasmusas vilgteljo pro dur ply ir pamat, kaip Oskaras lipo veimai t. Vienas policininkas atsisdo alia jo ir pam vade les. Antrasis atsisdo ant upakalins sdyns. Seimi ninkas ir vienas bernas stovjo alia ir irjo juos, o pro virtuvs lang savo smalsius veidus ikio eimi nink ir mergos pasiirti gdingos Oskaro kelions. Paskui tas, kuris vadeliojo, suplak arkl, ir jie ivaia vo. Arkli kanopos kaukjo kelyje. Tai buvo iurpus garsas Rasmuso ausims - dabar jis jau turbt nebepa matys Oskaro. I irdies skausmo parkrito jis ant ieno stengdamasis nuslopinti kkiojim. Tada igirdo, kaip apaioje kakas jo tvart. Su barkjo meltuv, karvs pradjo mykti lyg per gais r, o dvi mergos smalsiai praneko tarpdury. Rasmu sas atsargiai priliau prie angos ienui kimti ir m klausytis, gal pasakys k nors apie Oskar. - I valkatos visko gali tiktis, - igirdo jis vien merg sakant. - N kiek nenustebsiu, jei ia bus tas pats, kuris ivog pinigus Sandje. - Tikriausiai j dabar ve pas lensman kvosti, - pa sak antroji. - Be abejo, - patvirtino pirmoji. - Oi, jeigu jis taip pa dar, tada j udarys kaljim, - kalbjo ji patenkinta.
75
- Jeigu jis taip padar! - ts Rasmusas tyliai pa mgdiojo j pro ang. - Kvails mergos, kaip jos gali k bloga manyti apie TeisingjGegut! Ilgiau palikti ant ieno jis negaljo, neturjo jg. Reikjo kaip nors suinoti, kur Oskaras. Kur lensmanas. Jei tik suinot, kur gyvena lensmanas, tada gal kaip nors pasisekt nektelti su Oskaru. Tai, inoma, tolygu kiti galv lito nasrus: lensmanas, ko gera, paiups j irgi ir nusis vaik prieglaud. Bet jeigu Oskar paso dins kaljim, tada visai vis tiek, kas j pat itiks. Jis i lto pravr darins duris ir apsivalg, ar tikrai nieko arti nra. Ir tada pasileido kaip pakvais emyn ir toliau keliu t pus, kur nuvaiavo veimas. Bgo tol, kol valiojo. Paskui pamgino tipenti tokiu ingsniu, kaip mok Oskaras. Ar toli lensmanas, jis ne inojo, bet vylsi sutikti k nors ir paklausti. Bet tokiu ankstyvu laiku kelyje nebuvo moni. Pagaliau vis dlto i miko kelelio ijo senut. Vi sikai kaip pasakose, - pagalvojo Rasmusas, - ten visa da atsiranda senut, kai reikia pasiklausti kelio dra kono pil ar iaip k". ioji senut nesi ant pei ryul malk ir jo smarkiai susirietusi. Rasmus ji pastebjo tik visai kak tomua susidrusi, tada kilsteljo galv, ir Rasmusas pamat jos senas, ivargusias akis po skarele. - Gal pasakytumt, kur gyvena lensmanas, - su mikiojo Rasmusas. Senos akys tariai suvilgjo.
76
- irk, a turiu leidim rinkti malkas mike, - pa sak ji ir dar patvirtino kaultu, igeltusiu smilium. A turiu leidim. Kas darbo lensmanui. Ir nuskubjo alin pro j, dar kelet kart atsisuko, murmdama: A turiu leidim!" Nusimins Rasmusas ingsniavo keliu toliau. Pasa kose sens itaip neatsakinja. Taiau neilgai trukus j pasivijo pieno veimas. Va iavo berniukas, ne k vyresnis u j pat. Vaikinukas buvo malonus, tutuojau sustabd arkl ir paklaus: - Gal pavinti? Rasmusas patenkintas usirang ant sdyns alia vaikinuko. Kaip nuostabu, kad nereikia eiti psiam, o be to, gal dabar jis suinos, ko nori. - Ar lensmanas? Nagi, antai miestely, - pasak vai kinukas. - A ten veu pien. Galsiu tau parodyti, va iuosim kaip tik pro dabokl, o u jos jis ir gyvena anam geltonam name. Matyt, lensmanas dar nebuvo ijs i savo geltono namo, nes, kai ratai pridardjo prie dabokls, tenai ant suolo sdjo Oskaras, akylai saugomas t pai polici nink, kurie j isive. Rasmusas neidrso nei ktel ti, nei sustoti. Jis nuvaiavo su vaikinuku iki pat pieni ns. Ten u pavinim atidav berniokui vien savo brang ledinuk ir paskui, kiek kabindamas, nudm atgal ta paia siaura gatvele, kuria buvo atvaiavs. Oskaro nebebuvo ant suolo. Taiau viduje, lensmano ratinje, pro atvir lang buvo girdti balsai. Ras77
Rasmusas klajnas
musas pritykino, kiek leido baim, ariau prie lango, o ten lyg tyia augo ligustr krmas, u kurio buvo ga lima pasislpti. - Argi a panaus du vyrus su kaukmis, - igirdo jis irdus Oskaro bals. - Tik velnias gali bti klaj nas iame krate, nes mums u visk reikia atsakyti. - Nusiraminkit, Oskarai, - pasak kakieno balsas, matyt, lensmano. - Mes tik norim inoti, k js veik te prajus ketvirtadien? - Prajus ketvirtadien... valgiau irnius su msa, atsak Oskaras. - Ir viskas? - paklaus lensmano balsas. - Taip, blyn niekas nedav. - A noriu pasakyti: ar tai viskas, k Oskaras veik t dien, - kantriai pakartojo lensmano balsas. - Kaip a galiu atsiminti? Klajnas prisimena tik k jis valgo. A neskirstau dien. Bet a puikiai inau, kad nebuvau pasiverts dviem vyrais su kaukmis ir nevo giau pinig, nes niekad nesu nudiovs n dviej eri. - K gi, tuo ir patiksim, - tar lensmano balsas. O ar neino Oskaras, kokie kolegos iuo metu yra m s apylinkse. - Kolegos, k js norit pasakyti? Ar tai vagys? - pa klaus Oskaras. - Ne, a turiu galvoj valkatas. - Kad tave bala, tai js kalba jie yra kolegos". mogus gali klajoti po pasaul vis gyvenim, m any damas, jog esi paprasi paprasiausias valkata, o i rk, tu kolegos", kurie nuolat slankioja aplink.
78
Lensmanas nutrauk j. - Ne, ar js esate mat daugiau valkat ms apy linkse pastaruoju metu? Valandl buvo tylu, paskui Oskaras atsak. - Buvau sutiks Utli. Paskui Septynis Velnius ir Aitvar. Bet n vienas i j nra plikas, tai tokia tie sa, kaip a vadinuosi Dangikasis Oskaras. Lensmanas nusinypt ir atsistojo prie atviro lango nugara Rasmus. - Taigi, - pasak jis ir vl nusinypt. - Tada m a nau, kad paleisim Dangikj Oskar. - Aha, iaip ar taip, lengvinanti aplinkyb, kai esi nekaltas, - pareik savo nuom on Oskaras. Lensmanas neatsak nieko. N etrukus Oskaras ijo su kuprine ant nugaros ir m tipenti gatve tolyn. Rasmusas pasiokdamas puol i paskos, o kai Oskaras pasuko u kampo ir len smanas nebegaljo jo matyti, bruko savo rank Os karo ir pasak: - Ar tu nustebai, k? Oskaras plaiai nusiypsojo. - irk, mano biiulis. Maniau, kad tu vienas ike liausi klajoti, kai pakliuvau cyp. - Ne, a ne toks paras. O dar inojau, kad tu greit itruksi dl to, kad esi nekaltas. - Juk tu negaljai to tikrai inoti. Jie m ane n o r jo udaryti u Sands apiplim , o tas atsitiko p ra jus ketvirtadien. Tada juk mes dar n e buvom p a stami.
79
Ra sm u sa s klajnas
- Ne, bet dabar pastu, - rimtai pasak Rasmu sas. - Dl to ir inau. - O, kad lensm anai b t tokie supratingi, - p a sak O skaras ir a pkabino Rasmus per peius. Bet lensm anai m ano, kad visi valkatos yra niekai, o-ho-ho-ho! Jie susdo ant suolo sodely ir suvalg abu po Idos karsto" sumutin - paskutinius, kurie buvo lik. - Dabar turim groti ir dainuoti pasispardydami, kad nenugaitume i bado, - pasak Oskaras. - Zinai, vis dlto vien dalyk suuodiau i t policinink, ku rie mane ve. Atrodo, kad nebta jokio triukmo dl dingusio berniuko, bent iki iol. O gal toji Vanagas ne i greitj? - Kartais ji tokia greita, jog tu n nesivaizduoji, patvirtino Rasmusas. Jis pasigraib po kelni kien ir itrauk maiel su ledinukais. - Juk dabar ir ugriuvo ibandymai, - pasak jis. Dl to, manau, suvalgykim ledinukus. Jie taip ir padar. Suvalg paskutinius du ledinu kus, o paskui Oskaras tar: - Labai malonu, kad lensmanas atve mane, nes ia man ir reikjo. ia a daniausiai dainuoju kie muose, labiau apsimoka negu kaimo sodybose. I ki nink gauni tik pavalgyti. - Visikai neblogai, - pasak Rasmusas, kuris jautsi alkanas, nors ir suvalgs sumutin bei ledinuk.
80
Oskaras atsikl nuo suolo. - Man daug labiau patinka, kai gauni grynais. Aha, tiesa... manau, kad reikia aplankyti fru Hedberg. - Kas ta fru Hedberg? - O, maloniausia senut visam pasauly. Pinig turi ligi kaklo ir dosniai juos barsto. A danai jai dainuo ju. Kiekvienas mikas turi savo altin", - padainuoju a, tada fru Hedberg pravirksta ir duoda man penkias deimt eri. Rasmusas pasiokjo i diaugsmo. - Kiekvienas mikas turi savo altin" ir a moku. Teta Olga j dainuodavo virtuvje. - Ir gerai darydavo toji teta Olga. Tada galsim mes abu pagiedoti fru Hedberg. Rasmusas linksmas strykiojo aligatviu. Kaip sma gu bus dainuoti drauge su Oskaru. O u tai dar ir pi nig gausi! Jis pavelg Oskar itikimomis akimis. - Gerai bt, jei a imokiau visas tavo dainas, Os karai! Jeigu tu kartais ukimtum. Oskaras pritar linkteljs galv. - Taigi, jeigu a ukimiau, tada bt gerai, kad tu galtum pasirpinti Lito nuotaka" ir Idos karstu". Fru H edberg nam as buvo toli, miestelio p ak ra ty. Tai buvo alia sena vila, p a sk e n d u si k sm in g klev pavsyje ir ididiai p a sitra u k u si n u o savo kaim yn. Rasmusas ir Oskaras stabteljo prie varteli kaip kultringi mons. Keliaujantiems m uzikantam s neM (iM
81
R a sm u sa s klajtias
derjo prieiti staigiai, reikjo artintis pamau, tarsi dvejojant. Sode kvepjo jazminai, viesiai raudonais iedais spindjo auskarliai. Rezetos ir nalaits augo lovelse abipus tako, taiau jose buvo daugyb baland, li gi ir kitoki oli. - Vanagas pasiust, jei pamatyt itok sod, - p a sak Rasmusas. - Fru* Hedberg labai sena, - paaikino Oskaras. - Ji pati nevalioja ia tvarkyti. O jos tarnaitei, matyt, nela bai rpi. Sodo takeliu jie prijo prie namo. Jame buvo tylu, lang uuolaidos nuleistos. Sunku buvo patikti, kad jame kas gyvena. - Kad tik nebt num irusi toji senut Hedberg, pasak Oskaras. Buvo visikai tylu. Tyl drum st tik linksmas vir bli irkimas verandoje. - Reikia pairti, ar yra kokia nors gyvastis vi duje, - pasak Oskaras ir isitrauk armonik. - Pra dsim. Rasmusas nurijo seil ir pradjo. Pirm kart jis dainavo vieai. Kiekvienas mikas turi savo altin, Kiekviena pieva savo gl...
* Fru - taip vedijoje kreipiamasi itekjusi moter.
82
Oi, kaip maloniai skambjo daina. Rasmusui atrod, kad jie su Oskaru dainuoja kaip angelai. Ir kiekviena irdis savo pasak... Daugiau nespjo. Kaip tik tuo metu pakilo viena uuolaida, ir pro atvir lang ikio galv fru Hedberg tarnait. Bent Rasmusas nusprend, kad tai fru H ed berg tarnait, nes ji buvo apsivilkusi toki ydr suk nel, kokias paprastai dvi pon tarnaits, ir pasiriu si balt prijuost. - ia negalima dainuoti, - pasak ji. - Ponia serga ir nori ramybs. Eikit alin! Oskaras kilsteljo kepur. - Malonkite perduoti nuoirdiausi linkjim fru Hedberg. Pasveikinkite j nuo Dangikojo Oskaro ir palinkkite greiiau pagyti! Tarnait neatsak. Tik vl nuleido uuolaid. - Kokia pabaisa, - tar Oskaras. - Pirmiau senut tu rjo ger tarnait, kava pavaiindavo, kur toji dingo? Rasmusas buvo didiai nusivyls. Jis taip diaugsi, kad fru H edberg gal duos jiems penkiasdeim t eri. Netgi Oskaras buvo pribloktas. - Gyvenk ir nork, - pasak jis ir nujo prie varte li. - Eime! Taiau Rasmusas sustabd j. - Oskarai, a mirtu, taip noriu gerti. Kaip tu ma nai, ar galiu nueiti ir paprayti truput vandens, nors fru Hedberg ir serga.
6"
83
- Man rodos, kad gali, - atsak Oskaras. - Gal toji merga vis dlto neatsisakys duoti lael vandens. Grei iau, a palauksiu ia. Rasmusas nulk atgal. Jis ukop laiptukais veran d ir ibaid vargelius virblius, kurie lyg patrak puo l alis. Paskui pasibeld lauko duris, bet niekas neat siliep, tada jo priekambar. ia buvo trejos durys. Rasmusas pasirinko vidurinisias ir vl pasibeld. Bet buvo tylu, niekas nekteljo: Praom". Valandl jis dvejojo, paskui atsargiai pravr duris ir jo vid. Fotelyje sdjo sena dama ir irjo j pastirusio mis akimis, lyg pamaiusi mkl. Toji tarnait, kuri k tik buvo paginusi juos, stovjo alia ir taip pat keistai spoksojo j. Rasmusas sutriko. - Ar a negaliau gauti truput vandens, - nedr siai papra jis. Senoji dama nenuleido nuo jo aki. Sdjo lyg supa ralyiuota, bet paskui, tartum sukaupusi jgas, pasak: - Ana Stina, duok berniukui vandens! Toji, kurios vardas buvo Ana Stina, nelabai noriai, bet vis tiek ijo virtuv, ir Rasmusas paliko vienas su fru H edberg - kas gi daugiau galjo bti senoji dama, jeigu ne fru Hedberg. Rasmusas sukaliojosi vietoje. Kodl ji taip iri j, juk ji atrodo visikai paklaikusi i igsio? Ir kodl ji neguli lovoje, jeigu nesveika? - Ar teta labai sergate? - tar jis pagaliau, nesteng damas ilgiau atlaikyti smeigt aki vilgsnio.
84
- Ne, a nesergu. Ji atsak tokiu balsu, kad, rodos, vos valiojo itarti odius. Neserga? Kodl gi tarnait melavo, kad ji serga?" Sugro Ana Stina su kauu vandens ir piktai pada v jam. Vanduo buvo altas, gardus, ir jis gr dideliais gurkniais. O gerdamas godiai dairsi aplink. Tai b u vo tikrai graus, ponikas butas, toki jis iki iol i arti niekad nebuvo mats. ia stovjo sofa, aptraukta rau donu pliuu, oi, kokia grai! Taip pat foteliai, irgi rau dono pliuo, apskritas stalas i kakokio vilganio, dailaus medio ir komoda su pagrainimais, kurie at rod auksiniai. Kilimas ant grind buvo minktas ir margavo daugybe spalv, durys gretim kambar u leistos graiomis tamsiai alio aksomo portjeromis, o gretimais buvo matyti itaigingi laiptai antr aukt. Taiau su tomis portjeromis djosi kakas keista. Jos judjo, taip, i tikrj judjo. Rasmusas vilgteljo grindis. Pro portjeros apai kyojo batelis, vyrikas viesios odos batelis su juodo lako apvadu. Keisti mons gyvena itokiuose turtinguose na muose! U portjeros stovjo vyrikis, be jokios abejo ns. I ties Rasmusui nebuvo ko jaudintis dl to. Gal jie ten aid slpyni. Tik jam iurp kl fru Hedberg akys. Jis niekad nebuvo mats toki persigandusi aki. Fru H edberg irjo portjeras, lyg u j bt tnojs koks siaubas.
85
Gal Anai Stinai pagailo fru Hedberg, kuri taip bijo jo batelio, nes, atradusi reikal, prijo prie dur ir pa tais portjer taip, kad udengt batel. O gal Ana Sti na nenorjo, kad Rasmusas inot, jog u portjeros stovi vyras? Kone tokia baim, kuri buvo fru Hedberg akyse, apm ir Rasmus. Jis jaut, kad kakas dedasi nege ra. Dl to panoro ieiti i io graaus buto su nuleis tomis uuolaidomis, persigandusiomis akimis ir ka kokiomis baisybmis u portjer. Panoro ieiti saul pas Oskar. - Ai u vanden, - pasak jis ir atidav kau Anai Stinai. Rasmusas nusisuko duris. - Ar jau ieini? Gal tu galtum... Jis igirdo u nugaros beviltik fru Hedberg bals. Rasmusas atsigr ir pasiirjo j. - K a galiau? - Ne, nieko... geriau eik. Rasmusas ijo nustebs ir sunerims. Gal ji norjo, kad jis kaip nors padt? Jis visk papasakojo Oskarui ir paklaus, k jis mano. - Tu man pasakas pasakoji apie plikus, - tar Os karas. - Ne... ten kakas negerai, a esu tikras. Jie jo toliau, bet, kai vila dingo i akiraio, Oskaras sustojo ir pasikas pakau.
86
- Vis dlto neikim, bent pamginkim suinoti, ko kie ten monai dedasi. Grkim atgal! Tyliai, atsargiai jie vl slino pro vartelius. Taiau uuot j sodo takeliu tiesiai prie namo, jie apsuko ap link pro serbent krmus ir ujo i kitos puss. ia n vienam lange nebuvo gyvybs ymi. Taiau buvo iurpu pagalvojus, kad vis dlto kakas gal stovi ten u uuolaid ir iri juos. - ia tylu kaip banyioj, - panibdomis tar Os karas, - kaip suinoti, kas ten dedasi u t uuolaid, ar tu gali man pasakyti? Ir Rasmusas pasak. - lsim vid ir iniuktinsim. - O kaip lsti, ar tu pagalvojai? Rasmusas susimst. Jeigu kaip nors bt galima prasigauti antrj aukt, tada nuo laipt bt pui kiausia vieta stebti. Galima bt atsigulti ant pilvo ir pasiklausyti, kas dedasi kambaryje su portjeromis. Jis paaikino t Oskarui. Taiau Oskaras papurt galv. - Pavojingas dalykas lsti svetim but, ypa to kiam valkatai kaip a. Be to, a ir nesibrausiu. - O a galiu, - kartai sunibdjo Rasmusas. - Jis parod atidar rbins lang antrame aukte. Langelis buvo maytis, siauras, toks stambus vyras, kaip Oska ras, nebt galjs pralsti, o jis pats lengviausiai. Vie no seno klevo akos buvo usiktojusios net ant vilos stogo. O geriausiai u visk Rasmusas mokjo laipioti po medius. Jis imanania akim nuirjo tarp tarp
87
akos ir lango. Ne daugiau kaip metras. ia jam vieni juokai. - Tu m ane i io pasaulio ivarysi, - pasak O ska ras. - Juk tai pavojinga gyvybei, negaliu a tavs leisti. - Bet vienintelis bdas. Tik padk man lipti klev. Rasmusas daugelio dalyk bijojo iam pasauly. Jis bijojo muimo, bijojo moni, bijojo Vanago, bijojo petis su didesniais vaikais prieglaudoje, bijojo, kad mokytoja mokykloje nepagalvot blogai apie j ir ne nubaust. Bijojo bti vienas tamsoje, apskritai bijojo vienatvs, bijojo, bijojo. Taiau fizins drsos turjo pasakikos. Jeigu reikdavo kur lipti, k perokti ar perplaukti, tada jis nepaisydavo jokio pavojaus. Jo lie sas knas tiesiog neapsakomai, ypatingai pasitikjo sa vo jgomis ir nebijojo n trupuiuko. Dl to jis neklau s Oskaro protest. - Sakau, tik padk man lipti klev. Apatins akos buvo per auktai, ir jis pats negal jo j pasiekti. - Tu mane i io pasaulio ivarysi, - pakartojo Oska ras. Bet jis pam Rasmus lyg pirtin, vysteljo auktyn, ir is nusitvr u akos. Rasmusas sikibo stipriai ir pakilo auktyn. Jo rankos, kojos, pirtai deg te deg i noro greiiau pasiekti tiksl. O Oskaras drebjo. Stovdamas klevo paunksmje jis su didiausia baime irjo, kaip jo klajoni drau gas dingo maam langely.
88
Septintasis skyrius
Rasmusas pateko didiul lyg kambarys rbin, piln drabui. Ant lentynos stovjo papgos ikama. Kaip bt gera pasiirti j atidiai. Bet ne dabar. Ne pa pgos dabar galvoj. Jis sustojo prie udaryt rbins dur. Ar pavojin ga jas atidaryti? Kas yra u j? Pamale, po milimetr, m jis stumti duris. M en kiausias garsas dabar galjo j iduoti, t jis inojo, ir atrod, jog prajo aminyb, kol d ur plyys pasidar toks, kad jis galjo prasiskverbti pro j. Tada stabteljo, sulaiks kvap. Pasiklaus, bijoda mas pajudti, tik jo budrios akys baikiai tyrinjo kambar, kur buvo pateks. ia vl buvo kambarys su graiais baldais. Stovjo minkta glta sofa, senas didelis laikrodis, kuris tiks jo ltai ir sunkiai, vazone aukta palm. Siame kamba ryje i tikrj buvo laiptai pirmj aukt. Apaioje kakas dusliu balsu sukliko. Rasmusas i sigando, irdis pradjo nemonikai dauytis. Bet dl to jis nenuleido rank. tbt reikjo prislinkti prie laipt ir pasiirti, kokie ten dedasi keisti ir baiss dalykai.
89
Kol kas jis galjo tik klausytis. Ir girdjo iurpius garsus. Dabar kakas beviltikai, graudiai verk, o kakas greitai perjo per kambar. Viskas buvo iurpu. Kartais visikai pasidarydavo tylu. Tada jis tegirdda vo dusl laikrodio tiksjim upakalyje, o nuo jo da rsi kone dar baisiau. ingsnis po ingsnio artjo jis prie laipt. Patikrin davo kiekvien grind lent, ar negirgda, ir slinkda vo pirmyn. mai stabteldavo, kai apaioje pasidaryda vo tylu, bijodamas ir atsikvpti, bet sumaniai pasinaudodavo kiekvienu garsu apaioje, kuris gal davo nustelbti jo slaptus ingsnius. Pagaliau prijo ko ne prie pat laipt. Tada tyliai atsigul ant grind ir paskutin tarpel iki turkl priliau pilvu. Dabar ga ljo pasiirti pro atramas. Rasmusas neapsiriko. ia buvo nuostabi vieta sekti. Viso kambario jis nemat. Bet mat fru Hedberg. Ji tebesdjo fotelyje taip pat kaip pirma. Ji ir verk. Ana Stina stovjo alia ir ramino j, glostydama rank. O i ten... i kambario kampo, kurio jis negaljo matyti, i ten ijo vyras... netgi du vyrai, o Dieve, ir ia du vy rai su kaukmis! Taip, abu ant veid buvo usidj juodas kaukes, o vienas avjo tuos paius batelius, ku rie pirmiau kyojo pro portjeros apai. U Rasmuso sugirgdjo laikrodis, ir jam per nuga r teljo karta baims banga, kol suprato, kad laik rodis taisosi muti. Pasigirdo deimt sunki di. Rasmusas jautsi lyg pats triukm kelis ir bijojo, kad
