5 Kersyte62-104

62
ATH ENA, 2 0 0 8 Nr. 4, I SSN 1822- 5047
Nijol Kery t
K I TA S TA M E PAI A M E
A R PR I E A IS T PAT
( J. DE R R I DA I R E . L E V I N A S) *
Kultros, filosofijos ir meno institutas
Dabartins filosofijos skyrius
Saltoniki g. 58
LT-08105
El. patas: nijolius@takas.lt
Kito Tame Paiame intriga tai nra Kito atsivrimas Tam Paiam
Levinas, Kitaip negu btis, p. 46
I. E. Levino ir J. Derrida lyginimo moty vai
iais laikais yra susiformavusi savotika filosofins komparatyvistikos doxa,
leidianti lyginti Jacques Derrida, Gille Deleuz, Michel Foucault,
Emmanuel Levin ir nekelti klausimo, kodl, kokiu pagrindu jie lyginami.
Atrodo, kad j priklausomyb tai paiai pranczikojo mstymo epochai
laikoma pakankamu lyginimo pagrindu.
Jei vis dlto iekoiau iame straipsnyje atliekamo Levino ir Derrida lyginimo pateisinimo, sakyiau, kad jis galimas ne vien dl to, kad ie filosofai
priklauso tai paiai iuolaikinio prancz mstymo tradicijai. Be viso to, i
*
Straipsnis paraytas remiantis praneimu, 2006 m. skaitytu KFMI tarptautinje filosofijos konferencijoje
Kitybs sampratos iuolaikinje filosofijoje. Kiek vliau tas pats praneimas buvo pristatytas Arno Sverdiolo Vilniaus Universitete rengiamame filosofijos seminare (jo aptarimui buvo skirti penki seminarai).
Esu dkinga visiems io seminaro dalyviams (ypa A. Sverdiolui, D. Baceviitei, M. Gutauskui), savo
klausimais, diskusinmis pastabomis ar net nesupratimu paskatinusiems gerokai pakeisti praneim,
tikslinant bei pltojant pagrindines jo idjas.
filosof santykis ypatingas: bdami bendraamininkai, jie ne tik skait vienas kit, bet ir o tai pasitaiko dar reiau dar tam tikr tak vienas kito
filosofijai. ios abipuss takos tyrimas reikalaut atskiros didels studijos,
todl dabar galsiu tik labai probgmais j nusakyti.
Derrida yra paras du nemaus Levinui skirtus straipsnius iam gyvam esant ir vien tekst po Levino mirties. Pirmasis j Prievarta ir metafizika pasirod 1964 metais (Derrida 1967b), po to, kai jau buvo ijusi viena i dviej pagrindini Levino knyg Totalyb ir begalyb (1961).
Antrasis straipsnis i akimirk iame krinyje tai a (Derrida 1987)
ileistas prajus keleriems metams nuo antrosios svarbiausios Levino knygos Kitaip negu btis, arba anapus esms (1974). Treiasis paraytas Levino
mirties proga 1996 m. ir po met ijs atskira knyga Sudie Emmanueliui
Levinui (Derrida 1997).
iame straipsnyje remsiuosi tik pirmja Derrida studija apie Levin.
Apsiriboti iuo tekstu skatina tai, kad jis tapo jdviej netiesioginio dialogo
ar veikiau diagrafijos atskaitos taku (grafijos, rato, o ne logoso, pokalbio
svoka, aiku, labiau patikt Derrida ir labiau tikt nusakyti tam, kas vyko
tarp i dviej filosof). Amininkai pasakoja, kad Prievarta ir metafizika,
atrodo, imu Levin i vi, ir jis saksi nieko i io straipsnio nesuprats. Taiau is nesupratimas veikiausiai buvo apsimestinis. Tiesiogiai Levinas
neatsak Derrida kritik, nors tam tikr jo reakcij galima aptikti vieninteliame nedideliame Levino tekstelyje apie Derrida, pavadintame Visikai
kitaip (Levinas 1973; Levinas 1976)1. Tai savotikas atsakas Husserlio
enklo sampratai skirt Derrida knyg Balsas ir fenomenas (Derrida 1967a).
O kartu tai punktyrikas atsakas Derrida straipsn Prievarta ir metafizika,
konkreiai, jo pagrindin priekait dl metafizins kalbos vartojimo.
Svarbiausias dalykas, dominantis Derrida abiejose Levinui skirtose studijose tai filosofin kalba. Kaip inia, Levinas kritikuoja ontologin metafizin mstym, taiau, Derrida pastebjimu, jis vartoja ios filosofijos svokas.
Kaip ir kit autori (Platono, Saussureo, Lvi-Strausso, Rousseau) dekonstrukcinse analizse, Derrida rpi Levino mginimas ieiti i metafizins
ontologijos aptvaros, kartu vis dlto joje liekant, jai priklausant savo vartojamu odynu. Kalba, Derrida sitikinimu, mstymo atvilgiu nra atsitiktinis,
antraeilis dalykas, todl ontologins kalbos vartojimas griauna, dekonstruoja
tai, k Levinas nori pasakyti kalbdamas apie dalykus, kurie pranoksta ontologij, konkreiai, kalbdamas apie etin santyk su kitu asmeniu.
Savo straipsnelyje Visikai kitaip Levinas Derrida priekait pamgina sugrinti bumerangu, nurodydamas ontologinius pdsakus paties
Derrida rayme. I esms jis prieina prie ivados, kuriai neprietaraut ir pats
1
E. Levinas, Tout autrement, LArc, 1973, Nr. 54 (Derrida skirtas numeris), p. 3337; perspausdinta E.Levinas, Noms propres, Montpellier, Fata Morgana, 1976.
K I TA S TA M E PA I A ME A R PR I E A I S T PAT
( J. D ER R I DA I R E. LEV I NA S )
63
64
dekonstrukcionizmo pradininkas: nemanoma atsidurti visikoje metafizinio

mstymo iorje, net j kritikuojantis mstymas naudojasi jo resursais. Daugybei kit isamioje Derrida studijoje Prievarta ir metafizika kelt klausim,
tarp j su To Paties ir Kito svokomis susijusiems klausimams straipsnyje
Visikai kitaip neatsiranda vietos. Todl paiu tikriausiu, nors ir netiesioginiu atsaku visus Derrida klausimus laikyiau po deimties met nuo Prievartos ir metafizikos pasirodiusi Levino knyg Kitaip negu btis2 .
Visai kita i dviej yd kilms pranczikoje terpje susitikusi filosof lyginimo tema galt bti Derrida mstymo evoliucija, kuri paveik (ar
ne) Levinas. ia nra nei vietos, nei laiko leistis tokio pobdio svarstymus.
Paymsiu tik tai, kad kai kurie buv Derrida mokiniai bei sekjai pastebi,
jog ilg laik kritikavs absoliutaus kito idj, vlyvuosiuose darbuose jis
galiausiai pripasta, kad esama visikai Kito, kad esama to, ko negalima
dekonstruoti, ir k jis tapatina su teisingumu (Rogozinski 2006:15), ir
posk Derrida mstyme jie sieja su Levino taka.
Derrida ir Levino raytinio dialogo atspirties taku pasirinktas Derrida tekstas Prievarta ir metafizika. Jis atrodo svarbesnis u antrj mint
straipsn (i akimirk iame krinyje tai a), nes btent jame daug
dmesio skiriama kito bei kitybs klausimui. Be to, jis parankus dar ir dl
tos prieasties, kad i to, kaip Derrida svarsto klausim ir kaip kritikuoja
Levin, nesvarbu, ar mes sutinkame su jo argumentais, ar ne, galima
pamatyti ne tik Levino mstymo trkumus, neapmstytus dalykus, bet
ir paties Derrida mstymo prielaidas, leidianias ar neleidianias jam suprasti Levin. io straipsnio umojis parodyti, kaip Derrida kritika skatino
Levin ne isiadti savo pamatini valg, bet vlesniuose darbuose (Kitaip
negu btis, Apie Diev, ateinant mstym) tikslinti savo pagrindines temas,
idjas ir netgi galbt uatrinti kai kurias i j.
II. To paties ir kito sampr ata anksty vojoje
J. Derrida filosofijoje
Norint geriau suprasti, kokiu pagrindu Derrida kritikuoja Levin, bt pravartu padaryti tam tikr lankst ir i pradi aptarti paties Derrida kitybs
samprat, pasirodani jo knygoje Apie gramatologij (1967), raytoje beveik
tuo pat metu kaip ir mintas straipsnis, nors ileistoje tik po keleri met.
ia apsiribosiu btent ankstyvja Derrida kryba, nes ji geriausiai leidia
irykinti jo ir Levino skirtumus, o vlesni darbai labiau paenklinti j
suartjimo.
Knygoje Apie gramatologij kitybs svoka nepasirodo, bet ia danai
ikyla kito svoka. Ji neatsiejama nuo reikms, verts ir skirtumo, skirties
2
ia ir toliau ekonominiais sumetimais pateikiamas sutrumpintas ios knygos pavadinimas.
[diffrence] svok, lemiani to paties ir kito santyk. ias svokas Derrida

ima i struktrins (Ferdinando de Saussureo ir Louiso Hjelmslevo) kalbotyros. Todl vis pirma noriau aptarti, k jos reikia struktrinje kalbotyroje, o tada kaip jas savo dekonstrukcinje teorijoje panaudoja Derrida.
II. I. Skirtis ir reikm struktrinje k albotyroje
Pagrindiniai struktrinio poirio kalb ir reikms formavimsi principai, suformuluoti struktralizmo pradininko Saussureo Bendrosios kalbotyros paskaitose, jau tapo visiems gerai inoma banalybe: 1) kalboje svarbi ne
substancija (garsin, grafin, gestin), bet forma (kalba yra forma, o ne
substancija (Saussure 1969: 169)); 2) kalbin forma reikiasi per element
tarpusavio santykius, tad reikm atsiranda i skirtum tarp element, i j
prieprie (kalboje yra vien skirtumai (1969: 166)). Vis dlto bt pravartu kiek nuosekliau aptarti, kaip ie santykiai reikiasi kalboje.
Nordamas kalb aprayti kaip santyki tinkl, Saussureas kalboje apskritai [langage] vis pirma atskiria kalb kaip sistem [langue] ir kalb kaip
akt, realizacij kalbjim, nek [parole]. Nors kalba kaip sistema realiai
neegzistuoja, ji yra virtuali ir sukonstruojama remiantis jau egzistuojania
kalb mase, vis dlto btent ji kalb sraut, kalbjim daro suvokiam protu,
racional arba social, prieinam visiems mstantiems individams: kalba yra btina, idant kalbjimas tapt suvokiamas protu ir daryt vis savo
poveik, o kalbjimas yra btinas, idant kalba nusistovt (1969: 37). Tad
kalba-sistema yra kalbjimo racionalumo, taigi ir jo buvimo reikmingam,
slyga. Filosofiniais terminais kalbant, kalba-sistema yra savotika transcendentalin sfera, leidianti atsirasti empirinms reikmms empiriniuose
diskursuose. Kaip tik todl Saussureas ir imasi j nagrinti, nes ji vienintel,
jo manymu, yra racionalizuojama, taigi ir mokslikai, analitikai bei sistemingai apraoma.
Kalbin sistem Saussureas suvokia kaip enkl sistem. Apibendrinant
veicar kalbininko svarstymus, galima bt iskirti tokio tipo santykius
enkl sistemoje: 1) enklo santykis su neenklu (daiktu), su tuo, kas yra
enklins sistemos iorje; 2) santykiai enklo viduje; 3) enklo santykiai
su kitais enklais, arba santykiai enklins sistemos viduje. Toliau kiekvien i santyki tip aptarsiu isamiau.
1) Antikos laikais ir viduramiais buvo manoma, kad i enklo santykio
su daiktu (arba odio santykiu su idja) gimsta reikm. Tokiai sampratai
Saussureas atkakliai prieinasi, ne kart perspdamas, kad negalima kalbos
suprasti kaip nomenklatros, t. y. kaip srao termin, kuri kiekvienas
atitikt kok nors daikt (1969: 97). Jis atsieja kalbini enkl sistem nuo
daikt, arba referent, kuri buvimas ar nebuvimas neturi jokios reikms
65
66
kalbai, nes i galima aprayti kaip nuo daikt pasaulio nepriklausom autonomik sistem.
Viduramikas enklo apibrimas kas nors vietoj ko nors (aliquid stat
pro aliquo) jam (o vliau ir Derrida), atrodo, svarbus tik tuo, kad jis enklikumo idj susieja su pakeitimo, pamainymo idja: enklas visuomet k nors pakeiia, taigi jis dalyvauja tam tikruose main santykiuose. Tai leidia Saussureui
kalbini enkl sistem lyginti su ekonomine pinigini enkl sistema.
Trys frankai gali bti ikeisti duonos kepal arba vien doler. Ekonominje
sistemoje kiekvieno daikto vert pamatuojama nustatytais slyginiais enklais,
savo ruotu piniginio vieneto vert apibriama per jo kiekybinius santykius
su kitais piniginiais vienetais. kalbins ir pinigins sistemos lyginim vliau
itin efektyviai inaudoja kitas struktrins kalbotyros krjas Hjelmslevas. Jis
parodo, kad kiekvieno kalbinio vieneto vert nustatoma btent per tai, kiek
jis gali ar negali bti pakeistas kitu analogiku vienetu. Tiesa, Hjelmslevas
nurodo tam tikras ekonomins ir kalbins verts sugretinimo ribas, kurios j
skatina geriausiu kalbos analogu laikyti aidim/aism [jeu]3.
2) Jau viduramiais enklas buvo apibriamas kaip dvipusis vienetas,
sudarytas i signans (signifikanto, yminiojo, arba juslins iraikos) ir signatum (signifikato, ymimojo, arba protu suvokiamo, konceptualaus turinio). Taiau santykis tarp i dali buvo mstomas pagal analogij su enklo
ir daikto santykiu. Kaip enklas ireikia, reprezentuoja, atvaizduoja,
knija daikt, taip ir signifikantas es ireikia, reprezentuoja signifikat.
Saussureas vlgi pasiprieina tokiam tradiciniam supratimui. Visur danai kartojamas jo silomas enklo palyginimas su popieriaus lapu, kuriuo
veicar kalbininkas nori pabrti signifikanto ir signifikato neatsiejamum
ir lygiavertikum. Daug maiau inomas, nors ne maiau ikalbingas yra
jo pateikiamas enklo palyginimas su chemine formule: i dvipus vienov
danai buvo lyginama su mogiko asmens, sudaryto i kno ir sielos, vienove. Toks sugretinimas ms netenkina. Geriau bt galvoti apie, tarkime,
vandens chemin sudt: tai vandenilio ir deguonies kombinacija; kiekvienas
i i element atskirai pamus neturi jokios vandeniui bdingos savybs
(1969: 145). is palyginimas leidia signifikant ir signifikat traktuoti kaip
vien santykinius kiekybinius dydius, tarp kuri nra jokio substancialaus
(prigimtinio) skirtumo, kuris leist vesti hierarchijos ar pirmumo ry, kaip
viduramikoje sampratoje, kur signifikantas buvo suvokiamas kaip antrinis, ivestinis, dirbtinis pakaitalas, atvaizdas, nevykusiai pamgdiojantis ir
3
Ekonomin vert tai pagal apibrim dvilyp vert: ji atlieka ne tik konstantos vaidmen konkrei
pinigini vienet atvilgiu, bet ir kintamojo vaidmen fiksuoto preks dydio atvilgiu, kuris jai yra etalonas. Kalbotyroje, prieingai, nra nieko, kas atitikt etalon. Todl achmat aidimas, o ne ekonominis
faktas Saussureui lieka itikimiausiu gramatikos atvaizdu. Kalbos schema galiausiai yra aidimas ir nieko
daugiau, L. Hjelmslev, Langue et parole (1943) in Essais linguistiques (Hjelmslev 1971a: 85). Taip pat
r. Derrida 2006: 80.
reprezentuojantis signifikat kaip original, t. y. kaip pirmin vaizd (idj, eidos) ir kilm [origine]. Sosirikoje sampratoje tarp signifikanto ir signifikato esama skirtumo, bet jis ne substancins, ne gamtins-fizins prigimties. enkl sudaranius elementus (signifikant ir signifikat) Saussureas
traktuoja ne kaip pozityvius, turiningus, bet kaip santykinius, diferencinius
ir negatyvius vienetus: Skirtumas daniausiai suponuoja pozityvius terminus, tarp kuri jis atsiranda, taiau kalboje yra vien tik skirtumai be pozityvi termin. [] signifikatas ir signifikantas, kiekvien atskirai pamus, yra
vien diferenciniai ir negatyvs (1969: 166).
3) Struktralistiniu poiriu paskiras enklas be sistemos nieko nereikia. Kalba nra sraas tarpusavyje nesusijusi termin (odi), kuri kiekvien sudaryt tam tikras garsas, sujungtas su tam tikra svoka (1969:
157). Kalbiniai enklai priklauso jau egzistuojaniai enkl sistemai ir btent
joje ir i jos jie gauna reikm, o ne i kiekvieno paskiro enklo santykio su
daiktu. enkl sistema nra tiesiog enkl suma, kratinys, sankaupa. Tai sudting santyki visuma, pagrsta tam tikromis veikimo taisyklmis. Todl
Saussureas ne kart odin kalb lygina su kitomis semiotinmis sistemomis
(achmat aidimu, pinigine sistema), kuriose kiekvienas elementas (achmat figra ar pinigas) pats savaime nieko nereikia, o savo vert gyja tik
per santykius su kitais duotos sistemos elementais.
Paprastai manoma, kad paskiri odiai turi reikm dar prie patekdami kalbin sistem. Taiau struktrins kalbotyros atstovai kaip tik mgina
pasiprieinti tokiam paplitusiam poiriui. Hjelmslevas, pabrdamas, kad
kalboje bet kokia reikm priklauso nuo konteksto, sako: Absurdika skirti
vien kontekstines reikmes nuo toki, kurios galt egzistuoti anapus bet
kokio konteksto [] Vadinamosios leksins tam tikr enkl [odi] reikms visuomet yra tik kontekstins, bet dirbtinai izoliuotos ar parafrazuotos4.
O Saussureas tvirtina, kad vienas atskiras elementas (enklas, odis, gramatin kategorija) nieko negali pasakyti, kaip i ties funkcionuoja kalba: Kai
tiesiog tvirtinu, kad koks nors odis reikia kok nors dalyk, kai laikausi
akustinio atvaizdo asociatyvaus ryio su svoka, atlieku operacij, kuri tam
tikru mastu gali bti visai tiksli ir suteikti tam tikr supratim apie tikrov, taiau tokiu atveju a niekaip neireikiu kalbinio fakto esms ir masto
(1969: 162). Be sistemos joks kalbinis vienetas neturt reikms. Kalboje
mes susiduriame ne su i anksto duotomis idjomis, o su i sistemos kylaniomis vertmis (1969: 162).
Tai galioja ne tik enklams, bet ir enkl sudaranioms dalims paski
ram garsui (signifikantui) ar svokai (signifikatui). Kalboje tiek garsai (fonemos), tiek svokos (sememos), tiek ir gramatins kategorijos vert gauna i
tam tikros artikuliuotos sistemos, kuriai jos priklauso. Jei odiai viso labo
4
Hjelmslev 1968: 67 (vertimas prancz k.; ios knygos originalas dan kalba pasirod 1943 m.).
67
68
reprezentuot i anksto duotas svokas, kiekvieno j prasm turt tikslius atitikmenis atskirose kalbose, o juk taip visai nra (1969: 161)5. Ne
tik garsai, bet ir svokos turi bti apibriamos ne pozityviai per savo turin, o negatyviai per savo santyk su kitais sistemos terminais. Pats tiksliausias j apibdinimas tai bti tuo, kuo kiti nra (1969: 162). Negana
to, Saussureo sitikinimu, nra taip, kad signifikantai ir signifikatai kakur
egzistuot atskirai vienas nuo kito dar iki kalbos, o vliau susijungt, susiporuot kalboje: kalboje gldi ne kokios nors idjos ir kokie nors garsai,
kurie egzistuot dar iki kalbins sistemos, bet vien i ios sistemos kylanios
svokins [conceptuelles] skirtys ir garsins skirtys. Tai, k enklas turi i
idjos ar i garsins mediagos, nra taip svarbu kaip tai, kas yra aplink j
kituose enkluose (1969: 166).
Tad struktralistiniu poiriu sistema yra pirmesn u bet kok j sudarant vienet. Anapus sistemos vienetas neturi jokios galios reikti.
II. 2. Nuo struktr alizmo prie dekonstrukcionizmo
Kaip visus iuos reikmins (enklins) sistemos santykius suvokia Derrida?
Vis pirma, Derrida usiima enklo idjos dekonstrukcija. enklo idja
jam svarbi tuo, kad ji savo kilme ir savo implikacijomis priklauso metafizikos
istorijai. Ji pagrsta pamatine metafizine juslikumo ir suvokiamumo protu,
kno ir proto (sielos) perskyra. Metafizika, kaip inia, remiasi dualistiniu
mstymu, kuris links savo pradi (kilm) ar savo pabaig (tiksl) konstruoti kaip monistin, t. y. pagrst vienio, vienovs, paprastybs, neskaidomumo, tapatybs principu. Metafizinis mstymas yra alergikas kitybei:
ia bet koks proto, logoso, nekos, mstymo, ego, to paties kitas (knas,
juslikumas, jausmas, ratas) arba atmetamas kaip svetimknis, paskelbiant
j melagingu, klaidinaniu, dirbtiniu, hierarchikai emesniu, antriniu, priklausomu, nesavarankiku, arba asimiliuojamas, sutapatinant su tuo paiu.
Taiau, kita vertus, btent su enklo teorija struktrinje kalbotyroje prasideda metafizikos kritika ir griet jos rib griovimas.
Tad Derrida, kritikuodamas Saussureo teorijoje visk, kas dar daro j
priklausom nuo metafizinio mstymo, kartu inaudoja visk, kas toje paioje teorijoje leidia griauti t mstym i vidaus. Ir ia jis pasitelkia kit
struktrins kalbotyros atstov Kopenhagos lingvistins mokyklos steigj
Hjelmslev.
5
Antai odis mouton angl kalboje reikia tik aviena o prancz ir gyv gyvn, ir jo ms (avien), ir
jo kail (avikail), ir tam tikro tipo mog, ir bang su puta ar debes. Tarkime, spalvin gama skirtingose
kalbose nra suvokiama vienodai, spalv pavadinimai jose sudaro skirtingas paradigmas. Skaiiaus samprata nra ta pati skirtingose kalbose (vienos kalbos turi tik dvi vienaskaitos ir daugiskaitos kategorijas,
kitos, kaip senovs graik ir lietuvi, be i turi trei dviskaitos kategorij, dar kitos turi triskait).
Lygiai taip pat skiriasi gimins, veiksmaodi laik kategorijos ir t. t.
Nors ir su tam tikromis ilygomis6, Derrida i esms seka Hjelmslevu,

