M E N O IR P O L I T I K O S S A N T Y K I O

ALVYDAS

JOKBAITIS

PROBLEMA

ISSN 1 3 9 2 - 0 5 8 8
2007.48

Menas yra augs mogaus prigimt. Skirting taut, kultr ir istorini epoch
mons negali be muzikos, okio, tapybos, poezijos ir teatro spektakli. Egzistuoja
sunkiai apiuopiamas ryys tarp meno ir mogaus dvasinio gyvenimo. Nelsono Goodmano odiais tariant, groins literatros, poezijos, tapybos, muzikos, okio ir kit
men pasauliai laikosi tokiomis nepaodinmis priemonmis kaip metafora" (Good
man 1978: 102). Menininkai kalba ne apie tai, kas yra, bet apie tai, kas gali traukti
aidim kasdienio gyvenimo poiriu maai pareigojaniomis prasmmis, vaizdiniais
ir simboliais. Keisiausia yra tai, kad is vaikikas aidimas prasmmis gali daryti tak
praktiniam gyvenimui ir politikai.
Btent dl io aidybinio elemento nuo seniausi laik buvo nepasitikima menu
ir menininkais. Jie traktuojami kaip praktini politinio gyvenimo reikal neima
nantys ir pagarbos faktams nejauiantys mons. Platonas vienareikmikai pasisak
prie meninink ir politik suartjim. Deimtoje Valstybs knygoje jis sil visikai
nepasitikti menininkais, nes jie tik vaizduoja iman praktinius dalykus, o i tikrj
apie juos neturi jokio supratimo. Jo nuomone, poet negalima sileisti valstyb, nes
jie paadina, puoselja ir stiprina blogj sielos dal, o protingj jos prad udo, - tai
bt tas pat, kaip atiduoti valstyb netikusi moni rankas, o imintinguosius i
naikinti" (Platonas 1981: 352).
Situacija i esms pasikeit XVIII amiaus pabaigoje. Lig tol vis laik buv visuo
meninio gyvenimo nuoalyje menininkai staiga atsidr paiame politini diskusij
centre. Friedrichas Schilleris suformulavo garsij meno politinio vaidmens sampra
t: visoks politinio gyvenimo taisymas turt rastis i charakterio taurinimo bet
kaipgi charakteris gali taurti veikiamas barbarikos valstybins sanklodos? Vadinasi,
tokiam tikslui pasiekti reikt pasirinkti instrument, kurio valstybs neduoda, ir
atverti versmes, kurios liko tyros ir skaidrios, nepaisant viso politikos pagedimo.
Dabar prijau tak, kur versi visi mano ligioliniai samprotavimai. Tasai ins
trumentas yra dailusis menas, tos versms veriasi jo nemirtinguose pavyzdiuose"
(Schiller 1999: 56).

Postmodernizmas yra io XVIII a. pabaigoje vykusio meno sureikminimo tsi

nys. Postmodernistai bando tikinti, kad poezija geriau atspindi politikos prigimt
negu mokslas ir filosofija. Amerikiei filosofo Richardo Rorty odiais tariant, idea
liai liberalaus polio kultros herojus bus Bloomo stiprus poetas", o ne karys, kunigas,
iminius ar tiesos siekiantis, logikas", objektyvus mokslininkas" (Rorty 1992: 53).
io autoriaus nuomone, menininkai ir politikai veikia pagal t pat vien tekst skiepijimo kitus tekstus princip, todl juos galima vadinti bendru literatros kritik"
vardu.
Postmodernizmas yra sukurtas pagal pagrindinius romantikojo mstymo kano
nus. Galima tik stebtis, kaip patys postmodernistai silpnai suvokia i savo priklauso
myb. Net atvirai rodydami simpatijas romantikams, jie daniausiai nesuvokia tikrojo
priklausomybs masto. Pasikeit istorins ir kultrins aplinkybs, taiau nepakitusi
liko romantikosios dvasios struktra. Postmodernizmas - tai nauja romantikojo
mstymo banga, kuri visikai pagrstai galima apibdinti kaip postromantizm".
Postmodernistai gilina radikalias romantizmo idjas, tarp kuri galima rasti ir poetin
politikos traktavim.
Dabartinis poezijos sureikminimas yra gera proga i naujo pavelgti poezijos ir
politikos santykius. io straipsnio tikslas - atskleisti Platono ir jo oponent i postmodernist stovyklos vienpusikumus. Platonas ir jo alininkai klydo, manydami,
kad politik galima apsaugoti nuo didesnio poetins vaizduots sikiimo. Postmoder
nistai klysta, nenordami pripainti, kad politika turi daugyb nepoetik element.
Politika gali bti suvokiama kaip autonomika visuomens gyvenimo sritis, rykiai
besiskirianti nuo mokslo, religijos ar dailij men pasaulio. Taiau kartu btina pri
painti, kad ji negali isilaikyti ant savo koj be kit kultrinio gyvenimo form,
skaitant ir men, pagalbos.