90
tie du vyrai su juodomis kaukmis neukopt laiptais ir nenutildyt ir jo, ir laikrodio. - Ne, ne, tik ne komod! itaip sudejavo fru Hedberg apaioje. Niekas jai ne atsak. Vyras prie komodos, tas, kur buvo su bateliais, pradjo traukyti stalius ir patylomis baisingai raustis juose. Ir kaip tik t akimirk Rasmusas pajuto, kaip kakas paliet j, Viepatie apsaugok, kakas prijo i upaka lio ir paliet j! Jis buvo besurinks i baims, benumirts, taip isigando... o pamat tik mayl juod kaiuk, kuris atjs m glaustytis prie jo kojos. Juk jis taip myljo kaiukus! Bet ne dabar. Tegul nem ano tas juodas kipiukas ia dabar atsitps taip garsiai murkti. Rasmusas paband nuvyti kaiuk, velniai paspyr j basa koja, bet kaiukas buvo atkaklus. Jis ra do k pasiglaustyti, prie ko pamurkti, o to kaip tik dabar ir norjo. Kaiukas liuokteljo al ir bemat vl atsidr alia Rasmuso, netgi prie pat veido. Jis glaus tsi veln berniuko skruost, kraipsi, sukiojosi, murk vis meiliau ir bruko uodeg Rasmusui tiesiai aus. Rasmusas nusimin. Ak, kaip tie katinai nieko ne supranta, kada itokie baiss ir pavojingi dalykai de dasi j namuose, tik murkia sau be paliovos, nors j eiminink mirtinai isigandusi verkia apaioje! Jis stipriai sum katin ir num et alin kart iurkiau negu pirma. Kaiukas nulk galiuk grindimis.
91
Tada atsitp toj vietoj, kur buvo nuiuos, ir piktai pasiirjo Rasmus. Paskui apsisuko ir nujo alin ididiai pastats uodeg. Atseit, n nereikalingas tu man. Dabar fru Hedberg dar labiau suaimanavo.
92
- Ne, ne, tik ne vrin, - meld ji. - Imkit visk, tik ne vrin! Jis paskirtas mano dukteriai, mano dukteriai Amerikoje! Vyras prie komodos ramiai irinjo vrin, auk so grandinl iuo per pirtus. Rodos, jis n negir djo fru Hedberg. Tik sikio vrin kien ir m raustis toliau. Antrasis tyliai stovjo prie dur. D a bar Rasmusas pam at, kad jis rankoje turi pistolet ir laiko j atsuks fru H edberg ir An Stin. Baisiau negali bti. Rasmuso rankos i baims sugniau tu rkl atramas. Bet oi kas tada atsitiko. Nuo stulpelio atsiskyr me dio gabalas. Jis buvo atsiskyrs labai seniai, dar Ras musas nebuvo n gims, bet daugel m et guljo ra miausiai savo vietoje. Iki iol. Iki Rasmusas pataik kaip tik i nelemtingiausi minut kumtelti j. Paga lys su trenksmu nubildjo emn ir nukrito prie pat to vyro, kur stovjo alia komodos. Vyras staiga atsigr ir taip pat isitrauk pistolet. - Kas ten yra viruje? - pasak jis, rodos, botagu pliaukteljo. Numirsiu, - pagalvojo Rasmusas i nevilties. - Os karai, gelbk mane!" - Nieko ten nra, - atsak Ana Stina. - Vadinasi, pagaliai i dangaus krinta? ituo a vis dlto nepatiksiu. Ir jis, atkis pistolet, pradjo pam au, atsargiai kopti laiptais auktyn.
93
Tuo tarpu Rasmusas, paklaiks i baims, paliau truput atbulas, o kai igirdo ingsnius laiptuose, aki mirksniu atsidr u gltos sofos. I vis slpyni, kiek jis savo gyvenime buvo aids, ios buvo blogiau sios. Sofa buvo visai nepatikima vieta pasislpti, bet ki tokios nebuvo. ia jis tik galjo gulti tyliai ir klausy tis artjani ingsni. Kiekvien lt ingsn jis girdjo, ir baisesnio garso u juos nebuvo pasaulyje. Valandl viskas nutilo, pl ikas, matyt, stabteljo pasvarstyti, i kur galima tik tis antpuolio, jeigu, inoma, viruje yra prieas. Ak, prieas visikai n nem an pulti! Jis guljo u sofos ir baisiausiai troko dingti i ia, gailjosi, kad si brov, norjo, kad Oskaras ateit jo gelbti. Taiau n Oskaras nebt galjs jam dabar padti. Ir vl pasigirdo tie baiss ingsniai. Jie vis artjo ir artjo... dabar... dabar jie buvo taip arti, kad Rasmu sas pamat tuos lykius batelius su juodo lako apva dais... gelbkit! Taiau pagalba atjo i tos puss, i ku rios Rasmusas n nesitikjo. Maas juodas kaiukas valandl aid su plonomis nertinmis uuolaidomis, kurios linksmai sibavo nuo vjo dvelkimo. Nagais kabinti uuolaidas buvo drau diama, bet labai smagu, ir kaiukas aid be galo pa tenkintas. Tik staiga alia savs jis pamat berniuko kojas su baikiai krutaniais pirtais. ia buvo dar domiau, negu uuolaidos. Jis strykteljo i diaugsmo ir uoko ant savo aukos. Paskui, ileids mayius at
94
R a s m u s a s k la j n as
rius naguius, m draskyti, kandioti ir aisti su nykiu lyg su pele, argi berniukas nesupranta, koks ia linksmas aidimas? Ne, Rasmusas nesuprato. Jis pagrieb varg kati nuk savo iauriom rankom ir trenk asl po kojomis kitam mogui, kuris irgi nenorjo aisti. Velnio kati nas", - tepasak tas vis pikiausiu balsu ir nulipo e myn, katinukui nespjus n apuostyti jo. Rasmusas tebeguljo u sofos su plakania irdim. I vis gyvn kat buvo geriausia, o i vis kai nuostabiausias itas maas juodas katinukas! Katinu kas igelbjo j. Tas kvailas vyras paman, kad is vel nio katinas" laid pagalius, ak, kaip gerai, kad jis taip paman! Rasmusas bijojo ilsti i savo slptuvs, bet kaip manydamas ipt ausis, stengdamasis igirsti, k jie ten daro apaioje. Fru H edberg nebeverk, daugiau jos nebuvo girdti n balso. Utat dabar pasigirdo bai lus Anos Stinos verklenimas: - Viepatie, sen turbt apalpo! Ar girdit, juk ji ser ga. Hildingai, k man daryti? - Pati inokis. Atsak tasai, kur su bateliais. Niekada Rasmusas ne buvo girdjs tokio alto, negailestingo balso. Ir Ana Stina! Oskaras sak teisyb, toji merga tikra pabaisa. Ji eina ivien su plikais, tai k ji daro. - Hildingai, a paskambinsiu daktarui, - pasak Ana Stina jau tikrai nusigandusiu balsu.
95
Rasmusas klajnas
- N nemanyk, - atsak negailestingasis balsas. Be to, a nupjoviau telefono kabel. - Bet juk fru H edberg mira, - suuko Ana Stina. - Nusiramink! Be vakaro tu neprisiauksi nei dakta ro, nei lensmano, turk galvoj! - Bet kaipgi a pasiaikinsiu. - Pasakyk, kad senei buvo taip bloga, jog tu nesiryai palikti jos vienos. - A taip bijau, - pasak Ana Stina. - A nenoriu prisidti prie toki dalyk. Ak tu, karve, - pagalvojo Rasmusas, - kaip tik da bar laikas itaip kalbti! Koki baisi niek yra!" Rasmusas turjo mayt jautri irdel ir jam skau djo j dl fru Hedberg. O, kad jis b t stiprus, stipriausias pasaulyje, tada galt nutverti u sprando tuos niekus ir nereikt ia tnoti kaip vabalui! Apaioj plikai subruzdo, pamurmjo ir atsisveiki no. Buvo girdti, kaip usidar durys, o Ana Stina, pa likusi viena, m aimanuoti kvailu balsu: - Brangioji fru, pabuskit! Pabuskit, brangioji fru! Po keli m inui pabalusia nosim Rasmusas ilindo pas Oskar. - Pagaliau, - tar Oskaras, - pagaliau... Rasmusas pertrauk j. - Ar tu juos matei? - nekantriai sunibdjo jis. - Ar matei vyrus?
96
Oskaras papurt galv. - Nemaiau n vieno snukio, kai tu dingai. Oi, kiek prakaito iliejau! - Argi tu j nematei, - pasak Rasmusas nusivyls. Juk Oskaras galjo pasaugoti pro kert, tada, ko gera, bt pamats plikus be kauki. - Reikjo pasekti, - tar Rasmusas. - K tu veikei vis laik? - Prakaitavau, - popikiai atsak Oskaras.
97
Atuntasis skyrius
- K gi mes dabar darysime? - baimingai paklaus Rasmusas, papasakojs savo igyvenimus Oskarui. Oskaras susimsts pakraip galv. - Si savait p rasid ed a gerai", - pasak tas, kur turjo pakarti pirm adien! I tikrj neinau, kas daryti. Pasaulis buvo piktas. Ir jie vl pasitrauk i jo nu o al puynl kalvutje netoli nuo miestelio apsvarsty ti savo rpesi. Rasmusas guljo auktielninkas sauls nupliekstoje smlio duobje ir irjo bganius baltus debeslius bei pu virnes, kurios pamau lingavo vir jo. Pa galvojs apie varg fru H edberg krpteldavo. Gal kaip tik dabar ji mirta, viena su savo klastinga tarnai te, o tie du vyrai su kaukmis dingo neinia kur, pasi grob vrin. - Einam pas lensman, - pasak jis. Oskaras susirauk. - Tada jis tikrai patupdys mane cyp. Nr abejo ns, jog pamanys, kad a esu prikis nagus ir Sandje, ir fru Hedberg namuose. - Taip, bet jei tu pasakysi, kad nekaltas?
98
- O-ho-ho-ho, jeigu pasakysiu, kad esu nekaltas, jis nusilenks ir paleis mane, ar ne? Tu dar neinai, k rei kia bti klajnu. Ne, bijau eiti pas lensman. Jis pasikrapt pakau. - Bet, ko gera, mes jam galim parayti. Ar tu gerai moki rayti? - Saip sau, - atsak Rasmusas. - Tada gali ispausti kelet eilui, nes a prastai ke verzoj u. Oskaras pasirauss susirado kuprinje galel pietu ko ir ipl lap popieriaus i bloknotlio, kur buvo susiras savo dainas. Popierius buvo susiraukljs matyt, bloknot ne kart praus lietus, - bet vis tiek ja me buvo galima rayti. Ir Rasmusas para, kaip Oska ras diktavo: Fru Hedberg i aliosios vilos itiko kakoks siaubas. Daktaras turi ten nueiti ir lensmanas taip pat, bet rei kia labai greitai. Prao nali ir nalaii draugas. Toji velnio merga irgi ten sipainiojusi". Tada jie paliko savo rami smlio duob ir sugro at gal miestel. Dar kart Rasmusas pritykino pro ligustr krm prie lensmano ratins ir pro atvir lang met laikel, uvyniojs j ant akmenuko. Kambaryje jis bilsteljo grindis, ir Rasmusas n u d m atgal pas Oskar, kuris lauk jo u kerts.
7*
99
Rasmusas klajnas
Dabar jie padar visk, k galjo, fru H edberg la bui, atjo laikas pagalvoti ir apie save. Kiek trunka, kol numirti i bado? - paklaus Ras musas. Jis jautsi kone bemirts. Jau buvo gerokai po piet, o jis daugiau nieko nebuvo prarijs t nelemt ryt, kaip vien sumutin ir ledinuk.
100
Taigi teks vl utraukti Lito nuotak", jei n o rim gauti k pavalgyti, - tar Oskaras. - Ne todl, kad jaustumeis ess pauktis giesmininkas, bet kurgi dingsi. O Lito nuotaka" i tikrj bdavo stebuklinga, kai reikdavo prasimanyti pinig pavalgymui. Kelet valand jie vaikiojo po kiemus, grojo ir dainavo, ir Rasmusas umiro pasaulio piktybes ir savo alk, ne valiodamas atsidiaugti penkiaeriais ir dvieriais, kurie lyg lietus pylsi jiems. monms, matyt, patiko Oska ro dainos. Jie mielai atiduodavo monet, nordami i girsti, kaip litas mirtinai drask moteris, kaip vien pamat Alfredas ir nuov i pistoleto - ir jos plkojo savo kraujyje. Lidni dedasi dalykai", - dainavo Os karas, ir juo lidnesni buvo tie dalykai, juo labiau at rod patenkinti mons. Jie keliavo i kiemo kiem, ir vos tik pasigirsda vo armonikos garsai, tarnaits m esdavo indus virtu vje. Persisvrusios per langus, jos m erkdavo O ska rui ir mielai duodavo penkiaer, tu rb t todl, kad saul viet ir kad jos paios vakare adjo pasim a tyti su savo itikimais Alfredais. Netgi orios p o n iu ts dirsiodavo pro svetains uuolaidas, juokdavosi ir paios drauge niniuodavo, paskui sisdavo vai kus kieman, vyniojusios laikraio skiaut smulki pinig. Rasmusas rinko pinigus staiai paklaiks i diaugs mo. Koks nuostabus gatvs muzikanto amatas!
101
- Ir a bsiu toks, kai uaugsiu, - pasak jis vliau Oskarui. - K tu sakai! Argi tau taip patinka dainuoti? - Ne, bet man labai patinka pinigai, - atvirai pasisa k Rasmusas. - Prieglaudoje buvau plikas kaip tilvi kas... man patinka pinigai.
102
- Bene dl to ir rinksi penkiaerius vis savo gyveni m? Galima kitaip ir dar daugiau usidirbti pinig. Rasmusas supyl paskutin variok derli Oskaro kien. - Bet, supranti, m an kone labiausiai patinka penkiaeriai. Jo veidu mkteljo elis. I ties jis visai nenor jo galvoti, k veiks uaugs, nes tada bt reikj dar pagalvoti, kas bus prie tai. Kas bus, kai jis nebegals klajoti drauge su Oskaru. K jis darys, jeigu visam pa saulyje niekas nepanors priimti jo savo namus? Rasmusas nusprend nesukti galvos dl to, o tik gyventi ia diena ir diaugtis tuo, kas linksma dabar. - Jeigu tau taip patinka penkiaeriai, tai pasilik p o r, - tar Oskaras ir bruko Rasmusui rank dvi m o netas. Rasmusas paraudo i diaugsmo. Jis mandagiai pa dav Oskarui rank ir nusilenk taip, kaip buvo moky tas daryti, kai k nors gaudavo. Paskui ilgai tyljo kaip uvis, bet galiausiai negrabiai paglost Oskaro varko rankov ir tar: - Oskarai, tu esi geriausias i vis klajn pasaulyje. Rasmusas taip maa buvo gavs savo gyvenime. Kiekviena dovana buvo didelis vykis - jei k nors ga vai, vadinasi, tave kakas myli. Tie du penkiaeriai Ras musui buvo enklas, kad Oskaras j myli, dl to eida mas vis laik gniau monetas, kurias buvo sidjs giliai kelni kien, ir jautsi ess labai turtingas.
103
Rasmusas klajnas
- Et, a toks kaip ir daugum a klajn, - pasak Os karas. - Kartais geras, kartais piktas. Eik, usuksim pas H ultm an ir nusipirksim ko pasti! Pagalvojus apie valg, Rasmusui pasidar alia aky se, jam beveik kojos linko, kai jie jo Hultmano m sos bei bakaljini preki krautuv. Kaip ia dievikai kvepjo visokiais valgomais daiktais. Ant prekystalio guljo didiuls rietuvs ru d ir rausv der, puiki, riebi altiena ir kadagiais rkytas kumpis spraudsi tarp kepen pateto ir vairiausi ri srio. O visai atskirai buvo lentyna, pilna okolado plyteli, teatri ni saldaini ir karamels di. Visa tai vald malo nus prekininkas, kuris bemat puol skimbteljus d u r varpeliui, pasirys jiems pasilyti visk, ko tik reiks. Jo rankuts buvo riebios, mayts, panags juo dos, bet kaip jis mikliai pripjaust nuostabaus rausvo kumpio ir deros grieinli ir kaip vikriai padav Os karui kepal duonos, sviesto, srio ir tabako, ir kaip maloniai taukjo vis laik. Kaip tik tok prekinink ir sivaizdavo Rasmusas. - Vasara jau, matyt, rimtai prasidjo, - pasak jis ir padav O skarui tabak. O paskui atsisuko Rasmus ir dar geriau pasak: - O jeigu mes paragautum e truput okolado? Ir, daugiau nieko netars, pam i lentynos plyte l okolado, inoma, maiausi, bet vis dlto! Ji buvo vyniota raudon folij, kuri iburiavo lyg brangak menis tarp jo ma, riebi pirt.
104
- Praom, sveikat, - pasak jis. Rasmusas padav rank ir vl nusilenk, o Oskaras pridr: - Dabar kojos ne kaip Karol Dvyliktj*. Dar pa irsim, ar uteks alaus ir limonado buteliui, tada, manau, bus viskas, ko mums reikia. Buvo jau po trij, ir jie nusprend kuo greiiausiai grti puynl ir ten sau ramiai pavalgyti. Apie plikus, matyt, dar niekas nieko neinojo. Po pieio sauls nupliekstos gatvs buvo tylios ir ramios, kai Oskaras su Rasmusu jo per miest upelio link. - Tik tu palauk, kol mons suinos, kas atsitiko, ta da pamatysi, kaip su, - tar Oskaras. - Tasai vpla lensmanas turbt dar negavo laiko. Matyt, jam nega na ger riedul paleisti, reikia po nosim bomb su sprogdinti, jei nori, kad pabust. emai prie upelio buvo nakvyns namai su graiu dareliu aplinkui. Jame kaip tik mons gr popieio kav. moni daugyb buvo prisd aplink mauius apvalius baltus stalelius. Ir Oskaras pasak: - A inau, kad tu alkanas, Rasmusai, bet ia turim padainuoti, nors dl to tekt ir ti. Pro toki daugy b penkiaeri nevalia praeiti. Oskaras isim armonik, ir jie sustojo atokiai, kaip priderjo, nuo t, kurie gr kav barkindami
* Karolis XII - ved karalius, valds 1697-1718 m. 1709 m. jis visikai pralaimjo prie rus car Petr I Polta vos myje ir turjo bgti (vert.).
105
Rasmusas klajnas
aukteliais ir gardiai veit pyragaiius su cinamo nais bei Vienos bandeles. ia daugiausia buvo dam, isipuousi, su itaigingomis plaiakratmis skryb laitmis, nrini apykaklmis ir rankinukais, ir Ras musui buvo smagu jas irti. Jos atrod turtingos ir graios, o Rasmusui labai patiko turtingos ir graios damos. Kaip tik apie toki motin jis ir svajojo, o kad bent vienai jis krist ak ir ji panort j pasiimti. Rasmusas jau buvo sitikins, kad ne taip lengva rasti motin. Damos irjo j smalsiai, bet tik todl, kad norjo pasiklausyti jo dainuojant. Jo ir Oskaro. Oskaro labiausiai. Taiau n viena nepagalvojo: it berniuk noriau pasiimti u sn". Rasmusas atsiduso. Taiau Oskaras patrauk arm o nik, ir Rasmusui reikjo dainuoti drauge. Ar girdjot baisi nelaim? Tai tiesa pati tikriausia, Kad Siaurs Amerikos karalius Buvo nuautas dien viesiausi... Rasmusas lengvai simin ir odius, ir melodijas, ir, paklajojs kelet valand po kiemus, jau mokjo visas Oskaro graudulingas dainas. uli-hop-ang-ang-falera-lan-lei, - dainavo jis, o jo akys tuo tarpu niuktinjo tarp dam - kuri jis im t u motin, jei galt pasirinkti. Ariausiai prie stalelio sdjo putni teta, tikriausiai nakvyns nam eiminink, nes retkariais kak kteldavo patar
106
naujanioms merginoms. Taiau daugiausia ji iauk jo su dviem isipusiusiais ponais, kurie sdjo prie to pa io stalelio. Matyt, kad jie jai patiko. Pakreipusi on gal v, ji tik spoksojo juos ir vis laik juoksi be jokio reikalo. Ir vis sakydavo: Mielas ponas Lifai, praom dar pyragait" arba: Gal ponui Lijanderiui pilti dar truput kavos?" Rodos, kad nieko mielesnio jai nebuvo pasaulyje. I ties ponai Lifas ir Lijanderis atrod labai pra matniai. Abu su baltomis iaudinmis skryblmis, dailiais trumpais siukais, o vienas net varko atlap sikis glyt. Culi-hop-ang-ang-falera, - dainavo Rasmusas, jo skambus balselis itin graiai tiko prie sodraus Oska ro balso. Lifas ir Lijanderis buvo su dryuotais vasariniais kostiumais ir siaurutlmis kelnmis, o vienas su bate liais, kurie... su bateliais, kurie... Kad Siaurs Amerikos karalius... Rasmusas staiga nutilo per vidur dainos. Jis buvo su bateliais... su viesios odos bateliais, ap vediotais juodu laku, tais bateliais buvo apsiavs p o nas Lifas! Vl atgijo visos rytmeio kanios. Vl pagavo bai m. Rasmusas prisimin fru H edberg aimanas ir bai singus ingsnius, kai jis guljo u sofos. O itos kojos visikai su tokiais pat bateliais, kurie taip grsmingai artjo tada prie jo. Dl to jis ir negaljo dainuoti pama
107
ts vl tokius batelius. Nieko neijo, nors Oskaras piktai vilgiojo j nesuprasdam as, kas jam pasidar. Jis vis tiek negaljo dainuoti. Net jei ponas Lifas bt buvs visai nekaltas ir tik atsitiktinai avjs tuos lyk ius, siaubingus pliko batelius, Rasmusas vis tiek ne bt galjs dainuoti. Jam pasidar negera nuo t ba teli, netgi pamiro, kad alkanas. - Klausyk, Hildingai, rytoj ieisim truput anksiau vejoti, - pasak antrasis ponas, kur sdjo prie stalo. Hildingas! Pono Lifo vardas buvo Hildingas! Jo ir vardas buvo Hildingas, kaip pliko, ir bateliai tokie kaip pliko. - Taip, reikia kuo geriau praleisti likusias dienas, atsak ponas Lifas. Ir balsas buvo toks kaip pliko! - Bet vis dlto turbt paviesit pas mus dar i sa vait, - neramiai paklaus puoni dama. - Tikriausiai paviesim. ia mums labai gerai. Taiau Rasmusas itaip negaljo pasakyti. Jam buvo baisiai prastai. Atrod, ims tuoj ir apalps. Ir kai Oska ras pabaig dainuoti dain apie Siaurs Amerikos ka rali, Rasmusas tuoj pagrieb j u varko rankovs ir nusitemp. - K mes dabar darysim? - paklaus Rasmusas. Jie vl guljo smlio duobje. Pasaulis tebebuvo iaurus, ir Rasmusas k tik nusivm u puies. Nuo tiek igyvenim maistas nesilaik pilve.