nuosekliai realizavusiu struktralistinius principus, kuriuos kalbotyroje pirmasis suformulavo Saussureas, nors iki galo pats j nesilaik. Hjelmslevas
siekia dar labiau formalizuoti veicar kalbininko pasilyt kalbos samprat, apvalydamas j nuo substancializmo ir psichologizmo. Kopenhagos lingvistins mokyklos pradininkas nori aprayti kalb kaip algebrin sistem7,
taigi kaip gryn form, nebepriklausani nuo jokios substancijos nei
garsins-grafins, nei semantins: kalbotyra gali ir turi analizuoti kalbin form, nesidomdama prasme, kuri prijungiama prie dviej [iraikos ir
turinio N. K.] plotmi. [] Tuo bdu, prieinantis tradicinei kalbotyrai,
susiformuot tokia kalbotyra, kurios iraikos teorija nebt fonetika, paprasta gars teorija, o turinio teorija nebt semantika prasms teorija.
is mokslas bt kalbos algebra, operuojanti nevardijamais (t. y. vardijamais nemotyvuotai) dydiais [], kurie bt motyvuotai ymimi tik tada,
kai bt sujungiami su substancija (Hjelmslev 1968: 108109). Jis mano,
kad kiekvienoje kalboje galima nustatyti tam tikras schemas, tam tikrus
element kombinacij dsnius dar iki bet kokios j realizacijos realioje kalbinje vartosenoje. Formaliame lygmenyje abstrahavus bet koki semantin
ar garsin raik, element apibria vien tik taisykls, leidianios jam bti
ar nebti diskurse (Ducrot 1968: 80). Hjelmslevo kalbotyros (vadinamos
glosematika) naujumas struktralizmo istorijoje yra tas, kad ia struktra
[] atskiriama nuo to, k ji struktruoja (Ducrot 1968: 78). Hjelmslevas tai
daro vis pirma formalizuodamas kalbins skirties svok8.
Hjelmslevas remiasi Saussureo pastebjimu, kad kalbos sistemoje, kuri tiria kalbotyra, veikia ne empiriniai garsai ar raids, bet ideals j konstruktai fonemos ir grafemos9. Tiesa, Saussureas t idealum dar nusako
psichologistinmis svokomis10, kuri Hjelmslevas kaip tik mgina atsikratyti. Jei fonema, kaip ir grafema, yra juslika, bet ne empirika, jei ir viena, ir
6
r. Derrida 1972: 49, taip pat Derrida 2006: 83 ir toliau. Pagrindiniai Derrida priekaitai Hjelmslevui jo
naudojamos metafizins svokos, prieprieos (iraika/turinys, forma/substancija), nors pats
Hjelmslevas perspja dl j reliatyvumo ar slygikumo (r. 12 io straipsnio ina).
Taip realizuodamas paties Saussureo uuomin: Kalba tam tikra prasme yra algebra, turinti tik kompleksinius terminus (1969: 168).
Pasak Derrida, Hjelmslevas atsiejo fonologin princip nuo skirties principo ir ilaisvino formos svok, leidusi atskirti formali skirt nuo fonetins skirties (Derrida 2006: 80).
Pvz., empirikai garsas a gali bti tariamas vairiu tono aukiu ir skirtingu ilgiu, lygiai kaip ir raid a
gali bti raoma labai skirtingai, taiau a fonema ar grafema yra savotikas vis t empirini variant
invariantas ar modelis idealyb.
10
kalbin enkl sudarantys terminai abu yra psichiniai ir ms smegenyse susij asociacijos ryiu []
Pastarasis [akustinis atvaizdas] yra ne materialus garsas, grynai fizinis dalykas, bet psichinis io garso
spaudas, reprezentacija, apie kuri mums liudija ms jusls; jis yra juslinis, ir jei j vadiname materialiu, tai tik ta prasme, kad prieprieiname j kitam, apskritai abstraktesniam asociacijos terminui svokai (Saussure 1969: 98).
69
70
kita yra grynoji juslin forma, vadinasi, struktriniu poiriu phon ir graph
yra lygiaverts. Tuo tarpu Saussureas, nors ir tvirtina kalboje esant svarbi
tik form (santykius), o ne substancij, pirmenyb teikia fonetin substancij
turiniai kalbai, garsinei kalbai kalbjimui, nekai11. Be to, kalbinio enklo
iraik (signifikant) jis apriboja garsine iraika tuo, k tradicin kalbotyra vadino akustiniu atvaizdu, nors kitoje vietoje tvirtina, kad savo esme
jis [kalbinis signifikantas] visikai nra fonetinis, jis beknis, sudarytas ne
i savo materialios substancijos, bet vien i skiri, kurios jo akustin atvaizd atsieja nuo vis kit (Saussure 1969: 164).
Hjelmslevas ne tik panaikina substancij hierarchij, dar veikusi
Saussureo kalbotyroje, bet ir pabria jau Saussureo ikelt signifikanto ir
signifikato lygiavertikum (plg. Saussureo pateikt enklo palyginim su
popieriaus lapu ar chemine formule), parodydamas, kad jie paklsta tiems
patiems skirties principams: ir vieno, ir kito vert randasi per jo santykius su
gretimai esaniais elementais (sintaksiniai odi santykiai ar gars kombinacijos, leidianios susidaryti reikminiams vienetams morfemoms) ir per
jo santykius su j pakeisti galiniais analogikais elementais (paradigminiai
santykiai). Dar daugiau, Hjelmslevas usimena, kad iraikos (signifikanto) ir
turinio (signifikato), o taip pat formos ir substancijos svokos nra substancialios, jos santykins ir arbitralios12: tai, kas vienoje kalbos plotmje yra
iraika, kitoje plotmje gali virsti turiniu, taigi jie gali susikeisti vietomis13.
Remdamasis Hjelmslevu, Derrida daro ivad, kad kalboje joks elementas negali bti vien tik ymimasis, t. y. toks, kur visi kiti tik nurodyt, bet
kuris niek daugiau nebenurodyt ir bt sau pakankamas. Signifikatai
taip pat yra ymintieji, t. y. signifikantai, nes jie nurodo vieni kitus: Signifikatas ia visada jau funkcionuoja kaip signifikantas (Derrida 2006: 16);
11
Atitinkamai kalb-sistem jis apriboja sakytine, nekamja kalba [langue parle], atskirdamas j nuo raytins kalbos [langue crite]: Kalbotyros objektas apibriamas ne per raytinio ir sakytinio odio [mot
parl] kombinacij, sakytinis odis pats sau vienas sudaro objekt (Saussure 1969: 45).
Atsivelgiant funkcin j apibrt, nemanoma rodyti, kad vien i i dydi teistai galima vadinti
iraika, o kit turiniu, o ne atvirkiai (Hjelmslev 1968: 85); Tai, kas vienu atvilgiu yra substancija,
kitu atvilgiu tampa forma (1968: 110). Vlesniame darbe Hjelmslevas paaikina, kad substancija jis
laiko visk, kas nepriklauso formai, t. y. visas nagrinjamo objekto ypatybes, kurios konkreioje analizje
paliekamos nuoalyje ir nepanaudojamos j apibriant. Mat viskas, kas analizuojama mokslikai, yra
forminama. Todl tai, kas vienoje analizje gali bti laikoma neforminta substancija (formos likutis),
kitoje analizje gali tapti forma. Tad ios svokos yra reliatyvs, o ne absoliuts terminai (L. Hjelmslev,
La stratification du langage (1954) (Hjemslev 1971b: 56).
12
13
pvz., garsas a turi savo signifikat a garso vert, leidiani j atskirti nuo kit gars, taiau kai norima
gars urayti, garsinis signifikantas a virsta grafemos a signifikatu. i idj vliau komentuodamas
Rousseau tekstus, Derrida persako taip: Idja yra enklinama prasm tai, k odis ireikia. Taiau tai
taip pat ir daikto enklas, mano prote esanti objekto reprezentacija. Pagaliau i objekto reprezentacija,
enklinanti objekt [t. y. uimanti signifikanto padt N. K.] ir enklinama odio [t. y. uimanti signifikato padt N. K.] arba kalbinio signifikanto apskritai, taip pat gali netiesiogiai enklinti afekt arba
jausm. Kaip tik iame reprezentatyvios idjos (kuri yra sigifikantas arba signifikatas priklausomai nuo
vieno ar kito santykio) aisme Rousseau ieko paaikinimo (Derrida 2006: 356).
signifikatas pirmapradikai ir esmikai [] visada jau uima signifikanto

padt (Derrida 2006: 101). Todl Derrida tvirtina, kad kiekvienas elementas (nesvarbu, ar tai bt fonemos, grafemos, ar idjos, svokos, ar enklai,
ar odiai) i esms veikia pagal signifikanto princip: jis ymi kok nors kit
element, nurodo j per skirtum, jis priklauso skiri audiniui, tekstini
nuorod tinklui. Tad, Derrida supratimu, kalb sudaro ne signifikantai, nurodantys signifikatus, bet vien tik vienas kit nurodantys signifikantai.
Reikm formuojasi i signifikant aismo.
Manym, kad esama tokios duotybs, kuri niek nebenurodyt ir
ubaigt reikmini nuorod grandin, Derrida laiko metafiziniu prietaru:
Metafizika visuomet reiksi kaip noras iplti vienaip ar kitaip vadinamos
prasms esat i skirsmo (Derrida 1972: 44). Tok metafizin konstrukt
jis vadina transcendentaliniu signifikatu, mat bet kokioje metafizinje sistemoje jis laikomas tam tikra antjusline idealybe, mstomybe (tai gali bti
vadinama Idja, Svoka ar Tiesa), kuri esanti vis enklini nuorod pradia, kilm, altinis (idja, mintis es egzistuoja iki kalbos, iki enkl, ir
noras j ireikti pagimdo kalb, iraikas) ir kuri taip pat esanti j tikslas,
telos, pabaiga (kalbama tam, kad bt prieita galutins Idjos, Tiesos, su
kuria usibaigt btinyb naudoti kalb, jos nebereikt). Trumpai tariant,
metafizinis mstymas kalbos bei mstymo proceso pradioje ar pabaigoje
suponuoja esant toki paprastyb (vien) ir kartu idealyb (vien suvokiam
protu), taigi tok signifikat, kuris galt isprsti i kalb konstituojanio signifikant nuorod aismo (Derrida 2006: 16).
Derrida atmeta bet koki pozityvi duotybi buvim kalboje ir suabsoliutina Saussureo teigin, kad kalb sudaro vien negatyvios skirtys.
Saussureas vieninteliu pozityviu elementu kalboje laik enkl: Nors signifikatas ir signifikantas, kiekvien atskirai pamus, yra vien diferenciniai
ir negatyvs, j kombinacija tai pozityvus faktas; ir tai netgi yra vienintel
fakt ris, kuri turi kalba, nes kalbins institucijos esm btent palaikyti i dviej diferencini srang paralelizm (Derrida 2006: 166-167).
Derrida dekonstruoja enklo idj, tvirtindamas, kad bet koks kalbinis elementas tiek signifikantas, tiek signifikatas yra tik formali nuoroda
kitus elementus.
Vis dlto svarbu atkreipti dmes, kad tai i esms viduramikos, o
ne sosirikos enklo idjos dekonstrukcija. Derrida, atrodyt, tyia nepaiso Saussureo perspjim, kai is pabria, kad jo enklo idjos negalima
suvokti pagal analogij su metafizine dvasios ir kno priepriea14, taigi ir
negalima tapatinti su viduramika enklo samprata. Tik nesiningai ikreipdamas Saussure prancz filosofas gali tvirtinti: Tad semiologijos ar,
siauriau, kalbotyros mokslas signifikanto ir signifikato skirt pai enklo
14
r. ankstesn io straipsnio skyrel.
71
72
idj inoma, gali isaugoti tik isaugodamas juslikumo ir suvokiamumo