PARADOKSALUS

MENO

POLITTKUMAS

Tik i pirmo vilgsnio gali atrodyti, kad tarp politinio ir estetinio sprendinio nra ry
io. Politikai danai sprendia panaiai kaip menininkai - vadovaudamiesi ne grietais
mokslinio tyrimo metodais, bet vaizduote, valga ir intuicija. Isaiah'o Beilino nuomo
ne, politika nesivaizduojama be estetinio elemento. Jo odiais tariant, mes nekame
apie, tarkim, ypating jautrum tam tikro pobdio faktams; mes griebiams metafo
r. nekame apie ger politin numatym ir uosl ar klaus, apie politin nuojaut, ku
ri pagimdo meil, ambicijos ir neapykanta, nuojaut, stiprjani krizi ar nelaimi
metu (arba kaip tik susilpnjani), o tai nuojautai btinas patyrimas bei specifikas
talentas, ne tiek jau besiskiriantis nuo menininko talento" (Berlin 1997: 8).
Dar labiau meno ir politikos ryi iekojimo keliu paeng Hannah Arendt. i
autor band rodyti, kad tiek politikoje, tiek mene svatbiausias dalykas yra skonis. Jos

nuomone, politika yra panai j menin kryb, nes ia visk lemia ne inojimas ir tie
sa, o veikiau sprendimas ir apsisprendimas, protingas apsikeitimas nuomonmis apie
vieojo gyvenimo srit ir bendr pasaul, ir apsisprendimas, kokio veiksmo reikia imtis
ir kaip numatyti, kokie dalykai jame atsiras" (Arendt 1995: 247). Estetinis sprendi
nys isiskiria tuo, kad, sprsdami subjektyviai, mes tuo paiu pasiekiame ir tam tikr
intersubjektyv sutarim dl graiais pripastam dalyk. Politinis sprendinys taip
pat yra subjektyvus ir objektyvus tuo paiu metu. Subjektyvus, nes skirtingi individai
skirtingai sprendia apie t pat dalyk, ir kartu objektyvus, nes perengia asmenini
pasirinkim atsitiktinum ir leidia kalbti apie daugeliui moni svarbius dalykus.
Politika ir menas vadovaujasi skirtingais vaizdini ir metafor atrankos principais.
Menas gali padti tvirtinti tam tikrus politinius principus, taiau jis nra pagrindi
n politin gyvenim formuojanti jga. Net ir mokdami paveikti moni emocijas,
menininkai turi skaitytis su kasdienio politinio gyvenimo reikalavimais. Politika yra
spektaklis tik labai siaura io odio prasme. Turdamas spektaklio element, politinis
gyvenimas neapsiriboja vien tuo, ko mes tikims eidami Friedricho Schillerio Klast
ir meil ar Tennessee Williamso Geism tramvaj.
Polemikai su postmodernist bandymais nutrinti rib tarp meno ir politikos ga
lima pasinaudoti literatros teoretiko Wolfgango Iserio pasilyta perskyra. Sis auto
rius silo skirti tris dalykus - tikrov, jos sivaizdavim ir menini fikcij krim
(Iser 2002: 7-31). Jo nuomone, tikrov ir jos sivaizdavimas - tai du artimai susij
dalykai. sivaizduojamyb yra neatskiriama ms kasdienio patyrimo dalis. Taiau tai
neleidia sakyti, kad visi mons yra menininkai. Menini fikcij krimas yra atskiras
pasaulio sivaizdavimo bdas, kurio negalima tapatinti su praktini reikal tvarkymui
naudojam vaizdini kryba. Meno vaizdiniai reikalauja kitokios vaizduots negu
praktini reikal, kuriems priklauso ir politika, tvarkymas.
Platonas atsargiai irjo politikos ir meno santykius. Jo odiais tariant, i po
ezijos ms valstyb reikia sileisti tik himnus dievams ir panegirikas ymiems mo
nms" (Platonas 1981: 354). Postmodernistai mano kitaip - jie bando rodyti, kad
politika yra sudtin poetins vaizduots dalis. Platonas sil menininkus ivaryti i
valstybs, nes jie tik imituoja tikrus usimimus: dailininkas nupieia batsiuv, pats
apie bat siuvim nieko neimanydamas, bet tiems, kurie taip pat nieko neimano
apie bat siuvim, jis atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendia tik i linij ir spalv"
(Platonas 1981: 345). Postmodernistai mano, kad mogikoji realyb" yra toks pat
igalvotas dalykas, kaip ir poezijos kriniai.
Postmodernistams vaizduot yra ne vien trumpalaikio pabgimo nuo tikrovs
priemon, bet jos pagrindas. Slavojaus Zieko odiais tariant, sugriuvus fantazijoms,
subjektas praranda realyb" ir tikrov jam pradeda atrodyti kaip nereali", komari
ka visata, neturinti joki tvirtesni ontologini pagrind; i komarika visata nra
tik gryna fantazija", prieingai, tai realyb, liekanti po to, kai ijos atimama
fantazijos
parama ( Ziek 1999: 51). Jeano Baudrillardo nuomone, nemanoma nubrti aikios

ribos tarp menins vaizduots ir tikrovs: menas nebra atskira tikrov; <.> kasdie
nyb ir banaliausia realyb atsiduria po meno enklu ir tampa estetiki. Tikrovs ir
meno pabaiga mus stumia link hipertikrovs, kurioje siurealizmo atrasta paslaptis vis
labiau plinta ir tampa visuotin" (Baudrillard 2004: 345).
Platono poiriu, nerimt tikrovs traktavim XVIII a. pabaigos romantikai pa
vert didiausiu meno pranaumu. J nuomone, menas yra paradoksalus dalykas: b
damas nepraktikas usimimas, jis daro didiul tak praktini ir politini dalyk
supratimui. meno paradoks vykusiai yra apibdins Theodoras Adorno: menas
tampa visuomenikas per savo opozicij visuomenei, ir uima i pozicij tik kaip au
tonomikas menas"(Adorno 1997: 225). Tai reikia, kad meno asocialumas kartu yra
ir jo socialumo poymis. Kovodami u savo nepriklausomyb nuo praktini reikal
pasaulio, menininkai tuo paiu metu daro tak politini dalyk supratimui.

PLATONO

VIENPUSIKUMAS

Menin ir politin vaizduot susitinka daniau, negu atrod Platonui ir jo sekjams.