108
Oskaras iulp pypk ir ilgai galvojo. Matyt, nebus kitos ieities, teks paiam droti pas lensman, o-ho-ho-ho! Ir pasakyti: a esu tikras, kad tai itie du garbingi ponai i viebuio apipl fru H ed berg. Bet kaipgi a tikinsiu lensman? ia bus antras penketukas", - pasak bobut, paraiusi septintuk". Jis ikrat i pypks pelenus ir usidjo ant pei kuprin. - Kojos paios spyriojasi, kai reikia eiti pas lensma n. Bet vis tiek tursim kprinti tenai. - Tepasigaili ms dangus, - pasak Rasmusas. Taip sakydavo teta Olga, kai Vesterhag atvaiuodavo re vizija, o juk lensmanas dar baisesnis negu revizija. - Dabar a ia negreit sugriu, - pasak Oskaras. Tikra Ninev*. Kur kas geriau gyventi kaime, ten va gi n kvapo nra! Gyvenimas tame miestelyje, kur Oskaras truput perdtai pavadino Ninive, smarkiai pasikeit jiems i jus. Dabar mons breliais stoviniavo gatvi sankry ose, po miestel iojo gand bangos. Jau i tolo ga ljai suprasti, kad jie svarst kak ypatinga, ir visai nesunku buvo atspti, apie k jie kalbjosi. - Pravartu bt pasiklausyti, k jie ten neka, - pa sak Oskaras, - prie einant pas lensman. Jis bruko penkiaer Rasmusui sauj.
* N inev - pasak Biblijos, visoki niekybi ir pykio miestas (vert.).
109
Rasmusas klajnas
- e, dumk, nusipirksi maielj karameli, tik, i rk, klausyk gerai. - Klausysiu ausis itemps, - atsak Rasmusas. Jis bgo gatve, kol rado bakaljini preki krautu v. Pro stiklines duris pamat, kad viduje pilna m o ni. Rasmusui to ir tereikjo. Teks gerokai palaukti, kol ateis eil, o tuo tarpu gals pasiklausyti. Ir karameli nusipirks. Pilnas vili atidar duris. O po keli minui, baisiausios panikos pagau ,idm atgal pas Oskar. Jo veidas buvo baltai, kaip kreida. - Oskarai, mums reikia dumti i ia! Kuo greiiau! - K ia kalbi? Bene m s kepurs dega? Rasmusas persigands nutvr Oskarui u rankos. - Oskarai, Ana Stina pasak lensmanui, kad tu jas upuolei. Oskaras nustebs ipt akis ir paraudo i pasipiktinimo. - A! Juk ji mans nepasta, ji net mano pavards neino. - Ji pasak, kad buvo atjs valkata, grojo armoni ka, ir berniuk vedsis. Baigs groti, js vid, pa grasins pistoletu jai ir fru Hedberg, o paskui pasigro bs fru H edberg smaragd vrin... Oskaras kaukteljo sau kumiu kakt. - Jeigu nutveriau t velnio tarnait, sugrsiau at gal mel jos pikt gerkl, kad uspringt. O fru H ed berg? K ji sako?
110
- Mano, kad mirs. Ji nieko negali itarti, guli kaip negyva... irdis vos plaka. Daktaras buvo atjs. Oskaro smilkiniuose ibrinko venos. Veidas parau do i pykdo, ir jis vl kaukteljo sau kum du kakt. - Tai bent graumlis. Tarnait gali meluoti, kas tik auna galv, o lensmanas, inoma, tiki kiekvienu jos odiu. Rasmusas patemp j u rankovs. - Oskarai, einam i da! - Kurgi ne, - piktai pasak Oskaras. - Pas lensman a t merg priremsiu prie sienos, tegu tada drsta pa sakyti, kad a ten buvau. Rasmusas apsipyl aaromis ir sumurmjo visai n u simins: - Oskarai, juk tave suims lensmanas. Juk tu pats sa kei, kad lensmanas netiki klajnais. O jei tu paklisi dabokl, tada... Rasmusas nutilo. Jis negaljo n pagalvoti, kas bus, jei Oskaras paklius dabokl. Tadau ir pats Oskaras nenorjo eiti. Pyktis staiga dingo. Jis stovjo nuleids rankas, nusimins ir susir pins. - Ne, jeigu nueisiu pas lensman, tada viskas baig ta, teisyb neki. Jeigu pasakysiu, kad ten Lifo ir Lijanderio darbas, tai lensmanas nusprogs i juoko. - O be to, ta velnio tarnait meluos kiek m anyda ma, - pasak Rasmusas. Oskaras linkteljo galv.
111
- Taip, o dar ir fru H edberg guli paslika ir n ode lio neitars m an pateisinti. Ne, jeigu nueisiu pas len sman, tada viskas baigta. Jis pagrieb Rasmus u rankos. - Nedinkims greiiau i ia, kol nevlu. Ir jis nusitemp berniuk j gatv. - Jeigu dar ne per vlu, - sumurmjo jis. Ne taip lengva buvo ieiti i miestelio, kur dabar kiekvienas mogus tykojo valkatos su armonika. Taiau jiems nusisek. Tuiomis gatvmis slapiom ismuko jie i miesto, paskubomis, n odio netarda mi, perjo miesto ukard, u kurios j lauk tylus, beadis kelias. - Bgam lyg kokie galvaudiai, - tar Oskaras, kai pagaliau idrso prasiioti. Rasmusas sultino ingsn. Jis taip uduso, kad vos galjo kalbti: - O juk tu visikai nekaltas, Oskarai! - Nekaltas kaip nuotaka! - Ir a taip pat, - pasak Rasmusas. - Ir tu, - atsak Oskaras. Jis atsigr ir piktai pasiirjo miestel, kur vasa ros alumos fone rykiai raudonavo stogai. - Ninev, - pasak jis. - Kaip gera vl atsidrus kelyje. Rasmusas visa irdim sutiko su juo. Kelyje nebuvo nei vagi, nei bandit, ia buvo visikai ramu, ia pa grioviais ydjo lipikai ir builiai, o i lauk sklido sal
112
dus ir malonus dobil kvapas. Saul nusileido, buvo tylu kaip prie liet. Didingai lyg laivai danguj plauk pilki isipt debesys, o po jais, kiek akys umat, vin giavo vienias, tuias kelias. Prie pat horizonto, kur em jungsi su debesimis, kelias nr tiesiai dang. - Kur mes dabar einam? - paklaus Rasmusas. - vien viet, kur galsim pasislpti, - atsak Os karas. - Esu tikras, kad tokios vietos tu niekada nesi mats.
868
113
Devintasis skyrius
Tuias kaimas stovi prie pat jros. Penkios mayts pilkos sodybos sispraudusios toki pat pilk uol plyius. Viskas aplinkui pilka ir vargana nuo ami. Netgi jra pasidaro pilka, kai vasaros diena eina vaka rop ir pilki, lietaus pritvink debesys pakimba vir kai mo, kuriame niekas negyvena. ia ir atjo klajnai. Nordamas pasislpti geresns vietos nerasi. ia nebuvo moni, ia viepatavo bea d, gdi ir nebyli vienatv. - Oskarai, kur ikeliavo mons? - paklaus Ras musas. Oskaras sdjo ant uolos ikyulio. Nusimovs ba tus ir kojines, jis patenkintas judino koj pirtus vaka ro vsoje. - Tikriausiai ivaiavo Amerik visi urmu. Jau prie daugel met. - Ar jie ia nebenorjo gyventi? - Ne, ne todl... Matyt, per daug didelis buvo var gas, skurdas ir badas. Turbt ir uvies nebeliko jroje, o ir dirvos teturjo tik po menk lopinl. Rasmusas linkteljo galv, it jis suprato. - Aha, vadinasi, i vargo! Taiau maudytis tai bent turjo vietel, - pasak jis meiliai velgdamas tyr,
114
skaidr vanden, skalaujant uol. - Amerikoj tikrai nerado tokios geros vietos. - Ho, jeigu labai nors, gals isimaudyti skaidriau siame eere Minesotoje, - sumet Oskaras. Rasmusas nusiypsojo. Skaidriausias eeras Mine sotoje". Kaip graiai skamba, ir jis nort pamatyti bent syk. Ir t eer, ir visus kitus eerus, kalnus ir upes, kurie tik yra emje. Jis paband sivaizduoti, kaip tie mons klajojo po Amerik, iekodami skaid riausio eero Minesotoje. Turbt tada prisimin n u o stab uolt krant savo namuose ir galvojo, ar gyve na kas j pilkose trobelse prie jros. - Eisiu apsivalgyti, - pasak jis ir nubgo prie arti miausios trobels. Jis norjo pairti, ar paliko k nors tie ivykliai Minesot. Pro vjo ikult langel jis kio galv maut skur di virtuvl su aprkusiais balkiais ir suodina viryk le. Tik pamanykit, kiek m et prajo nuo to laiko, kai ia mons vir valgyti! Gaila buvo nam , kuriuose niekas negyveno. Jie atrod tokie apleisti, tarsi stovjo ir lauk, kad kas ateit ir apsigyvent juose, ukurt ugn, ukaist kavos ir ivirt savo vaikams kos. Rasmusas im kelet stiklo skeveldr i lango ir lindo vid. Ant grind buvo pilna saus lap ir kito ki iukli, persenusios lentos girgdjo po basomis kojomis. Jis prijo prie virykls ir vilgteljo kamin. Kada ia paskutin kart deg ugnis - niekada nesui nos. Kadaise i trobel buvo kakieno namai, o jei ir
H*
115
dabar ji tokia bt, galtum ueiti ir pagyventi joje! Nors jei ia gyvent mons, turtum stovti ant vir tuvs slenksio kaip ir visi valkatos. eimininkai tur t savo vaik, jiems b t nereikalingas kakoks ber niukas i prieglaudos. Taiau juk galima sivaizduoti... Jis pribgo prie lango. - Oskarai, ar mes ia pasiliksim? - suuko jis. - Taip, bent nakiai, - atsiliep Oskaras nuo uolos. Kol kas nenoriu gyventi draugj su monmis, be to, esu truput lyg supyks ant j. Rasmusui buvo linksma tuiuose Minesotos ivykli namuose. Jis pasiokdamas aplakst visus laip tus, priemenes, virtuves ir mayius, emus kambar lius. Jis ilgai rinkosi ir galiausiai pasiskyr nam, kuris buvo ne tokioj pagairj ir maiau nukentjs nuo v jo ir dargan. Jame buvo tokia pat ankta virtuvyt ir anktas kambarlis kaip ir kituose namuose, o suklypusiais staiais laiptais galjai patekti apgriuvusi palp ir mansard. Bet vis dlto tai buvo troba, ir net galjai sivaizduoti, jog ia tikri namai. Ir jau visai nesunku sivaizduoti, kad Oskaras - tavo tvas. O jei dar d au giau - gali sivaizduoti, kad Oskaras visikai ne valka ta, o turtingas priklys. Tiesa, nors ir labai apm audu, bet monos pirklys neturjo, taiau galima sivaizduo ti, kad ji trum pam ivaiavo, sakysim, Minesot, ir netrukus gr namo su nrini skiu ir ydra plunks nuota skryblaite. Ji turs bti labai grai, kai parva
116
iuos namo ir parve dovan jam ir Oskarui. Ir jie vi si trys gyvens iame nam e ir bus turtingi, baisiai tur tingi. Taiau troboje turi bti bald. Reikia turti stal, so f, toki kaip fru H edberg namuose, o dar kilim ir uuolaid. Jis taip neapsakomai norjo, kad, rods, baldai be mat ils i po grind, taiau sivaizduoti rau d on m e dio stal ir gltas sofas iame altame kambaryje ne pajg netgi Rasmusas. Tada prisimin, kad prie kelio, netoli namo, mat svartyn. Rasmusas ir nubgo tenai. Juk mons vis ko imeta iuklyn, - gal ten kas nors atsiras vietoj bald. Rasmusas parsine tui d nuo cukraus, kelias des nuo margarino ir kitoki daikt, kuriuos pavy ko rasti. D nuo cukraus atstos stal, kai nuplaus j jroje. Taiau pirmiausia reikia iluoti trob. Jis prisilau ak ir kaip mokdamas ilav grindis. Paskui ne savo stal, o vietoj vazos ant jo pastat tui butel ir pamerk uolaskli; ds nuo m argarino atstojo k des, o kilimus bei uuolaidas paliko sivaizduoti. Oskaras buvo dings. Jis nujo mik egliaki, kad bt ant ko miegoti, o kai gro, Rasmusas suuko: - Nek en patalus! Oskaras nelabai koki turjo fantazij, bet vis dlto suvok, kad pakliuvo pram atn kambar. Jis stovjo
117
ant slenksio su didiuliu glbiu kvapni egliaki ir bravo em kojas. - Turbt reikia kanopas nusiluostyti einant vid. Kur sakysite padti duknas i gagos pk, ar ia, ar svetainje? - Padk ten, - pasak Rasmusas ir parod kamba rio kamp. Oskaras klusniai paklojo patal i egliaki, ir dabar Rasmusas buvo visikai patenkintas. alios egliaks buvo tokios graios, jog vis kambar padar jaukesn, puikiai atstojo lov bei kilim. - Kaip puiku, kad tu spjai visk sutvarkyti, - pasa k Oskaras, - bemat gali ueiti lietus. Vos tik jis prasitar, m lyti. Lietus barbeno per skilus lang, dudeno stog, lauke tuoj pasidar tam su. Taiau Rasmusui buvo gera. Lietui lyjant jis dar la biau pajuto, k reikia turti namus. - Gal sukrimstume k nors? - nedrsiai pasil jis. Ryt jie skubotai buvo uvalg tiesiog kelio pakra tyje, bet ne ligi soties, o kai atsirado stalas, kilo noras pasinaudoti juo. Oskaras dar daug visko turjo, ko bu vo pirk i H ultm ano, ir padjo ant ds duonos, sviesto, srio, kumpio ir deros. Jie sdjo abu ant margarino di, valg klausydamiesi lietaus, ir Ras musas galvojo: Niekada a ito neumiriu, kaip mums buvo sma gu, kai lauke lijo, o mes sdjom ir valgm". Rasmusas nedrso pasipasakoti Oskarui, kad si vaizdavo tikrus namus. Ir, inoma, negaljo pasakyti,
118
kad Oskaras turtingas pirklys, o jo mona su ydra plunksnuota skryblaite ivykusi svetur. Taiau jis p a irjo ilgesingai savo draug klajn kramtydamas sumutin ir tar: - Tik pagalvok, Oskarai, jei tu btum mano tvas ir mes drauge gyventume vienam name! Oskaras atsikando didel ksn sumutinio. - Taigi, puiku bt! Tvas - valkata... tai bent pagy ventume, ar ne? Rasmusas susimst. Jis, inoma, norjo, kad jo t vai bt turtingi ir gras. Vis dlto ne apie valkat t v jis svajojo. Ak, kad Oskaras bt turtingas, graus pirklys! Nustojo lyti taip pat staigiai, kaip ir buvo pradj. Klajnai baig vakarieniauti ir sugul kampe abu at skirai egliaki pataluose. Oskaras pam antklods skiaut, kuri vyniodavo savo armonik, ir uklojo Rasmus, kad nesualt. Mano tt, - galvojo Rasmusas, - uklojo mane graia ilkine antklode. Juk mama Minesotoje, dl to negali mans ukloti. Ji maudosi ten skaidriam eere ir rao namo laikus: A greitai sugriu ir visko visko parveiu. Gerai apkamyk Rasmus vakarais, paimk raudon ilkin antklod, o a greitai parvaiuosiu". U lango sdrjo sutemos. Nuo jros papt vjas, kuris buvo prislopins alsavim lietui lyjant. Dabar vl m psti. sidks vjas drask plonus berelius, at kakliai niokt bangos. Namelyje p abudo daugyb
119
Rasmusas klajnas
nuostabi gars. Girgdjo sienos, o pro imutus lan gus dsavo ir cyp. Kakur dausi atviros durys, be paliovos brakjo ir bildjo, kol Oskaras supyko. - Tos durys piktos dvasios apsstos. Tam, kas ia pa nors umigti, sunku bus sumerkti akis, kaip kain k. Rasmusui nepatiko visi tie naresiai ir krebdesiai. Jis bijojo. Guljo ipts akis ir spoksojo priebland lyg igsdintas vriktis. - Klausyk, o jeigu ia vaidenasi, - sunabdjo jis. Jeigu ateis vaiduokliai ir pagaus mus... Taiau Oskaras nenusigando. - Jeigu pamatysi vaiduokli, pasveikink juos ir pa sakyk, kad greiiau okt j jr, nes ateis Teisingoji Gegut ir padarys i j sumutin. Taiau Rasmusas n kiek nenusiramino. - Ms teta Olga i virtuvs kart mat begalv u n, kuriam i gerkls versi liepsna. - Matyt, teta Olga pati neturjo galvos. Joki vai duokli nra. - O vis dlto yra. Zinai, k sak Dikis Peteris? Jis sak, kad jeigu dvylikt valand nakties apibgsi ap link banyi dvylika kart, tada ateis pabaisa ir pa griebs. - Man rodos, kad pabaisa velnikai gerai daro, ku ri gal lakstyti aplink banyi nakt? Tik kvailys ga li taip sugalvoti, dl to pats ir kaltas. O skaras nebenorjo daugiau kalbti apie vai duoklius, jis norjo miego. Rasmusas irgi snaud,
120
nors buvo pramigs valandl, kai jie guljo smlio duobje. Geriau b t ikart umigti, taiau dsavi mai ir cypavimai sienose nedav ramybs. Oskaras jau knark, o Rasmusas d ar ilgai guljo ir klaussi tamsos. Ir tada jis igirdo balsus. Taip, tikrai igirdo balsus! Seni pilki namai, inoma, gali dsauti ir girgdti nuo nakties vjo, bet kai girdi balsus, tai jau ateina vai duokliai. Klaikiai suriks jis puol prie Oskaro. - Oskarai, vaiduokliai ateina, a girdjau, kaip jie kalbjosi! Oskaras miegstas atsisdo egliaki patale. - Kalbjosi... kas kalbjosi? Jis galutinai pabudo ir atidiai m klausytis. Taip, Rasmusas sak teisyb. Kakas kalbjosi visai arti. - O-ho-ho, dabar vl atsidursim pas lensman, sunibdjo Oskaras. Jis priliau prie lango, atsiklaup ir neramiai m irti tams. Rasmusas irgi smeig akis lang stengdamasis k nors pamatyti. Jis visikai pakvaio i baims ir drebdamas krimtosi nagus. - Mano supratimu, reikia pasiglemti grob ir dingti i ia kuo greiiau, - igirdo jie kakieno bals. Kalb jo mogus, kuris stovjo po pat langu, bet visikai ne atrod, jog tai lensmano balsas. - A atsakau, - atsiliep kakas kitas, ir t bals Ras musas ikart paino. Hidingo Lifo jis bt i tkstan io atskyrs.
121
Rasmusas smarkiai sikibo Oskaro rank ir vis la biau ir labiau j spaud - ten, po langu, visikai arti, stovjo Lifas ir Lijanderis. Jis bijojo j kur kas baisiau negu lensmano ir vaiduokli. Ir tai jie eina vid! Gelbkit! Jie jo trob, jie jau virtuvje. Jis girdjo, kaip po j kojomis girgda lentos. K jie ia veikia vidury nakties, argi emje nra vietos, kur b t galima ramiai pagyventi be pl ik? O tie tebesikalbjo ten. Durys i Rasmuso kambario virtuv buvo neudarytos, pro t plat tarp galjai girdti kiekvien od i virtuvs. - O mano manym u, pavojinga ilgiau laukti, - pasa k antrasis, Lijanderio balsas. - A noriu sprukti. - Ne, ne, ne, - pasak Lifas, - jeigu imsim kariuo tis, visk pagadinsim. Negerai bus, jei mes be niekur nieko idumsim i ia kaip tik tuo metu, kai senei din go vrinys, supratai? Ne, pagyvensim i savait vie butyje, taip bus geriau, supranti? Mes niekada neb u vome Sandje, supranti, m s sin rami. Kas gi gyvens viebutyje u keli myli nuo Sands ir dar dvi savaites, jeigu jo sin nevari. Supranti? - Taip, suprantu, - pasak Lijanderis, - juk imt kart jau man esi saks. Bet a vis dlto noriau pasi imti pinigus ir sprukti, o man rodos, tol ia tupsim su savo varia sine, kol klisim. - Padarysim, kaip a sakau, - tar Lifas. - Pasiimsim grob etadienio ryt ir ramiausiai ivyksim antr va
122
land traukiniu, ir n snukis neidrs pliaukti kvailys i apie vrin ar k kita. Buvo girdti, kaip jie im i grind kelet lent, o paskui Lifas patenkintas tyliai pasak: - irdis diaugiasi, kai matai tok turt! Valandl truko pagarbos tyla, paskui Lifas tar: - Manau, kad vrinys kainuoja kok penket eet tkstani, ne maiau. - O a vis dlto noriau kuo greiiau juo atsikraty ti, - atsak Lijanderis. - Sandje viskas gerai baigsi, o su Ana Stina prasti popieriai. Vaikiok, inoma, pas savo numyltas panas, jeigu jau taip nori, bet drauge su bobomis daryti aferas - staiai kilpa ant kaklo. - Tu nerviniesi, - su panieka tar Lifas. - Nerviniesi... tik jauiu, kad bus prastai, pamatysi. Kas bus, jeigu sen ims ir atsigaivelios? - To nebus. Ji ir taip jau per ilgai pagyveno. - Bet juk a sakau jeigu"! Jeigu ji atsigaus ir papa sakos visk, kaip buvo, o lensmanas prirems An Stin ir suinos visk apie t valkat. Kvai ta Ana Stina, kam jai reikjo visk versti valkatai; jei tik lensmanas supras, kad ji melavo, per penkias minutes suinos i jos, kas mes tokie. O paskui dar penkios minuts - ir u Sand prikirps uodegas. - Nusiramink, - pasak Lifas. - Zirzi vis dien, man jau nusibodo klausytis. Ana Stina dar nekliuvo, o sen irgi daugiau neiios snapo. Lijanderis burbteljo nepatenkintas.
123
- Ms lobis saugioj vietoj, - kalbjo toliau Lifas, ia daug patogiau, negu ukasti mike, visada lengva rasti, o be to, ia niekada niekas neueina. - Jeigu tu pats ia neatliaui iki etadienio, niriai pasak Lijanderis. Lifas supyko: - Vadinas, nepasitiki manim? Lijanderis sausai nusikvatojo. - Vadinas, nepasitiki manim", - pasak lap ir n u kando gaidiui galv. Kaipgi ne, a pasitikiu tavim, taip pat kaip ir tu manim. Rasmusas spaud Oskaro rank - nemanoma i tverti. Nemonikai smalsu ir neapsakomai baisu. Juk yra toki niek, kurie udo kitus. Koks siaubas bti alia it plik, vos u keli metr. Rasmusas nor jo atsidurti kuo toliau nuo ia; viena jo dalis troko dingti i ia kuo greiiausiai, o kita norjo pasilikti ir pairti, kas bus, toji dalis geid paslapting nuoty ki. Jis ipt ausis ir igirdo, kaip plikai vl subra kino lentas, matyt, vl paslp pinigus. Bet tegul tik jie nueina! - Turbt eisim, - pasak Lijanderis. - Taip, - atsak Lifas. Rasmusas jau buvo beatsidsts lengviau, bet stai ga Lifas pasak itok siaub: - Eisiu pairti, ar nerasiu savo pypks, kuri u mirau prajus kart. Rodos, pasidjau ant lango vi duje.