protu skirt, o kartu dar giliau ir slapiau isaugodamas nuorod signifikat,
galint gldti protu suvokiamoje sferoje iki tol, kol vyksta jo nuopuolis,
jo ivarymas juslins iapusybs ioryb (Derrida 2006: 25). Saussureo
kalbotyroje nemanomas joks be (ar anapus) signifikanto egzistuojantis signifikatas. Negana to, tik enklas gali nurodyti k nors kit (daikt ar kit
enkl), o signifikantas ne nurodo signifikat, bet j ymi, yra susijs su juo
abipuss implikacijos ryiu (kaip viena popieriaus lapo pus implikuoja kit).
Tuo tarpu Derrida signifikanto ir signifikato ry apibdina lygiai taip, kaip
viduramiais buvo apibriamas enklo ir daikto ryys, ir taip, kaip t ry
vliau nusako amerikietikosios semiologijos pradininkas Peirceas (taiau
tai nieko bendra neturi su Saussureo semiologija!): enklinimas, ymjimas
ia tapatinamas su nurodymu, nuoroda ir pakeitimu. Toks struktralistins
enklo sampratos ikreipimas (ar sutapatinimas su metafizine jos samprata)
ir leidia Derrida dvilypi (i signifikanto ir signifikato sudaryt) enkl
ryius paversti vienaplotmi signifikant nuorodomis vien kitus.
Tiesa, ikeldamas signifikanto princip, dekonstrukcinio mstymo
pradininkas tuo visai nenori pasakyti, kad dabar pirminis ar pirmesnis yra
signifikantas, o ne signifikatas. Ir juolab jis nesilo atsisakyti enklo svokos15. Jis tiesiog nori parodyti, kad signifikanto ir signifikato (ir, atitinkamai, juslikumo ir suvokiamumo protu, iraikos ir turinio ir t. t.) perskyra
yra manoma dl to, kad esama bendresnio skirties principo. i perskyra
yra turininga, nes implikuoja tam tikras substancijas (juslin, semantin ar,
kaip Saussureas sako, psichin), ir kaip tik dl to ji esanti antrin, ivestin.
Mat pirmin, pagal Derrida, yra formali skirtis arba skirsmo16 procesas: ia
kalbama ne apie konstituot skirt, bet apie gryn proces, gaminant skirt
iki bet kokio turinio apibrimo (Derrida 2006: 87). Skirsmas ess bet
kokio reikmingumo ar reikmikumo slyga: skirsmas yra ne daugiau
juslikas nei suvokiamas protu ir jis galina enkl tarpusavio artikuliacij
15
Suabejoj, kaip k tik padarme, signifikato ir signifikanto skirtimi, arba enklo apskritai idja, tuoj pat
turime patikslinti, jog ms abejon nesiremia nei kokia nors esama tiesos instancija, kuri bt ankstesn
u enkl, jam iorika ar u j auktesn, nei sitikinimu, kad galima panaikinti skirt. Kaip tik prieingai.
[] Btent ia dekonstrukcijos samprata ir ypa jos darbas, jos stilius savo prigimtimi lieka pasmerktas
bti neteisingai suprastas ir nepripaintas. [] bt kvaila [] daryti ivad, kad reikia pereiti prie ko
nors kito ir atsisakyti enklo ir kaip odio, ir kaip svokos (Derrida 2006: 26; taip pat r. 1 ina
p.32). Tai nereikia, kad reikia tiesiog visuose lygmenyse supainioti signifikant su signifikatu. Tai, kad
i priepriea ar skirtis negali bti radikali ir absoliuti, visai netrukdo jai funkcionuoti ir netgi bti tam tikrose labai plaiose ribose btinai. Pvz., be jos nebt manomas joks vertimas. [] vertimas praktikuoja
signifikato ir signifikanto skirt. Taiau i skirtis niekuomet nra gryna, ir juolab toks nra vertimas []
Vertimas niekada nereik ir faktikai nereikia kokio nors gryn signifikat perklimo, kuriuos ymintis
instrumentas (ar i vienos vietos kit perneantis signifikantas), einant nuo vienos kalbos prie kitos ar
vienos ir tos paios kalbos viduje, palikt nepaliestus ir nepaeistus. (Derrida 1972 : 31).
16
diffrance tai Derrida naujadaras. -ance priesaga ia ymi daiktavardio veiksmaodikum, procesual,
o ne substancial jo pobd. Nuo prasto odio diffrence (skirtumas, skirtis) is odis skiriasi tik rayba,
o ne tarimu.
vienos abstrakios srangos (pvz., fonetinio ar grafinio teksto) viduje arba

tarp dviej iraikos srang. Jis galina nekos ir rato prasta i odi
prasme artikuliacij, kadangi grindia metafizin prieprie tarp juslikumo ir suvokiamumo protu, be to, tarp signifikanto ir signifikato, iraikos ir
turinio ir t. t. (Derrida 2006: 87).
itaip paskui struktralistus i naujo apmstydamas reikms atsiradimo slygas, t. y. transcendentalin bet kokio reikmikumo sfer, struktralist vartot kalbos-sistemos svok Derrida nusprendia pakeisti archirato
svoka: kalba [] pati visada buvo ratas. Kitaip sakant, archiratas
(2006: 79). Jis taip daro todl, kad kalba (langue, logos) etimologikai ir tradicikai siejama su kalbjimu, neka, balsine, garsine komunikacijos sistema,
o netiesiogiai su racionalumu, protu, vidujybe, psichika, subjektyvybe,
tapatybe. Tuo tarpu ratas tradicikai siejamas su tapatybs prieybe kitybe (tai nekos kitas, jos antrininkas), iorybe, erdvikumu, besubjektikumu (erdvinimas kaip ratas yra subjekto tapimas nesaniu ir jo tapimas
nesmoningu (2006: 95)), o svarbiausia su skirtumu, nes jis yra tai, kas
skiriasi nuo nekos ir k kalbininkai netgi atskiria nuo odins kalbos kaip
sistemos17. Archiratas ymi pai artikuliacijos gali: mogaus gebjim artikuliuoti, t. y. analitikai skaidyti suvokiam pasaul dalis, prieprieas
(jusli ir proto, iraikos ir turinio ir t. t.) ir jungti tas dalis grandines
sintagmas, taip konstruojant tekstus (reikms esama tik tada, jei esti
sintez, sintagma, skirsmas ir tekstas (Derrida 1972: 46). Derrida ia remiasi dar viena genialia Saussureo valga, kurios is neipltojo ir iki galo
neapmst: mogui yra natrali ne nekamoji kalba, bet sugebjimas
konstituoti koki nors kalb, t. y. skirting enkl sistem, atitinkani
skirtingas idjas (Saussure 1969: 26).
Taigi archiratas Derrida teorijoje yra tokia transcendentalin sfera,
kuri nesusijusi su smons (subjektyvybs, proto, balso) sfera. Dar daugiau,
tai sfera, grindianti ne tik kalbos vartojimo (ia svoka Hjelmslevas pakeit
Saussureo silyt kalbjimo, nekos svok), bet ir kalbos-sistemos (Hjelsmlevas tai vadino schema) galimyb: Archiratas konstituoja ne tik schem, vienijani form su bet kokia substancija (grafine ar kokia kita), bet ir
sign-function proces, susiejant turin su iraika, nesvarbu, ar i bt grafin, ar ne (Derrida 2006: 83); Archiratas [] kaip visos kalbins sistemos
slyga (2006: 84). Archirato svoka leidia ymti ne tik odins, bet ir
bet kokios kitokios reikms radimsi grindiani apriorin sfer. Archirato
totalyb turt apimti visk, nieko neistumdama ir neredukuodama, neatsiribodama nuo jokios iors. Logosas buvo siejamas vien su mstania btybe, homo rationalis. (Pro)gramos esama visur: ji veikia tiek gyvoje gamtoje,
tiek dirbtiniuose mechanizmuose, tiek tarp racionali, tiek tarp iracionali
17
Kalba ir ratas yra dvi skirtingos enkl sistemos (Saussure 1969: 45) Taip pat r. Derrida: 2006: 79.
73
74
btybi (bet kokios gyvybs pagrindas lstel turi savo program, mogus
turi savo genetin program (kod), mainos (kompiuteriai) veikia pagal savo
programas). Jau Saussureas kalbjo apie tai, kad kalbos-sistemos mokslas, kalbotyra, tra tik bendresnio dar nesukurto enkl mokslo semiologijos dalis.
Archirato svoka pretenduoja tapti to bendresnio dar negimusio mokslo, kur
Derrida pavadina gramatologija (vietoj semiologijos), pamatine svoka.
II. 3. Skirtis k aip patyrimo slyga: tarp pdsako ir pak aitalo
Tai, k struktrins kalbotyros steigjai tiria kaip kalbins reikms
radimosi slygas, Derrida suvokia kaip apskritai bet kokios prasms
bet kokio patyrimo galimybs slygas. Todl kalbinink darbus Derrida skaito fenomenologikai18 ir j ikeltus principus ekstrapoliuoja visai
suvokiamybs sferai.
Kaip tik dl to Derrida pasinaudoja visikai kitokio tipo amerikietikja Peirceo semiologija, kuri kartu yra ir fenomenologija ir kurioje
ilaikoma viduramika trinar enklo struktra: ymimasis, ymintysis ir
referentas (daiktas). Peirceas jam parankus tuo, kad jis nagrinja ne tik dirbtines enkl sistemas, bet ir pat pasaul, o jame esanius daiktus suvokia
kaip enklus. Pasak amerikiei semiologo, daiktai, kaip fenomenai, nra
mums duoti tiesiogiai, netarpikai, bet jie savo raika mums duoda enkl
ir leidiasi interpretuojami. Pagal Peirceo [] fenomenologij, pati apraika neatskleidia esaties, ji duoda enkl. Knygoje Principles of phenomenology galima perskaityti: apraikos idja yra enklo idja. Taigi nesama kokio
nors fenomenalumo, kuris redukuot enkl ar j reprezentuot taip, kad
enklinamam daiktui pagaliau bt leista suspindti savo esaties vytjime.
Vadinamasis pats daiktas visada jau yra representamen, ivengiantis intuityvios akivaizdybs paprastumo (Derrida 2006: 70). Ir tai, pasak Derrida, yra pamatinis skirtumas tarp Peirceo ir Husserlio fenomenologijos, mat
pastaroji lieka radikaliausiu ir kritikiausiu esaties metafizikos atstatymu
(2006: 70). Neigdamas transcendentalinio signifikato galimyb, Derrida
neigia ir esaties galimyb, mat ios dvi svokos viena kit implikuoja: Formalioji signifikato esm tai esatis (2006: 31).
Esaties klausimas perengia kalbotyros ribas ir jau tiesiogiai siejasi su
tradicine filosofine patirties problematika. Tad ekstrapoliuodamas struktralist ikeltus reikms radimosi principus i kalbos patirt, Derrida
veda du papildomus aspektus, kurie nebuvo aktuals kalbos sistemoje: laik ir geism.
18
Kalbinink atliekamus teorinius judesius Derrida nuolat lygina su Husserlio transcendentalins fenomenologijos teoriniais judesiais. Antai struktralist atsiribojim nuo referento nuo empirinio pasaulio
jis interpretuoja kaip fenomenologin redukcij, kuri parengia ne kokio nors pasirodanio empirinio
fenomeno, bet paties jo pasirodymo struktros tyrim.
Derrida, atrodo, usimoja parodyti, kad tai, kas galioja kalbai, galioja
ir patiriai. Patirtyje, kaip ir kalboje, nra duotybi, niekas niekada nra
duotas kaip toks, nieko nra duota esatyje, dabartyje, bet viskas reikiasi
kaip vien element nuorodos kitus. Toks perjimas i kalbins patirtin
sfer paremtas paties Derrida nevardijama prielaida: mogika patirtis tai
ne daikt, empirini duotybi, bet reikmi patirtis. Tiesa, viename to laikotarpio interviu Derrida i prielaid priskiria Husserlio fenomenologijai.
Kalbdamas apie fenomenologin prasms svok, jis sako: Bet kokia patirtis tai prasms (Sinn) patirtis. Viskas, kas pasirodo smonei, viskas, kas
yra kokiai nors smonei apskritai, yra prasm. Prasm tai fenomeno fenomenikumas (Derrida 1972: 42). Atrodyt, Derrida, sekdamas Peirceu, sutapatina enkl ir fenomen. Reikm (prasm) Derrida suvokia kaip enkl,
o fenomenas, kaip ir enklas, jo manymu, turi t pai prigimt: jis ne daugiau iorikas nei vidinis, ne daugiau pasaulikas, nei psichinis, ne daugiau
realus nei idealus, ne daugiau forma nei igyvenimas (Derrida 2006: 63, 87).
Fenomenas, kaip ir enklas, skyla du elementus pasirodant juslin
dalyk (noem) ir igyvenam jo pasirodym (noesis)19. skilim i skirt jis vardija pdsako svoka: Negirdta skirtis tarp to, kas pasirodo, ir pasirodymo (tarp pasaulio ir igyvenimo) tai vis kit skiri, vis kit
pdsak slyga, ir i skirtis jau yra pdsakas (Derrida 2006: 89); Pdsakas
yra skirsmas, atveriantis pasirodym ir reikm (2006: 90)20.
Pdsako svoka pakeiia enklo svok. Ji paranki tuo, kad leidia
aprayti element santyk laikinmis esaties/nesaties kategorijomis, kurios
tampa susietos su erdvinmis struktromis. Pdsakas neigia absoliuios,
grynos esaties ir absoliuios, grynos nesaties galimyb, taip pat paprast j prieprie (Derrida 1972: 3738). Pdsak sudaro savotika esaties/
nesaties dialektika: tai nra absoliuti nesatis, bet nra ir kokio nors dalyko esatis, tai enklas, kurio vienintel funkcija ymti prajus, nesant
dalyk. Vis dlto pdsakas yra daugiau nei paprasta nuoroda: jis yra tai,
kas ulaiko, sulaiko laiko tkm j su()erdvindamas. Pdsakas ymi tok
ry su tiesiogine esatimi, kuris yra udelstas, atidtas, o nebesugrinama, nebeatstatoma, nebeprieinama esatis pasiekiama tik per savo nesat, savo enkl, erdvin ym, spaud. Pdsako svoka leidia Derrida
irykinti dvilyp skirties, skirsmo reikm dekonstrukcionizmo teorijoje: skirsmas ymi skyrimo-udelsimo gaminim (Derrida 2006: 38)
19
Ar noemos ir noesis skirtum galima prilyginti signifikanto ir signifikato skirtumui tai galt bti atskiros analizs tema, kurios ia nesiimsiu. Apsiribosiu tik konstatavimu, kad Derrida implicitikai atlieka
i paralel.
Pdsako svok Derrida ima i Levino. r. Derrida 2006: 9697. Taip pat Levinas 1999. Pdsako svokos
uuomin Derrida randa ir Saussureo kalbotyroje. Kalbdamas apie fonem, Saussureas j nusako kaip
psichin garso spaud: akustinis atvaizdas yra ne materialus garsas, grynai fizinis dalykas, bet psichinis io garso spaudas, reprezentacija, apie kuri mums liudija ms jusls (Derrida 2006: 98).
20
75
76
(Derrida inaudoja odio diffrer daugiareikmikum: jis reikia ir skirti,