Nurodyiau gausyb moni veiksm, kurie tra vaizduots ijudinami, ra Blaise
Pascalis. - Imintingiausi mons vadovaujasi dsniais, kuriuos visose srityse ved
beprotika moni vaizduot" (Pascal 1997: 36). Politika gali bti suvokiama kaip
autonomika visuomens gyvenimo sritis, taiau ji negali isilaikyti ant savo koj be
kit kultrins vaizduots form pagalbos. Politiniam gyvenimui reikia daugybs kit
minties ir veiksmo altini, tarp kuri visada galima rasti men ir poezij. Neatsi
tiktinai Machiavellis politik sil irti gamtovaizd tapanio dailininko akimis, o
Hobbesas valstybs prigimiai aikinti pasirinko mitologin Leviatano vaizd.
Postmodernistai silo pripainti meno pagrindin vaidmen. J nuomone, meni
ninkai vaidina svarb politin vaidmen net ir patys to nenordami. Jie padeda vie
nyti visuomenes ir silo j solidarumui svarbius klijus. Menins krybos pasaulis
- muzika, teatras ar literatra - moko mones bti kartu, dalytis bendrais jausmais ir
pergyvenimais. Tai turbt viena galingiausi i biologikai nepaveldt, bet iugdyt
mogikosios simpatijos form. Menas padeda sukurti kitomis priemonmis nesu
kuriam mogikj emocij, vaizdini ir simboli bendrum.
Poetai moko diaugtis netiktais vaizdiniais, nepaisaniais kasdienio gyvenimo
konvencij. Kantas tai yra apibdins kaip nesuinteresuot malonum: Skonis yra
sugebjimas vertinti objekt arba sivaizdavimo bd remiantis visikai
nesuinteresuo
tu patikimu arba nepatikimu. Tokio patikimo objektas vadinamas groiu" (Kantas
1991: 63). Groins literatros, dails ar kino kriniai reikalauja nesuinteresuoto po
irio pasaul, kai objektais diaugiamasi vien dl j ivaizdos, o ne dl j teikiamos
praktins naudos. Keisiausia yra tai, kad toks nesuinteresuotas poiris tikrov gali
daryti tak politini dalyk supratimui.

Btent to labiausiai bijojo Platonas. Jis kritikavo meninink nesuinteresuot ai

dim vaizdiniais. Jo nuomone, poezija nuo politikos skiriasi taip, kaip rimtas dar
bas skiriasi nuo vaikiko aidimo. Platonas atmet postmodernist dabar kartojam
mint, kad politinis gyvenimas yra spektaklis. Politikai, jo nuomone, turi rpintis
pragmatinei veiklai tinkaniais vaizdiniais ir negali bti apibdinami kaip panas
artistus. Meninei kontempliacijai utenka vaizdini formos, o politikai turi rpintis
praktinmis savo veiksm pasekmmis.
Platonas pradjo lig iol nesibaigiani poet ir filosof diskusij. Jo nuomone,
poetai turi nusileisti ne tik politikams, bet ir filosofams. Pastarieji rodo savo tiesas,
o menininkai tik parodo. Martino Heideggerio odiais tariant, bti kriniu reikia
rodyti pasaul" (Heideggeris 1980: 228). Platono ir jo alinink sitikinimu meni
ninkai negali pasilyti joki praktini visuomens gyvenimo problem sprendim.
J krybos skm lemia vaizduots subjektyvumas - netikti ir neprasti vaizdiniai,
spalvos, garsai, simboliai, metaforos, alegorijos ir stilistins inovacijos. Ms poet
ir prana svajons <...>, ra Karlas Raimundas Popperis, negali bti diskutuoja
mos, bet vien skelbiamos. Jos mus kvieia laikytis ne racionalaus nealiko teisjo, bet
aliko emocingo pamokslininko nusistatymo" (Popper 1989: 361).
Mene negalioja mokslo ir praktikos pasauliams bdinga fakto" ir ne fakto" per
skyra. Fakt laikymasis menininkams nra svarbiausias dalykas. Michaelo Oakeshotto
odiais tariant, Hamletas niekada neatgul lov; jis egzistuoja tik vaidinime; tai
poetinis vaizdis, sukurtas i Shakespeare'o jam duot odi ir veiksm, be kuri jis
yra niekas" (Oakeshott 1991: 519). Postmodernistai pratsia i mint. Jie mano, kad
ne tik menas, bet ir politika yra anapus fakto" ir ne fakto" distinkcijos. Murray'aus
Edelmano odiais tariant, pati fakto svoka tampa bereikm, nes kiekvienas pra
smingas politinis veiksmas ar veikjas tra tam tikra interpretacija, atspindinti ir tvir
tinanti tam tikr ideologij" (Edelman 2002: 18).
Menininkai gali nutolti nuo reali fakt, atsiduodami poetins vaizduots jgai.
mogus aidia tik tada, kai jis yra mogus tikrj to odio prasme, ir jis tik tuo
met tikrai yra mogus, kai aidia", - ra Friedrichas Schilleris (Schiller 1999: 88).
Mokslininkai gali rasti daugyb faktini meno krini klaid, taiau dl to pasta
rieji nepraranda savo avesio ir patrauklumo. Vytauto Zalakeviiaus Niekas nenorjo
mirti ikraip pokario Lietuvos, o Jonathano Frenzeno Pataisos pokomunistins
Lietuvos gyvenimo realijas, taiau dl to ie kino ir literatros kriniai neprarado
savo estetini privalum. Meno pasaulyje galioja kiti dsniai negu kasdienybje ir
moksliniuose traktatuose. Su poezija prasideda naujas - fikcijos ir pramano pasau
lis. Menas turi savo ties, kuri i esms skiriasi nuo mokslo ir praktinio gyvenimo
ties.
Menininkai gali nekreipti dmesio nusistovjusias praktinio gyvenimo konven
cijas. Menas gyvas tik ta prievarta, kuri pats prisiima, nuo kit jis mirta", - ra
Albert'as Camus (Camus 1993: 516). Menininkai gali bti reikmingi politini per-