124
Viduje" negaljo bti niekur daugiau, kaip tame kambaryje, kur susiriet kampe tupjo Oskaras ir Ras musas. Rasmusas dar smarkiau prisispaud prie Oska ro, taip persigands, kad galva svaigo, jis pajuto, kaip Oskaro raumenys sitemp ir kaip tasai pasiruo grumtis... Bet juk plikai turi pistoletus... Dabar jau vis dlto atjo j paskutinioji valanda! Skubs ingsniai artjo, atsidar duris, ir kieninis ibintuvlis apviet asl. O vidury kambario juk sto vjo nuostabs Rasmuso baldai. Taiau viesos ruoas vysteljo alin nuo cukraus ds, plikui, matyt, vi sikai nepasirod keista, kad ji ten stovi. Jis nesuriko, nenustebo, bet tikrai bt nustebs, jei bt pamats Oskar ir Rasmus! ie dar labiau susig savo kam pe ir lauk; Oskaro rank raumenys dar labiau sitem p. Bet staiga... - Ei, klausyk, tavo pypk ia, - igirdo jie virtuvje Lijanderio bals. - tai ant lango. Lifas bemat apsisuko atgal. Grsmingas viesos ruo as ugeso, ir plikas dingo u dur, taip ir nepam a ts j atokiam kampe. Tai buvo didiausias stebuklas, nes dargi paiam niriausiam kampe nebuvo labai tamsu. Taiau, kas ieko maos pypkels, gali neat kreipti dmesio netgi du didelius valkatas. - Isinedino, - pasak Rasmusas plikams ijus. Taiau pranekti drso tik tada, kai jie paskendo au d ringoj nakty.
125
Rasmusas klajnas
- Eime, - pasak Oskaras, susirads kienin ibin tuvl. - Eime, vilgtelsim t saugi slptuv, kuri taip lengva rasti. veniausias Petrai, kaip bus domu! Jie puol virtuv, Rasmuso irdis palusiai dau si, jam vaidenosi begalin krva penkiaeri. ibintuvlis klaidiojo po plikas grind lentas. Os karas apirinjo kiekvien lent pastuksendamas ko ja, ar tvirtai laikosi. - tai ia! Jis mitriai ilupo lent palei virykl, paskui dar vie n ir kieniniu ibintuvliu apviet dub po grindi mis. Ten buvo keturkam p duob, kurioje guljo di diulis ryulys, kruopiai susuktas klijuot. Jis ivyniojo j. - Oi! - suuko Rasmusas. Ryulyje greta kits kito guljo pakai imtini ir tkstantini banknot, visos Sands fabriko algos. Ja me nebuvo penkiaeri monet, taiau i kone nusi gandusi Oskaro aki Rasmusas galjo suprasti, kad tai irgi nemai pinigai. - Nejaugi pasaulyje yra tiek pinig? - pasak Oska ras. - Niekada nemaniau. Ten buvo ir vrinys - auksin grandinl, apkabin ta dideliais aliais akmenimis. Tokios groybs Rasmu sas kaip gyvas nebuvo mats. Tiesa, nedaug k dar ir temat. Rasmusas atsiduso patenkintas.
126
- K tu pasakysi, dabar fru Hedberg gals atsiimti savo vrin. Jeigu dar gyva... Oskaras susimsts iupinjo auksinius grandinls narelius. - Turiu vilties, kad ji gyva ir a dar jai padainuosiu Kiekvienas mikas turi savo altin". Tada ji man duos penkiasdeimt eri. - Rytoj, - netverdamas diaugsmu tar Rasmusas. Rytoj nudroim pas lensm an su pinigais ir pas fru Hedberg su vriniu. Oskaras papurt galv. - Nr ia ko. - O kas gi mums veikti? - paklaus Rasmusas. - Nenoriu daugiau kiti nosies t iri lizd. Vl melags tarnaits, visas tas triukmas ir bruzdesys, ir k Oskaras veik ketvirtadien", - ne, mes visk paslpsim kitoj vietoj ir paraysim nauj laik lensmanui: Bkite malons ateiti pinig, nes praiopsosit". O paskui m udu vl idroim kelion, tegu lensmanas suka galv, u tai gauna alg, o a nenusisam diau jam padjjus. Oskaras pasim kuprin ir m grsti j pakus pinig. - Kad tik neateit lensmanas ir neuklupt mans dabar beneant pus vis banko pinig, tada tikrai at sitpiau visam gyvenimui. Jis pam vrin ir juokais useg Rasmusui ant kaklo.
127
- Duok, padarysim i tavs grauol nors kart gy venime. Dabar tu atrodai kaip karalius Saliamonas vi sa savo didybe. Tiesa, strazdan turi u j kiek d a u giau. ibintuvlio viesoje stovjo karalius Saliamonas" liesutmis rankomis ir kojomis ir su ali sm aragd vriniu ant kaklo. - Ir plaukai mano lygs, - visai lidnas pasak Ras musas. Jis timpteljo vrin. Kam jis jam reikalingas. Taiau nusiimti nesuspjo. Nes balsai vl pasigirdo!
128
Deimtasis skyrius
- Greiiau, - sunibdjo Oskaras. - Greiiau dumkim i ia. Jie ipuol priemen. Bet buvo per vlu. Balsai pa sigirdo visai arti, prie pat lauko dur. Sis kelias jiems buvo ukirstas. - Greiiau ant aukto! Oskaras kumteljo Rasmus pirma savs siaurais staiais laiptais, kur Rasmusas neseniai buvo taip linksmai okinjs. Dabar jis klupo kaip ligonis, be to, ir jautsi kaip ligonis, apsirgs i baims nuo t dvie j plik, kurie atlapoj lauko duris, k tik siver tamsi priemen. Oskaras ir Rasmusas sustingo ant laipt - nesiryo n pajudti. Abu vos vos kvpavo bijodami, kad alsa vimas neiduot j. Rasmusas persigands spoksojo du juodus elius. Jie pavert gyvenim siaubu, oi, kaip jis j nekent! - I tikrj ia neriogsojo joki di, kai buvom atj paskutin kart. Tai buvo Lifo balsas. Tada jis atpl virtuvs duris. - Matyt, be galvos buvai, kad nesuvokei pakelti triukm, kai pamatei, kad ia visas di fabrikas
9 . 868
129
susikrausts, - kaltino Lijanderis. - Juk ds ne p a ios atrpliojo ia, bent it galjai susigodti. - I karto neatkreipiau dmesio, - pasak Lifas. Zinai, kaip kartais bna, - iri kok daikt ir vis tiek jo nematai. O paskui, po kiek laiko, staiga topt lyg kuolu per galv: i kurgi tos ds atsirado? - iri ir nematai! Mums tas gali brangiai atsieiti. Bet dabar lob reikia pasiimti i ia! Cha, lobis jau sudorotas", - pagalvojo Rasmusas. Nors ir persigands, jis net apsvaigo i diaugsmo. Ta iau jo laim greitai dingo, nes virtuvje pasigirdo p a siuts kaukimas ir nirts Lifo balsas: - Greiiau vytis! Toli jie negaljo pabgti! Plikai galvotrkiais ilk priemen. nirt kaip unys puol jie prie dur iekoti neinomo prieo, ku ris atm i j grob, manydami sudoroti j, kai tik p a iups. Jau buvo beok pro duris, bet Lifas staiga su stojo. - Palauk! Pirma pairkim, ar nra j name. ia apaioj tuia. Bet gal jie viruje, palpj. Lifas oko paknopstomis auktyn, bet ikart atsimu Oskaro kumt. Jis sucyp ir, sksteljs rankomis, nusirito auktielninkas tiesiai ant Lijanderio. Rasmu sas irgi sukliko, usilinds u plaios Oskaro nugaros. Jis sukliko todl, kad pamat, kaip Lijanderis isitrau k savo bjaur pistolet, ir igirdo, kaip jis pasak i pykio drebaniu balsu: - Dar ingsn ir a nuausiu tave!
130
O Lifas jau vl buvo ant koj. Jo kieninis ibintu vlis nuviet du valkatas ant laipt. Pamats karali Saliamon" su visa didybe, Lifas neteko ado. - Vrinys ant vaikzo kaklo! Plikai sistebeilijo j netikdami savo akimis. - Rasmusai, bk! - kteljo Oskaras. Plaiapetis, milinikas Oskaras ustojo siaur laip t tarp.
131
Rasmusas klajnas
- Bk! - lyg perknas sugriaudjo jis. Ir Rasmusas nukr. Lyg igsdinta pel pasileido jis laiptais auktyn, murkteljo pro nedidel skur di palp ir atsidr mansardoje, kur vjas taip smarkiai drebino tuius lang rmus, kad ie net brakjo. U lango buvo virtuvs priestato stogas. Jis peroko per atbrail - laipioti stogais mokjo, okinti i tokio aukio taip pat. Nuo stogo ligi ems buvo keli metrai, taiau prispirtas jis bt ir nuo varpins nuoks. Truput nusibrozdino kelius, taiau nebuvo kada sudejuoti. Jis jautsi kaip apdujusi i baims pe l kats vejama. Jau buvo girdti, kaip Lifas atlekia pro namo kert jo nuauti, ir Rasmusas taip dm, lyg j bt vijusi mirtis, be to, ir suprato, kad dabar i ties jo gyvyb pakibo ant plauko. O tolimi ieiviai Minesotos valstijoje, jei js inotu mte, kas dedasi inakt js pilkam kaime prie jros! Ten, pliko vejamas, lyg pakvais dumia pergsdin tas berniukas su sm aragd vriniu ant kaklo. Aplink nieko nra, kas jam galt padti. Tyli pilki, vis palik ti namukai, j langai negyvi ir tuti. N viena gera ranka neatidarys jam d ur i vjuot vasaros nakt, n vienas geras balsas nepaauks jo pro atvert lang: Eik pas mus, mes tave paslpsim". Ne, vien vienas turi jis gintis, savo jgomis, tasai basas berniukas su dryuotais mlynais prieglaudos markinukais, sulopytomis milo kelnmis ir sm arag dais ant kaklo. Ir tai jis dumia kiek kabindamas,
132
stengdamasis pasislpti u artimiausio namo. i so dyba kadaise buvo Pero Anderso, taiau to neino berniukas, kuris ia bga, praslinkus daugeliui m et po to, kai Peras Andersas ivyko j Amerik. Su pla kania irdim Rasmusas stabteli sekund, svarstyda mas, kuri pus bgti toliau. Taiau laiko nra, nes vijikas jau pasirodo pro kert. Nuo vjo pliko p lau kai isidraik, jis jau ne isipusts ponas su iaudine skryble, o nirts grobikas, pasirys tbt pagauti berniuk. Rasmus veja klaiki baim. Jis bga greitai, taiau jo prieas turi ilgesnes kojas ir bga dar greiiau. Plikas pagaus j, jis vis ariau ir ariau. Dirsteljs atgal Ras musas mato tas paias ilgas kojas, judanias neapsako mai greitai, ir plevsuojanius nuo vjo plaukus. Greta Pero Anderso sodybos stovi Karlo Nilso na mas su visa krva kio pastat. Ubgs u sienos sta liaus Karlo Nilso dirbtuvs, Rasmusas staiga sustoja. Jis stovi nejuddamas ir su baime laukia savo prieo. Ir tai plikas atlekia. Bet pradumia pro al. Nepamato berniuko, prisiglaudusio prie dirbtuvs sienos. Ras musas gali atsikvpti kelet sekundi. Taiau kat vl suranda pel: Lifas mato, kaip jo au ka dumia atgal link Pero Anderso sodybos, ir oka i paskos. Rasmusas bga uduss ir bga, jis jau gerokai paliko savo prie, taiau vis tiek lenktyniauti su Lifu jam nepakanka jg. Jis btinai turi susirasti koki nors slptuv, ir kuo greiiau. Pero Anderso troba... jis
133
Rasmusas klajnas
lekia j, bet, Viepatie gailestingas, kur ia gali rasti slptuv visikai tuiam name? Ten stovi malk d. Kiek ma vaik per ilg lai k aid slpyni Pero Anderso troboje. Jie silipdavo d ir, smagiai ypsodamiesi, usidarydavo dangt. Taiau n vienas i j niekada netupjo ten su tokia drebania irdim ir taip baimingai nesiklaus, kaip berniukas, kuris dabar tupi tenai laukdamas, kol pasi rodys negailestingos rankos ir itrauks j i slptuvs. Spstai vl usitrenk. Jeigu Lifas ras j ia, tada jis prauvs. O Lifas jau ia. Rasmusas girdi, kaip jo ingsniai aidi virtuvje. Plikas visai arti, bemat jis gali pakel ti dangt. Bet jis niekada neaid slpyni, gal n su pratim o neturi apie malk des, nes puola tiesiai kambar, paskui priemen, o i ten laiptais vir, ir tai trepsi ant aukto. Jis puikiai ino, kad berniuko reikia iekoti kakur troboje, jis keikia ir kauja ten viruje. O Rasmusas tuo tarpu spja ilsti i malk ds ir jau vl lauke. Jis mano, kad dabar bus apgavs Lif, jis aukiasi dangaus pagalbos, kad jam duot ramyb. Taiau Lifas pro palps langel mato, kaip basas berniukas dumia per kiem, jo liesos kojos mirgte mirga lyg bgno lazdels. Dviem uoliais plikas n u sirita laiptais emyn ir vejasi Rasmus neivengiamas kaip likimas.
134
Dabar gaudyns vyksta sena kaimo gatve. Kadaise iuo keliu jauiai temp veimus su Pero Anderso avi omis ir Karlo Nilso ienu, o vasaros vakarais per vis kaimo gatv vaikai raiiodavo lankus ir aisdavo sau ramiausiai. Niekas lig iol ia nebgo paknopstomis gelbdamas savo gyvyb. O tai dabar, pliko veja mas, gatve dumia maytis basas berniukas. Jis bga per vis kaim tiesiai prie jros. Argi berniukas mano okti vanden? Plikas pasileidia dar greiiau. Jis nori ko greiiausiai baigti ias gaudynes. Jros pakratyje tso apls tiltelis, o greta apipu vusi vali pair. Rasmusas ulekia ant tiltelio, lentos sulinksta nuo jo svorio, taiau dar labiau sulinksta, kai ant j ubilda Lifas. Plikas jau vypso i diaugsmo, dabar jis tuoj paiups berniok. K jis galjo kvailiau padaryti, kaip uokti ant tiltelio, nes kelio atgal nra. Dabar berniu kas neitrks i jo, jei, inoma, nenors okti vande n ir prigerti. Tiltelis lenktas. Prie vali pairs jis pasisuka kampu. Rasmusas lekia sibuojaniu tilteliu. Nuo pa dkusio bgimo markiniai isipl i kelni ir dabar plazda aplink j. Lifas pamato kratel t mlyndryi markini, ir viskas - Rasmusas dingsta u vali pa irs. Lieptas braka, Lifas bga i paskos. Tuojau... tai pagaliau tas prakeiktas berniktis atsiims! Lifas sib gjs pasuka u pairs kampo.
135
Ir staiga nebegirdti aidint jo ingsni. Tik girdti smarkus pliumpteljimas. Ponas Lifas nespja n nusi keikti - srios jros bangos praryja j. Tiesa, bando, bet ieina tik bur bur". Koki akimirk Rasmusas beveik laimingas, vieno dalyko jis vis dlto imoko senojoj Vesterhagoj, imo ko pakiti koj, ne tik bulves kaupti. Kosdamas ir nypdamas i pykio, Lifas iplaukia. Jis nepabna vandenyje, nors ia tokia puiki vieta maudytis. Piktas kaip voras usikaria ant tiltelio, ir Rasmusas vos nepravirksta, pagalvojs, kad niekada neitrks i to beirdio mogaus. Bet jis ginsis lig pas kutinij. Bgs tol, kol kris negyvas. Ir turbt n e tru kus, nes jo irdis taip dauosi, kad, rodos, ply. Atgal tilteliu. Paskui kaimo gatve. Per Karlo Nilso kiem. Pero Anderso kiem. Visa tai panau bais sapn. Rasmusas vl gerokai pabgjs pirm yn, bet paskui j kuria jo prieas, lapias, susitars ir visikai negailestingas, i tokio neitrksi. tai Pero Anderso bulvi rsys. Rasmusas buvo j linds, kai rinkosi trob. Tada jis pastovjo ten valan dl sivaizduodamas, kad turi penkiasdeim t mai bulvi ir ivirs bulvi kos. Visikai neteks jg, bga jis tams rs. I tos baims tikisi, kad Lifas ne taip arti ir nepamatys, be to, gal n nepagalvos jo iekoti btent ia. Menka, silpna viltis, kuri neilgai trunka.
136
Jis jau girdi, kaip suskamba didelis raktas. Atidunda Lifas. Visas lapias ir piktas, galutinai pakvais i pyk io tam maam apgavikui, kuris drsta taip ilgai prie intis. Lifas bemat puola rs... Taiau, be kojos pakiimo, juk yra daugiau g u d ry bi, kuri galima imokti Vesterhagoj. Pavyzdiui, luk telti prieo prie dur ir, kai is galvotrkiais lekia pro jas, aibo greitumu smukti laukan. Taip ir padar Ras musas. Greitas kaip ebenktis jis murkteli laukan, utrenkia duris ir pasuka surdijus rakt. Ir tik tada, kai u dur igirsta gyvulik Lifo staugim, i tikrj supranta, k jis padar. Tebedrebdamas i baims, bet netverdam as diaugsmu, Rasmusas supranta, kad urakino savo prie sename Pero Anderso rsyje, tiesa, jis, aiku, neino, kad ten Pero Anderso rsys. Bet dabar Rasmusas taip pasiilgsta Oskaro, kad vos nepravirksta. Kojos tirta. Jis mirtinai pavargs ir taip nori pamatyti Oskar, kad nebegali daugiau tverti. O jei Oskaras negyvas... Kiek tik stengia greiiau Rasmusas slina prie sa vo namo". Jis eina labai atsargiai: juk neinia, kur da bar Lijanderis ir kur Oskaras. Tuo tarpu m brkti. Greit ir saul pateks senam Minesotos ieivi kaime, kur i nakt niekas nemiegojo. Rasmusas atsigula ant pilvo ol ir priliauia prie virtuvs lango. Paskui i lto atsiklaupia ir vilgteli pro tui lango rm, kuriame seniai nra stikl.
137
Rasmusas klajnas
Ten, visai arti, nugara lang, stovi Lijanderis, o kitame gale kambario prie virykls - Oskaras, ikls rankas. Li janderis turi pistolet, o Oskaro kuprin guli prie koj. - Sauk, - tar Oskaras. - Ar vienu valkata daugiau, ar maiau pasaulyje, nedidel bda. - Gali bti tikras, kad m an niete nieti pirtus, pasak Lijanderis. - I karto nenudjau tik todl, kad nenorjau apvilti lensmano. Juk jis alpsta i noro p a tupdyti tave u vagyst Sandje, ar inai? Ir u tai, kad apiplei fru Hedberg, ar supranti? - K tu pasakysi, ir i kur toki kiauli atsiranda kaip tu, - ramiai atsiliep Oskaras. - O jeigu a imsiu ir pa pasakosiu lensmanui, kas js per paukiai su Lifu? Rasmusas pravirko, guldamas po langu. Jis puikiai inojo, kad lensmanas nieku gyvu nepatiks valkata, ir Oskaras t taip pat gerai inojo. Lijanderis piktai nusijuok. - Aha, pabandyk! - O tu pats ar k tik nedrebjai dl to, - kalbjo Os karas, - kad fru H edberg atsipeiks ir t paliudys. Kad, pavyzdiui, Ana Stina primelavo apie mane vis ko. Pagalvok, kas bus, jei sen vis dlto atsigaus? - Ji jau neatsigaus, - sunypt Lijanderis. - Po to, kas atsitiko ia inakt, jauiu, kad fru H edberg nieka da neatsigaus. Nerizikuos nei Ana Stina, nei mes. Rasmusas sugniau kumius guldamas po lan gu. Visam pasauly nebuvo toki niek, kaip Lifas ir Lijanderis. Aiku, kad Lijanderis kakoki baisyb su galvojo, jei taip kalba apie fru Hedberg.
138
- Tai tu, baidykle, dl visko kaltas, - tebekalbjo vir tuvje Lijanderis. - Kuri gal kiai savo nos? Taip tau ir reikia, tegul lensmanas pasodina tave. Nors, i noma, labai nesijaudink, kaljime, turiu pasakyti, nra taip blogai. - Taip, matyt, ne kart ibandei, dl to inai. Ir a pa sistengsiu padaryti visk, kad tu dar kart ibandytum. - Bet tu didesnis idiotas, negu a maniau, - pasak Lijanderis. - Argi nesupranti, kad pats staiai nulksi tenai, jei tik pamginsi mus pasodinti. Jei turi makau lj bent kiek smegen, nusidangink i ia kuo toliau, priksk lieuv ir i tolo lenkis it viet.
139
O paskui niekada netursiu ramios valandls pa mats policinink, - pasak Oskaras. - Nesuprantu, i kur lenda tokie bjaurybs kaip tu su Lifu. Ak, kaip bt smagu, kad a tau dabar galiau i peties skelti antaus! Klpodamas po langu Rasmusas linkteljo galv. Tai b t grau, jei Oskaras galt krsi Lijanderiui. Oskaras stiprus kaip vris, kur kas stipresnis u Lijander. Bet Lijanderis rankose turi t prakeikt pisto let ir vis laik taiko Oskar, ir nuo lango nepasi traukia. Jeigu jis neturt pistoleto... Po langu ant ems guljo senos lentos galas. Ne visai suvokdamas, k daro, Rasmusas pasim j. Jis darbavosi kaip sapnuodamas, negalvodamas, tik pasi m lentgal, vikriai atsikl ir usimojs, kiek turjo jg, trenk juo Lijanderiui per deins rankos alkn. Lijanderis sukliko i skausmo ir pykio, o pistoletas graiai ilk auktyn ir nukrito ant grind. Oskaras sucyps i diaugsmo puol Lijander, ir jie m kepurntis po asl. Rasmusas nusigands irjo juos. I susijaudinim o jis okinjo ir grausi nagus, nes niekad negaljo ramiai irti, kai mons muasi. O ia itie grmsi taip, kad dulks rko. Lijanderis irgi buvo stiprus. Jie ritosi per kits kit ant ems, nypt ir abu stengsi pagriebti pistolet. Pistoletas... Rasmusas bemat atsipeikjo. Pistoletas! Lijanderio nieku gyvu negalima prileisti prie pistoleto! Greitai, kiek tik ne drebanios kojos, Rasmusas nudm virtuv. Ten grindys staiai sibavo. Jie bla140