daryti skirtum, ir udelsti, ulaikyti, atidti).
Dekonstruodamas Husserlio laiko fenomenologij (jis j perinterpretuoja pasitelkdamas psichoanaliz), Derrida tvirtina, kad esatis patirtyje
visada reikiasi ne kaip tokia, bet per savo pdsak. Husserlis links redukuoti savo paties atskleist pirmaprad esaties nevienalytikum (retencijos/
protencijos struktr), o Derrida kaip tik mgina j irykinti, kalbdamas apie pdsako neredukuojamum, nesuvedamum joki akivaizdi
esamyb. Jis tai daro parodydamas, kad, skirtingai nei aprao Husserlis,
laikin patirtis yra ne iaip komplikuot dabari linijin seka, bet ji veikia kaip keliaaukt erdvin struktra, kurioje kokios nors dabarties momento reikm ikyla per kit, daug vlesn dabart. Freudas tai vadina
udelsto veikimo, Nachtrglichkeit fenomenu: tai kokio nors vykusio dalyko poveikis, kur smon patiria ne tiesiogiai, ne esamu momentu, bet
pavluotai, post factum, kai pats dalykas jau prajs ir kai jis pradeda veikti
tarsi udelsto veikimo bomba.
Tad Husserlio suponuota laikins patirties vienov, Derrida pastebjimu, yra nuolat ardoma erdvikumo skaidymo, dalijimo, tarp bei nuotoli
vedimo principo, taigi ratikumo principo. reikm formuojasi tik
skirsmo tutumose: i netolydumo ir suskaidymo atskirus vienetus, i to,
kas nepasirodo, atsitraukimo ir susilaikymo (Derrida 2006: 95). Dl to patirianiam subjektui tampa neprieinama ne tik kokio nors dalyko esamyb
kaip paprasta akivaizdyb, bet ir jis pats patiria nuolatin nesutapim su savimi, savs praradim. ios netektys, stokos bei praradimai gimdo jo geism:
esaties, tikrovs, tiesos, savs kaip tapataus sau visko, k Derrida vadina
transcendentaliniu signifikatu, geism 21.
Geisminio santykio apraymui Derrida pasitelkia dar vien nauj pakaitalo-priedo [supplment] svok. Laikinje struktroje reikmin nuoroda,
enklas virsta pdsaku, tuo tarpu geisminje struktroje jis virsta pakaitalu:
vienas elementas ne iaip nurodo kit, bet nurodydamas j pakeiia, pamaino, tampa esamo dalyko pakaitalu, substitutu, o kartu priedu, upildaniu
tui esamybs viet, jos stok.
Tad dekonstravs metafizin enklo samprat (jo kaip signifikanto ir signifikato, juslins iraikos ir protu suvokiamo turinio skirt) ir redukavs
enklo idj signifikanto princip, Derrida ne atmeta enklo idj, bet pasinaudoja Saussureo bei Hjelmslevo pateiktais enklikumo apraymais. I j
jis perima ekonomikumo pakeitimo, pamainymo princip ir aismo formali nuorod princip. iuos principus Derrida teorijoje knija naujos svokos, gimusios i redukuoto (dekonstruoto) enklo idjos: pakaitalo (substituto)
ir pdsako svokos. Jos ir tampa svarbios, analizuojant to paties ir kito santyk.
21
enklo emancipacija savo ruotu pagimdo esaties geism (Derrida 2006: 95).
II. 4. To paties kitas arba kitas-tame-paiame