main krjai net ir nebdami politikai. Jie savo tak gali plsti per piliei vaiz
duots transformacijas. Dails, teatro, literatros ar kino meno kriniai neturi baigtis
kokiais nors konkreiais praktiniais patarimais. Atvirai demonstruojamas politinis
usiangaavimas danai tik griauna meno krinio savitum. Politinius tikslus meni
ninkai "gali pasiekti visikai nepolitinmis priemonmis - suavdami, patraukdami
dmes, silydami naujus odynus ir tikrovs matymo perspektyvas.
Tarp politikos ir meno egzistuoja daug sudtingesnis ryys, negu tai atrod Plato
nui ir jo sekjams. Dar sudtingesn yra morals ir meno santykio problema. Kartu su
postmodernistais turime pripainti, kad ios dvi sritys danai vadovaujasi skirtingais
principais moraliniai meno krinio privalumai nebtinai virsta jo estetiniais pri
valumais, ir atvirkiai - moraliniai krini trkumai nebtinai turi bti traktuojami
kaip estetin neskm. Net ir netikusiems politiniams tikslams tarnaujantis meno
krinys gali daryti tak ms meninei vaizduotei. Kad ir koks moraliai atstumiantis
atrodyt faizmas, ir ypa Hitlerio faizmas, - rao Amy Mullin, - Riefenstahl darbai
moralin vaizduot veikia dl tam tikr tarp faizmo ir groio atsitandani ssaj"
(Mullin 2004: 256).

POSTMODERNIZMO

VIENPUSIKUMAI

Meno krinio sugebjimas veikti moni vaizduot, nepaisant vis neatitikim rea
liems faktams, yra unikalus reikinys. Nuo Platono laik politikai bijo meninink
nesiskaitymo su tikrove. Poetams neutenka vien turti tam tikr politini dalyk
supratim. J laukia daug sudtingesnis udavinys - sukutti gro, estetins emocijos
objekt. Tik po menins politini sitikinim transformacijos atsirado Adomo Mic
keviiaus Ponas Tadas, Pablo Picasso Guernica ar Maironio Pavasario balsai. Visais iais
atvejais susiduriame su politiniai sitikinimais, iverstais meno kalb. Tam reikalingas
atskiras talentas, leidiantis tikrov pavelgti menikai perdirbt ir estetin pasitenki
nim teikiani vaizdini akimis.
Meninink vaizduots kriniai daro tak daugelio moni nuotaikoms ir veiks
mams. Williamso Shakespeare'o igalvoti Danijos karaliaus snaus Hamleto gyveni
mo vykiai isilavinusiam skaitytojui danai yra inomi geriau negu tikrieji ios alies
politins istorijos faktai. Fiodoras Dostojevskis yra paliks daug politini straipsni,
taiau tik jo romanai tapo daugybs moni susiavjimo objektu. Politinis apvalgi
ninkas Dostojevskis savo talento jga rykiai nusileidia Dostojevskiui raytojui. Jo ro
manas Demonai yra spdinga estetin politini vyki transformacija. Tarp iandien
maai kam inomos Neiajevo revoliucins organizacijos ir jos meninio atitikmens
Dostojevskio romane Demonai stovi literatros genijus. Tik Dostojevskio poetinio
talento dka reals politiniai vykiai gavo estetin pavidal, moni sielas sugebant
paveikti labiau negu reals Neiajevo organizacijos darbai.