ki po vis asl, todl virtuvje nebuvo n lopelio, kur galjai isisukti nuo skeryiojani rank ir koj. Ant grind guljo pistoletas, ir Lijanderio ranka atkak liai siek jo slinkdama vis ariau ir ariau. Rasmusas paspyr koja t prakeikt juod daikt, ir is nulk kamp. Paskui lyg koki nuoding gyvat pam savo drebaniomis rankomis. Pistoletas jam at rod toks bjaurus, kad jis nenorjo laikyti jo, be to, ne beturjo jg n klausytis, kaip muasi Oskaras su Lijanderiu raitydamiesi po grindis. Sugniaus rankoj pistolet, Rasmusas ibgo priemen. Baisiai norjosi vemti, bet dabar nebuvo lai ko. Jis stovjo nirpiodamas ir irjo, kaip vjas plaiksto ber akas. Saul vos buvo ilindusi pro toli mas salas, ji spindjo raibuliuodama bang keterose, uvdros irgi buvo pabudusios. Jos skraid vir seno pilko kaimo ir klyk, tartum irgi kieno igsdintos. Bet
141
jam taip tik atrod. Isigands buvo jis pats. Ir toks i vargs, kad nieko daugiau nenorjo, tik atsigulti ant ems ir numirti. Ir dar vieno dalyko norjo: atsikraty ti pistoletu. Verkdamas berniukas pasileido per paj rio uolas. Vjas taip pt, kad vos galjo isilaikyti ant koj. Bet pagaliau Rasmusas pasiek geriausi Mine sotos ivykli maudykl. Tada vilgteljo su pasibjau rjimu pistolet ir nusvied j melsvai ali vanden. Ir numets tuoj pagalvojo, kad gal padar kvailyst. Pistoletas galjo praversti Oskarui apsiginti. Bet dabar buvo per vlu. Pistoletas guljo deimties metr gilu moje, pas uvis, ir liks ten aminai. Per pajrio uolas Rasmusas ingsniavo atgal kai m. Prieais pam at ateinant Oskar, susitariusiais plaukais, sujauktais drabuiais, su kuprine ant pei, paniurus, bet vis dlto patenkint. Rasmusas buvo bepravirksts dar labiau, kai pam a t Oskar, bet sutramd aaras ir nurijo kamuol, stri gus gerklje. - Maukim i ia, - pasak Oskaras. - O kur Lijanderis? - paklaus Rasmusas. - Lijanderis truput atgul pokaiio prie virykls. Bet kurgi Lifas? - A j urakinau rsyje, - vargais negalais atsak Rasmusas. Oskaras pasiirjo j ir nusiypsojo visa burna,, - Karin karalius, - pasak jis. - iriu, kad tu vi sai nieko nebijai!
142
- Ne, a baisiai bijau, - prisipaino Rasmusas ir pra virko. - Lifas tuoj itrks i rsio, juk durys ten visai supuvusios. - Kur tu djai pistolet? - paklaus Oskaras. - meiau j jr, - pasak Rasmusas ir dar labiau m verkti. Dabar Oskaras tikrai supyks ant jo, juk jei gu Lifas itrks, Oskarui reiks pistoleto. Taiau Oskaras nesupyko, jis tik linkteljo galv ir tar: - Viskas kuo puikiausiai", - pasak tas, kuriam ant galvos jau deg plaukai. Kokie gi m udu auliai, tu ir a? Bet dabar spauskim i ia kuo greiiau. Rasmusas atsiduso. Jis jau nevaliojo paspausti. Nie ko nevaliojo. Tik graudiai pasiirjo Oskar: - Oskarai, a dabar galiu tik miegoti!
143
Rasmusas klajnas
Vienuoliktasis skyrius
Rasmus paadino vit kudakavimas. Vadinasi, jis vl Vesterhagoje, tikriausiai tuoj ateis freken Hiok ir nuvarys rauti dilgli. Kaip visada kvailai ir n u obo diai kudakavo tos paikos vitos, kuri jis negaljo pa ksti. Jis atsargiai atsimerk. inoma, aplinkui isisktu sios vaiktinjo kelios sens vitos. Taiau tai buvo ne baltos Vesterhagos leghornos, o visai nematytos maos raibuts. Pats jis guljo ant grind kambaryje, kur iki iol niekad nebuvo buvs. Kampe stovjo virykl, o prie jos sdjo Oskaras ir drauge su mayte senute, pasiriusia dryuot prikyt, gr kav. Prisipyl j lktutes jie pust kav, gr ir nekuiavosi. - Oi, kaip a ujauiu valkatas, aminai klajojanius keliais, - trum pai pasak senut. - Ir dang jie nieka da nenuengs. - Oi, Mayl Sara kak ne taip paisto, - tar Oska ras. - Sara sdi sau ia ir mano, kad nueis dang to dl, jog vis gyvenim tupjo prie krosnies, T taiau ga li ir nenusisekti. Senut sidjo gabaliuk cukraus savo bedant burn ir didiai susimsiusi linkteljo galv. - Pamatysim, - tar ji. - Pamatysim, kaip bus.
144
Rasmusas klajnas
Rasmusas pasikrutino, jis norjo, kad Oskaras pa matyt, jog jau nemiega. Bet pirmiausia pastebjo se nuiuk. - Juk ir tau reikia igerti gurkniuk kavos, - pasa k ji, vilgteljusi j meiliom, nuoirdiom akim. Kavos ir riekel duonos. Dar tau, oho, kiek reiks su valgyti kepal duonos, kol bsi vyras. Oskaras nusijuok ir parod ranka Rasmus. - Jisai tikras karinas, turiu pasakyti Maylei Sarai. Vis karin karalius, tai kas jis toks. Taiau pasistip rinti duonute jam vis tiek reikia. Tada Rasmusas prisimin visk. Prisimin be galo il g nakt, kai jis buvo karin karalius, dar iki iol jam m aud vis kn. Taiau Rasmusas visikai neprisimin, kaip atjo Mayls Saros namus. Tik lyg pro migl atsimin, kaip Oskaras j ne, o vir j klykdamos skraid uvdros. Rasmusas apsivalg po kambar: asloje vaikiojo vitos, manydamos, kad ia j buvein. Kambarys b u vo skurdus, nevarus ir apgrioztas, bet kaip ia gera, kaip jauku, nes ant ugnies nypt trikojis kavinukas, o prie virykls taip ramiai juoksi Oskaras. Mayl Sara pyl Rasmusui kavos ydr puodel su num uta sele. Paskui pam peil ir atriek jam di del riek rugins duonos. - Sviesto gausi kit kart, - pasak ji, - dabar neturiu. Rasmusas pam riek. Duona buvo lipni, per vis riek jo tamsus neikepusios telos dryis, bet Rasmu10. 868
145
sas mgo ali duon ir visikai dl to nesijaudino. Jis pasida riek kav, atsikando, buvo baisiai gardu. - Mayl Sara visada gera klajnams, - pasak Os karas. - Ji, inoma, nueis dang. Mayl Sara linkteljo galv, neprietaravo. - O dabar pas lensman, - kalbjo toliau Oskaras. Geriausia bt, jei Mayl Sara tutuojau nueit pas j su laiku. Mayl Sara susirpinusi pasikas pakau. Jos gal va buvo kaip maytis baltas viln kamuoliukas. - Bet nekti su juo a neneksiu, - baikiai tar ji. N odio jam nepasakysiu. Tik paduosiu laik ir at gal. O dar prads rkti, kad kraustyiausi prieglaud. Oskaras nuram ino j paplojs per pet. - Nesakyk jam n odio. Jei tik gaus laik, tada viskas bus gerai. Bent taip tiksims. Mayl Sara niekaip negaljo nusiraminti. Ji kaip vaikas bijojo neinomo pavojaus. - Baisiausiai nenoriu, bet vis dlto nueisiu, juk pas torius mus moko gailtis varg, o Oskaras vargas. Oskaras juoksi, matyt, jam patiko, kad jis vargas. - O-ho-ho-ho, Mayl Sara turi mans gailtis. A plikas kaip blusa. Mayl Sara susirpinusi palingavo galv. - Bet pirma reikia palesinti vitas, - pasak ji. - O-ho-ho-ho, ir vit reikia gailtis, - tar Oskaras. Senut pasiauk raibas viteles ir dingo su jomis u dur.
146
Oskaras vilgteljo Rasmus, kuris sdjo ant kr vos skarmal ir baig gerti kav i puodelio. - Kava lovoje. Tai bent! - pasak Oskaras. - O dabar irk, k a padariau, kol tu guljai ir knarkei. A pa raiau lensmanui vis roman. Jis isitrauk i varko kiens lap popieriaus, vis tankiai prikeverzot, ir padav Rasmusui. - Ar nori, kad perskaityiau? - paklaus Rasmusas. - Taip, jeigu veiksi, - atsak Oskaras. Rasmusas pam popieri ir m skaityti. I ties Oskaras ra nelabai graiai, netgi prasiau u j. A nieko nepadariau ir nekaltas kaip Nuotaka. Ne a nieko nepadariau ir lensmanas turi patikti manim Ten Sandje darbavosi du tipai jie vadinasi Lifas ir Li janderis ir gyvena viebutyje jeigu dar neidm ir pas fru H edberg buvo tie patys nors tarnait meluoja ir sako a o a nieko nepadariau A nekaltas kaip nuo taka. Atminkit a tik stovjau po langu ir dainavau kiekvienas mikas turi savo upel paklauskit fru H ed berg jeigu ji gyva bet turbt jau ne o jeigu dar gyva nuvarykite nuo jos Anastin o greitai negyvens a sa kau apie fru Hedberg juk tie mons neturi gdos. O vrin a paslpiau ir pinigus turiu dar kaip gyvas ne turjau tokio puodo pinig ir ia kitam popieriuje pa siskaitykit kur a juos paslpiau Lensmanas turi paim ti juos o neturs j. Dabar pas jus ateis Mayl Sara su ituo laiku a pats nesirytu juk niekas netiki valkata.
1 0 *
147
Rasmusas klajnas
A klajosiu keliais nes noriu bti LAISVAS kadangi ne kaltas kaip nuotaka nes a nieko nepadariau. Draugikai Dangikasis Oskaras Neleiskite Anastinai palikti vienai su fru Hedberg". Rasmusas sulankst laik ir atidav Oskarui. - Kur tu padjai pinigus? - paklaus jis. - Slaptoj vietoj, - atsak Oskaras. - Bet neklausk kur. Nors tu ir vis karin karalius, nenoriu be reika lo painioti tave t joval. Suinosi kit kart. A para iau apie tai ant ito popieriuko, kur djau laik. Kit kart suinosiu, kit kart gausiu sviesto", pagalvojo Rasmusas. Jie ildsi prie saulut kalvos papdje u Mayls Saros trobos ir lauk. Oskaras nenorjo ieiti nesui nojs, kad lensmanas tikrai gavo laik. Taiau Mayl Sara vis negro. Jos nebuvo jau keturios valandos, ir Oskaras pradjo nerimauti. - Ak, tos paikos sens i ln, kokios i j laikane s, - pasak jis. - Niekad nesuprasi, k jos gali ikrsti. Taiau Rasmusui patiko pagulti ramiai ir ilstis. Jis vl truput pamiegojo, o paskui jie dar ukando. Kai tino saul ir puys, kurios saugojo Mayls Saros na mel nuo ari vj, kvepjo sakais. Atbgo baltas Ma yls Saros kaiukas ir m drsiai glaustytis prie jo. Rasmusui gera buvo gulti. Pamats kaiuk, jis prisimin savo sapn. Jis sap navo, kad turjo savo kaiuk, tok juod, kaip fru H edberg katinukas.
148
Vis gyvenim Rasmusas, taip pat ir Gunaras, sva jojo turti kok nors nuosav gyvuliuk. Jie su G unaru danai apie tai kalbdavo. Taiau Vesterhagos vaikai neturjo joki gyvn, tik kiki" galvoje, kaip saky davo Gunaras. Tiesa, j irgi nelabai buvo leista turti, nes tuoj ateidavo freken Hiok su tankiomis ukomis, netgi atriadantmis. Taiau inakt ant grind Mayls Saros namelyje jis susapnavo, kad turjo nuosav juod katinuk. Jis r j, dav silks su bulvmis, inoma, tik sapne ka iukai taip gali sti. Jis nusijuok prisimins, koks dai lus buvo tas kaiukas. - Ko tu guli ir juokiesi? - paklaus Oskaras. - Klausyk, a i nakt sapnavau, kad kaiuk myla vau, - tuoj atsak Rasmusas. - A i nakt sapnavau, kad kaiuk mylavau, pakartojo Oskaras. - Ir surimavai, vadinasi, guli ir ku ri eilraius? - O ar inai, k d katinukas? - paklaus Ras musas. - Tikriausiai peliukus, - atsak Oskaras. - Ne, tik silk su bulvmis. O koks buvo grautis... - Kaiukai neda silki su bulvmis, - pasak Os karas. - O mano d. Valandl abu guljo tyldami ir irjo pu vir nes; Rasmusas apsikabins balt Mayls Saros ka iuk.
149
Rasmusas klajnas
A i nakt sapnavau, Kad kaiuk mylavau, pusbalsiu udainavo Oskaras. - Ir jis d tik bulves su silke, - pridr Rasmusas ir smagiai nusikvatojo. Oskaras truput pagalvojo ir vl udainavo: Jeigu nori, patikk, Jei nenori, netikk, Bet kaiukas mano da Tiktai bulves ir... - ...silkes, - smagiai suriko Rasmusas. - Oskarai, jau beveik daina. - ia ir yra daina, - pasak Oskaras ir isitrauk ar monik. Jis susimsts pagrojo melodij, kuri k tik buvo dainavs. Ir, laukdami Mayls Saros, jie grojo ir dainavo ka i dain kelis kartus i eils. A i nakt sapnavau, Kad kaiuk mylavau, Bet kaiukas mano da Tiktai bulves ir silkes. Jeigu nori, patikk, Jei nenori, netikk Tiktai bulves ir silkes.
150
R a sm u sa s klajtias
Tai bent, kaip lengva kurti dainas! Rasmusas tu tuojau nusprend sudti galyb dain. Apie kaiukus ir uniukus, o gal ir apie riukus. inoma, jo dainos nebus tokios graudulingos, kaip Dl tavs nuudiau kdik" arba Ar girdjote baisi nelaim", bet juk ne btina, kad vis laik lietsi kraujas! Po baisios nakties su Lifu ir Lijanderiu jam ligi kaklo uteko iurpi atsi tikim. Tada parjo Mayl Sara. Ji atrod labai patenkinta. - Lensmano neradau namie, - pasak ji ypteljusi savo bedante burna. - Ijs kako aretuoti, tikriau siai negreitai pareis, dl to nelaukiau. - Bet laik Mayl Sara vis dlto paliko? - su neri mu paklaus Oskaras. - Gal kokiam policininkui? Mayl Sara lyg kalta palingavo savo puri galv. - O mes ia sdjom ir taip ilgai laukm tavs, - pa sak Oskaras. - K gi Mayl Sara veik vis t laik? - A taip skubjau, - tikinjo Mayl Sara. - Tik la el kavos igriau pas Fij Karl-Isak. - Keturias valandas! - pasak Oskaras. - Labai daug k pasinekti turjom, - oriai atsak Mayl Sara, ji n neman klausytis priekait. - Atiduok man laik, - pasak Oskaras. Oskaras tikrai pykteljo ant Mayls Saros, Rasmusas t tuoj pastebjo. Mayl Sara vl kaltai ypteljo. - O laik a juk umirau pas Fij Karl-Isak, - pa sak ji. - Ar jame kas nors svarbaus buvo parayta?
151
Rasmusas klajnas
Ji stovjo su savo languotu ali ir dryuota priky te prie serbent krm o peiodama ir gnaibydama ser bent lapus ir, rodos, tok svarb darb dirbo, kad apie laik nebuvo kada n pagalvoti. Oskaras atsiduso. - Ne, ne, Mayle Sara, nieko svarbaus ten nebuvo. Vis dlto Mayl Sara tikrai nueis dang. Kaip yra, taip gerai", - pasak tas, kuriam plaukai deg! - Bet a t laik paraiau savo irdies krauju, - pa sak jis Rasmusui vliau, kai jie jau jo keliu pas Fij Karl-Isak atsiimti savo praneimo. - A neturiu sveika tos parayti du rom anus t pai dien, manau, kad laikas tebra pas Fij. Bet jie nevaliojo nueiti iki Fijos Karl-Isak. Jau buvo beliks vos menkas galiukas, jie net mat mayt Fijos trobel alia kelio. Staiga prie juos, rodos, lyg i ems idygo du policininkai. Tie patys policininkai, kaip ir an kart. Tie patys amini policininkai. Oskaras supyko, tokio pikto Rasmusas niekad jo dar nebuvo mats. Ir nieko nuostabaus. Policininkai taip elgsi su juo, lyg bt galutinai isiaikin, kad jis didiausias ir pavojingiausias niekas visam pasauly, o ne mielas klajnas. - Atimk i jo pistolet, - suriko vienas, ir abu u puol ikrt j vis ir apiupinjo. - A neturiu pistoleto, - auk Oskaras. - Niekada ir neturjau. Netgi vaikiko man niekas nenupirko, kai buvau maas, nors a verkiau ir praiau motinos.
152
Pagaliau juos nuved lensmano ratin, ir dabar vienas policininkas ra apie juos popieriuje, o antra sis atsistojs laik Oskar, lyg bt mans, kad Oska ras pabgs. Rasmuso jis nelaik. Ir nereikjo laikyti, nes Rasmu sas kaip manydamas spaudsi prie Oskaro. Ir koks gi unikas gyvenimas - n minuts ramybs, o vis lai k bijok ia plik, ia lensmano, ia policinink, ia vis i eils. Taiau Oskaras nieko nebijojo. Jis pyko. - A noriu pasinekti su lensmanu, - auk jis ir dau kumiu barjer prieais t policinink, kuris sdjo ir ra. - Lensmanas sveiuose, jis ateis tarnyb tik rytoj ryt, - pasak policininkas, kuris j laik. - Sveiuose, - auk Oskaras. - O a ia stoviu ne kaltas kaip nuotaka! - Mes jau t girdjom, - pasak tasai, kur ra, ma tyt, pavarde Bergkvistas, bent antrasis policininkas j taip vadino. - Meluoji taip, kad ir pats jau tiki, - kalb jo Bergkvistas. - Bet kart tikrai paklisi cyp, ir gerai, nes toki kaip tu negalima laikyti palaid. Oskaras suvaitojo i pykio, jis atsigr policinin k, kuris j laik, o paskui parod Bergkvist. - A noriu j pavadinti avigalviu, ar reiks u tai mokti baud? - Reiks, velniai tave griebt, - pasak policininkas, kuris j laik. - Netriukmauk ir pasakyk piln savo vard, kad Bergkvistas galt urayti.
153
Rasmusas klajnas
- Oskaras, - pasak Oskaras. - O kaip tavo paties vardas? - Mano Andersonas, bet ia neturi nieko bendra. O kaip tu dar vadiniesi? - ia neturi nieko bendra, vadink mane staiai Os karu, u tai nereiks baudos mokti. Andersonas nusiviep, jis atrod truput geriau n u siteiks negu tas, kuris ra. Taiau Bergkvistas pasi irjo piktai ir pasak: - Tavo tonas ia netinka. Bk malonus pakeisti! - Bk malonus ir nerodyk amen, - pasak Oska ras. Paskui dar kart kreipsi Anderson: - Ar a i tikrj negaliu pavadinti Bergkvisto avigalviu, ar tik rai gausiu mokti baud u tai? Na, o jeigu a sutiksiu gryniausi avigalv ir pavadinsiu j Bergkvistu, ar dl to mans niekas negals pasodinti? N uo tos minties j pagavo smarkus gaivalikas juo kas, paskui, usiguls ant barjero, jis pasiirjo Bergkvistui tiesiai akis ir tar pabrdamas: - Bergkvistas! Tikras Bergkvistas, tai kas tu esi! Bergkvistas iraudo visas ir kreipsi Anderson. - Pasodink j antr, lensmanas gals krsti jam m andagum o rytoj. Andersonas pasiirjo Rasmus. - O k su ituo darysim? Ir tada Bergkvistas pasak bais dalyk. - Juk jis pabgo i Vesterhagos, mes j nugabensim atgal.
154
Prieais Rasmus atsivr bedugn, ir visi pasaulio vargai bei nelaims ugriuvo j tarsi didiul juoda banga. Atgal Vesterhag - jam tai buvo baigtas gyve nimas. Taip, dabar po gyvenimo! Oskaro jis neteko, Oskar jie pasodins dabokl, o j pat grs vaik prieglaud, kur jis nenorjo bti. Jis nenorjo ten gy venti, maiausia jo kno dalel prieinosi. Rasmusas akimirk stovjo ir irjo Bergkvist didiulmis persigandusiomis akimis. Bet ia nebuvo ko laukti pasigailjimo, ir jis nusimins m valgytis pagalbos i kitur, juk turi atsirasti kokia nors ieitis!
155
R as m u sa s klajtias
Pro atvir lang tartum plati auksin juosta ant grind nusities saul ir nuviet niri lensmano ra tin, tai ir buvo tikrasis kelias laisv. Rasmusas negalvojo, jis pasileido galvotrkiais, girdjo kaip jie auk, bet nesustojo paklausyti, k sa ko. Lyg aibas lk jis tuia gatve. Ta paia gatve Ras musas vaiavo vakar ryt pienininko veimu, bet da bar neprisimin. Jo galvoj nebuvo n vienos aikios minties, jis tik bgo pakalniui link pienins lyg igs dintas triuis, okindamas sauls ildytais akmenimis ir nesidairydamas nei kair, nei dein. Jis bgo ak lai, neinodamas kur. Gatv buvo tuia. Bet visikai netoli pienins i o no staiga iniro du tipai. Rasmusas pamat juos tik ta da, kai susidr kaktomua. Ko gera, bt vienam baksteljs galva pilv. Pastarasis tipas nutvr j stipriai u pei ir sustabd. Palengviau nuo kalno, - pasak Lifas. - Kaip tik labai noriu su tavim pasinekti.
156
Dvyliktasis skyrius
- Dabar i tikrj truput pasineksim, - pasak Lifas ir bemat nusitemp Rasmus u auktos tvoros, kuria buvo aptverta pienin. ia tuo dienos metu nebuvo n gyvos dvasios. Rasmusas pakliuvo beviltikai. Lifas papurt j smarkiai. - Sakyk greiiau, nes bus riesta. Kur tavo drauguis, tasai valkata? - Oskar sum policija, - vargais negalais atsak Rasmusas. Jis nebeturjo jg bijoti, o jo umuti jie, rodos, neman. Lifas ir Lijanderis pasiirjo kits kit beadio siaubo pagauti, jie aikiai buvo labiau isigand u Rasmus. - kliuvo, - pasak Lijanderis. - Taigi, Hildingai, i nai, k jisai kaltins. Mes turim dum ti i ia, kiek kojos nea. Lifas tartum su replmis laik Rasmus. - Ei, sakyk greiiau, ar Oskaras turjo su savim pi nigus, kai jie j suiupo? Rasmusas negaljo nusprsti, ar geriau atsakyti taip, ar ne, dl to tyljo. O Lifas purt j, lyg bt ma ns, kad atsakymas strigs Rasmuso gerklje ir j gali ma jga ikraptyti.
157
R a s m u s a s kl ajtias
- Kur jis padjo pinigus? - Paslp, - atsak Rasmusas. - Vienoj vietoj. Ir a neinau kur. - H ildingai, paskubkim , - nervingai tar Lijan deris. - Nutilk, - pasak Lifas. - Aiku, kad tas bernas vi s kalt nuo savs suvers mums, bet, jei mes dingsim, bus tolygu, kaip pasakyti lensmanui, kad prisipas158