archir ato struktrose
Pirmojoje knygos Apie gramatologij dalyje t pat ir kit atstovauja neka
ir ratas. Vakarietiko mstymo tradicijoje (pradedant Platonu, baigiant
Saussureu) viepatavo tam tikras rato ir nekos santykio tipas. neka visada
buvo apibriama kaip pirmin, netarpikai susijusi su balsu, protu, logosu,
prasme, kitaip sakant, ji visuomet buvo suvokiama kaip sau tapatus, su savimi
sutampantis arba savo autonomijos nuolat siekiantis logosas. O ratas buvo
suvokiamas kaip nekos kitas, kaip antrinis, ivestinis jos priedas, dirbtinis
pakaitalas, atvaizdas, nevykusiai pamgdiojantis ir reprezentuojantis nek
kaip original, t. y. kaip pirmin savo vaizd ir kilm. Remdamasis vairiais
pavyzdiais (tarkime, Platono dialogu Faidras ar Saussureo samprotavimais
apie nekos ir rato santyk) Derrida mgina parodyti, kad ratas, kuris iki
tol buvo laikomas nekai ioriku dalyku, nekos atvaizdu, i ties veikia jos
viduje. Kitaip sakant, neka, kalbjimas yra pajungtas ratikumo principui.
iame straipsnyje plaiau noriau apsistoti ties antrja knygos Apie
gramatologij dalimi, skirta Cl. Lvi-Straussui ir J.-J. Rousseau. ia nekos
ir rato prieprie keiia gamtos ir kultros priepriea, o to paties ir kito
santykis apraomas kaip vieno subjekto (a) santykis su kitu.
Lvi-Strausso atveju kitas tai pirmyktje bendruomenje gyvenanti nambikvar gentis, reprezentuojanti gamt, autentik bt, o j tyrinjantis antropologas (pats Lvi-Straussas) atstovauja kultr, civilizacij.
Rousseau atveju kitas tai moteris, jo vadinta Mamyte. Noriau atkreipti dmes, kad nors kitas yra skirtingos prigimties (vienur svetimtaui
bendruomen, kitur konkretus artimas mogus), taiau abiem atvejais
tiesiogin a (t.y. paties Lvi-Strausso ar Rousseau) santyk su kitu i ties
nuolat ugoia santykis su kito vaizdiniu, su kitu kaip i alies stebimu ar
sivaizduojamu objektu.
Lvi-Straussas, siekdamas atsisakyti kabinetinio mokslininko pozicij, vyksta gyventi pirmykt bendruomen, taigi velgia j jau tarsi ne
i alies, bet i vidaus. Taiau nepaisant to, jis vis dlto lieka ap-raintojas,
etno-logas, kurio apraymuose is kitas visada ikyla kaip stebjimo objektas, o ne kaip subjektas, su kuriuo bt sueinama tiesiogin santyk per
pokalb, nek 22.
Lygiai tas pats rykja ir Rousseau Ipainimuose. Rousseau ima juos
rayti pasitrauks nuo vis moni ir usidars nuo visuomens: Mgiau
draugij, kaip ir kiekvienas kitas mogus, jeigu nebiau tikras, kad ten
22
io tipo Lvi-Strausso lauko darbas [travail du terrain], kai tyrinjamos kultros mons tik stebimi i
alies ir aprainjami, bet neskatinami patys kalbti, interpretuoti savo kultr, umegzti dialogin santyk su antropologu, buvo kritikuojamas vlesni kultros antropolog (pvz., amerikiei antropologo
P.Rabinowo).
77
78
a pasirodau ne tik nepalankioj viesoj, bet ir visai kitoks negu esu. Tad
pasirinkau tok gyvenimo bd, kuris labiausiai man tinka: rayti ir slptis.
Jeigu gyveniau vis akivaizdoje, niekas niekuomet nebt suinojs, ko esu
vertas23. I i eilui aikja, kad tiesiogin Rousseau esatis kit akivaizdoje jam atrodo nepakankama, jai trksta tiesos bei verts idealybs, kaip
sako Derrida. Tiesiogin juslin, knika esatis ikeiiama vert, realyb
ikeiiama idealyb, btis ikeiiama ties. Reikia paymti, [] kad
nekos pakeitimas ratu yra kartu ir esaties pakeitimas verte: itaip paaukojamas a esu arba esu ia ir dabar, teikiant pirmenyb tam, koks a esu arba
tam, ko esu vertas (Derrida 2006: 189). Rousseau pasirenka bti nesaniu
(tai nra buvimo prieyb, bet tam tikras buvimo bdas per tekst, per
enklus) ir rayti.
Panaus modelis veikia ir Rousseau santykyje su jo geidiama moterimi.
Jis atvirai prisipasta, kad geriausiai jausdavosi tada, kai Mamyts nebdavo
alia, kai nei jis j matydavo, nei jai buvo matomas: Koks didelis buvo mano
prieraiumas, pajusdavau tik tada, kai jos nematydavau (Rousseau 2000:
119). O jo slepiamas geismas reikdavosi per substitutus, pakaitalus (globjos
drabuius, daiktus, jos aplink), kuriais jis audrindavo savo vaizduot.
Rousseau tekstai leidia Derrida pademonstruoti, kad subjekto tapatyb
sau, artumas sau, esatis sau yra nemanoma, nes subjektui nepakanka inoti,
kad jis yra, jam reikia inoti, koks jis yra, t. y. ko jis yra vertas, kokia yra jo
bties reikm. Biai reikia jos priedo reikms, verts, kuri kartu tampa
ir pakaitalu. i savo bties reikm subjektas gali gauti tik i kito subjekto.
Taip rykja dvilyp subjekto btis btis savyje ir sau ir btis kitam
aprayta dar Hegelio. Derrida naas i i idealistins vokiei filosofijos
ateinani problematik tai smons susidvejinimo susiejimas su ratu. Jis
parodo, kad subjekto tapatyb konstituojama savo esat paveriant enklais
tekstu. Kitas asmuo tampa a savireprezentacij (ipaini) skaitytoju,
nefiziniu vertinaniu vilgsniu. Tai, k spekuliatyvi vokiei filosofija aprao kaip smoni peripetij intersubjektiniame santykyje, dekonstrukcionizmo
pradininkas pateikia kaip reikms gamybos peripetij bet kokios tapatybs (tiek
subjekto, tiek daikto) konstitucijoje. Sau tapaios bties, esamybs (buvinio)
skilimas i vidaus ji visada reikiasi tik per kit, t. y. per atrodym, pasirodym, fenomen perengia subjekto ir smons problematikos ribas ir
tampa universalia bties (ontologijos) ir fenomeno (fenomenologijos) problematika. Derrida manymu, reikm tuo paiu principu gaminasi tiek gyvo,
tiek negyvo, tiek smons, tiek kalbos sferoje.
Be to, Rousseau tekstai leidia Derrida parodyti, kaip pakaitalai, taigi,
enklikumas veikia ne tik santykyje su savimi, su savja btimi, bet ir su
kitu asmeniu: jie veikia paios spontanikiausios, ikirefleksins jausmins,
23
Citata paimta i lietuviko vertimo: Rousseau 2000: 129.
geismins patirties erdyje24. Reikt paymti, kad geismas Rousseau tekstuose subjekt susieja ne tik su kitu asmeniu, bet ir su savo knu: Knikumas tai geismas apskritai, vien lyt traukiantis prie kitos (Rousseau 2000:
233)25. Tad ne tik smons, bet ir knikumo, juslikumo, geismo plotm paklsta enklo, signifikanto, arba pakaitalo, o dar bendriau skirties logikai.
ie Derrida nagrinjami Lvi-Strausso ir Rousseau apraymai man atrodo svarbs tuo, kad juose irykja tam tikra kito samprata. Kitas ia veikiau
yra vaizdinys nei konkretyb, su kuria tiesiogiai bendraujama. Kitas a priori
suvokiamas opozicini veri struktroje: jis yra svarbus tik tiek, kiek atstovauja tam tikr bendryb, abstraki pozityvi vert (iuo atveju gamt
arba tikr, autentik egzistencij). Todl drsiau tvirtinti, kad ia akivaizdiai veikia tas pats santykio su kitu ir poirio kit modelis, kaip ir Hegelio, o vliau i dalies Sartreo, kurio santykio su kitu apraymams takos dar
Hegelis, filosofijose. Konkretus gyvas, tiesioginis, juslinis santykis su kitu,
sekant idealistine, spekuliatyvia mstymo tradicija, yra antrinis dalykas. Pirmesnis yra smons santykis su savimi, jai siekiant atsiriboti nuo bet kokio
kito (ne-a), ir tik vliau kitas aptinkamas ioriniame pasaulyje26. Tad io
tipo filosofijoje kitas i pat pradi duotas spekuliatyviai, kaip ikipatirtin
abstrakcija, kaip to paties kitas. O jeigu jo siekiama ioriniame pasaulyje,
tai vien tam, kad tas pats (a) galt susigrinti prarast savast, tapatyb,
autentikum, natralum.
Derrida nekelia klausimo, kodl ir i kur atsiranda toks santykis. Jis
j pateikia kaip vienintel santykio su kitu model ir jam rpi parodyti io
santykio ekonomijos mechanizm, veikiant per prieprieas /sava/ vs /svetima/, /bties trkumas, nuostolis/ vs /jo kompensacija vertmis, reikmmis,
pakaitalais, substitutais/. Mano manymu, tok santykio su kitu model kai
tarp to paties ir kito veikia atvaizdo arba substitucijos (pakaital) logika
lemia paios kalbos kaip (archi)rato samprata.
Ankstesniuose skyreliuose mginau parodyti, kad Derrida filosofijoje
kalba, kaip reikminimo, prasms gaminimo procesas, yra formalus skiri
aismas. Formalumas ia ymi tam tikr redukcij: tai bet kokio pozityvaus
turinio (tiek juslins, tiek psichins substancijos) suskliaudimas. Derrida
24
i neisakoma, bet Derrida apraymuose numanoma mintis lydi ne tik Rousseau, bet ir Lvi-Strausso tekst komentarus, kuriuose jis parodo, kad net pirmykts bendruomens mons, nors nemokantys rayti,
atsiradus raaniam antropologui, galiausiai uiuopia ratikumo, enklikumo esm ir sugeba ja pasinaudoti (r. Derrida 2006: 168 ir toliau). itaip Derrida siekia parodyti, kad nra jokios mogikos prigimties
iki enklo, iki rato, kaip nra jokios nekaltos visuomens iki prievartos (r. 2006: 157, 178 ir t.).
25
Neaiku, ar Derrida pasirayt po iais Rousseau odiais, bet jis bent jau nepateikia kitokio knikumo
supratimo.
26
mano sryis su kitu negali bti suvoktas, jeigu jis nra vidinis neigimas [] Tad kito asmens kno
pasirodymas nra pirminis susitikimas. Prieingai, tai tik mano santyki su kitu, o btent to, k mes
pavadinome kito suobjektinimu, epizodas. Kitaip sakant, kitas i pradi man egzistuoja, o tik po to a j
suvokiu per jo kn Sartre 1942: 379.
79
80
nesvarbu, kas su kuo skiriasi, svarbu, kad esama skirties, kuri jis suvokia
formaliai. Tai gali bti skirtis tarp juslikumo ir suvokiamumo protu (metafizin skirtis), tarp sistemos ir jos realizacijos (lingvistin skirtis tarp kalbos ir
nekos), tarp intencijos ir jos objekto (fenomenologin skirtis), tarp esaties ir
nesaties (ontologin skirtis), pagaliau, tarp a ir kito subjekto (intersubjektin
skirtis). Derrida visa tai suvokia kaip vien ir t pai skirt, t. y. jis nedaro
skirtumo tarp i skiri. Tokia skirtis veikia pagal t pat princip: ji veikia
kaip nuoroda, pdsakas ir/arba kaip pakaitalas. Todl vieno subjekto tiesioginis santykis su kitu kaip tokiu tokioje sistemoje nemanomas: jis visuomet
tarpintas vaizdini, pakaital, substitut. Kitas ia niekada tiesiogiai nepasirodo, pats savaime, be sistemos jis nieko nereikia, be to, jis visuomet tra
a smons kitas, to paties kitas arba kitas-tame-paiame.
Kitas, kaip ir tas pats dekonstrukcijos teorijoje tra tik tuia forma, kuri
kiekvienu konkreiu atveju gali bti pripildyta skirtingo turinio. Kaip ir kalbotyroje, tas pats ir kitas tai tik realiatyvs vienas kit implikuojantys
terminai. Derrida rpi parodyti, kad ten, kur konstruojama tapatyb (savastis), ji neapsieina be kitybs: kityb veikia tapatybs viduje, ji niekada nra
jai visikai iorika. Dekonstrukcija operuoja bendromis tapatybs ir kitybs
kategorijomis ir teigia, jog nra grynos tapatybs, kaip nra grynos kitybs,
taigi nra jokio absoliutaus Kito.
III. A ir kitas levino filosofijoje
Aptarus, kaip Derrida filosofijoje suvokiama reikm (vert) apskritai ir kaip
atitinkamai suvokiama kitybs reikm (ir kartu skirtumas tarp to paties ir
kito), galima geriau suvokti Derrida kritik Levino atvilgiu.
Remdamasi Derrida straipsniu Prievarta ir metafizika, aptarsiu pagrindines jo kritines pastabas, susijusias su to paties ir kito klausimu, ir kartu
kaip, mano manymu, jos paveik Levino minties eig, irykjani antrajame svarbiausiame veikale Kitaip negu btis, taip pat vlyvesniuose straipsniuose, surinktuose rinkin Apie Diev, ateinant mstym.
III. 1. A tarp tapatybs ir patybs
Derrida kritikuoja Levin vis pirma u tai, kad is savo knygoje Totalyb ir
begalyb a [moi] tapatina su tuo paiu [le mme], o kitas [lautre] jam
visada yra tik kitas asmuo [autrui].
Sau tapataus, su savimi sutampanio a (ego) idja, vyravusi visoje naujj laik filosofijos tradicijoje, buvo sukritikuota ir kvestionuota dar XIX a.
pabaigoje. Derrida, kaip ir kai kurie kiti XX a. filosofai, iuo poiriu nieko
nauja neiranda, tik ipltoja subjekto dekonstrukcij, parodydamas, kad
grynas, sau tapatus ego tra filosofinis konstruktas, kuris atsiranda paalinant visk, kas laikoma ego kitu (ne-a), taiau toji kityb vairiais pavidalais nuolat dalyvauja konstituojant ego tapatyb.
Derrida pastebjimu, nors Levinas ir prieinasi filosofinei tradicijai, vis
dlto i jos perima i a kaip to paties samprat. Tiesa, knygoje Totalyb
ir begalyb Levinas silo nepainioti tapatybs [identit] ir patybs [ipsit].
Taiau Derrida priekaitas teisingas: jis visgi a dar implicitikai tapatina su
tuo paiu.
Levinas nelieka indiferentikas iai Derrida kritikai. Knygoje Kitaip
negu btis jis imasi rykinti sudtin subjektyvybs struktr. Subjektyvyb
Levinas atskiria nuo smons ir imasi kalbti apie kityb, kuri subjekto viduje veikia kitaip nei smons viduje: Subjektyvyb yra struktruota kaip
kitas Tame Paiame, bet kitokiu bdu nei smon (Lvinas 1978: 46). Tol,
kol ego suvokiamas vien kaip pastanti smon, kitas visada jai yra koreliatyvus kaip tema ar reprezentuota esamyb. Todl mstanio ego viduje esani kityb, arba vidin negatyvum (ne-a), Levinas laiko regimybe, iliuzija,
savs identifikavimo modusu, To Paties aismu (1978: 139). Ego viduje
esanti vidin skirtis, pamatin ir autochtonika kityb (nesvarbu, ar ioji
turt ne-a pavidal, ar kokio nors psichoanalitinio didiojo Kito pavidal) jam yra netikra kityb (1978: 162).
Sugrdamas prie anksiau darytos tapatybs ir patybs perskyros, knygoje Kitaip negu btis Levinas j ipltoja. Tapatyb jis susieja su smone, o
patyb su subjektu. Pats [soi] nereikia to paties [le mme], patyb nra
tapatyb, ji nesubstancika. Negana to, Levino filosofijoje patyb net nra
smons ar savimons modusas, kitaip sakant, ji neymi savirefleksijos, smons sugebjimo susidvejinti, atsigriant save, save pai paveriant apmstym objektu 27. Smon tai jau a [je]. Ji tra tik tam tikra subjekto
dalis jo aktyvus buvimo bdas per mstym (painim) bei kalb. Po ja
ar iki jos slypi pats. J bt galima sieti su knika subjekto egzistencija,
kuri ankstesn u smon ir j apima. Tokia paralel su Heideggerio daroma
perskyra tarp smons ir egzistencijos, tarp mstanio ego ir egzistuojanio
Dasein nors ir galima, vis dlto nra tiksli ir reikalauja tam tikr ilyg.
Pats nra visikas haidegerikos egzistencijos atitikmuo, nes Dasein vokiei mstytojas nusako daugiausia aktyvumo modusais ir sieja j su mstymu28. Tuo tarpu Levinui pats reikia vykstani dalyk savaimingum,
kai tas, su kuriuo tie dalykai vyksta, nra j autorius, iniciatorius, atlikjas,
27
Tuo ji skiriasi nuo Paulio Ricuro soi (ipse) sampratos. Ricuras savo hermeneutikoje daro perskyr tarp
substancins, daiktikos tapatybs (idem, le mme), leidianios bet kok buvin atpainti kaip t pat (pagal tas paias pasikartojanias savybes, ypatybes), taigi j identifikuoti, painti, ir asmens tapatybs (ipse,
soi), garantuojanios subjekto veiksm vienov ir jo atsakomyb u savo poelgius. r. Ricur 1990.
28
Apie tai plaiau r. Levinas 2001 Apie rpesio nesukeliant nepakankamum; taip pat Keryt 2001: 44.
r. taip pat 31 io straipsnio ina.
81
82
bet yra pasyvus kentjas29. Kalbant apie subjekt, pats ymi jo nesutapim su savimi, neprilygim sau, kuris reikiasi per knik jo bt. Subjektas
yra ne iaip siknijs, jo knikumas susijs su laiku (ia paralel su Heideggeriu akivaizdi), o laike knika btis skleidiasi kaip nuolatinis savs praradimas, savosios bties stoka, trkumas, pasireikiantis per senjimo proces:
mogus nra paprasiausiai gyvenantis pasaulyje, bet jame senstantis ir i
jo pasitraukiantis kitu bdu nei per prieprie, i jo pasitraukiantis pasyviai sendamas (pasitraukimas, miriai galbt suteikiantis jos paios prasm,
uuot apmstant j remiantis neiginiu, t. y. sprendiniu)30.
Nors pats nesutampa su smone, jis vis dlto nereikia jos prieybs nesmoningumo ar anoniminio kno egzistencijos, kaip Merleau-Ponty filosofijoje31. Anoniminis nesmoningas knikumas suartina
mogaus kn su suobjektintu knu-organizmu. Esama daugybs dalyk,
kurie nutinka ms knui mums to nepastebint ir apie tai nieko neinant
(pvz., mediag apykaita, nerv sistemos funkcionavimas ir pan.). Visa tai
vyksta pasyviu modusu. Taiau Levinas kalba ne apie tok pasyvum. Jis
pasyvum susieja su subjektyvybe ir su paia jos aimi asmenikumu.
Kokiu bdu pasyvumas sukimba su asmenikumu, Levinas neaikina.
Manyiau, tokia sankaba tampa manoma todl, kad pasyvi knik bt
jis suvokia kaip kentjim ar, tiksliau, ksm (apskritai siknijimas savaime
Levinui susijs su nemotyvuotu kentjimu (Lvinas 1978: 172, 186)). Levino apraomi pasyviu modusu patiriami dalykai, kaip antai nemiga, skausmas, liga, senjimas, vienoks ar kitoks negalumas, subjekt itinka ne be jo
inios (skirtingai nuo t, kurie nutinka jo organizm), nors ir be jo valios
(ar net prie jo vali), ir j palieia tiesiogiai. io tipo patirtys neleidia subjektui savs patirti kaip visikai sutampanio su savimi, kaip savasties, nes
tai j itinkanti kityb, kuri tampa jo kno ar jo egzistencijos dalimi. [A]
Pats [le Soi-mme] yra iapus sutapimo su savimi (Lvinas 1978: 178). Taip
subjekto btis, jo egzistencija reikiasi kaip stokojanti, patirianti deficit:
[a] pats nelygyb sau, bties deficitas, pasyvumas [passivit] ar kantryb
[patience] (1978: 169). Ir vis dlto toji egzistencin stoka, trkumas visuomet
yra mano stoka. i kityb nra svetimyb, ji susijusi su manybe. Skausmas
io reikinio pdsak Levinas aptinka paioje kalboje, kurioje sangros dalelyt si (pranczikai se) ymi
ne tik autorefleksyvum, su savimi paiu atliekam veiksm, bet ir savaime, pasyviu modusu vykstant veiksm (pvz., reikalai gerai klostosi, man iandien nesirao, jiems sekasi, kakas jam darosi).
Prancz kalboje i pasyvin forma vartojama daug daniau nei lietuvi. ia sakoma mintys mstosi
(les penses se pensent), t. y. yra mstomos, batai maunasi (la chaussure se met), t. y. yra maunami,
sriuba valgosi (la soupe se mange), t. y. yra valgoma ir t. t.
29
30
Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 215.
31
Tiesa, Merleau-Ponty vartoja ne vard soi, bet beasmenin vard on: turiau sakyti, kad manyje yra
juslikai suvokiama (on peroit en moi), o ne a suvokiu (Merleau-Ponty 1945: 249). Apie tai plaiau r.
Keryt 2006.
ar negalumas yra susijs tik su tuo asmeniu, kur jis itinka, lygiai taip
pat kaip ir Heideggerio apraoma mirtis (btis-myriop). Jis nra nei subendrinamas (inojimas, kad kiti taip pat kenia ir mirta, n kiek nepakeiia
mano kanios intensyvumo), nei perduodamas ar pasidalijamas (negaliu
savo skausmo atiduoti kitam, tai visada bus mano ir tik mano skausmas).
Todl uuot subjekt pavertusi svetim sau, prieingai, ioji patyb, kaip
deficitin btis-savyje (1978: 179), j palieia kaip vienatin a.
Galima bt tvirtinti, kad lygiai taip pat nepasidalijamas ir vien tik
mane palieiantis yra apskritai bet koks mano patiriamas pojtis. Taiau k
nors patirdamas juslikai, tebnie ir pasyviai, a isaugau pasirinkimo laisv: visuomet galiu atsisakyti tokio patyrimo (umerkti akis, uiaupti lpas,
usikimti ausis). Tuo tarpu Levin, atrodyt, domina tik tokio pobdio
patyrimas, kurio atvilgiu a nesu laisvas, kuris mane itinka nepalikdamas
man laisvs rinktis priimti ar atmesti32. Neatsitiktinai jis skiria du pasyvumo modusus: 1) tradicinis pasyvumas, kuris yra tam tikras aktyvumo modalumas: arba tai gali bti inercijos bsena, i kurios istumia koks nors veiksmas, ar, prieingai, kuri tampa kokio nors veiksmo, kokios nors prieasties
padariniu, arba tai gali bti smons imlumas [rceptivit], gebjimas priimti
i pasaulio ateinanias duotis, smons pasyvios sintezs; 2) netradicinis pasyvumas, Levino vadinamas u pasyvum pasyvesniu pasyvumu (Lvinas
1978: 138, 147, 192; Levinas 2001: 123124, 215, 334), arba paeidiamumu
[vulnrabilit], jautrumu [sensibilit; susceptibilit]; jis ymi smonei nepriklausani, ikipatirtin, taigi iki-apriorin sfer ir jis nra veiksmo koreliatas;
tai toks prisimimas, kuriame kakas gaunama neimant, priimama be jokio
sutikimo33. Atskirdamas iuos du pasyvumus, Levinas juos netgi suprieina:
32
Tokios pasirinkimo laisvs neturiu taip pat ir mirties atvilgiu (tiesa, galiu pasirinkti saviudyb, bet
negaliu pasirinkti nemirties, negaliu nepriimti prisiartinusios mirties). Vis dlto Heideggeris, Levino
poiriu, bt myriop aprao galios svokomis: Taiau tai, kas vis dlto stebina ioje analizje, kurioje jau linkstama mogikumo prasm suvokti remiantis pasyvumu ir pasyvu, pasyvesniu u bet kok
ksm ir bet koki kantryb, kurie tiesiog susij su veiksmais, taigi ioje analizje vis dlto stebina
itikimyb prisimimo, supratimo, pagavos idjai, stebina staigus drsos proveris pro pasyvum. Btis
miriai arba btis myriop tai dar galia bti, o mirtis, pagal daug reikiani terminologij, yra negalimybs galimyb, bet anaiptol ne kratutin akimirka, iplta i bet kokio prisimimo, ir anaiptol ne
galios negalimyb, esanti u bet kokio susigaudymo bei nesusigaudymo rib ir u bet kokio primimo,
grynojo pagrobimo rib (Levinas 2001: 152).
33
Atitinkamai Levinas skiria du pri(si)mimo tipus: rception ir susception. Susception prancz kalboje
labai retai ir tik siaurame kontekste (teologijoje) vartojamas odis, atjs i lotyn kalbos susceptio. i
svok Levinas atskiria nuo tradicins klasikinje filosofijoje vartotos svokos rception, taip pat reikianios primim, taiau nebeturinios emumo, nusieminimo, buvimo apaioje (sub-) konotacijos,
nes vartojamos su priedliu (re-), reikianiu pakartotin arba atgalin, susigrinant veiksm (recepto
(lot.) atsiimti, imti pakartotinai). Lygiai taip pat susception Levinas atskiria nuo kito panaios reikms
odio assomption, filosofiniame kontekste gavusio primimo protu reikm ir yminio tam tikr
smons aktyvum suvokimo akte (lot. assumere imti su savimi). Lotynikas veiksmaodis suscipere
reikia imti i apaios, patirti, igyventi (sub po, apaioje, capere imti), o i jo kils prancz kalbos
odis susceptible reikia gebantis patirti jausm, igyvenim; jautrus. Taigi susception tai paradoksalus
primimas be imlumo, pasyvus mimas, per kur imantysis visikai pasiduoda tam, k priima, tai jo jautrumas jautrumo galia, pasireikianti kaip negaljimas nesureaguoti, neatsakyti.
83
84
Tai mano pirmapradis jautrumas [susception]. Pasyvumas dar iki bet kokio
imlumo [rceptivit] (Lvinas 1978: 195).
A, kuris pasyviai priima iki bet kokio imlumo, yra ne smon, ne painimo ir galios subjektas, bet siknijs ir todl paeidiamas bei jautrus subjektas. Skirtingas subjektyvybs formas Levinas taip pat paremia paia prancz
kalba. Joje vartojami dviej ri pirmo asmens vardiai: 1) veiksmo atlikj
ymintis a [je], kuris yra sau tapatus ir neutralizuotas kiekvienam galiojanti
bendryb, Ego kategorijos reprezentantas; 2) objektinio papildinio reikm turintis, galininko, seniau lietuvikai vadinto kaltininku (accusatif ), linksnio
a [moi], kuris nevartojamas su jokiu veiksmaodiu, bet danai vartojamas
atsakant klausim, kvietim. Moi yra individualizuotas, suasmenintas soi.
Santykyje, susitikime su kitu veikia ne ego, ne a [je], bet moi kaltininkinis a, kur kreipiasi kitas asmuo, kuris j uklausia, kuris jo prao ir
kuris netgi j persekioja. Todl Levinas a vadina kitam nuolat skolingu,
savj vardinink (bet kokio buvinio tapatybs linksn nominatif ) praradusiu, kaltininko situacijoje esaniu subjektu. Susitikdamas kit, a tampa
paeidiamas, jautrus ir kartu negalintis neatsakyti, negalintis nereaguoti kito
kreipimsi, praym. Taip ikyla visai nauja, iki tol filosofijoje negirdta subjektyvybs prasm: bti subjektu tai ne bti visa ko pagrindu (sub-jectum),
o bti tuo, kuris privalo visk pakelti (su-porter) kaip nat, kuri ant jo gula ir
kuriai jis yra pajungtas (a-ssujetti), atiduotas, pavstas (Lvinas 1978: 183).
to paties sau tapataus a [ego, je] viduje kito asmens paadint,
uklaust a [moi] Levinas ir aikina kaip kito Tame Paiame struktr:
Kitas Tame Paiame yra To Paties neraminimas, kai Tas Pats neraminamas
Kito. Tai nra nei intencionalumo sryis, nei net ir dialoginis sryis, tvirtinantis esm dl esmiko savo abipusikumo (Lvinas 1978: 47); is pasyvumas, patiriamas34 per manyje esanios kitybs artum, is sugrimo save
pasyvumas, kuris vis dlto nra iduotos tapatybs susvetimjimas [], nes
Kitas Tame Paiame yra mano [atliekamas] kito pakeitimas per atsakomyb,
kuriai, kaip nepakeiiamas, esu pavstas. Per kit ir kitam, bet be susvetimjimo kvptas. kvpimas [inspiration], kuris yra dvasia [psychisme]. Bet
dvasia, galinti reikti i kityb tame paiame be susvetimjimo, siknijimo
pavidalu, kaip buvimas jo kailyje [tre-dans-sa-peau], kaip kito jautimas
savo oda [avoir-lautre-dans-sa-peau] (Lvinas 1978: 181).
Kit Tame Paiame Levinas suvokia visai kitaip nei buvo prasta to
meto filosofiniame kontekste, kuriam iuo poiriu priklauso ir Derrida. Kitas nra tiesiog tas, kuris skaido tapatyb i vidaus, veria j susvetimti
per atvaizd, pakaital, substitut aism. Jis yra tas, kuris paaukia a
i savo tapatybs ir kvepia (Levinas ia primena odio dvasia etimologij) j atsakomybei. Kitas paveikia ne tiek To Paties vid, kiek knik jo
34
subie veiksmaodis subir paprastai veriamas paksti, itverti.
paviri (i ia odos metaforos), jis j palieia abiem io odio reikmmis.