Romantikai ir postmodernistai mano, kad estetin malonum patiriantys mons

turi pabgti nuo kasdienio ir mokslinio pasaulvaizdio apribojim. Jie silo vado
vautis Schillerio pasilyta meno krinio suvokimo strategija - aisti vaizdiniais ir j
netiktomis asociacijomis. Poetikai perdirbtas politinis gyvenimas turi perkelti kit
- estetini prasmi ir vertybi pasaul. Btent tai neramino Platon ir jo alininkus,
kurie sil meninink neprileisti prie valstybs tvarkymo reikal. J nuomone, po
etai, dailininkai ir teatro artistai yra tik pamgdiotojai, o ne tikrieji praktini reikal
inovai.
Praktins veiklos atsakomyb jauiantys mons daniausiai galvoja taip pat kaip
Platonas - rimt dalyk nevalia traktuoti kaip aidimo. Mokslininkai daug lengviau
supranta meninink nor pabgti nuo kasdienybs negu praktikai. Pastarieji meni
ninkams priekaitauja dl j nepagarbos faktams ir gyvenimo iliuzij pasaulyje. Net
ir suvokdami menins krybos savitum, praktikai bijo, kad menininkai politikos ne
paverst spektakliu, reginiu ir neatsakingu aidimu vaizdiniais. Tai sudtin politik
profesins etikos dalis - jie negali sau leisti pabgti nuo moralini ir kitoki praktini
sipareigojim.
Galima nesutikti su Platono poiriu meno ir politikos santyk, taiau reikia
pripainti, kad jo odiuose yra nemaa dalis tiesos. Menininkai i tikrj danai
nesiskaito su kasdienio gyvenimo konvencijomis. J paaukimas - silyti groio ir
formaliosios estetikos standartus atitinkanius krinius. Taiau bt didelis nesu
sipratimas manyti, kad politika yra vien poetins vaizduots krinys. Politika yra
praktikos, o ne meno pasaulio dalykas. Kritikuodamas menininkus, Platonas norjo
apsaugoti nuo pavojing meno ir politikos suartjimo form. Apie tai vliau ra ne
vienas autorius. Arthuro Lovejoy'o nuomone, vokikj faizm ir romantizm sieja
gilus vidinis ryys (Lovejoy 1941: 270), o Walteris Benjaminas buvo sitikins, kad
faist pastangos estetizuoti politik pasiekia virn viename take. Tai yra karas"
(Benjamin 2005: 242).
Poetinio mstymo siverimas jam neprideramas sritis yra kasdiens praktikos
poiriu nepageidautinas dalykas. Net ir bdama labai patraukli, poetin vaizduot
tam tikrose situacijose turi nusilenkti prie kasdien patyrim. Postmodernistai daro t
pai klaid kaip ir Platonas. Pastarasis bijojo meninink moralinio neatsakingumo,
ir todl sil juos ivaryti i valstybs. Postmodernistai elgiasi prieingai - jie pernelyg
pasitiki menu ir todl nemato skirtumo tarp estetini igyvenim pasaulio ir prakti
nio gyvenimo reikal.
Platonik ir postmodernist gin galima isprsti pasitelkus kompromis. Tam
tinka brit filosofo Michaelo Oakeshotto pasilyta trij mogikojo patyrimo modu
s idja. io autoriaus nuomone, tikrov galima aprayti trim skirtingais bdais:
Pavyzdiui, odis vanduo" yra praktinis vaizdis; taiau mokslininkas pirmiau jo nesuvo
kia kaip vandens" ir tik po to paveria H 0 : scientia prasideda, kai mes umirtame apie
2

vanden. H 0 apibdinti kaip chemin vandens formul" - tai kalbti neaikiai: H 0 yra
2

simbolis, kur valdo visai kitos taisykls negu simbol vanduo". Panaiai ir kontempliacin
veikla niekada nra vien praktinio ar mokslinio vaizdinio pavertimas kontempliacijos vaiz
diniu; jo pasirodymas galimas tik tada, kai praktin ir mokslin vaizduot praranda savo
autoritet. (Oakeshott 1991: 5 1 4 - 5 1 5 )

Politika atsiduria kiekviename i i trij skirting mogikojo patyrimo krep

i. Reikalingas nuolatinis politik, teoretik ir meninink takos sfer pasidalijimo
stebjimas. Ten, kur dominuoja praktik balsas, mes visikai natraliai pasiilgstame
teoretik ir meninink poirio politik, o per didelis pastarj dominavimas
gali turti neigiam praktini pasekmi. Menininkai ir mokslininkai danai nori
bti ne tik meno ir mokslo, bet ir politini reikal autoritetai. Taiau tai, k daro
teoretikai i esms skiriasi nuo to, k daro praktikai ir menininkai. Kiekvienas mo
gikojo patyrimo modusas parodo vis kitus, tik jam prieinamus, politinio gyvenimo
aspektus.
Postmodernistams politika atrodo panai regin, spektakl ir vaikik aidim
vaizdiniais. Mums reikia liberalizm aprayti kaip vilt, kad kultra gali bti supo
etinta", o ne racionalizuota" ar sumokslinta", kaip to norjo Apvieta", - rao Rorty
(Rorty 1992: 53). Taiau tai teorikai maai vaisingas, o praktikai - gana pavojingas
politinio mstymo bdas. Nuo Platono laik politin filosofija yra suprantama kaip
su etika, o ne estetika susietas dalykas. Postmodernistai galvoja kitaip - j nuomone,
etika yra maai reikmingas politinio gyvenimo elementas. Jie silo vilgsn kreipti
estetinius politinio gyvenimo aspektus - teatralikum, retorik, vaizdinius ir meta
foras. Salia tradicinio politinio racionalizmo, kuris pagrstas didiuliu pasitikjimu
mokslu, iandien klesti naujas reikinys - politinis romantizmas.
Postmodernistai mgsta save pristatyti kaip vairiausi skirtum gynjus. Jacques
Derrida dijfrance yra lyg ir koks postmodernizmo simbolis. Sis autorius ipopulia
rino mint, kad enklas k nors pasako tik todl, kad yra statytas kit enkl siste
m. Taiau susiavjimas dijfrance paradoksaliai dera su postmodernist abejingumu
kai kuriems esminiams mogikojo patyrimo skirtumams. Jie mato daugyb smulki
skirtum, taiau umirta apie pagrindin - skirtum tarp trij skirting mogikojo
patyrimo modus - praktikos, teorijos ir meno. Jie umirta, kad moksle ir praktikoje
veikia kitokios metaforos ir vaizdiniai negu mene.
Oakeshotto nuomone, praktikai neprivalo ginytis su teoretikais ir menininkais.
Pastarieji turi savo ties, panaiai kaip ir teoretikai bei praktikai. Vienaip politinis
vykis atrodo, kai apie j kalba praktikai, kitaip - kai j analizuoja teoretikai ar bando
pavaizduoti menininkai. Skirting mogikojo patyrimo modus atstovai gali taikiai
kalbtis tarpusavyje, nenordami sunaikinti vienas kit. Praktikai, teoretikai ir meni
ninkai skiriasi pradinmis poirio politik prielaidomis. Jie nuo pat pradi kitaip
velgia tuos paius politinius vykius: Pranczijos revoliucija Blake'ui buvo poetinis
vaizdis, de Tocqueville'iui reprezentavo istorin vaizd, Napoleonui tai buvo prakti
nis vaizdis; odis demokratija" kai kuriems monms reprezentuoja kvazimokslin

vaizd, daugeliui jis ymi praktin vaizd (troktamos ir aprobuotos bkls simbol),
de Tocqueville'iui tai buvo istorinis, o Waltui Whitmanui - poetinis vaizdis" (Oakeshott 1991: 518).