tam. Ne, dabar reikia alto kraujo, jeigu iki iol ir n e reikjo! Jis atsigr Rasmus. - Ar tu buvai, kai lensmanas kvot Oskar? Rasmusas papurt galv. - Lensmanas nieko dar nedar Oskarui, nes jis sve iuose. Vis dien. Lifas vilpteljo ir akim irk atrod kone p a te n kintas. - Aha, inoma, jis venia fru Rosen penkiasde imtmet! Ir ibus viebutyje vis vakar, neturi laiko kam nors kvosti, ai Dievui! Gal ir neteks nieko kvos ti - rytoj gali bti per vlu. Jis pasilenk prie Lijanderio ir panibdjo kak aus, Rasmusas neigirdo k. Jie ilgai tarsi panibdo mis ties jo galva, o paskui Lifas tar: - Klausyk, vaiki, k tu sakytum, jei mes tau iva duotum e Oskar i dabokls? Rasmusas nustebs smeig j akis. Jis labiau ne gu gyventi norjo, kad Oskaras ieit, bet kad Lifas su Lijanderiu adjo padti, atrod jam nesuvokia ma. Ar i tikrj jie k nors gera galvoja? Gal jiems pagailo Rasm uso, kad jis toks vienias? Staiga ir jam paiam pagailo savs. Pagalvojs, koks jis vie nias be O skaro, Rasmusas apsiaarojo ir tyliai su m urm jo: - Bt gerai, kad js ivaduotum t Oskar. Lifas skaudiai nutvr jam u sprando.
159
Rasmusas klajnas
- Aha, mes ir taip geri. O dabar ipsk ausis ir klau syk atidiai, kad atsimintum, k a pasakysiu. Nes tu rsi nueiti ir papasakoti Oskarui. Rasmusas isigands pasiirjo j. - Negaliu, tada a klisiu ir jie mane vl tupdys prieglaud. - Kaip pasakysim, taip padarysi. Kai prads temti, tu lsi pas Oskar. Dabokl yra maam namely lensm ano kieme. - O jeigu ten stovi policininkai ir saugo? - paklau s Rasmusas. - Nesaugo. Urakino Oskar, ir viskas, paskui pats savim rpinkis. Tu galsi pasinekti su juo pro upa kalins sienos langel. Rasmusas linkteljo. Blogiau nebus - dl Oskaro jis buvo pasirys iksti kain kiek pavoj. - Tu jam pasakysi, kad mes inakt ateisim ir iva duosim j. Dd Lijanderis turi didiausi patyrim at rakinti spynas. - Neplepk, ko nereikia, - piktai pasak Lijande ris. - Mes ateisim ir paleisim j, bet su viena slyga, su pranti. - Taigi k tik norjau sakyti, - tar Lifas. - Mes n o rim atsiimti tuos pinigus, supranti. Mums reikia grei iausiu laiku pakeisti klimat, o tas gerokai kainuoja. Dl to norim gauti pinigus. - O jeigu Oskaras nesutiks? - baikiai paklaus Rasmusas.
160
R asmusas klajnas
- Jis gaus smaragdo vrin, - pasak Lifas. - Tada turs pasakyti, kad mes siningi mons. Aikiai matyti, kad itie mons nepaino Oskaro. Jie man, kad Teisingj Gegut galima papirkti. Jie, be abejo, man, kad Oskaras nukniauk i j pinigus ir vrin tik todl, kad nori visk pasiglemti sau. Ne, jie visai nepaino Oskaro. - O jei jis vis dlto nesutiks? - pasak Rasmusas. Lifas supyko. - A maniau, kad jis bukagalvis, bet itoks kvailys vis dlto nebus. Paklausk jo, ar nori sdti kelet m e t. Juk jis klius u visk, o ne mes, pasakyk jam. A apsiimu kalbti lensman. Pagaliau, ko ia svarstyti, ar Oskaras nori, ar nenori. Vien pistolet js, tiesa, nukniaukt i ms, bet savo a tebeturiu ir inakt pasiimsiu, pasakyk jam. Rasmusas gavo daugiau nurodym . Jis turi itup ti pasislps u malk stirtos pienins kieme iki vaka ro ir nieku gyvu nepasirodyti miestelyje, kad jo nesu gaut. Ir jis, ir Oskaras turi sidti galv ir niekada nepamirti, kad net nepasta Lifo su Lijanderiu. - Nueisi tenai vos pradjus temti, - pasak Lifas. O kai atliksi visk, kas tau pasakyta, sugri atgal ir pa lauksi ms. Mes ateisim tavs pasiimti dvylikt va land nakties. - Bet a noriu valgyti, - pasak Rasmusas. Jis siki o rank kelni kien ir isitrauk tuos du penkiai. sr.s
161
R n s m u sa s kl a j na s
erius, kuriuos Oskaras jam buvo davs. - Ar a galiu nueiti ir nusipirkti bandeli tai u ituos pinigus? - ia tu nenusipirksi, - pasak Lifas. - Duok en pi nigus! Jis pasiiupo penkiaerius ir nujo drauge su Lijanderiu. Rasmusas sdjo u malk stirtos be galo susijaudi ns. Kokie pasiut banditai, tik plia ir plia, vis pik iau ir pikiau. Sands apiplimas buvo lyktus, fru H edberg sm aragd vrinio pagrobimas dar lyktes nis, o didiausi i vis niekybi jie padar atm i jo penkiaerius! Bet jis per blogai pagalvojo apie Lif. Po penki mi nui is sugro atgal. Jis greitai num et Rasmusui maiel ir pasak: - e, valgyk! Ir sdk ramiai u malk, nepajudk i vietos, kol ateis laikas. Ir dingo. Rasmusas ilgai lydjo j akimis, keisti buvo tie plikai. ia jie vaikosi tave kaip laukin vr, ia apsisuk atnea bandeli! Jis bemat atsidar maiel ir vilgteljo j. Ir tada dar labiau nustebo. Jame buvo penkios bandels su cinamonu, jos kainavo po dvi eres, vadinasi, jau deimt eri. Bet dar maielyje buvo pripilta mayi cukrini divsi ir sausaini, i tuos Lifas jau buvo pirks u savo pinigus. Koki tru m p valandl Rasmusas beveik gerai pagalvojo apie Lif. iaip ar taip, badu jam nereiks mirti itame kaljime.
162
I tikrj ia buvo kone kaljimas, kur jis sdjo, tam maam tarpely tarp malk stirtos ir tvoros. Tai buvo il gas siauras kaljimo koridorius. Nors ir atviras i abiej gal, bet dl to ir blogai. Kaljimas turjo bti kaip rei kiant umrytas, kad kaliniai negalt ieiti. O kadan gi jis turi sdti kaljime, tai reikia j ir susitvarkyti.
11*
163
Rastnusas klajnas
Jis isitrauk kelet pagali i malk rietuvs ir u tais abiejuose galuose jim, o paskui m vaizduo tis ess Elvsborgo kaljimo kalinys, kaip tas vyras Os karo dainoje. - /I sdiu narve kaip vris, Vaitojo vargas kalinys, d ain av o jis, bet i ties n eb u v o taip baisu sdti kaljime, kaip m ons m ano, jam ia buvo visai n e blogai. Tvoros lentoje buvo nedidel skylut akos vietoje, ir Rasmusas m irti pro j, ar nematyti plaukiant glmis papuot gondol. Bet jis nieko daugiau ne mat, tik plikus gatvs grindinio akmenis. Tada atsisu ks pradjo tyrinti malk stirt ir mai kak igirdo, net irdiai gera pasidar. Jis igirdo tyliai piepsint malkose, o pasiirjs rado paukiuk lizd, spraust tarpel tarp dviej pliausk. - Oi, oi, oi, - sunibdjo Rasmusas. - Oi, oi, oi! Lizde buvo trys jaunikliai, trys bejgiai mai pauk teliai, jie piepsjo ir buvo tikri gyvi padarliai. Tai b u vo nedidelis maytis stebuklas. Rasmusas stovjo ty liai ir apstulbs irjo juos. Ilgai ilgai jis stovjo ramiai ir irjo pauktelius, ir buvo laimingiausias i vis kalini. Bet paskui pamale atsipeikjo ir prisi min, kad yra alkanas. Tada atsisdo ant ems prie ais lizd ir atsidar maiel. Dar gerai bt buv atsi gerti, nes jautsi be galo itroks.
164
Ir i ties yra moni, kurie rpinasi kalini dalia. Ant vart stulpo, pro kur buvo vaiuojama pienin, stovjo pieno sotis - matyt, kokia nors isiiojusi tar nait nusipirko pieno ir pamiro ia. Rasmusas valandl tarsi pats su savim, kaip m o gus turi bti itroks, kad gaut teis gurktelti kito mogaus pieno? Juk tokiam kartyje jis ten tik stovjo ir rgo. Rasmusas neman, kad tas, kuriam priklaus pienas, bt neleids jam igelbti bent lael, kol is nepavirto irgomis. Bandels su pienu buvo gardu, divsiai su pienu dar gardiau, o sausainiai su pienu tikras skanum y nas. Rasmusas praleido nuostabi valand ia vien vienas u malk stirtos. Jis sipyl pieno soio antvol ir da, o kartais prikidavo lpas prie antvolio krato ir gurkteldavo. Jis sunaudojo pieno tik tiek, kiek btinai reikjo pasivilgyti bandelms, ir vis dlto geriant jo sin buvo truput nerami, taiau, antra vertus, kakaip neaikiai sivaizdavo, kad jeigu j ia prievarta grdo tie du plikai, tai mons tuo metu turjo bent pieno jam nepagailti. Pauktelius jis taip pat papenjo sumirkytais ban dels trupiniais. Usidjs ant smiliaus kgel imirku sio pyrago, jis prikio paukteliams. ie kapnojo savo maais snapeliais jo pirt, net malonu buvo. Paukte liai buvo tokie meiluiai, o jis kalinys, dists u ka ljimo grot, paukteliai buvo vieninteliai jo draugai. Visas kitas pasaulis jau seniai buvo umirs j nelai
165
Rasmusas klajnas
mje, o pauktukai linksmino savo ciepsjimu ir buvo jam itikimi. Nelaimje jie nesiskirs nuo jo ligi pat mirties. Rasmusas paverk truput, pagalvojs apie tai. O paskui jis jau nebebuvo kalinys, tik taip Rasmusas, ta da dar labiau pravirko, pasiilgs Oskaro. Ir vliau, kai stovjo prie dabokls ir girdjo pro grotuot langel tok pastam Oskaro bals, tada vi sai paklaiko ir verkdamas m nibdti tamsoje: - Oskarai, duokis j paleidiamas. A neturiu su kuo bti. - O-ho-ho-ho, - pasak Oskaras susirpins, - bet juk supranti, kad negalima susidti su vagimis, argi tu nesupranti, vaikuti? Rasmusas tik verk pasikkiodamas. - Taip, bet tada mes vl galtume klajoti... a netu riu kur pasidti, Oskarai! - inau, kad neturi, - pasak Oskaras. - O tasai kipas lensmanas lbauja sau. Bet dabar a j prisiauk siu, net jei dabokl reikt nuversti! Jis suriaumojo lyg vris. - Eikit en, visi Bergkvistai ir visi avigalviai, kiek tik yra, jeigu js mane girdit! Eikit en, jei ne, nuversiu dabokl! A noriu nektis su lensmanu! Rasmusas paoko i igsio, kai Oskaras taip suri ko. Apsidair, kur jam pasislpti. Tarp dabokls ir lens m ano sodo vingiavo idivs griovys, o per j buvo nutiestas tiltelis, kad lensmanas turt ties keli i sa
166
vo geltono namelio ratin. Rasmusas pasilindo po tilteliu ir tupdamas ten klaussi, kaip Oskaras kalo ja ir dauosi daboklje. - Duokit en lensman, pasakyta! Ar girdit mane, kurdai js! A noriu prisipainti, duokit en lensman, ir kuo greidausiai! Geltonam lensmano nam e buvo tamsu. Taip pat ir jo ratinje tamsu, Bergkvistas su A ndersonu gal irgi buvo ij vaies. iaip ar taip, niekas neatjo Oska rui aukiant, ir is pagaliau suriko: - Tada kaltinkit patys save, jeigu a inakt p a bgsiu! Rasmusas krpteljo igirds. Vis dlto Oskaras a da bgti, oi, kaip gerai! Rasmusui vis tiek, kur dings ir pinigai, ir vrinys, ir viskas, kad tik jie su Oskaru vl galt ygiuoti keliu. Po dviej valand jie ir buvo vl ten, kelyje. Taiau lyg du juodi eliai paskui juos sek Lifas ir Lijanderis, o Lifas turjo rankoje pistolet. Lifas nemelavo sakydamas, kad Lijanderis meistras atrakinti spynas. Jis neutruko n penkiolikos minui, kol paleido Oskar. Lifas tuo tarpu jo sargyb. Rasmu sas taip pat stovjo sargyboje, Lifo kietai laikomas u pa karpos. Nepasirod nei polidninkai, nei lensmanas. - Tegul dabar save kaltina, - dar kart pasak Oska ras, kai jie tamsoje itykino i miestelio, kurio visi gy ventojai miegojo, lyg pasaulyje joki plik nebt
167
Rasjnusas klaj nas
buv. Tiktai visas viebutis skambjo nuo puotos. At sargiai slinkdami tylia gatve umiest Rasmusas ir Oskaras girdjo ten grojant armonik. Dabar jie vl jo atgal tuo paiu keliu, link Mayls Saros namelio. - Kur tu paslpei pinigus, Oskarai? - sunabdjo Rasmusas. - Tuojau pamatysi, - popikiai atsak Oskaras. Pagaliau prijo. Mayls Saros namelis vos kyojo i serbent ir persenusi obel vasaros nakties tamsoje. Mayl Sara turbt kuo ramiausiai miegojo troboje ir n nesapnavo, kad toks keistas karavanas traukia iuo metu pro jos vartelius, pro trob, malkin tank mi k u jos. Kiek pajus mike pasirod didiulis kalnas akme n. Kodl jie ia riogsojo, kaip ia atsirado, neinojo niekas: jeigu tai ir buvo morenos, tai vis dlto nepana ios kitas morenas. Tiktai didiul krva akmen, ir daugiau nieko. Prijs prie akm enyno Oskaras sustojo. Tada atsi gr ir piktai pasiirjo Lif ir Lijander. - Aha, js ia, mano vaikuiai, buvau nusigands, maniau, kad beeidamas pameiau jus kelyje. - Gali dl to nesijaudinti, - pasak Lifas. - Ms tu taip greitai nepamesi. Pistolet jis laik atkis, ir Oskaras susirauk p a mats. - Juk tu i jo neausi, man nepatinka, kai jis poki.
168
- Ne, jei tik tu paklosi pinigus ir paliksi juos, - ra miai pasak Lifas. - O-ho-ho-ho, - tar Oskaras, - kurgi a juos padjau? Jis nusismauk al kepur ir pasikrapt pakau. - Kakur iia, - pasak jis, mosteljs plaiai per vis akmenyn.
169
R n s m u sns kla j inia s
- Mes ia nem anom vaidinti lobio iekotoj, jeigu tau taip atrodo, - pasak Lifas, o Lijanderis net dreb jo i susijaudinimo. - Rodyk tutuojau, nr kada gaiti, ar supranti, ar ne, jauti tu! Pro medi virnes pradjo viesti dangus, ir sil pnoje rytmeio prieblandoje Lijanderio veidas atrod sudribs ir ipurts. Jis nervingai iulp cigaret ir ne galjo ramiai nustovti. - Na, ar ieis kas nors i to? - burbteljo jis. Oskaras atsiduso ir lyg m aldaudam as atsigr Rasmus. - Dabar lensmanas tegul pats save kaltina, - pasak jis. - Tu gali paliudyti, kad a padariau visk, k galjau. - Taip, - atsak Rasmusas. Jam labai gailjo Oskaro. Vis dlto pikta, kad pl ikams atiteks pinigai. Vienintel paguoda, kad O s karas gaus vrin ir kad jie vl gals klajoti po pasau l visoms baisybms prajus. Ir jeigu fru H edberg nebepasveikt daugiau, tai bent jos dukt Ameriko je gaus b rang savo m otinos sm aragd vrin, tai ir gi paguoda. Oskaras ulipo pai krvos virn. Lifas ir Li janderis neatsilikdami sek i paskos. Jie atrodo pl rs kaip akalai", - pagalvojo Rasmusas. Rasmusas irgi sek paskui. Jis atsisdo ant vieno ak mens kuo ariausiai Oskaro ir visas drebjo i alio, taiau nenuleido aki nuo Oskaro.
170
- tai ia, - pasak Oskaras ir pradjo versti akm e nis. Jis mt juos, o akmenys riedjo visas alis lyg kokie kamuoliai; iurpus dundani akm en garsas nejaukiai aidjo miko tyloje. Lifas ir Lijanderis stov jo prisilind prie pat Oskaro ir sek kiekvien jo jude s, akys buvo pastirusios, jie leipo i nekantrum o. Ir tai pagaliau pasirod tas pastamas klijuots ryulys. Lifas su Lijanderiu abu drauge puol prie jo. - Turkits savo nevarius pinigus, - su panieka ta r Oskaras. - Perskaiiuok visus, - suriko Lijanderis, - tikriau siai galyb nukniauk. - Utl tu, - pasak Oskaras ir dar kart nusispjov. Lifas padav savo pistolet Lijanderiui ir pradjo skaiiuoti. Jis sdjo ant akmen kalno ir vis skaiiavo imtinius ir tkstantinius banknotus, kol Rasmusui akys m raibti. Smaragd vrinys irgi buvo ia, ir Lifas sikio kien. - Klausyk, - pasak Oskaras. - Dl vrinio gali ne sivarginti, a juo pasirpinsiu. - Aha, taip buvo manyta, - pasak Lifas. - Nors da bar a apsigalvojau. Man rodos, kad tau neverta jo duoti. Taiau Lijanderis m rkti kaip pakvais: - Atiduok jam vrin, kvaily tu! Argi nesupranti, kad ia vienintelis bdas ukiti jam gerkl - tada jis i tikrj bus bendrininkas. Kaip kain k, atiduok jam vrin.
171
R asm u sa s klajnas
- Bendrininkas... eik tu po velni, - pasak Oska ras. - A nem anau bti vagi ir bandit bendrininkas. Taiau paimsiu vrin ir atiduosiu j atgal fru Hedberg, ar suprantat js savo plikikom makaulm? Lifas ir Lijanderis pasiirjo kits kit, ir akmeny ne tapo klaikiai tylu. - Ar girdjai, k jis pasak, - tar Lifas. - Sitam ne ukii nasr, padars savo bendrininku. - Ne, galit n kiek neabejoti, - atkirto Oskaras. Nebsiu js bendrininkas, kol a gyvas esu. - Taip, kol tu gyvas, - pasak Lijanderis ir taip pasi irjo Oskar, kad Rasmusui dar aliau pasidar. Nebsi, kol gyvas esi! Bet yra geresnis bdas ukiti tau gerkl, supranti! Jis pakl pistolet. - Ne, neauk, - suuko Lifas. - Ar tu kvailas, Lijanderi... - Kvailas bsiu, jei ito nepadarysiu, - pasak Li janderis. - ia du nereikalingi liudininkai, ir m anau juos palikti itam akm en kapinyne. Jis vl pakl pistolet. Taiau Rasmusas sukliko lyg laukinis. - Neauk, - suriko jis ir tarsi paklaiks puol prie Oskaro. Jis apkabino rankomis jo kojas ir auk persi gands: - Neauk, neauk! Bet vis pokteljo. I ties pokteljo vis. Tik ne i to pistoleto, kuris grasino mirtimi Oskarui. Poktel
172
jo i kito ginklo, ir kulka tokia palusia jga imu i Lijanderio rank pistolet, kad is nulk per vis ak menyn. - Oskarai, ar tave nuov? - suspigo Rasmusas. - Ne, nenuov, - pasak Oskaras. Jis irjo smeigs akis mik. U tanki egli tu rjo bti tas, kuris ov. Lifas su Lijanderiu stovjo ibal ir taip pat irjo tenai. Ir dar labiau pabalo, kai pamat ieinant polici ninkus. ie ilindo i eglyno su pistoletais rankose. Jie bgo tekini, okindami per ppsanius akmenis, ir negailestingai artjo prie nedidelio brelio moni ak menyno viduryje. - A protestuoju! - auk Lifas, kai grandins su kaust jo rankas. - A protestuoju... tai valkata, jam js turit suriti rankas. Malonkite pavelgti it klijuots ryul, kur jis ia buvo ukass... - Galit nesirpinti, - pasak lensmanas, kuris staiga taip pat idygo akmenyne ir rsiai irjo Lif ir Lijander. Oskaras drebdamas sikibo lensmanui rankov. - Lensmanai, prisiekiu, kad a nekaltas kaip nuotaka. Lensmanas linkteljo galv. - Taip, Oskarai, a stovjau antai u tos egls vis pusvaland ir inau, kad js nekaltas kaip nuotaka.
173 _
R nsinusu s k l aj n u s
Tryliktasis skyrius
- Kaip i tikrj buvo? - paklaus Oskaras. Jis buvo pasodintas lankytoj kd paties lensma no kabinete, ir lensmanas pavaiino j puikiu cigaru i raomojo stalo staliaus. - Kaip lensmanas galjot ateiti lyg tyia tuo laiku? Rkydamas cigar Oskaras klausiamai pasiirjo lensman. U jo kds stovjo Rasmusas. Jis trauk nuo stab dm kvap nosimi ir stengsi atrodyti kuo ma esnis. Norjo, kad lensmanas umirt, jog jis ia yra. I ties lensmanas buvo labai geras. Jis atjo ir igel bjo jiems gyvyb, ir likusi nakties dal jie miegojo geltoname jo name, jo tarnait dav jiems pusryius virtuvje, o dabar jis sdjo ia prie stalo ir ra visk, k Oskaras pasakojo apie Lif ir Lijander, ir cigaru Oskar pavaiino. Jis buvo labai geras, bet vis dlto btent jis turjo gali sisti berniukus prieglaud ne paisydamas, ar ie nori, ar ne. Dl to Rasmusas veng pakliti jam po aki ir stengsi atrodyti kuo maesnis. - Juk a gavau Oskaro laik, - pasak lensmanas. Be to laiko mes nebtume ki u grot Lifo ir Lijanderio. - Laik? - nustebs paklaus Oskaras. - Argi len smanas gavo mano laik?..
174
- inoma, - pasak lensmanas. - Vakar vlai vakare gavau. Buvau sveiuose viebutyje ir kaip tik, bege riant kav su punu, girdiu, kad kakas nors su ma nim pasikalbti kieme. A liepiau pasakyti, kad esu u sims ir negaliu ieiti, bet vos prasitariau, pro duris lk mayt tulinga Fija Karl-Isak... - Fija Karl-Isak, - pakartojo Oskaras, - aha, a taip ir maniau, kad ne Mayl Sara... - Ne, jos pavard Fija Karl-Isak, tai mayt tulinga bobel ir, turiu pasakyti, ino, ko nori. Ji prijo tiesiai prie stalo ir padav man laik. Tamsta gauni toki di del alg, o sdi ia ir nieko neveiki", - idro ji. Ji sa ksi radusi laik ant grind savo priemenje... - Oi, toji Mayl Sara, - sumurmjo Oskaras. - Ir ji suprato, kad ia svarbus ratas, nes perskait tavo laik. O dabar, lensmanai, bk malonus ir pada ryk, kas liko", - pasak ji. - Fija verta medalio, - tar Oskaras. - Taip, Oskaras irgi vertas medalio, - pasak lens manas. - A vis dlto klydau ir buvau kvailas, kad pa tikjau viskuo, k sak toji fru H edberg merga apie valkat, grasinus pistoletu. Taiau, kai tik perskaiiau laik, supratau, jog Oskaras nekaltas, ir nebsiu kvai lesnis, jeigu pripainsiu savo klaid. Oskaras patenkintas linkteljo galv. - Taigi, taigi, dabar ir a matysiu", - pasak boba, nusipjovusi abu vokus. Gerai, kad galiausiai viskas pa aikjo.
175