Levinikas kitas tame paiame tai ne smons, bet siknijusio (todl paeidiamo, jautraus) subjekto kitas. Negana to, Levinas nuolat pabria, kad tas
Kitas, apie kur jis kalba, nra lygiavertis Tam Paiam, todl jam nusakyti
netinka sintezs, sryio ar abipusikumo svokos, kuriomis naudojantis iki
tol buvo apraomas santykis su kitu. Kit jis aprao kaip absoliui ir neredukuojam kityb.
III. 2. Absoliuti kito asmens kityb ar ji galima?
Panaiai kaip Derrida uginija ego galimyb bti visikai tapaiam sau, lygiai
taip pat jis kvestionuoja Levino ikelt absoliui ir begalin kito kityb.
kitas yra kitas tik tada, kai jo kityb yra absoliuiai neredukuojama, t. y. be
galo neredukuojama; o be galo Kitas gali bti tik Begalyb (Derrida 1967b:
154). Jo supratimu, mogikas, baigtinis (o ne dievikas, begalinis) kitas negali bti absoliuiai kitas. Kodl? Remdamasis Husserlio intersubjektinio
santykio apraymu Kartezikosiose meditacijose, Derrida tvirtina, kad dar
prie pripastant kito kityb, i pradi kitas atpastamas ir pripastamas
kaip kitas subjektas, kaip subjektyvi egzistencija, taigi, kaip kitas ego, kaip
kita pasaulio suvokimo kilm, kaip kita intencin smon. Tad kitas nebt
tas, kas jis yra (mano artimasis kaip svetimasis), jei jis nebt alter ego
(Derrida 1967b: 187). Tuo tarpu Levinas nuolat pabria, jog kitas asmuo
nra alter ego, nra a: kit paversti alter ego tai neutralizuoti jo absoliui
kityb (Lvinas 1978: 180).
Toks i filosof skirtingas kito supratimas nulemtas skirtingo j santykio su fenomenologine filosofija. Nors Derrida poiris fenomenologij, kaip
buvo usiminta ankstesniame skyriuje, kai kuriais atvilgiais yra kritikas (jis
kritikuoja fenomenologij tiek, kiek ioji lieka esaties metafizika), vis dlto
jis nemato alternatyvos transcendentalinei filosofijai. O Levinas, prieingai,
kaip tik mgina brti toki alternatyv, pavadindamas j etine filosofija.
Kai kurie Levino komentatoriai, adeptai ar kritikai neteisingai suvokia
jo keliam kito klausim, formuluodami j kaip ontologin klausim: kas
yra kitas?, kas gali bti kitas? (kartais is klausimas gauna pusiau komik
pavidal: ar ateivis i kitos planetos yra kitas? ar robotas yra kitas? kodl uo nra kitas? ar Hitleris gali bti suvoktas kaip kitas, kaip veidas?).
Levino keliamas kito klausimas yra ne ontologinis (klausimas apie buvinio
esm), bet fenomenologinis (klausimas apie buvinio duoties bd). Jis turt
skambti taip: kaip man pasirodo, kokiu bdu mano smonei yra duotas
kitas asmuo kaip absoliuiai kitas? Taiau i ties, iekodamas atsakymo
klausim, Levinas isaugo tik pai bendriausi jo form (kaip?), kartu
atmesdamas turining jo formuluot (kaip pasirodo, kaip duotas?). Levinas
85
86
tvirtina, jog kitas kaip kitas nepasirodo ir nra duotas mano smonei. Jis reikiasi anapus bties, atrodymo ir duoties smonei. Kitas kaip kitas ivengia
esaties metafizikos. O vlesniuose savo darbuose Levinas ima teigti, kad kitas
netgi nepatiriamas, kad su juo susiduriama anapus patirties.
Todl i ties tiksliausia klausimo apie kit Levino filosofijoje formuluot turt bti tokia: kada susiduriama su kitu kaip absoliuiai kitu? Bdo
klausimo performulavimas laiko (laikini aplinkybi) klausim suponuoja
santykio su kitu vykikum. Toks performulavimas itin svarbus, norint suprasti, k prancz filosofas turi omenyje, kai kito pasirodymui ir duoiai
patirtyje jis prieprieina susitikim su kitu: Susitikimas (arba artumas, arba
socialumas) ir patirtis nepriklauso tam paiam rangui (Levinas 2001: 300).
is teiginys tai Sartreo teiginio kitas asmuo yra susitinkamas, o ne konstituojamas (Sartre 1942: 289) parafraz. Sartreo filosofijoje is sakinys yra
kone atsitiktinis, jo paties niekaip neipltotas, tuo tarpu Levino filosofijoje
jis tampa apmstym apie kit aimi.
Suprieindamas susitikim ir patirt, Levinas turi omenyje ne bet koki,
o fenomenologin patirt, susijusi ne su konkreiu jusliniu dalyku, bet su to
dalyko spaudu smonje, su jo igyvenimu. Patirtas igyvenimas sugrina smon, vidujyb ir tampa painimo objektu. Levino apraomame susitikime kitas nra tiesiog kita btyb, kita tai-btis, kaip Heideggerio filosofijoje, jis taip pat nra mano patyrimui bei suvokimui duotas kito subjekto,
kito a fenomenas, kaip Husserlio fenomenologijoje. Kitas kaip absoliuiai
kitas susitinkamas tada, kai jis eina, apsilanko kaip veidas.
Veidas ir apsilankymas ymi uslpt prieprie fenomenologinei intencins iros svokai, reikianiai smons nukreiptum tai, kas nra ji pati.
Veidas apsilanko [visage visite], bet jis nra, kaip objektas, siekiamas [vis]
intencine ira: Veidas reikalauja daug senesnio ir u painim ar patirt labiau ibudusio mstymo (Levinas 2001: 321). Veidas negali bti patiriamas
suvokinys, juslinis fenomenas (vaizdas, regimas objektas), noema. Jei taip
atsitinka, jei veidas apirinjamas, jis virsta kauke vienu regimu objektu
tarp kit. Veidas nra ir paprastas buvinys, kuriam reikt leisti bti, kaip
pasakyt Heideggeris. Nei teorin (huserlika), nei egzistencin-hermeneutin (haidegerika) fenomenologija netinka, norint nusakyti veid. Veidas
negali bti patiriamas, nes jis nra buvinys tarp kit buvini, jis neturi horizonto, t. y. nra kokia nors fone irykjanti figra 35. Todl Levinas ir sako,
kad veidas susitinkamas anapus pasaulio (t. y. anapus buvini horizonto).
Levinas aprao kit kaip nemstom, nekonstituojam ir net nepatiriam, kadangi itaip jis prieinasi visai ankstesnei filosofinei tradicijai, kur
bet koks kitas (nesvarbu, subjektas ar objektas) visuomet tampa smons
turiniu, kur a gali painti, suprasti, sismoninti paversti savastimi.
35
Apie veid r. plaiau Levinas 1999: 5253; Levinas 1994: 8687; Keryt 2001: 3941.
Paintinis santykis Levinui atrodo kaip tik dl to nepakankamas, kad smon veda simetrij tarp savs ir mstomo dalyko (smon yra bet kokia
lygyb (Lvinas 1978: 161)) ir taip naikina skirt tarp a ir kito.
Derrida priima Levino siek kit asmen aprayti kaip savotik nefenomen, tvirtindamas, kad to paties siekio buvo vedamas ir Husserlis savo
Kartezikosiose meditacijose: Husserlis mums kalba btent apie i sistem,
pasirodym ir i negalimyb tematizuoti kit kaip asmen. Tai jo problema:
Jie (kiti ego) vis dlto yra ne paprastos reprezentacijos ir manyje reprezentuojami objektai, ne manyje besiskleidianio verifikavimo proceso sintetiniai
vienetai, bet btent kiti [] to paties pasaulio subjektai [] pasaul suvokiantys subjektai [] kurie per suvokim patiria mane, lygiai kaip ir a
turiu pasaulio patirt, o jame kit patirt (Kartezikosios meditacijos, vert.
Levinas)36. Husserlis svarsto btent apie kito, kuriuo a niekada negaliu
bti, pasirodym, apie pirmaprad nefenomenalum kaip intencin ego fenomen (Derrida 1967b: 182). Taigi, sekdamas Husserliu, Derrida pripasta, kad kitas subjektas negali bti suvoktas kaip paprastas pasaulio objektas,
kaip noema ar smons tema, nes jis pats yra suvokiantis ego, pasaulio suvokimo kilm, noesis akt altinis. Taiau Levinas tvirtina kur kas daugiau:
jis sako, kad susitinkamas kitas asmuo, veidas nra nei suvokiamas, pastamas objektas, nei kitas suvokiantis, pastantis subjektas, alter ego37. Kaip
tik to ir nesupranta Derrida, nes tai atrodo nemanoma fenomenologins
filosofijos perspektyvoje.
Priimdamas Levino teigin, kad kitas asmuo susitinkamas tik veidu
veid (Derrida 1967b: 146, 152, 155), Derrida nepriima Sartreo ikeltos ir
Levino ipltotos susitikimo ir patirties (ir, atitinkamai, jos konstitucijos)
alternatyvos. Pasak Derrida, fenomenologin konstitucija negali bti prieprieinama jokiam susitikimui. iam teiginiui pagrsti jis pateikia kelis argumentus. Vis pirma, jis, atrodyt, daro prielaid, kad Sartreas ir Levinas
neteisingai suprato huserlik konstitucij: ia konstitucija suvokiama ta
prasme, kuriai prieindamasis Husserlis ne kart perspja savo skaitytoj.
Konstitucija nesudaro jokios prieprieos susitikimui. Savaime suprantama,
kad ji nieko nesukuria, nesukonstruoja, nepagimdo: nei egzistencijos (ar
fakto) tai savaime aiku nei netgi prasms, o tai jau ne taip akivaizdu,
bet lygiai taip pat tikra, jei tik is klausimas svarstomas atsargiai ir kantriai,
ir juolab jei tik huserlikoje intuicijoje atskiriami pasyvumo ir aktyvumo
momentai, ir taip pat [jei iskiriamas] toks momentas, kur ioji perskyra
36
Lietuvikas ios vietos vertimas: Jie (kiti ego) nra vien mano vaizdiniai ar vien mano sivaizduoti dalykai
[] patiriu juos ir kaip to pasaulio subjektus [] kurie savuoju patyrimu aprpia ir mane, aprpia tada,
kai patiriu pasaul ir tuos Kitus pasaulyje. (Husserl 2005: 113).
37
Apie Levino kito asmens sampratos skirtum nuo Husserlio kito suvokianio subjekto sampratos r. plaiau Keryt 2006c.
87
88
tampa nemanoma. Kitaip sakant, [toks momentas], kai bet kokia problematika, suprieinanti susitikim ir konstitucij nebeturi prasms arba turi
vien ivestin ir priklausom prasm (Derrida 1967b: 181). Taigi Derrida
daro prielaid, kad iomis svokomis abu mstytojai suprieina aktyv kito
konstravim ir pasyv kito patyrim. Be to, tokia priepriea es suponuoja,
kad esama laiko ir patirties be kito iki susitikimo, o juk Kartezikosios
meditacijos danai pabria, kad faktikai ir i tikrj [rellement] nra nieko,
kas eit iki [prcde] kito asmens patirties (1967b: 181).
Be abejo, mogikasis pasaulis, kaip puikiai aprao Heideggeris, yra
Mitsein (bties-su) arba intersubjektyvaus buvimo sfera (solipsizmas manomas vien kaip mstymo eksperimentas). Levinas to neneigia. Taiau tas ir
yra, kad jis kalba ne apie bet kok kito patyrim, ne apie bet kok buvim
tarp kit ar su kitais subjektais. Levinas kalba apie tok susitikim su kitu
asmeniu, kuris pertraukia prast patirties eig, kurios metu a suvokiu kit
subjekt ar subjektus. Tad reaguojant Derrida argument, galim replikuoti, kad esama laiko ir patirties iki susitikimo, bet tai nra patirtis be kito
(kit). Tai kito (kit) patirtis, kuri Levinas nori atskirti nuo susitikimo
patirties, todl pastarj ir vadina nepatirtimi.
Tuo tarpu Derrida samprotauja neieidamas u transcendentalinio ir
kartu spekuliatyvaus (ioje vietoje jie nesiskiria) mstymo rib. Kito susitikim dekonstrukcionizmo teoretikas interpretuoja vien kaip jo faktikum, o
faktinis (empirinis) subjektas tra konkreti subjekto apskritai, subjekto idjos,
taigi, tam tikros mstomos bendrybs realizacija. Susitikimas, itaip samprotaujant, viso labo suponuoja konstitucij kaip faktin patirtis suponuoja transcendentalines (apriorines) savo realizavimo prielaidas: kad galtum susitikti,
turi vykti konstitucija, t. y. turi atpainti ir pripainti kit kaip subjekt. Susitikimas, Derrida sitikinimu, nemanomas anapus patirties, anapus suvokimo, anapus smons. Pasak jo, net jei mes pripastame, kad kitas negali bti
redukuojamas t pat, vis dlto Levino kitas yra toks, kuris pasirodo kaip
kitas tam paiam. Nes be kito kaip kito fenomeno bt nemanoma pagarba.
Pagarbos fenomenas suponuoja pagarb fenomenalumui, o etika suponuoja
fenomenologij (Derrida 1967b: 178); Nemanoma susitikti alter ego [],
nemanoma jo gerbti patirtyje ir kalboje iam kitam su visa savo kitybe nepasirodant kokiam nors ego (apskritai). Bt nemanoma nei kalbti, nei turti
bet koki visikai-kito prasm, jei nebt visikai-kito fenomeno, visikai-kito
kaip tokio akivaizdybs. [] Net jei nenorime ir negalime tematizuoti kito,
kuris nra tas, apie kur kalbama, bet tas, kuriam kalbama, i negalimyb ir is
imperatyvas patys gali bti tematizuoti tik remiantis tam tikru kito kaip kito
pasirodymu tam tikram ego (Derrida 1967b: 181). Taigi Derrida priekait
Levinui galima reziumuoti taip: net jei kito asmens veidas nra regimas, negali bti apraomas iros kategorijomis, jis vis dlto kaip nors man reikiasi.
I ties Levinas neneigia to, kad kitas asmuo kaip nors reikiasi, taiau
jis pabria, jog toji raika skiriasi nuo fenomeno raikos ji griauna smons intencionalum: veido raika yra pirminis kalbjimas [discours] (Lvinas 1967: 194)38; sakymo santykis yra neredukuojamas intencionalum,
jis i esms remiasi sulugusiu intencionalumu (Levinas 2001: 241).
Derrida ioje vietoje pasakyt, kad kalbjimas, sakymas negali bti
prieprieinamas irjimui, nes garsai, kaip ir vaizdai, yra tam tikri fenomenai, o girdjimas ir irjimas yra intenciniai smons aktai. Sakymo
santykio suprieinim su ira Derrida interpretuoja vien kaip pirmenybs
teikim garsui prie vies 39, tarsi kito asmens kalbjimas tebt vien gars
serija! is nesu(si)pratimas tampa dar akivaizdesnis tose vietose, kur Derrida,
perpasakodamas pagrindines Levino idjas, simptomikai nutrina tai, jog
levinikas kito veidas kreipiasi mane. Atsisakym tematizuoti kit, veid, jis
kiekvien kart aprao kaip mano kalbjim kitam, kreipimsi kit, nors i
ties Levinas nuolat pabria, kad tai kitas kreipiasi mane40.
Tok simptomik apvertim, arba skirtumo tarp simetriko pokalbio ir asimetriko kreipimosi nutrynim, aikiniau dekonstrukcionistine
(ir kartu struktralistine) kalbos teorija. neka, sakytinis diskursas dekonstrukcionizme tai baigtin informacijos element serija (Derrida 2006:
96)41, tai kalbjimo aktas, kuriame patys kalbantieji suskliaudiami, nes jie
traktuojami tiesiog kaip psichins substancijos pavyzdiai (tarsi jie taip pat
bt tik atsitiktiniai empiriniai turiniai!), kurie i esms nra reikmingi
apraant prasms formavimosi slygas. Kalbjimosi, pokalbio situacijai tiesioginio susitikimo su kitu situacijai Derrida taiko tuos paius principus,
kurie Saussureo kalbotyroje galioja tik kalbai-sistemai. Pokalbyje, kaip ir raytiniame tekste, kitam esu duotas per substitutus, enklus, nes naudojuosi
kalba. Pokalbis, kaip ir tekstas, yra veikiamas to paties ratikumo, arba
skirsmo (enklikumo, pdsak ir pakaital) principo. Laikantis tokio reikms produkavimosi supratimo, pokalbio dalyviai yra visikai lygiaveriai, j
situacija kalbos atvilgiu simetrika. Ten, kur neka suvokiama vien kaip
reikmi mainai, kaip apsikeitimas pasakymais, praneimais, ten nra skirtumo tarp to, ar a kreipiuosi kit, ar kitas kreipiasi mane.
38
Plg. Levinas 1999 : 52 vertimas kiek skiriasi.
39
Dl tos prieasties Levino samprotavimus jis imasi lyginti su Hegelio svarstymais apie klaus ir reg (Derrida 1967b: 147148).
40
r. prie kelet pastraip cituot Derrida itrauk ir p. 181. Taip pat i itrauk, kurioje Derrida savaip
perpasakoja Levin: A tik galiu, privalau kalbti kitam asmeniui, kviesti j auksmininku, kuris yra ne
kokia nors kategorija, koks nors nekos linksnis/atvejis [cas], bet pats nekos ikilimas, jos pakyljimas.
Idant kitas asmuo nebt praiopsotas [manqu], reikia, kad pritrkt [manquent] kategorij. Bet tam,
kad kitas asmuo nebt praiopsotas, reikia, kad jis bt kaip nesatis ir pasirodyt kaip nefenomenalumas (Derrida 1967b: 152).
41
Tai i Jakobsono paimtas pasakymas, cituojamas Derrida.
89
90
Pagal ratikumo principus suvokiama kalba yra ne tik subjekto mirties