POLITIKA

IR M E N O

RIBOS

Menininkai negali visikai pabgti nuo politikos. Net ir paios liberaliausios valstybs
remia muziejus, teatrus, galerijas, orkestrus ar atskirus atlikjus. iuolaikin liberaliz
mo politin filosofija nesivaizduojama be diskusij apie tai, ar valstyb turi teis remti
menus. Tai velniausias meno ir politikos santyki aikinimo variantas. Daug grie
tesn yra neliberali politini reim pozicija meno atvilgiu. ios valstybs danai
bando reglamentuoti meno krini temas, anrus, siuetus ir menins iraikos kalb.
Menas gyvas daugiaprasmikumais, ir tai sukuria nema problem bet kuriai auto
ritarinei valdiai, troktaniai reguliuoti piliei vaizduot. Alfonsas Andriukeviius
yra apras kuriozik sovietinio gyvenimo situacij: dailininkas Romanas Vitkauskas
vienoje parodoje band parodyti paveiksl, kuriame buvo pavaizduotos didiule spyna
urakintos raudonos garao durys, ir tai tapo dideliu galvos skausmu ideologiniams
darbuotojams (Andriukeviius 1997: 16).
Reals politinio gyvenimo vykiai danai pranoksta net pai didiausi poetin
vaizduot. Senovs Romos istorija yra geras io dalyko rodymas. Jos istorijos ir kult
ros tyrintojas Aleksejus Losevas mano, kad Romos imperatori veiksmai buvo vienas
i rykiausi ios epochos estetins smons bruo: Pasitenkinimas svetima kania,
kankintojo udiko kruvinas galumas ir sadizmas, pederastija ir kraujomaia - tai
galiausiai taip pat estetikos ris, nors i estetik pavaizdavus paprastai net labiausiai
ukietj nihilistai tampa venteivomis ir moralistais" ( 1979: 69).
Menininkams nepatinka kasdienio politinio gyvenimo rutina. Politikai naudoja
banali ir nuvalkiot kalb, kurios tikslas - ne adinti vaizduot, bet palaikyti pilie
tin taik ir santarv. Oakeshotto odiais tariant, politinis veiksmas apima dvasin
vulgarum ne vien todl, kad jis reikalauja konkurencijos ir yra remiamas dvasikai
vulgari moni, bet daugiau dl klaidingo mogikojo gyvenimo supaprastinimo
net jo kilniausiuose tiksluose" (Oakeshott 1993: 93). Menininkai nenori taikstytis
su tokiais mogaus prigimties supaprastinimais, ir tai yra svarbus j nesutarim su
politikais altinis.
Mene svarbiausias dalykas yra iraika, forma ir stilius. Tai, kas pasakyta ia ne
atskiriama nuo to, kaip pasakyta. Meno kriniai neprivalo tiksliai atspindti tikro
v, kaip to reikalauja mokslas. Menininkams utenka, kad j kriniai teikt estetin
pasitenkinim. Mokslininkai gali vienas iraikas pakeisti kitomis, kaip tai atsitinka
logikoje ir matematikoje. Meno atveju - tai nemanomas dalykas. iurlionio Jros
nemanoma pakeisti Andrew Lloydo Webberio Cats arba Shakespeare'o Hamleto ne-

manoma pakeisti Karlo May aus Vinetu. Pasikeitus kriniams, pasikeiia estetinio
patyrimo kokyb.
Negalima nepastebti, kad meninink pasauliui bdingos atrios vidins kovos,
primenanios skirting politini partij ir ideologij susidrimus . Salia kontem
pliatyvij men visada egzistuoja ir drsesnio slyio su praktins naudos pasauliu
nevengiantys taikomieji menai, ir tai nra kakoks meno prigimties ikraipymas. Net
ir labiausiai nordami menininkai negali visikai pabgti nuo slyio su politini inte
res pasauliu. Thomas Elliotas nesivaizduojamas be jo konservatizmo, Pablo Neruda
be socializmo, Aleksandras Solenycinas be antikomunizmo, o Adomas Mickeviius
ir Maironis be j tautini ideal ir nacionalizmo.
1

Oscaras Wilde'as yra saks, kad visi menai yra amorals, iskyrus tas emas jusli
nio ir didaktinio meno formas, kurios siekia suadinti blog arba ger veiksm" (Tay
lor 1989:423). Toks menins vaizduots atsiejimas nuo moralinio dalyk suvokimo
neivengiamai daro poveik politini dalyk supratimui. Kovos u meno autonomij
stiprjimas daniausiai vyksta kartu su ikiais morals ir politikos sjungai. Laikan
tis postmodernist silomos perspektyvos, politinis gyvenimas turi bti suvokiamas
kaip spektaklis, manipuliacija vaizdiniais ir nauj odyn krimas. Smoningai naiki
namas bet koks aikesnis moralins politini vyki prasms suvokimas.
Polemika su politine valdia gali bti vienas i meninio kvpimo altini. Meno
krinys nesunkiai gali sulydyti du i pirmo vilgsnio sunkiai sulydomus dalykus meninink pastangas kurti grynj men ir politin kov. Ronaldo Dworkino nuo
mone, egzistuoja glaudus vidinis ryys tarp meno ir politikos pasauli: Prasmingas
sumanymas gali bti bent jau pasiaikinti, ar nesama tam tikr filosofini pagrind,
siejani tam tikras estetines ir tam tikras politines teorijas, toki, kad deramai gal
tume ia prasme kalbti, pavyzdiui, apie liberali ar marksistin, ar perfekcionistin,
ar totalitarin estetik" (Dworkin 2006:238). tam tikras politines ideologijas link
mons mieliau renkasi vienas, o ne kitas meno sroves, stilius ar iraikos priemones.
Tai reikia, kad politins pairos daro tak meno krini suvokimui. Tiek menas,
tiek politika turi savo liberalus, konservatorius ir anarchistus.
Nra jokios i anksto nustatytos meno ir politikos santyki tvarkos. Viskas pri
klauso nuo besikeiiani kultrinio ir politinio gyvenimo aplinkybi. Ten, kur u
tikrintos piliei politins teiss ir laisvs, pastebimai sumaja meninink politini
ygi reikm. Pastarieji daug reikmingesni yra atri socialini ir politini konflik
t draskomose visuomense. Brazil dramaturgas Augustas Boalas, pavyzdiui, kuria
teatr kaip politik". Jo nuomone, tai ne prastinis politinis teatras, kalbantis apie
visuomens gyvenimo vykius. io teatro dalyviai meno kalba bando formuluoti savo
politinius reikalavimus (Boal 1998:20).