Oskaras ipt didel kamuol dm , ir Rasmusas patrauk nosim. Cigarai kvepjo taip ponikai ir malo niai. Taiau aki nenuleido nuo lensmano. Ir negaljo atsikratyti minties apie prieglaud, nors lensmanas taip domiai ir graiai pasakojo. Lensmanas padkojo Oskarui u tai, kad perspjo dl Anos Stinos. - A tekinas nulkiau pas fru Hedberg, kai tik per skaiiau laik, ir m anau, kad spjau laiku. Nes kaip tik vakar vakare ji atgavo smon. Ir ne todl, kad b iau mans, jog toji kvaia Ana Stina itin pavojinga, bet vis dlto ramiau, kai j aretavom vakar. - Ar lensmanas mano, jog fru Hedberg pasveiks? nekantraudam as paklaus Oskaras. - Taip, man rodos, - pasak lensmanas. - A k tik nuneiau jai vrin ir turiu pasakyti, kad ji apsidiaug. - Tada ji man ir kit kart duos penkiasdeimt eri, - tar Oskaras. - Vadinasi, Ana Stina dabar sdi? - inoma, - atsak lensmanas. - Kaip tik vakar va kare, kai atvedm j pasodinti, ir pastebjom, jog Os karas pabgo. Mes sekm jus vis laik - Bergkvistas, Andersonas ir a. - Tasai Bergvistas yra avigalvis, - ramiai tar Oskaras. - Galbt, - pasak lensmanas. - Bet jis itin taikliai audo i pistoleto, jis vienas i geriausi auli visame krate. Oskaras, be abejo, ir pats t inakt pastebjo. - Taip, niekad dar joks avigalvis itaip nepravert, atsak Oskaras.
176
Rasmusas klajnas
Jis pakilo nuo kds. - Dabar a turbt laisvas ir galiu eiti, kur noriu. - inoma. Bet tai itas maas idyklis i Vester hagos... Lensmanas pasiirjo Rasmus. Rasmusas nelauk, k jis dar pasakys. Per kelet se kundi jis jau buvo u dur, dm kaip nuo mirties. Taiau netrukus upakalyje igirdo Oskar aukiant: - Palauk mans, Rasmusai! Jis atsigr ir pamat Oskar taip bgant, kad net maias ant pei okinjo. - Oskarai, neleisk jam mans pagauti, - uduss pasak Rasmusas, kai Oskaras pavijo j. - A noriu bti su tavim! - O-ho-ho-ho, - susirpins tar Oskaras. - Turbt a greitai atsissiu kaljim u vaik grobim. To kiems kaip tu nra ko bastytis po pasaul. - Tik tol, kol susirasiu pas k pasilikti, - meld Ras musas. - A greitai rasiu, kas mane nors pasiimti. Pats savo irdyje jis tuo netikjo. Ne, jis netikjo, kad kada nors ras mones, kurie sutiks j pasiimti. Bet kart klydo. Jie jo kiaur dien, ir Rasmusas jau beveik pavargo. - Kaip tu manai, Oskarai, kur mes nakvosim i nakt? Oskaras ramiausiai ingsniavo dulktu keliu. Jis turbt galjo kain kiek nueiti nepavargs.
12. 868
177
Rasmusas klajnas
- Visada rasim kamput, kur galtume pamiegoti, pasak Oskaras. - Kokioj daugybj viet a nakvojau, kai pabgau, tar Rasmusas. - Dvi naktis guljau darinse, vien nakt ant grind tuiam nam e ir pas Mayl Sar, o vien pas lensman. Kain kur nakvosim inakt, taip domu, kai nieko neinai i anksto. - O-ho-ho-ho, - atsiliep Oskaras. R asm usas svajingai irjo ra u d o n vakaro dang. - Man domu, kur a nakvosiu visas kitas savo gy venimo naktis. - O-ho-ho-ho, - pasak Oskaras. Valandl jie jo tyldami. Kelias buvo kalvotas, siauras, raitytas ir su daugybe vart. - eiolika vart atkliau iandien, - pasak Ras musas. - A suskaiiavau. O antai dar vieni, nors jie atkelti. - Taip, itam kelyje visada buvo daug vart, - pasa k Oskaras. - I kur tu inai, ar tu jau jai ia? - Taip, daugel kart, - atsak Oskaras. Jie jo pro atkilus vartus. Ant stulpo buvo prikalta lentel. Rasmusas sustojo ir perskait: Ukelk vartus, a ukeliu visada, O tu, galvijau, niekada.
178
- Matyt, ia paskiausiai jo galvijas, - pasak Oska ras. - Eik, pasdsim valandiuk ir pasigrosim gamta! Tuoj u vart aliavo nedidel daili pievel, pri lusi minktos ols ir visa marga nuo gli. Rasmusas rpestingai ukl vartus, jis nenorjo padaryti kaip tas galvijas. Oskaras jau sdjo olje tarp varpeli ir ram uni, ir Rasmusas pargriuvo alia jo. Gera buvo pailsinti nuvargusias kojas. - Jeigu biau karv, pasilikiau itoj pievoj ir nie kaip nesiduoiau i jos ivaromas, - pasak Oskaras. Jis susimsts kedeno sau plaukus. - I tikrj keista, kad mogus niekada nesustoji, o vis eini ir eini. O kur tik nueitum, visur beveik tas pat. Ir ol, ir gls, ir mediai, ir dangus, ir mikas, ir sau l, ir mnulis, kad negali nustygti vienoje vietoje. - Taip, nors ir smagu eiti ir eiti, - tar Rasmusas. Bent vasar. O iem maloniau gyventi troboje. - Taip, iem koj nagai skirst, - pasak Oskaras, tada geriau gyventi troboje. Tolumoje jie igirdo kaukint arkli kanopas ir d u n dant ratus, ir Rasmusas galvotrkiais puol prie var t. K inai, gal u paslaug gausi skatik? Netrukus jis pamat atvaiuojant veim. Tai buvo kelions brikelis su prieakine ir upakaline sdyn mis, o priekyje vienas sdjo vyrikis. - Atvaiuoja Stensetros Nilsonas, - pasak Oska ras. - Geras mogus.
1 2*
179
Rasmusas klajnas
Rasmusas kuo plaiausiai atkl vartus ir emai n u silenk, kai Stensetros eimininkas vaiavo pro al. - Koksai m andagus berniukas, - pasak Stensetros eimininkas ir sustabd arkl. Paskui pam at Oskar, sdint olje prie kelio. - O, irkit, Oskaras ia beess. Vl jau m s kratuose, ir labai gerai!
180
Oskaras linkteljo galv. - Aha, taigi vl ionai. Gal tamsta pavintum mus galel? - O kaipgi, inom a, - pasak Stensetros eim i ninkas. Oskaras su Rasmusu mikliai usirang ant upaka lins sdyns, ir brikelis pajudjo. - Tiesa, u vartus tau skolingas, - pasak Stensetros eimininkas ir padav Rasmusui penkiaer. Rasmusas paraudo i diaugsmo. Staiai negali atsi diaugti, kaip jam birte biro tie penkiaeriai vis it sa vait, kai pirmj rado prie rsio. Rasmusas vogiomis pasiirjo Stensetros eimi nink. Jis atrod malonus ir buvo visai nesenas, rudai degs, o akys ydrutls. - Kur Oskaras rado it vaikin? - paklaus Stenset ros eimininkas ir nykiu per pet parod Rasmus. - Kelyje suvejojau, - pasak Oskaras. - Klajoja kol kas su manim po pasaul. - Argi jis neturi nei tvo, nei motinos, kad nra kam j globoti? - Ne, neturi vargelis! Rasmusas sdjo tyliai ir atkakliai irjo tolyn saullyd. Jis jautsi nesmagiai, buvo keista, kad kalb jo apie j jam girdint. - Jeigu Nilsonas nori tikrai suinoti, tai galiu pasa kyti, kad vaikinas pabgo i prieglaudos, o dabar ke liauja ir ieko, kas j priimt. 181
Ras m u sa s klajnas
Stensetros eimininkas linkteljo galv. - Aha, tai a ir pam aniau, kad ia bus tas pats Vesterhagos berniukas, apie kur vakar buvo paskelbta laikratyje. Jis pasuko galv ir maloniai pasiirjo Rasmusui tiesiai akis. - Kodl tu pabgai i vaik prieglaudos? - paklau s jis. Rasmusas tebespoksojo saullyd ir nieko neatsa k. Taiau, kai Stensetros eimininkas dar kart p a klaus, tyliai tar: - A nenorjau ten bti. Turbt Stensetros eimininkui toks atsakymas atro d pakankamai aikus, kad jis daugiau neklausinjo. Kelias vingiavo, raitsi, liuoksjo per kalveles ir da bar jame buvo dar daugiau vart, kuriuos Rasmusas uoliai kilnojo. Pagaliau jie privaiavo didel kaln ir to k stat, kad Oskaras su Rasmusu nesiryo pasilikti brikelyje. Jie ioko lauk ir m eiti alia veimo. - Dabar greit bsim Stensetroje, - pasak Oskaras. Kai uvaiavo ant kalno, buvo matyti ir sodyba. Ji stovjo auktai ant kalvels, grai, raudonais stogais, o vakaro sauls apviesta atrod tokia jauki ir svetinga. - Gal papraykim, kad priimt nakvyns? - p a nibdjo Rasmusas Oskarui. Taiau, kai privaiavo sodybos keliuk, Stensetros eimininkas pats paklaus: - Gal usuktum t pas mus ir ukstumt truput?
182
- Kaip manai, Rasmusai, ar usuksim? - juokais p a sak Oskaras. - Gerai, - kaipmat atsak Rasmusas. Tiesa, Oskaras pats j buvo imoks niekada neatsisakyti, kai kas si lo valgyti, nes neinai, kada tau vl pasilys. - A manau, kad ne tik pavalgysim, - pasak Oska ras ir pasiirjo Stensetros eiminink, - bet tru p u t ir pylos gausim. Taiau atsakymo nesulauk. Po kiek laiko jie sdjo prie didelio stalo Stensetros virtuvje ir drauge su eimininku kirto der ir lai nius, o eiminink pyl Rasmusui pieno ir dav rie k duonos, storai aptept sviestu. Paskui nusijuok ir tar: - ia maiausias klajnas i vis, kurie sdjo ma no virtuvje, o vis dlto daug j perjo. Rasmusui patiko eiminink. Ji buvo viesiais gar banotais plaukais, malonaus, rimto veido, grai. Rasmusas valg ir klaussi, kaip Oskaras pasakojo apie Lif ir Lijander ir apie fru H edberg sm aragd vrin. - Tikriausiai kuri dien bus parayta laikratyje, ididiai pasak Oskaras. - Tada galsit pasiskaityti apie mane ir Rasmus, vis karin karali. Fru Nilson sdjo ir irjo Rasmus. Ji taip ilgai irjo, kad jis pagaliau turjo nusukti galv. - Vargelis, - pasak ji, - ar tau nepatiko Vesterhagoje?
183
Rasmusas klajnas
Rasmusas irjo, smeigs akis lkt, ir nieko ne atsak. - Kaipgi ten vaikams sekasi toje Vesterhagoje, - kal bjo fru Nilson. - Kiek jau kart ruoms vaiuoti ir parsiveti augintin, o vis neprisiruom. Jau buvom bevaiuoj i iem, bet man pradjo skaudti rank. - Taigi vis kakaip sunku buvo prisirengti, - pasak jos vyras. Rasmusas pakl akis nuo lkts ir pasiirjo fru Nilson. - Js turbt norjot pasiimti mergait? - nedrsiai paklaus jis. Fru Nilson nusiypsojo. - Ne, m anm pasiimti berniuk. Dl to, kad turim k, o savo vaik nesusilaukm, juk reiks kam nors ateity eimininkauti. - M anm pasiimti berniuk, - pasak Stensetros eimininkas. - Ir garbanot? - paklaus Rasmusas. Fru Nilson pasiirjo j nustebusi ir nusijuok. - Aha, kaip tu atspjai? I tikrj a tik tok j si vaizdavau, su garbanotais plaukais. Rasmusas linkteljo galv. - Taip, suprantu, - pasak jis, uoliai kramtydamas laini od. - Nors, apskritai kalbant, galt bti ir su kitokiais plaukais, - tar Stensetros eimininkas ir juokais pape Rasmusui u lygi plauk kuokto.
184
- Taip, karaliui tokie plaukai nelabai tinka, - pasak Oskaras. - Jumis dtas, a pasiimiau Rasmus, kari n karali su lygiais plaukais. inoma, jeigu jis pats nori. Fru Nilson nusiypsojo Rasmusui. - Ar nortum? Rasmusui dilgteljo per ird - ar gali bti, kad jie nori pasiimti j! Ar i ties yra moni pasaulyje, kurie panort jo! Ar nortum?" - lyg niekur nieko paklaus ita gra i ponia. Ar jis nort! Juk jie tokie gras ir abu geri, ir Nilsonas, ir jo mona, ir, matyt, turtingi. ia virtuv je taip puiku, varini puod pristatytos lentynos, ant grind naminiai takai, troba didel, su daugybe kam bari, ir dvi mergas turi, ir raudon tvart, matyt, kad turtingi. Ir turtingi, ir geri, ir gras... ir nori j pasiimti! - Juk tu gali pirma pabti pas mus kelet dien, pairsim, kaip mums seksis drauge gyventi, - p a sak Nilsonas. - ia ne toks daiktas, kad staigiai nusprstum. - A tai noriau, - nedrsiai tar Rasmusas. - Taip, geresnio berniuko js niekad negausit, - pri dr Oskaras. Fru Nilson pasiirjo rimtai Rasmus. - Taip, man rodos, kad a j paimiau, - pasak ji. Paskui fru Nilson dav jiems kavos verandoje, o v liau Rasmusas su Oskaru liko vieni. Tiktai dabar Ras185
R asm u sas klajnas
musas suprato, kad turs skirtis su Oskaru, ir jam lyg kas peiliu ird pervr. - Oskarai, - paklaus jis, - kaip tu manai, ar man pasilikti ia? - inoma, pasilik. Geresns vietos niekad nerasi. Rasmusas stovjo ir tyljo. I dalies jis vylsi, kad Oskaras k kita pasakys... pasakys, kad jis negali skir tis su Rasmusu... pasakys, kad jiems gera drauge abiem. Bet Oskaras itaip nepasak. Ir, inoma, todl, kad vis tiek Rasmusas buvo nata klajoti po pasaul. - Tu galsi eiti daug greiiau, kai nebebus mans, pasak Rasmusas, ir jo balsas virpteljo. - Tu galsi n u eiti daug,.daug myli per dien... - Taip, aiku, galsiu, - pritar Oskaras. - Tiktai juk mylios beveik visos vienodos, dl to nesvarbu, ar toli nueisi. Rasmusas atsiduso. - Manau, kad tu nesutiksi per daug vagi, kai ma ns nebus. - Ne, juk vagi knibdte neknibda. Ir be to, kaip m anydamas stengsiuos nepasipainioti jiems po koj. Rasmusas patyljo valandl, paskui tar: - Kai nueisi gulti vakar, tu jau bsi vienas. Oskaras sum jo rankas. - Tada bsiu vienas... ir nelengva bus senajam Oska rui. Bet smagu bus, kai inosiu, kad tu inakt miegi maam graiam Stensetros kambarlyje, ir miegosi vi sas savo gyvenimo naktis, ir nereiks tau vargti kelyje.
186
Rasmusui ugniau gerkl. - O gal mes niekad nebesusitiksim, Oskarai. Oskaras nepaleido jo rank. - inoma, susitiksim. Vien gra vakar, kai tu s dsi virtuvje ir valgysi vakarien su tvu ir motina, pasibels duris ir eis Teisingoji Gegut. Ir pasakys: Kain ar negaliau inakt pernakvoti ant ieno?" O tu sdsi sotus, riebus ir linksmas ir atsakysi: inoma, galsi, Oskarai". Ar nebus smagu? Bet Rasmusui visikai neatrod, kad bus smagu. Jam akys m niauktis nuo aar, o Oskaras tebekal bjo: - Ir pamatysi, kad a ateidinsiu daniau, negu tu manai. Priadu tau, kad mes vl susitiksim. - Ar tikrai, Oskarai? - Taip tikrai, kaip amen banyioje. O dabar pagal vok, kiek tau bus diaugsmo su visais arkliais, karv mis, vereliais ir pareliais ia sodyboje? - Kain ar jie turi kat? - paklaus Rasmusas. Fru Nilson, kuri atjo pasiimti kavos padklo, igir do j klausiant ir pasak: - Ne, vaikeli, neturim kats, nes a negaliu paksti kai. Bet ms kal vakar atsived penkis uniukus, rytoj galsim nueiti ir pasiirti. Dl penki uniuk gali umirti visus pasaulio rpesius, kai esi devyneri met. Rasmusas paoko i diaugsm o - rytoj bus tikrai smagu, oi, kaip bus smagu!
187
Rasmusas klajnas
- Tu jau labai nori miego, - pasak fru Nilson. - A tuoj ateisiu ir parodysiu tau, kur miegosi. Ir ji ijo su padklu. - Geriau bus, jeigu mes dabar atsisveikinsim su ta vim, - tar Oskaras. - A inakt nakvosiu darinje ir rytoj anksti ryt ivyksiu kelion. - Bet tu vl greitai ateisi mans aplankyti, - nusi gands pasak Rasmusas. Kakur, irdies kertelje, buvo kitas balsas, kuris nibdjo, kad jis galbt niekada nebepamatys Oskaro ir nestengs to pakelti. Taiau kaip tik dabar jis nenor jo apie tai galvoti. Jis taip norjo miego... o dar tie u niukai, kuriuos jis pamatys rytoj. Jis pam Oskar u rankos. - Ai, kad galjau su tavim klajoti po pasaul. Ir ai, kad tu man buvai toks geras. - Ir tau ai, - pasak Oskaras. - Tu esi aunus ber niukas, nors ir su lygiais plaukais. Ir Oskaras ijo. Rasmusas tebestovjo verandoje ir apsiblaususiomis akimis irjo j. Oskaras jo per sutemas su kuprine ant pei. Paskui usilipo kopio mis pakraig. Rasmusas mat, kaip jis atsidar dide les duris ir dingo, daugiau Oskaro nebebuvo matyti.
188
Keturioliktasis skyrius
Rytojaus ryt Rasmusas pabudo anksti. Jis jaut, kad anksti. Saul, kuri skverbsi pro tamsiai mlynos uuolaidos krat, buvo ankstyva ryto saul, ir garsai, kuriuos jis girdjo, buvo ankstaus ryto. Kakas barki nosi prie virykls virtuvje ir kakas mal kav. Miegstas apsidair jis po kambar. Kambarlis tik rai buvo graus, o lova be galo minkta, tokioj mink toj jis dar niekad nebuvo miegojs. Virtuvje buvo girdti ingsniai, ten turbt vaik iojo naujasis jo tvas su motina. Rasmusas paband sivaizduoti, kaip atrodo Stensetros eimininkas ir jo mona, ir prisimin j malonius veidus, kaip tik apie tok tv ir motin jis svajojo Vesterhagoje daugel kar t. Tikrai atsitiko didelis stebuklas... jis turi savo na mus, savo tv ir motin. Ir kodl Rasmusas dabar nesidiaug? Kodl jam buvo taip neapsakomai lidna? Ir juo daugiau blaiv si i miego, juo darsi lidniau, o pagaliau pasijuto ess toks nelaimingas, koks n karto nebuvo, kai pab go i Vesterhagos. Rodos, kakas gniau ird, taip buvo nesmagu, kad man numirsis. Jis band galvo ti apie uniukus, kuriuos pamatys iandien, bet nie kaip negaljo pasiguosti jais, taip lidna buvo irdiai.
189
Rasm u sas klajnas
Oskaras! Kaip tik Oskaro jis ilgjosi taip, kad net krtin gl, ir nuo to skausmo buvo tik vienas vais tas. Jis turi susirasti Oskar, turi pasikalbti su juo, pa prayti j, paprayti i visos irdies, kad leist jam vl klajoti drauge. Bet tikriausiai per vlu. Oskaras turbt jau ikelia vo, Rasmusas tarsi matyte mat j toli, engiant vien rytmeio sauls nuviestu keliu. O, ito nemanoma i kentti, bet tikriausiai jau vlu! Suuks Rasmusas paoko i lovos ir m rengtis. Jis taip skubjo ir buvo toks nelaimingas, jog nieko ne galjo suiupinti, rankos drebjo sagstantis marki nius, kojos niekaip nevaliojo pataikyti kelnes. Kai Rasmusas jau buvo apsirengs, atsidar durys ir jo fru Nilson; kodl ji, btent, turjo ateiti kaip tik tuo laiku, Rasmusui nebuvo kada ilgai aikintis. - A tik noriu nueiti ir pasakyti vien dalyk Oska rui, - sumurmjo jis ir puol pro j. - Klausyk, man rodos, kad Oskaras jau ikeliavo, suuko ji jam. - Maiau ieinant i darins prie pus valand. Apaks nuo aar, Rasmusas nusirito laiptukais ir ilk kiem. Jis suprato, kad Oskaras ijo, bet tur jo pam atyti pats. Turjo sitikinti, kad visos viltys u vo. Lyg pakvais nukr jis per kiem ir ubgo ko piomis pakraig, kur vakar mat, kaip dingo Oskaras. Vargais negalais atidar jis dideles duris ir jo vid. Po stiprios sauls ia atrod visai tamsu. Ras musas nieko nemat, tik auk:
190
- Oskarai, - auk jis, - Oskarai! Niekas neatsiliep, ir Rasmusas pradjo balsiai nirpioti. Dabar akys priprato prie tamsos, ir jis apsi valg po tui darin. Sienas Stensetroje dar nebu vo pradtas veti, darin tuia kaip dykyn, jokio Oskaro nesimat. Rasmusas sudejavo, jam buvo taip skaudu, kad ne valiojo tverti. Jis vaitojo lidnai, graudiai, atsirms kakta sien, ir net nesisteng susivaldyti. Tada igirdo atsiveriant darins duris, tikriausiai atjo fru Nilson vestis jo, kai jis taip norjo pabti vie nas. Rasmusas paband nusiraminti, kad ji neigirst jo verkiant, taiau pastangos buvo beviltikos. Rasmu sas verk net pasikkiodamas. Tada susigdo, usi deng veid rankomis ir stovjo itaip, atsirms sie n, o aaros tekte tekjo pro pirtus. - Lidna rytmeio giesm, - igirdo jis kakieno bals. Ne fru Nilson balsas... Oskaro! Tarpduryje stovjo Oskaras. Rasmusas aklai puol prie jo ir sikibo rankov. - Oskarai, a noriu bti su tavim, tu turi leisti man bti su tavim! - Taigi... taigi... taigi, - pasak Oskaras. - Eime, at sissim prie saulut ir pasineksim. Jis isived Rasmus lauk. Jie atsisdo ant kopi nugara darins duris. Oskaras udjo rank Rasmu sui ant peties.
191
Rasmu aas klajnas
- irk, Rasmusai, - pasak jis ir parod ranka sodyb. - irk, kokioj graioj sodyboj tu gyvensi. Po valandls jie ve pien, ir tu galsi drauge pasivai nti, o kai parvaiuosi, nueisi pasiirti uniuk, pa plepsi su savo tvu ir motina. - A noriu bti su tavim, Oskarai, - nirpiojo Ras musas. - Tik pagalvok, juk tu bsi su savo motina ir tvu, pasak Oskaras. - Tu j taip ilgai iekojai. - Bet a labiau noriu bti su tavim ir klajoti po pa saul, o ar tu negali bti mano tvas? Oskaras atrod kone supyks. - Valkata - tvas, kaip tas atrodys? Argi tu nori, kad valkata bt tavo tvas? - Taip, toks valkata kaip tu, - su m urm jo Ras m usas. - Bet juk tu vis laik sakei, kad nori gyventi pas graius ir turtingus mones. Rasmusas pasuko galv ir i padilb pasiirjo Oskar. - O man tu ir esi graus. Tada Oskaras nusijuok. - Taip, a graus kaip nuotaka. Ir turtingas. Len smanas dav man deimt kron, dl to ir a turtingas. - Kai klajoji po pasaul, nereikia daug pinig, - su m urm jo Rasmusas. - Ir visai nebaisu, jei iem suskirs koj nagai, a vis tiek noriu klajoti su tavim, ge rasis, mielasis Oskarai...