vieta, bet ir tokia terp, kurioje dingsta auksmininko galimyb: Juk ratas
savasties, suklasifikuotos skirties aisme, uantspaudavimas yra pati pirmaprad prievarta: gryna auktuko nemanomyb, nemanomas paaukimo
[vocation] grynumas. Negalima itrinti ios dviprasmybs, apie kuri kalbdamas Rousseau norjo, kad ji bt paalinta pasitelkus auktuk42. Juk auktuko egzistavimas kokiame nors skyrybos kode i esms nepakeist problemos.
Mirtis visikai gryno vadinimo [appellation propre], kai kalboje pripastamas
kitas kaip grynas kitas, aukiantis jo kaip to, kuris yra, tai grynos, vienatiniam skirtos idiomos mirtis (Derrida 2006: 149). Rato struktroje subjektas nra nei aukiantis (kvieiantis, besikreipiantis), nei aukiamas, bet jis yra
klasifikuojamas. Jis nra kokia nors vienatin konkretyb, bet vien bendrosios
klass atstovas, ries vienetas, opozicijos narys. Tiksliau tariant, kalba kaip
archiratas yra ne auksmininko nutrynimas, bet skirtumo tarp vardininko ir
auksmininko nutrynimas. is nutrynimas vlgi visikai simptomikas dekonstrukcionizmo teorijoje. Dl io skirtumo panaikinimo, auksmininkas, kaip
ir vardininkas, siejamas su subjekto savastimi, jo vienatine tapatybe. Tarp
auksmininko ir vardininko vedama simetrija ir jiems priskiriama ta pati
funkcija vardyti, suteikti subjektui vard. Todl auksmininko negalimyb,
pagal Derrida, viso labo reikia grynos savasties, visiko sutapimo su savimi
negalimyb, praradim: vardyti, suteikti vardus, kuriuos itarti eventualiai
bus udrausta43 tokia yra pirmaprad kalbos prievarta, kurios esm sudaro
raymas skirt, klasifikavimas, absoliutaus auksmininko suspendavimas.
Mstyti vienatin sistemoje, j rayti joje toks yra archirato judesys: archiprievarta, savasties, absoliutaus artumo, esaties sau prarastis, i ties to, kas
niekada neegzistavo esaties sau, kuri niekada nebuvo duota, bet isvajota
ir visada jau susidvejinusi, pakartota, nepajgi pasirodyti kitaip nei per savo
nuosav inykim, prarastis (Derrida 2006: 151152).
ia irykja radikalus Derrida ir Levino poirio kalb skirtumas.
Derrida kalba yra vien sistema, Levinui kalba tam tikrais savo resursais suteikia ijimo i sistemos galimyb. Vienas i toki resurs kaip tik ir yra auksmininkas, kur Levinas susieja ne su vardu, bet su vardiu (r. io straipsnio
skyrel III.1). auksmininkas, kuris bt neredukuojamas vardinink, galimas tik pokalbio, susitikimo situacijoje.
Tiesa, ia ikyla dar vieno nesusipratimo galimyb. Gali atrodyti, kad
jei Levino filosofijoje ir keiia kalbjimas, o regos santyk sakymo
santykis, tai kitas asmuo neivengiamai turt bti suvokiamas kaip kitas
42
Bet kaip ratu atskirti mog, kuris vardijamas [nomm], nuo mogaus, kuris vadinamas [appell]? Tai
i ties dviprasmyb, kuri paalino auktukas. (Rousseau, Es apie kalb kilm).
43
ia Derrida komentuoja ir savaip interpretuoja Lvi-Strausso nambikvar genties apraym i jo knygos

Lidnieji tropikai.
subjektas, kaip dar vienas ego. Taiau sakymo santyk Levinas aprao ne
kaip lygiaveri panekov pokalb, kurio metu jie apsikeiia pasakymais, ne
kaip paprast dialogin ry, o kaip asimetrin etin santyk, kuriame a yra
paaukiamas kito asmens atsakomybei44.
Samprotaudamas transcendentalins fenomenologijos ir kartu dialektikos perspektyvoje, Derrida tvirtina, kad kitas subjektas yra kitas tik ta
prasme, kad jis skiriasi nuo kit pasaulio objekt ir kartu nuo mans kaip
empirinio a tik tai sudaro jo kityb. Taiau jis, kaip ir a, yra transcendentalinis ego, tai reikia, kad mes skirtingi tik empirinje, bet ne transcendentalinje plotmje. ia prasme kito asmens kityb nra absoliuti nei begalin.
Jei kitas nebt at(pri)pastamas kaip transcendentalinis alter ego, jis visas
priklausyt pasauliui, uuot kaip a buvs pasaulio kilme. ia prasme atsisakyti jame matyti ego etinje srangoje bt pats tikriausias bet kokios prievartos gestas. Jei kitas nebt at(pri)pastamas kaip ego, bet kokia jo kityb
sulugt. [] Kitas kaip alter ego reikia kitas kaip kitas, neredukuojamas
mano ego btent todl, kad jis yra ego, todl, kad jis turi ego form. Kito
egotikumas jam leidia sakyti ego kaip a, ir btent todl mano realioje
ekonomijoje jis yra kitas asmuo, o ne akmuo ar bead btyb. tai kodl,
jei norite, jis yra veidas, jis gali man kalbti, mane girdti ir kai kuriais atvejais man sakinti. Jokia asimetrija nebt manoma be ios simetrijos, kuri
nepriklauso pasauliui ir kuri niekuo nebdama reali, neudeda jokios ribos
kitybei, asimetrijai, bet, prieingai, j daro galim (Derrida 1967b: 184).
Taigi Derrida lieka nesuvokiama, kaip santykis su kitu gali bti pirmapradikai asimetrikas. Idant bt galima kalbti apie santykio asimetrij,
prie tai turi bti pripainta jo dalyvi simetrija, ir tik ji, es, pagrindia bet
koki asimetrij. A ir kito simetrija esanti pirmapradikesn u j asimetrij, ji yra tarsi transcendentalin bet kokio intersubjektinio santykio slyga:
Kad a taip pat i esms esu kito kitas, kad a tai inau tai keistos simetrijos akivaizdyb, kurios pdsakas niekur nepasirodo Levino apraymuose.
Be ios akivaizdybs a negaliau geisti (ar) gerbti kito etinje asimetrijoje
(Derrida 1967b: 188).
Dar vienas Derrida paprietaravimas Levinui: jei nebt kito fenomeno,
jokia kalba ir joks mstymas apie j bt nemanomas. ioje vietoje Derrida simptomikai nutrina kit skirtum: kart skirtum tarp kalbjimo
apie kit asmen, susitikimo su kitu apraymo ir realios susitikimo patirties.
Mstyti etikos prasm ir j patirti, t. y. paklusti i kito asmens veido ateinaniam sakymui, per kur ir reikiasi veido prasm dekonstrukcionizmo pradininkui, atrodyt, yra tas pat. Todl Derrida pabria, kad Levino
atliekamas etikos prasms paiekos yra priklausomos nuo transcendentalins
fenomenologijos: Levino metafizika tam tikra prasme [] presuponuoja
44
r. Dialogas. Savimon ir artimo artumas in Levinas 2001.
91
92
transcendetalin fenomenologij, kuri ji nori kvestionuoti (Derrida 1967b:

195); etikos fenomenologija siaknijusi transcendentalinje fenomenologijoje [] Kadangi bet kokia konkreti prasm, bet kokia mstoma prasm,
bet kokia noema (pvz., etikos prasm) suponuoja noemos apskritai galimyb, reikia de jure pradti nuo transcendentalins fenomenologijos. De jure
pradti nuo noemos galimybs apskritai [] Tad galima kalbti apie etin
objektyvum, apie etines vertes ar imperatyvus kaip objektus (noemas) isaugant vis etin j originalum, neredukuojant io objektyvumo visus
tuos objektyvumus, kurie klaidingai (taiau tai ne Husserlio klaida) pateikia
savo model tam, kas paprastai vadinama objektyvumu (teoriniu, politiniu,
techniniu, gamtiniu ir t.t. objektyvumu) (Derrida 1967b: 179).
I ties tiek, kiek Levinas usiima etins prasms santykyje veidu veid apraymu, tiek jis lieka fenomenologijos ribose, mat toji prasm pasirodo
beesanti apmstoma, taigi racionalizuojama, teorizuojama, tematizuojama.
Taiau tiek, kiek ie apraymai nurodo tam tikro tipo prasms patirt, tiek jie
pranoksta iki tol fenomenologijoje egzistavus prasms ir fenomenologins
patirties suvokim, o filosofijoje apskritai etins prasms suvokim. Levino
filosofija leidia kvestionuoti tai, kas atrodo akivaizdu Derrida: kad etins
prasms atsiradimo slyga tai noemos apskritai atsiradimo slyga.
III. 3. K aip ir k ada kitas tampa absoliuiai kitu?
Taigi Derrida nepriima Levino atliekamos fenomenologijos kritikos, tiksliau,
jo pastang, pasirinkus fenomenologin keli, vis dlto perengti fenomeno
logij. i Derrida kritik vliau perima ir jaunesns kartos fenomenologai
(pvz., B. Wandelfelsas). Todl bt svarbu vlyvojoje Levino filosofijoje
(slyginiu jos atskaitos taku galima laikyti knyg Kitaip negu btis) surasti
kontrargument io pobdio kritiniams argumentams.
Ar galima apginti Levino skelbiam kito kaip absoliuiai kito idj?
Kuria prasme kalbjimas, sakymo santykis su kitu gali pranokti intencionalum? Kodl etin prasm nra noema ir, atitinkamai, etikos prasms apmstymai pranoksta transcendentalin filosofij?
Levino filosofijoje kitas asmuo nra absoliuiai kitas, nes jo kityb nra
ontologin: ontologiniu poiriu bet koks kitas yra arba suvokiamas objektas,
taigi, ego savinamas kitas (to paties kitas), arba suvokiantis subjektas alter
ego, taigi, konkretus transcendentalinio ego (Ego apskritai) egzempliorius, faktin (empirin) jo realizacija. Taiau kitas asmuo gali bti susitinkamas kaip
absoliuiai kitas. O susitinkamas jis kaip absoliuiai kitas btent tada, kai
tarp mans ir jo usimezga radikaliai asimetrinis santykis. Levinas sutelkia
visas pastangas tam, kad galt aprayti, kas gi vyksta, kai kitas susitinkamas
kaip kitas, kaip taip atsitinka, kad su juo umezgamas asimetrinis santykis.
Vargu, ar Levinas neigt, kad susitikus kit asmen jis atpastamas kaip
kitas ego, kitas subjektas, kitas mogus. Juk jo apraomas santykis su kitu
tai visuomet santykis tik su kitu asmeniu [autrui], o ne bet kokiu kitu [autre].
Taiau, Levino sitikinimu, idant kitas asmuo bt susitinkamas kaip veidas,
idant su juo bt umezgamas etinis santykis, nepakanka jo atpainti kaip
alter ego, nepakanka jo pripainti kaip kito a, kito suvokianio subjekto (Jis
man sako dar iki tol, kol yra at(pri)pastamas [reconnu] (Lvinas 1978:
138)). To nepakanka, nes tai nepaintinis santykis ir kartu tai nra smoni santykis. Tai reikia, kad nei a, nei kitas ia nra kiekvienas i savo
perspektyvos pasaul suvokiantis, pastantis subjektas, kaip Husserlio Kartezikosiose meditacijose. is santykis veikia praktinje plotmje tai nurodo
vien jau jo apibdinimas kaip etinio santykio bet jis nra grstas lygybs
principu. Levino apraomame santykyje kitas nra man lygus, bet u mane
hierarchikai auktesnis, todl simetrijos principo jam nepakanka.
Asimetrija neatsiejama nuo hierarchijos. Taiau leviniko santykio hierarchijos nereikt painioti su tja, kuri veikia Hegelio (vliau Sartreo) apraomame intersubjektiniame santykyje, mat ji i ties suponuoja simetrij:
nors esama hierarchijos tarp pono ir vergo, vis dlto ontologiniame bei transcendentaliniame lygmenyje jie simetriki, nes ir vienas, ir kitas yra smons.
Tokiai painiavai akivaizdiai pasiduoda Derrida, mginantis suartinti Levino apraym su hgelikuoju ir itaip puikiai nusakydamas spekuliatyvaus
(ir kartu transcendentalinio) santykio esm, nors kartu pademonstruodamas
leviniko santykio nesupratim: Nepaisant loginio ios formuluots absurdikumo, tai dviej empirini asimetrij transcendentalin simetrija. Kitas
man yra ego, apie kur a inau, kad jis turi santyk su manimi kaip su kitu.
Kur ie judesiai geriau apraomi jei ne Dvasios fenomenologijoje? Transcendencijos judesys, apie kur usimena Levinas, neturt prasms, jei jame negldt kaip viena i esmini jo reikmi tai, kad a per savj patyb
inau kitam ess kitas. Be ito A (egotikumas apskritai), negaldamas bti
kito kitu, niekada nebt prievartos auka (Derrida 1967b: 185). Prietaraudama Derrida, drsiau tvirtinti, kad kaip tik simetrija grsta hierarchija
ir leidia intersubjektiniam santykiui skleistis kaip gali kovai, kurios metu
vergas uima pono pozicij ir itaip jie dialektikai apsikeiia vietomis. Simetrija galina kit suvokti kaip a atvaizd ir grindia j prievartinius ar perversikus santykius, gerai matomus Derrida analizuojamuose Lvi-Strausso
ir Rousseau tekstuose.
Kaip gi veikia levinikoji asimetrija, neredukuojama joki transcendentalin simetrij nei smoni lygyb? Apraydamas etin santyk, Levinas
apeliuoja tam tikr patirtin spontanikum, kai a negaliu abejingai praeiti
pro keniantj, nusisukti nuo stokojaniojo, negaliu neatsakyti mane besikreipianiam ir praaniam kitam asmeniui, nes mane knikai sukreia
93
94
jo kania. Atsakomyb u kitus nebuvo sugrimas save, bet sitempimas,

persikreipimas nuo traukuli [crispation] (Lvinas 1978: 181). Jis apeliuoja
toki patirt, kai a ne smoningai apsisprendiu, imdamasis iniciatyvos, turdamas tam tikr mogaus ar mogikumo vaizdin, idj, kuri gerbiu tarnaudamas kitam mogui (taip etin atsakomyb suvokia Immanuelis Kantas), bet kai savo kailiu, savo oda, visu savo knu staiga pajutus kito kani,
atsakomyb mane itinka man to visai nesiekus, prie mano vali, danai
mano nenaudai ir eidia, traumuoja, isviesdama mane i savs, versdama
isiadti savs, pajungdama kitam asmeniui. Filosofas apeliuoja toki patirt, kai kitas tampa artimas ne todl, kad jis yra savas, priklausantis tai
paiai bendruomenei, bendrijai ar bendrai subjekto, ego kategorijai, o todl,
kad a atsiliepiu jo kreipimsi prisiimdamas u j atsakomyb; toks artumas
nra grstas jokiu iankstiniu simetriniu bendrumu, jis atsiranda vien dl
suartjimo per atsakomyb. Artimasis mane palieia visai ne dl to, kad jis
atpastamas kaip priklausantis tai paiai giminei kaip ir a [] Bendruomen [communaut] su juo prasideda per mano sipareigojim jo atvilgiu
(Lvinas 1978: 138).
Vartodama patirties svok, kuri Levinas atmeta, noriu atkreipti dmes tai, kad is filosofas vis dlto samprotauja fenomenologinio, o ne spekuliatyvaus mstymo perspektyvoje45. Dalykai, apie kuriuos jis kalba, yra
mums visiems prieinami kasdieniame gyvenime46. Tai nereikia, kad kiekvienas susitikimas su kitu asmeniu vyksta btent taip. Toks susitikimas
gali niekada ir nevykti. Taiau Levinas siekia aprayti, kas gi vyksta, jei
(kai) toks susitikimas vis dlto vyksta nesvarbu, ar pozityviai, kaip mano
prisiimta atsakomyb, ar negatyviai, kaip atsakomyb, kurios ivengiu, bet
dl to jauiu sins grauat.
Nors ir apeliuodamas kasdienyb, Levinas kartu msto filosofins tradicijos kontekste. Jo umojis parodyti, kuo jo pateikiama kito asmens samprata ir etins atsakomybs samprata skiriasi, viena vertus, nuo ontologins
ir fenomenologins tradicijos ir, kita vertus, nuo etins (Kanto) filosofijos.
Dl to knygoje Kitaip negu btis, mano manymu, Levinas tok didel dmes
skiria tam didiajam Derrida komentaro suklupimo nesu(si)pratimo
akmeniui: santykio su kitu asmeniu asimetrikumui.
Iki tol etika buvo grindiama ontologiniu simetrijos ir lygybs principu.
Simetrijos principas reiksi teorijoje (visi subjektai yra ego, visiems galioja
tie patys transcendentalins smons dsniai), o lygybs principas praktikoje (visi subjektai yra laisvos btybs, kurioms galioja tas pats kategorinio
45
Nepaisant visko, tai, k a darau, mano manymu, yra fenomenologija, net jei ir nra Husserlio reikalavimus atitinkanios redukcijos, net jei ir nra gerbiama visa huserlika metodologija Klausimai ir
atsakymai in Levinas 2001: 213.
46
Plaiau apie tai r. Keryt 2006b: 308318.
imperatyvo dsnis). Dl tos prieasties visoje Vakar filosofinje tradicijoje,