Meninink veikla maai kuo skiriasi nuo kit praktini veikl: jie taip pat turi
ugdyti savo veiklos gdius, pripainti tam tikrus tobulumo standartus ir rpintis
pragyvenimo reikalais. Pascalio odiais tariant, tarp poeto ir adytojo nra didelio
skirtumo. Tiek menininkams, tiek politikams rpi laisvs, lygybs ir socialinio teisin
gumo reikalai. Taiau tik meninink kryboje politiniai dalykai turi gyti specifines
iraikos formas, suprantamas ne visiems kasdienybs pasaulio monms. (Kaip pa
vyzdius galima nurodyti Pablo Picaso Guernica, Andrejaus Tarkovskio Stalker ar
Jeano Cocteau Orfij).
Bet kuris menas gali bti palenktas politikos pus. Politiniams tikslams gali tar
nauti ne tik teatras, kinas, tapyba ar poezija, bet ir architektra, muzika ir keramika.
Tikrai nesunkus udavinys sukurti politin skambjim turint meno krin. Daug
sudtingesnis kitas dalykas - politinius reikinius paversti estetinio pasigrjimo ob
jektu. Tai pavyko Shakespeare'ui, Dostojevskiui, Diego Riverai ir Bertoltui Brechtui,
taiau nepasisek daugeliui kit autori. Menin vaizduot danai parodo tuos po
litinius ikius piliei laisvei ir lygybei, kuri nenori matyti politikai. Niekas nra
taip nuosekliai realizavs garsij Johno Stuarto Millio raginim ginti individo teis
ekscentrikum ir gyvenimo eksperimentus, kaip tai padar paskutinij dviej am
i menininkai.
Politika gana danai apibdinama kaip menas. Taiau taip atsitinka tik todl, kad
ioje veikloje taip pat sutinkami tam tikri tobulumo standartai ir j siekimo virtuo
zikumas. Santykio su vaizdiniais poiriu politika nra joks menas. Politikus domina
visai kiti vaizdini aspektai negu poetus, dailininkus ar kino film autorius. Meni
ninkai aidia vaizdiniais ir nesirpina praktinmis aidimo pasekmmis. Politika yra
praktinio pasaulio dalis. Mes galime bti abejingi menams ir mokslams, taiau ne
galime pabgti nuo vienokio ar kitokio slyio su politika. Palyginti su mokslais ir
menais, politika danai suvokiama kaip lkta ir maai kilni veikla. Taiau be ios
lktos" ir primityvios" veiklos sunkiai manomos tapt kitos - daug krybikesns
ir kilnesns - moni veiklos sritys.
Visos postmoderniosios politikos estetinimo strategijos yra pagrstos klaidingos
ivados pakiimu. I gantinai pagrstos prielaidos apie estetinius politikos elementus
padaroma klaidinga ivada apie estetin ios veiklos pobd. Politika i tikrj ne
sivaizduojama be tam tikr estetini element. Taiau tai nereikia, kad i moni
veiklos sritis tuti bti suvokiama pagal menins krybos standartus. Postmodernistai
silo pasaul irti Arthuro Schopenhauerio akimis - kaip vali ir vaizdin. Jie ne
tiki mokslinink sugebjimais pasakyti k nors reikmingesnio apie politinio gyveni
mo reikalus ir jie abejoja, ar praktikai gali pasiekti k nots reikmingesnio, netapdami
panas menininkus.
Menininkai ir socialini moksl atstovai gali pasilyti pai keisiausi ir netik
iausi politins tikrovs apraym. Taiau j atveriamos politinio gyvenimo perspek
tyvos daniausiai netampa praktins veiklos orientyrais. Teorija ir menas susiduria su