192
Rasmusas klajnas
Daugiau negaljo pasakyti, nes vl pravirko. Oskaras ilgai tyljo, paskui patapnojo Rasmusui per pet ir susimsts tar: - Tebnie, kaip tu nori. Kas atsitiko, tas gerai", pasak boba, kai jos senis nujo ir pasikor. Tebnie, kaip tu nori. Tada Rasmusas atsiduso, atsiduso sunkiai, laimin gas. Ir pamau jo apsiverkusiam veide pasirod ypse na. Jis iupteljo Oskarui u varko rankovs. - Ir keliaujam tuojau pat... - Ne, pirma turi nueiti ir pasisakyti fru Nilson, kad apsigalvojai. Rasmusas nusigando. - Ar btinai a? O tu negali... Nelengva nueiti ir pasakyti monms, kad nenori j priimti u tv ir motin. O droviam tai baisiai sun kus udavinys. Taiau Rasmusas buvo pasirys kak ikentti, kad tik galt eiti su Oskaru. Jis nujo prie lovio su vandeniu kieme ir nusiprau s visus aar pdsakus nuo veido. Paskui pamojo Os karui padrsindamas save ir pagaliau drsiai nuings niavo virtuv. Juos abu rado virtuvje, ir Stensetros eiminink, ir jo mon, jie sdjo prie stalo ir valg pusryius. Ras musas sustojo prie d ur kaip visi valkatos. J krt iurpas - dabar turs pasiaikinti, o k jie pasakys, ar labai supyks? - A labiau noriu pasilikti su Oskaru, - sumurmjo jis.
1 3 . 868
193
Rasmusas klajnas
I pradi virtuvje buvo tylu, paskui fru Nilson tar: - Eik en, sskis, pavalgysi, o mes paklausysim, ko dl tu labiau nori pasilikti su Oskaru. Rasmusas dels. - A prie jo labiau priprats, - tyliai atsak jis. Fru Nilson norjo nusivesti j prie stalo, bet jis nesi dav. sirm kojomis em ir prieinosi lyg usispy rs oiukas, baisiausiai bijodamas, kad jam nesutruk dyt ieiti su Oskaru. - Juk reikia pavalgyti, jei manai leistis kelion, pasak Stensetros eimininkas ir nusijuok. - Ir geriau, jei paskubsi, nes Oskaras tikriausiai laukia, - pridr fru Nilson. Neatrod, kad jie nort jam sutrukdyti prievarta. Jis liovsi spyriotis ir leidosi pritempiamas prie stalo. Atsargiai atsisdo kuo toliausiai nuo j ant kds kra to ir sumis irjo tuos du mones, kurie turjo tapti jo tvais. - Vadinasi, niekas nepads mums irti uniuk, pasak fru Nilson. Rasmusas nuleido akis. - A labai noriu bti su Oskaru, - sumurmjo jis. Fru Nilson patapnojo jam per and. - Dl to nenusimink, - pasak ji. - Matyt, nebus ki tos ieities, tursim vaiuoti Vesterhag, gal ten rasim kit uniuk globj. Rasmusas staiga taip praneko, jog visai umiro sa vo drovum.
194
- A inau, k jums pasiimti! - suuko jis. - Pasiim kit Gunar! Jis su lygiais plaukais, bet iaip geras, i vi s geriausias. A pastu visus vaikus ir inau, kad Gu naras geriausias. - O ar jis nepanors klajoti po pasaul? - lyg ir popikiai paklaus Stensetros eimininkas. - Ne, Gunaras labiau nori gyventi kokiam nors kyje negu kur kitur, jis labai myli gyvulius. Ir nesikeikia kaip Dikis Peteris ir Emilis, ir beveik visi kiti. Gu naras geriausias. - K gi, tursim nuvaiuoti ir pasiirti to Gunaro, jeigu jis toks geras, - pasak fru Nilson ir krt Ras musui didel porcij kos. Paskui - kai pakilo eiti - Rasmusas mandagiai pada v abiem rank. Tada pasiirjo fru Nilson didel mis, rimtomis akimis. - Neimkit mergaii su garbanotais plaukais, - pra ydamas tar jis. - Neimkit. Gunaras geriausias. Nakt palijo. Jie ygiavo keliu. Po lietaus skaisiai viet ryto saul. Oskaras irgiojo per balas ilgais ingsniais, o Rasmusas brido tiesiai, takydamas j vi sas puses. - Man taip smagu kojoms, - pasak jis irdamas, kaip pro tarpupirius sunkiasi purvas. - Ir man visam smagu. Oskaras nusijuok.
195
R as m u sa s klajnus
- Taigi gerai mogui atsikraius didels sodybos su arkliais, karvmis ir visu turtu. Rasmusas patenkintas brido per kit bal. - Ar inai, Oskarai, k a galvoju? - Ne, bet tikriausiai k nors imintingai ir gudriai, man taip rodos. - A galvoju, kad kai klajoji po pasaul, tada, k ma tai, viskas tavo.
196
- Taip, tada tu nieko nepraradai, - pasak O ska ras. - Nepraradai, jei tai viskas tavo, - pasak jis ir pa rod ranka apylink, lietaus nupraust ir nuviest ry to sauls. Oskaras stabteljo valandl ir apsidair. - Dievuliuk brangus, kaip alia ir grau iuo m et laiku! Nieko nuostabaus, kad norisi ieiti ir keliauti. Rasmusas linksmai okinjo alia jo. - Ir viskas ms. Visi berai ms ir eeras ms, ir pieva ms, ir visi upeliai, ir kelias ms, ir balos ms. - Balos tavo, - sutiko Oskaras. - Man uteks ir vie nos, bet ir t galiu atiduoti, jeigu reikia. - O namai ne ms, - tar Rasmusas, - ten visur gyvena kiti mons. - t mes galim nekreipti dmesio, - pasak Oska ras. - Ir namai ms, o bent vien tikrai tursim. Rasmusas surimtjo ir ilgesingu vilgsniu m ir ti maus pilkus torpari namukus, pro kuriuos jie jo. - Taip, vien nam mums reikia turti, tau ir man, pasak Rasmusas, neymiai atsiduss. - Nam, kuria me b t galima gyventi iem, kad koj nagai nesuskirst. - O-ho-ho-ho, - atsiliep Oskaras. Taiau saul viet, o iema buvo dar labai toli, dl to dabar nebuvo ko rpintis pastoge. Jie keliavo toliau. Rasmusas jo, savindamasis visas alias ganyklas ir visas alias pievas, ir visus spiiulm ius vandenis, kuriuos mat, taip pat ir n.nmis.
197
Ra s mu s a s k l a j )t a s
Tuo tarpu jie paliko lygum. Dabar jau nebebuvo torpari nameli, tik mikas aplinkui. Pro auktus tie sius pu kamienus skverbsi saul, nuviesdama a lias samanas ir mayius raudonus linjos varpelius, kurie skambjo aplink nuostabiai grai vasaros dien. - Dabar mes einam per Stensetros mik, - paaiki no Oskaras. - Visi itie mediai i rimtj galjo bti tavo. - Bet a labiau norjau pasilikti su tavim, - pasak Rasmusas ir su meile vilgteljo j Oskar. Oskaras pasiirjo j, einant alia, uod sukan diot, lies, ilgaplauk, bet linksm, sulopytomis milo kelnmis ir mlyndryiais markiniais, kuriuos seniai reikjo skalbti - valkata nuo galvos iki koj. - Tada a tau pasakysiu vien dalyk, - tar Oska ras. - Ir a noriu bti su tavim. Rasmusas paraudo ir nieko neatsak. Pirm kart Oskaras pasak, kad nori bti su juo. Jis pasijuto ess dar laimingesnis, okinjo per balas ir atrod, jog gal t kain kur nueiti. Taiau greitai mikas pasibaig, ir kelias, dailiai vin giuodamas, jo link eero. O tenai, palei pat eer, stovjo torpario trobel, visikai tokia pat pilka, maa trobelyt, kaip ir kitos, su keliom obelimis palangje ir aplusia tvora aplinkui. Oskaras sustojo prie varteli. - Taip, aiku, kad namai irgi ms. Kurgi ne! Pavyz diui, itas nam as... imkim ir nusprskim, kad jis ms.
198
Rasmusas nusijuok. - Koks tu paikas, Oskarai! Argi mes ia dainuosim? - Ne, ia, manau, mes dainuosim kuo maiausiai. Taiau Oskaras vis tiek nujo prie trobels, o Ras musas nusek paskui. Ten jis pamat stovint moterik ir diaustant skal binius. Ji stovjo nuo j nusigrusi ir diaust rank luosius ant virvels, paritos tarp dviej obel. - Martina, - kteljo Oskaras. Tada moterik atsi gr. Ji buvo stambaus, plataus veido. Pamaiusi Os kar pasiirjo piktai. - Aha, parjai, - tar ji. Rasmusas buvo sustojs kelis ingsnius toliau. Ma tyt, Oskaras painojo j. Taiau ji toli grau ne meiliai pasitiko j, o atrod i tikrj pikta. Paskui parod ran ka Rasmus. - O k ia parsivedei? Oskaras padrsino vilgsniu Rasmus. - Taigi matai, jau, jau ir radau ant kelio berniuk. Bet jis toks maytis, kad beveik ir nematyti. Jo vardas Rasmusas. Moterik tebespoksojo taip pat piktai, ir Rasmusas jau norjo, kad jie greiiau i ia ieit. - Kaip tau seksi kart, kai buvau ikeliavs? paklaus Oskaras. Jis atrod truput nusigands. - O kaip tu manai? - atsak moterik. Dirbau kaip jautis, skurdau ir vargau, i proto gali isikrausi v ti. Bet juk svarbiausia, kad tau reikia bastytis keliais
199
Rusinusia; kiti] n nu:.
- Ar tu labai pyksti ant mans, Martina? - nuolan kiai paklaus Oskaras. - inoma, pykstu, - atsak moterik. - Taip pyks tu, kad manyiau kail ikarti... Ji nutilo. O paskui tiesiog nuostabiai padar. Apka bino rankomis Oskaro kakl, nusijuok ir tar: - Taip, pykstu. Bet oi, kaip a diaugiuosi, kad tu vl namie!
200
Rasmusas stovjo visai sumis ir nieko nesuprato. Argi ia Oskaras gyvena? Ar i ties yra vieta, kur Os karas gyvena? Apie tai Rasmusas n sapnuoti nesap navo. Juk Oskaras toks, kurie vis vis laik keliauja, diena i dienos, vasar ir iem, Oskaras niekur negy vena. O jeigu vis dlto jis ia gyvena, tai kas yra Martina? Ar jis veds i moter? Rasmusas stovjo prie obels ir band isiaikinti, kaip ia yra. Laims jausmas dingo. Jis staiga pasijuto toks vienias. Ten stovjo Oskaras su Martina, irjo kits kit ir juoksi. Rodos, kad Rasmuso ia n nebuvo, jis visai jiems nerpjo. Bet staiga Martina paleido Oskar ir prijo prie jo. Ji sustojo prieais, sirmusi rankomis onus, didel, plaiapet, beveik kaip Oskaras. Jos akys dabar buvo malonios, linksmos ir klastingos. Ji nusijuok jam, jos juokas vis dlto buvo nuoirdus, rodos, kad jai kako buvo linksma. - Ak, it kaip, Oskarai, beeidamas mei ir radai ber niuk ant kelio, - pasak ji ir nuvelg Rasmus nuo galvos iki koj. - Taip, mayt, keist berniuk - tik pagalvok, jis nori, kad klajnas bt jo tvas. Jis nori, kad veriau a biau jo tvas, negu Stensetros Nilsonas, k duosi man u tai? - Jeigu nori, kad tu btum jo tvas, lai jis l.ikii pro tingas, - pasak Martina.
201
Rasnutsns kla ju m i s
- I tikrj taip. O jei dar btum jo motina, tada jau nieko netrkt. - Viskas taip netikta, - pasak Martina. - Bet tavo poktai, Oskarai, visada lyg i dangaus nukrinta. Ar berniukas neturi tv? - Ne, - atsak Oskaras, - neturi kit tv, tik tave ir mane. Martina pam Rasmus u smakro ir pakl jo vei d, kad galt pamatyti akis. Ji irjo j ilgai, atsid jusi,-paskui tar: - Argi nortum? Ar nortum gyventi pas mus? Ir Rasmusas staiga pajuto, kad tik to jis ir norjo. Jis norjo gyventi su Oskaru ir Martina itoj maoj pilkoj trobelj prie eero. Oskaras ir Martina nebuvo nei gra s, nei turtingi, Martina neturjo ydros skryblaits su plunksnomis, bet vis tiek jis norjo ia gyventi. - Ar ims Martina berniuk su lygiais plaukais? - ne drsiai paklaus Rasmusas. Tada Martina pasisodino j ant keli ir apkabino. Niekas jo nebuvo laiks ant keli nuo tada, kai jam skaudjo aus ir freken Hiok buvo j pasisodinusi. Martinos rankos buvo kietos, stiprios, taiau vis tiek kakokios velnios, daug velnesns, negu freken Hiok. - Ar a imsiu berniuk su lygiais plaukais? - juok damasi tar ji. - Tuojau suinosi. A nenoriu garbano to vaikiuko, juk mano paios plaukai tiess kaip staga
202
rai. Uteks vieno pasiiaulio eimoj, - pasak ji ir pa siirjo Oskar. Oskaras sdjo ant priebuio laipteli. Jis aid su mayiu juodu kaiuku, kuris atbgs glaustsi apie j. - Arba su lygiais plaukais, arba jokio, - pasak Os karas. - M udu su Martina visada taip sakm. Rasmuso akys suibo. Veidas nuvito. - Rasmusai, - kteljo Oskaras, - ar matei tai it katiniok? Rasmusas nubgo ir atsisdo ant laipteli alia Os karo. Jis meiliai paglost kaiuk, paskui pasisodino ant keli ir prisiglaud prie savs. - Visikai tok kaiuk a sapnavau, - tar Rasmusas. - Tada ia tavo kaiukas, - pasak Oskaras. - Zinai, Martina, m udu su Rasmusu sudjom dain apie kat, kuri da silk ir bulves. - Silk ir bulves, kaip tik antai j turiu ant virykls, ar nori? - paklaus Martina. Oskaras linkteljo galv. - Ai, - pasak jis ir paskui udainavo savo d u n daniu balsu: - Norit, tikkit, norit, netikkit, bet ka iukas m ano da tiktai bulves ir silkes. Jis udjo Rasmusui rank ant pei. - Eime vid. Gal Rasmusas buvo gims itokioj maoj pilkoj lot |>,i rio lnelj, gal kaip tik pirmiausia savo gyvenime ji. pam at varging virtuv su hallulrliai is;.vri'.lomi'.
203
Rusmusns klajnu:.
grindimis, plaiu suolu, itraukiamu stalu ir pelargoni jomis ant lango. Gal dl to jis pasijuto kaip namie, kai pereng aukt slenkst, kuris buvo numintas daugy bs koj. Rasmusas sdjo su Oskaru ir Martina prie virtuvs stalo ir valg silk su bulvmis. Jam tarsi irdiai il iau pasidar, jis parjo namo. Martina plepjo, tris vis laik, juoksi ir poktavo, sunku buvo patikti, kad ia ta pati Martina, kuri i pradi atrod tokia pikta. Jos nereikjo sarmatytis, ji plepjo su tavim, ne paisydama, ar tu nori, ar ne. Ir visai nesijautei taip, kaip kartais atsitikdavo, kai su tavim kalbdavo suau g mons - jog kalba su tavim tik nordami pasirody ti geri. Martina kalbjo su tavim todl, kad jai paiai buvo smagu. - Kaip vis dlto kvaila, - pasak ji, kai jie papasako jo jai apie Lif ir Lijander. - A su jais pasikalbiau, su tais niekais. - Ho, jie ir taip atkents, - pasak Oskaras. - Bet a inau, su kuo tau reikia pasikalbti! Tu turi nueiti ir su sitarti su valdia, kad Rasmusas galt ia pasilikti. A nesup ran tu j kalbos, o be to, neverta ir eiti, nes jie paklaus: K Oskaras veik ketvirtadien?" - Ir a noriau inoti, - pasak Martina. - domu, k tu veikei ketvirtadien, kai a lig vienuoliktos vaka ro pluau pastoriaus skalbykloje. Ir, raikydama duon bei dalydama jiems silk, pa pasakojo, koks vargas itekjus u tokio tingini pan io kaip Oskaras.
204
- Supranti, Rasmusai, tai pabundi vien gra ry t, o Oskaro jau nra, tik ant virtuvs stalo guli popie riukas: A vl ikeliavau". Tik lapelis popieriaus, kad jis vl ikeliavo", k tu pasakysi? Oskaras visikai nem galv, jis veit sau silk su bulvmis ir patenkintas tar: - Pabark, Martina, pabark! - Neinau, k dar pridurti, kai jau pavadinau tingi ni paniu, - pasak Martina. Tada Rasmusas m ginti Oskar. - Oskaras visai ne tingini pantis. Jis man sak, kad nenori dirbti vis laik. Bet kai dirba, tai dirba kaip pa dks. Martina pritar linkteljusi galv: - Taip, teisyb. inai, Oskarai, k an dien sak Stensetros eimininkas? Sako: Oskaras geriausias ma no torparis, kai tik jis nori". - O dabar a noriu, - pasak Oskaras. - Melsiu Die v, kad atimt i mans valkatos krauj ir pilt dau giau torpario kraujo. Paskui pasiirjo Rasmus ir klastingai ypteljo. - Nors kit pavasar m udu su Rasmusu vis tiek tru puiuk pakeliausim. Rasmusas pasiirjo j susiavjusiu vilgsniu. Kaip puiku turti tv klajn, kaip puiku turti tv Teisingj Gegut. - Dabar pasitarkim apie rytoj, - pasak Martina. Tu sutaisysi tvor ir apkaupsi bulves. O poryt Stensrlroje reiks veti ien.
205
Rasm u sas klajnas
Oskaras linkteljo galv. - Taip, jau inau, Nilsonas sak. O rytoj m udu su Rasmusu i pat anksto eisim mekerioti eeri. Su pranti, Rasmusai, mes ia turim sen luot eere. Pasi imsim jj ir nusiirsim eeri seklum, tu turbt mgs ti mekerioti? Rasmuso veidas nuvito. - A niekad nemekeriojau, - pasak jis. - Tada laikas pradti, - atsak Oskaras. Tikrai nuostabu turti klajn tv ir motin, argi jis nesak Gunarui, kad reikia ieiti ir paiam pasiie koti, gal kas nors tave pasiimti! Tada j lyg aibas trenk - Gunaras. Silks ksnis vos nestrigo gerklje, kai apie j pagalvojo. Jeigu Gunaras i tikrj atsikelt Stensetr, kaip bt nuostabu, tada juk jie galt pasimatyti! Per mi k ne k daugiau kaip pusmylis iki ten, j galt nusi vesti Oskaras, eidamas dirbti eimininko sodyb. Jis galt pam atyti Gunaro uniukus, o Gunaras galt ateiti ia ir pasiirti jo kaiuko. O gal Gunaras kar tais galt ir eeri mekerioti nuplaukti drauge. - inoma, inoma, - atsak Oskaras, kai Rasmusas paklaus. - Gunaras gals ateiti ir mekerioti su m u mis eerius. - Ir pasiirti mano kaiuko, - pasak Rasmusas. Oskaras linkteljo galv. - inoma, inoma, ir tavo kaiuk gals pamatyti. Rasmusas negaljo nusdti ramiai. Kaip gali n u stygti vietoj, kai esi toks laimingas.
206
- Tik pagalvokit, - tar Rasmusas, - tik pagalvokit, Vesterhagoj negalima turti kitoki gyvn, tiktai kiki" galvoje. Martina nusijuok. - Kiki" galvoj mums ia nereikia. I tikrj js murzini kaip parai, eikit eer nusimaudyti. Oskaras atsiduso. - Jau prasideda, - pasak jis. Rasmusas ilk lauk. Kaip gerai, kad jis turi ir ee r... i diena tikrai stebukl diena. Rasmusas stabteljo ant priebuio laipteli ir p a lauk Oskaro. ia guljo kaiukas ir miegojo saul kaitoje. I tikrj stebukl diena. Jis turjo ir eer, ir katinuk, ir tv su motina. Rasmusas turjo namus. Si m ayt pilka trobel buvo jo namai. Rstai seni, nudil, ibjo kone kaip ilkas. Koksai graus, koksai nuostabus namas! Jis nedrsiai paglost storus rstus. Mayte, liesa rankute glost Rasmusas savo namo rstus.
207
Li428
L in d gren , A strid R asm usas klajnas: [apysaka]/Astrid Lindgren; i v e d kalbos v ert E u gen ija Stravinskien; iliustravo Eric Palmquist. - Vilnius: A lm a littera, 2000, - 207 p.: iliustr. - (1 0 + ) ISBN 9986-02-877-9
Rasmusas klajnas" pasakoja apie varg berniuk, pabgus i vaik nam ir keliaujant po mones. U i knyg vienai ymiausi ve dijos ir viso pasaulio vaik raytoj Astridai Lindgren suteikta garsaus pasak krjo Hanso Kristiano Anderseno premija (1958 m.). UDK 839.7-93
Serija 1 0 + Astrid Lindgren R A S M U S A S K L A J N A S I v e d kalbos vert Eug enij a S t r a v i n s k i e n Redaktor Bron Bali en M en inis redaktorius A g n i u s Tarabil da Kom piuteriu m aketavo Li g i t a Pl e a no v a
SL 412. Usakym as 868 Ileido leidykla Alma littera", erm ukni g. 3,2600 Vilnius Puslapis internete: http://w w w .alm ali.lt Spaud AB spaustuv Spindulys", Gedimino g. 10, 3000 Kaunas
dlto, kai esi prieglaudos berniktis su lygiais plaukais, kurio niekas nenori sisnyti, nes visada ima garbanotas mergaites, tada veriau numirti, - galvoja Rasmusas. Bet staiga jam galv auna puiki mintis - reikia paiam ikeliauti pasaul ir pasiiekoti tv. inoma, bgliu bti nra taip lengva, bet greit suvoki vis klajno gyvenimo puikum - gali daryti, kas tik auna galv. Esi laisvas, kaip pauktis mike. Ir tikrai lauki - gal atsitiks stebuklas? Juk kai ieini pasaul, tai tiek daug visko nutinka...
U i knyg vedijos raytojai Astridai Lindgren 1958 m. suteikta Hanso Kristiano Anderseno premija.

Rasmusas Klajunas - Astrid Lindgren Rasmus Pa Luffen

Hochgeladen von

Dokumentinformationen

Originaltitel

Copyright

Verfügbare Formate

Dieses Dokument teilen

Dokument teilen oder einbetten

Freigabeoptionen

Stufen Sie dieses Dokument als nützlich ein?

Sind diese Inhalte unangemessen?

Copyright:

Verfügbare Formate

Rasmusas Klajunas - Astrid Lindgren Rasmus Pa Luffen

Hochgeladen von

Copyright:

Verfügbare Formate

I ved kalbos vert E

UDK 839.7-93 Li428

Versta i: Astrid Lindgren RASMUS PA LUFFEN Raben Sjogren, Stockholm, 1956

* N inev - pasak Biblijos, visoki niekybi ir pykio miestas (vert.).

Das könnte Ihnen auch gefallen