praktiniais j silom vaizdini pagrstumo ibandymais. Vaizdiai tariant, praktikai

turi liberum veto, kai reikia sprsti apie praktin vien ar kit vaizdini tinkamum.
Politinis gyvenimas reikalauja atsargaus poirio i meno pasaulio atkeliaujanius
vaizdinius. Oakeshottas iuo poiriu buvo teisus, kalbdamas apie trij mogikojo
patyrimo modus savitum. Taiau jis nevertino kito svarbaus dalyko meno povei
kio politikai galimybi ir ikas pernelyg gil griov tarp meno ir politikos pasauli.
Egzistuoja daug sudtingesnis vaizdini migracijos i vieno patyrimo moduso kit
mechanizmas, negu jam atrod. Meninink vaizdiniai veikia ms politini dalyk
supratim.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo daug raoma apie politinio racionalizmo pavojus.
Filosofai stengsi rodyti, kad gamtamokslinio mstymo metod perklimas politik
sukr daugyb praktinio pobdio pavoj. iandien susiduriame su nauju reikiniu
- postmoderniuoju politikos estetinimu. Postmodernistai politin gyvenim suvokia
kaip spektakl, regin ir manipuliacijas vaizdiniais. Apie estetinius dalykus iandien
jau kalba ne tik menininkai, bet ir politikai. Senas poet ir filosof ginas gauna
nauj prasm dabar jau poetai kerija juos ilg laik al nustmusiems praktikams
ir teoretikams. Dauguma politik iandien veikia inodami, kad piliei smon yra
orientuota ne politini program turin, bet pusiau meninius vaizdius ir lengvai
simenamus kius. Tai turbt didiausias dabartinio postmodernaus politinio ms
tymo ikis.

Alvydas
THE

Jokbaitis

PROBLEM OF THE

RELATION BETWEEN ART AND

POLITICS

Abstract

The aim of this article is to explain the single-sidedness of Plato and his opponents from the per
spective of the postmodernist camp. Plato and his followers were wrong in thinking that politics
can be protected from any major interference by one's poetic imagination. Postmodernists are
wrong in not wanting to admit that politics has many elements which are not poetical. Post
modernists regard politics as similar to a spectacle, a performance, a play with images. From the
theoretical point of view this approach has little benefit, and from the practical point of view it is
dangerous. If one adheres to such an approach, a clear comprehension of the practical meaning of
political events becomes blurred.

LITERATRA
A d o r n o , T.

1 9 9 7 . Aesthetic

liieory.

Minneapolis:

Andriukeviius, A . 1 9 9 7 . Lietuvi

dail

1975-1995.

liogeris. Vilnius: Aidai.

ir ateities.

Benjamin, W . 2 0 0 5 . Nuvitimai.
Vilnius: A L K / V a g a .

Vilnius: Dailes akademij'os leidykla.

A r e n d t , H. 1 9 9 5 . Tarp praeities

Baudtillard, J . 2 0 0 4 . Simuliakrai

ir simuliacija.

Vert

M . Dakus. Vilnius: Baltos lankos.

University o f M i n n e s o t a Press.

Vert A .

Vert L. Katkus.

Boal, A . 1 9 9 8 . Legislative
to Make Politics.

TJjeatre.

Using

Performance

Trans. A . Jackson. L o n d o n and N e w

C a m u s , A . 1 9 9 3 . Rinktiniai

es. Vert V. Tauragien.

Other

D w o r k i n , R. 2 0 0 6 . Principo

reikalas.

Vert K. K l i m

spektaklio

konstravimas.

G o o d m a n , N. 1 9 7 8 . Ways ofWbrldmaking.

Hackett

Essays.

M.

1 9 9 1 . Rationalism

in

M.

1 9 8 0 . Meno

krinio

prigimtis.

kontrai:

i XX amiaus

usienio

estetikos.

and

Politics

and the

Moral

Ed. by T. Fuller. N e w Haven: Yale University

Pascal, B. 1 9 9 7 . Mintys.

Vert A . Tamoaitis. Vilnius:

Platonas. 1 9 8 1 . Valstyb.

V e r t j . Dumius. Vilnius:

Iser, W . 2 0 0 2 . Fiktyvumas

ir sivaizdavimas.

Popper, K. 1 9 8 9 . Conjectures

and

Growth

London: Routledge.

Vilnius:

galios

kritika.

Knowledge.

Vert R.

Irony,

ugdym.

and

Solidarity.

F.

1 9 9 9 . Laikai

apie

estetin

mogaus

Vert A . Gailius. Vilnius: Lietuvos raytoj

Lovejoy, A . 1 9 4 1 . The Meaning o f Romanticism for

S t r o m , K. 2 0 0 4 . "Avant-

the Historian ofIdeas. Journal

ism as Political C u l t u r e . The Journal

ofthe

History

of

Ideas,

Art Criticism,

no. 3 , 2 5 7 - 2 7 8 .

-
..

The

sjungos leidykla.

Plekaitis. Vilnius: Mintis.

, . . 1 9 7 9 .

Refutations:

Cambridge University Press.

Schiller,

Aidai.
Kantas, I. 1 9 9 1 . Sprendimo

of Scientific

Rorty, R. 1 9 9 2 . Contingency,

Vert J . Girdzijauskas. Vilnius: Mintis.

..

Politics

Indianapolis: Liberty Press.

Mintis.

Publishing C o m p a n y ,

I-II

Art

Aidai.

Vert A . Degutis. Vilnius: Eugrimas,

and

Press.

ka. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla.

Edelman, M . IQQl.Politinio

Life.

of Aesthetics

vol. 6 2 , 2 4 9 - 2 6 1 .

Oakeshott, M . 1 9 9 3 . Religion,

Vilnius: Baltos lankos.

In Groio

Criticism,

Oakeshott,

York: Routledge.

Heideggeris,

and the Imagination. The Journal

Garde

Identity.

of Aesthetics

and

2 0 0 4 , vol. 6 2 .

Taylor, C h . 1 9 8 9 . Sources
Modern

of W h a t ? " : Surreal

of the Self

Vie Making

of

Cambridge, Massachusets.

iek, S. 1 9 9 9 . The Ticklish

M u l l i n , . 2 0 0 4 . M o r a l Defects, Aesthetic Defects,

tre of Political

Ontology.

Subject:

Tlie Absent

Cen

L o n d o n , N e w York: Verso.