pradedant Sokratu ir baigiant Kantu, etika buvo tapatinama su teisingumu,
o moralumas buvo laikomas tam tikra teisingumo forma. I ties Derrida
neatsitiktinai ikelia simetrijos princip kaip pirmesn u asimetrij, nes jis
Levino apraom etin santyk suvokia kaip teisingum. Atrodyt, tai paskatina Levin knygoje Kitaip negu btis atskirti etik nuo teisingumo47.
Nordamas pabrti nauj ir iki iol negirdt skirtum, Levinas imasi rykinti etins atsakomybs specifik, lyginant su tradicine jos samprata.
Dl tos prieasties atsakomyb kitam asmeniui Levinas ima aprainti kaip
priverstin, iprovokuot, itinkani mane prie mano vali ir dar iki bet kokio mano apsisprendimo, bet kokio pasverto ir smoningo sipareigojimo, bet
kokios socialins sutarties. O atsakomybs nat jis apibdina kratutinmis
itaromis: kaip buvim kaito situacijoje, kai kitas i praaniojo virsta persekiotoju, o a tampa apsstuoju, atsakingu net ir u savo paties persekiojim, u kito padarytas kaltes48. Apsdimas ymi santyk, kuris nra dviej
lygiaveri nari sveika, sryis. Visais kitais apsstas, visus kitus pakeliantis a tai intencins ekstazs apvertimas. Pasyvumas, kurio metu A yra
Pats kaltinant ir persekiojant artimajam (Lvinas 1978: 139). Persekiojantis
apsdimas yra intencionalumo prieyb. Tai intencins, kitus kaip objektus
nukreiptos smons imuimas i vi, jimas prie srov: ji yra ne siekianti,
k nors nukreipta, bet ji pati yra siekiama (Lvinas 1978: 159, 177).
iame santykyje smon i pastanios, protaujanios smons [con
science] virsta nevaria sine [mauvaise conscience], t. y. smone, kuri save
suvokia kaip kitam skoling ar siskolinusi. Tokia ji gali virsti ne kitos smons (kito mstaniojo, kito ego) akivaizdoje, o vargstanio ir kenianio,
vis pirma knik (maisto, drabui, prieglobsio) stok patirianio subjekto akivaizdoje. Kito kania tampa savotiku kaltinimu man, ji uklausia ir
sudrebina mano vari sin49.
ia irykja akivaizdi paralel tarp to, kaip subjektas (a) yra veikiamas mogikos lemties (senjimo, lig, kanios, negalios ir pan.), kuri j
47
ia nra galimybs aptarinti gana komplikuotos moralumo ir teisingumo santykio problemos. Paymsiu tik tiek, kad, Levino sitikinimu, teisingumo, lygybs, simetrijos principu grstas pasaulis yra antrinis,
ivestinis etinio principo atvilgiu. Tai nereikia, kad jis atsiranda vliau, tai reikia, kad teisingumas
prasm gauna tik i etins prasms. Kitaip sakant, Levino filosofijoje btent asimetrinis santykis grindia
simetrin santyk, o ne atvirkiai.
Galima bt hipotetikai manyti, kad btent Derrida savja dekonstrukcionistine interpretacija, kurioje
jis atskleidia vis levinikos etikos prievartikumo dialektik (i kito veido ateinantis praymas mane
prievartauja, pajungdamas neprievartiniam, taikiam, nuolankiam santykiui su kitu), teigdamas, kad esama archiprievartos, iki-etins prievartos, grindianios etin laisv, t. y. prievartin arba neprievartin
santyk su kitu asmeniu (Derrida 1967b: 188), taigi btent Derrida paskatina Levin tokioms hiperbolizuotoms itaroms, atsakomyb susiejanioms su prievarta. Todl knygoje Kitaip negu btis atsiranda iki
tol neegzistav traumos, persekiojimo, apsdimo, buvimo kaitu motyvai.
48
49
Plaiau apie tai r. Nevari sin ir nepermaldaujamumas in Levinas 2001.
95
96
palieia asmenikai ir nuo kurios jis negali isisukti (r. III.1 io straipsnio
skyrel), ir kaip jis yra paveikiamas kito j besikreipianio kenianio ar stokojanio subjekto. i paralel galima dl kanios ir levinikos atsakomybs
spontanikumo, susiejanio jas su vykinio pobdio neivengiamybe, dl
kurios subjekto valia, apsisprendimas suspenduojami.
Vis dlto ioje vietoje galima kalbti tik apie paralel, analogij, bet ne
tapatyb, nes akivaizdu, kad paiam patirti kani ir kentti dl kito nra tas
pats. Levinas taip niekur ir nepaaikina, kaip galima i paralel ir kokiu bdu
vyksta perjimas nuo pasyvaus kentjimo dl savs prie aktyvaus (atsakomyb prisiimanio ir reaguojanio) kentjimo dl kito. Jo tekstuose tas perjimas
visuomet atrodo ess vien retorinio pobdio50: is pasyvumas, patiriamas
per manyje esanios kitybs artum [] k gi jis gali kito, iskyrus mano
[atliekam] kit pakeitim [substitution]? (Lvinas 1978: 181). Kad ir kaip
bt, i analogin ssaja leidia Levinui susitikim su kitu traktuoti ne kaip
kok nors visikai nemotyvuot atsitiktinum, bet kaip tam tikr btinyb,
neivengiamyb, slypini paioje subjektyvybs struktroje, subjektyvyb
[subjectivit] suvokiant kaip pirmaprad pajungtum [sujtion]51.
Ne maiau svarbu pastebti, jog i paralel turi savo rib: atsakomyb
u kit nra tiesiog pasyvus ksmas, ji ia pat ir i karto reikiasi kaip aktyvumas veikimas u kit ar dl kito asmens, veikimas, kur Levinas vadina
kito pakeitimu, kaip galutine atsakomybs prasme52. is u pasyvum
pasyvesnis pasyvumas nra veiksmo prieyb, jame veiksmas slypi kaip atsakas. Juk jautrumas (skirtingai nuo imlumo) kaip tik reikia dvigub
negatyvum, virstant pozityvumu: bti jautriam santykyje su kitu tai bti
neindiferentikam, neabejingam, tai negalti neatsakyti, nesureaguoti.
Tai leidia tvirtinti, kad Levinas patirt bei fenomenologin konstitucij atmeta visai ne dl to, kad laiko j esant aktyvia ir nori jai prieprieinti
pasyvum, kaip kad mano Levin bei Sartre kritikuojantis Derrida. Atsa50
Vis dlto manyiau, jog ioji retorika nra atsitiktin. Ji susijusi su nauju mstymo bdu, kur Levinui
vis labiau pavyksta tematizuoti vlyvuosiuose savo darbuose. ia nra galimybs jo aptarti, tad apsiribosiu tik nedidele paaikinania citata i Levino pokalbio su oland filosofais: Transcendentalinis metodas
visada veria iekoti pagrindo. [] Taigi idja tampa pagrsta tada, kai tik ji suranda savo pagrind, kai
parodomos jos galimybs slygos. Prieingai, mano apmstymuose, prasidedaniuose nuo mogaus
ir nuo jo priartjimo [] egzistuoja kitoks bdas pagrsti vien mint kita: perjimas nuo idjos prie
jos aukiausio laipsnio iki jos emfazs. tai kaip nauja idja visai nesusijusi su pirmja iplaukia ar
isiskiria i nuolatinio pridrimo. Nauja idja tampa pagrsta ne pirmosios pagrindu, bet per jos sublimacij. [] Matote, a samprotauju apie emfaz kaip apie tam tikr veikimo bd. [] Bet kokiu atveju
tai yra bdas, kuriuo a pereinu nuo atsakomybs prie pakeitimo. Emfaz reikia tiek retorin figr, tiek
iraikos pertekli, tiek perdjimo ir pasirodymo bd. Kaip ir odis hiperbol, is odis yra labai vyks:
esama toki hiperboli, dl kuri pasikeiia svok prasms. io keitimosi apraymas tai taip pat fenomenologinis apraymas. Sustiprinimas kaip filosofinis metodas! Klausimai ir atsakymai in Levinas
2001: 214216.
51
Apie levinikos atsakomybs paradoks jos ssaj su neivengiamybe ir kartu su vykikumu plaiau
r. Keryt 2006a.
52
Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 203.
komyb yra ne daugiau pasyvi nei aktyvi, kaip ir konstitucija, taiau nuo
pastarosios ji skiriasi tuo, kad bdama universali (kiekvienam prieinama),
vis dlto ji yra nesubendrinama.
Savj atsakomybs samprat Levinas aikiai atriboja tiek nuo Husserlio, tiek nuo Kanto transcendentalizmo53. Jis tai daro skirtingais bdais. ia
ivardysiu tik kelis svarbiausius. Vis pirma, pabrdamas a ir kito asmens
asimetrij, nelygiavertikum ir nesukeiiamum: negaliu i kito asmens ateinanio praymo peradresuoti kokiam nors kitam, treiajam; negaliu i kito
asmens reikalauti to paties, ko jis reikalauja i mans (tai, k kitas gali
padaryti dl mans, yra jo reikalas. Jeigu tai bt mano reikalas, pakeitimas
bt apsikeitimo momentas ir prarast savo neatlyginamum54), t. y. i jo
veido ateinantis sakymas galioja tik man asmenikai ir niekam kitam, jis
nesubendrinamas, nepaveriamas visiems privalomu statymu ar dsniu. Antra, parodydamas, kad toji raika, kuri mane pasiekia per susitikim su kitu
asmeniu, su jo veidu, nra fenomeno raika ir nra paprasto apsikeitimo praneimais reikm, taigi tai nra kokia nors noema, tampanti mano smons
turiniu, tema, su kuria turiau vien teorin, tad vien smons santyk. Tai
nra mstoma prasm, kaip j vardija Derrida, ir ji nesuponuoja noemos
apskritai galimybs. Etins prasms atsiradimo slyga, prieingai nei tvirtina Derrida, nra noemos apskritai atsiradimo slyga.
I kito veido ateinanti prasm i karto veikia kaip traumuojantis, prievartinis sakymas, nuo kurio a negaliu isisukti: Man yra sakoma tarsi i iors, sakoma mane traumuojant, ir a negaliu savo vidujyb patalpinti man
sakanio autoriteto nei reprezentacijos, nei svokos pavidalu. A negaliu
klausti: Kas jis man yra, tas autoritetas? I kur kyla jo teis man sakinti?
(Lvinas: 1978: 139). Grio idja veikia kaip anarchika jos kilm (arch)
mogikai smonei neprieinama, ne a pats apsisprendiu ir pasirenku Gr,
bet Gris tarsi sismelkia mane kaip vagis ar kontrabanda (Lvinas 1978:
28), jis mane uklumpa ir paaukia tarnauti kitam asmeniui. Grio idja
arba sakymas negali bti paverstas noema smons reprezentacija, svoka
ar tema. ia ir tik ia prasme, mano manymu, etinio sakymo santykis su kitu
gali pranokti intencionalum.
ia svarbu bt atkreipti dmes tai, kad i kito veido ateinanio etinio
sakymo kilm nra nei subjektyvi, nei racionali, nei transcendentalin. Tai
reikia, kad tas sakymas nepriklauso nei man, nei kitam asmeniui, nei transcendentaliniam ego. Prieingu atveju levinikas etinis santykis pavojingai suartt su visika kito asmens savivale, su mogika prievarta, kai vieno valia
primetama kitam (kitas asmuo juk tokiu atveju galt man sakyti udyti
53
Apie tai, kodl Kanto transcendentalin filosofija su jo etikos kaip teisingumo samprata yra nepakankama, plaiau r. Keryt 2006a.
54
Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 221-222; 209.
97
98
kitus), su Hegelio aprayta pono ir vergo kova. iuo poiriu visikai pritariau, mano manymu, itin taikliai Derrida valgai: Asimetrija, neviesa,
sakymas bt pati prievarta ir neteisyb taip jos suvokiamos visuotinai
jei jos tarpusavyje siet baigtines btybes, jei kitas tebt tik negatyvus to
paties (baigtinio ar begalinio) apibrimas. [] tai dl ko Dievas vienintelis
sutrukdo Levino pasauliui bti paios blogiausios ir gryniausios prievartos
pasauliu, paties nemoralumo pasauliu (Derrida 1967b: 158).
I ties levinikas etinis santykis veidu--veid nesuvokiamas be treiojo
nario Grio, Begalybs, Dievo, Transcendencijos idjos. Etiniame santykyje per kit mane valdo ir man sako btent Grio idja, o ne pats kitas
asmuo: artimojo artumas nereikia bti pajungtam ne-a (Lvinas 1978:
182). Priverstins atsakomybs prievarta reikiasi per kito asmens veid, bet
kyla ne i kito asmens, o i Grio ar Begalybs. Btent i jos kito asmens veidas gauna ir savj auktyb, hierarchij mano atvilgiu. Veidas yra Begalybs ar Aukiausiojo pdsakas55. Dl to Levinas kalba ne apie veido reikm
[signification], ne apie signifikanto (iraikos) ir signifikato (turinio) jungt, o
apie veido reikt [signifiance] kaip nuorod Begalyb56.
ioje vietoje gali atrodyti, kad ankstesn Derrida kritika tebelieka galioti: nors ir kritikuoja tradicin metafizik ir netgi fenomenologin mstym,
savo etins prasms paiekomis Levinas vis dlto neivengia metafizikos elio. Vis dlto reikt patikslinti, kad Levinas i ties nesikrato metafizikos, vienintelis jo rpestis ivengti ontologinio, t. y. tradicinio vakarietiko
metafizinio mstymo. Savo knygoje Kitaip negu btis ir vlesniuose straipsniuose jis kaip tik ir mgina parodyti, kad metafizika nebtinai yra esaties
metafizika, kad galima j mstyti anapus ontologijos.
Iekodamas sprendimo, kaip ivengti prasto neigimo modelio, pagal
kur tai, kas neigiama, ilieka neigime, mat diskursas, kritikuojantis ar
neigiantis ontologin mstym, neivengiamai naudojasi io mstymo kalba,
svokomis, teigini struktromis, o ir apskritai filosofijos kalba savo esme
yra ontologin, Levinas randa tam tikr ieit. Jis paskelbia, kad filosofin
ontologin kalba yra tik forma, leidianti ireikti prasm ir idstyti j taip,
tarsi i nesuaugt su logine sakinio forma ir likt nuo jos nepriklausoma57.
itaip filosofijoje ontologinis teiginys lieka atviras tam tikrai redukcijai, nuolat pateiktas atsisakymui ir norui bti visikai kitaip pasakytam58. Tad alia
tradicins ontologins mstymo turinio (prasms) ir formos perskyros
Levinas pasilo nauj sakymo [le dire] ir to, kas pasakyta [le dit] perskyr
55
Apie Veido ir Dievo ry plaiau Keryt 2001: 4751.
56
Apie tai plaiau r. Keryt 2001: 4851.
57
Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 221-222; 209.
58
Kalbjimo bdas in Levinas 2001: 350.
(ji veikiausiai perimta i vlesniame struktralistiniame mstyme daromos

sakymo [nonciation] ir pasakymo [nonc] perskyros). Derrida, kuris sakym (kalbjim) redukuoja sistem, ontologin mstym dekonstruoja
parodydamas, kad tekstas tai, kas pasakyta visuomet pranoksta tai, k
autorius norjo pasakyti. Levino strategija visai kita: ontologinio mstymo
galima ivengti vengiant filosofiniam diskursui bdingo tezikumo kalbinio sitvirtinimo pozityviuose, tapatybs siekianiuose bei j nustataniuose
teiginiuose. O tai manoma tada, kai norintis pasakyti ne pasitenkina tuo,
kas pasakyta, bet nuolat atsisako to, kas pasakyta, ataukia jau pasakytus dalykus persakydamas juos vis kitaip. Tuo bdu sistemos logosas ir vienalaikikumas pajungiamas diachroniniam trkinjimui sakymo-atsisakymo
ir atsisakymo-atsisakymo ritminei kaitai59. Toks kalbjimo (raymo) bdas
skiriasi nuo dekonstrukcionistinio bandymo sulydyti signifikant ir signifikat ir, vis mstym atiduodant kalbai kaip enkl sistemai, transcendencij i jos pirmojo ar galutinio prieglobsio ivyti filosofijos [] el
(Lvinas 1978: 198). Jis steigia visai nauj prasms samprat. alia gnoseologins mstymui, tematizuojaniai smonei prieinamos prasms (noemos,
enklo) ikyla kitokios prasms etins, metafizins prasms, skirtos subjektyvybei, galimyb. Nesutapdama su paintine prasme, etin prasm vis
dlto yra suvokiama protu ir gali bti isakoma racionaliu diskursu.
Dvi skirtingos ontologinio mstymo kritikos
(apibendrinimas)
iame straipsnyje Levino ir Derrida filosofijos sugretintos tokiu j susidrimo
laikotarpiu (78 deimtmetyje), kai j skirtumai dar buvo radikaliausi ir
rykiausi. Nors abu mstytojai tuo metu reiksi kaip radikals Vakar ontologinio mstymo kritikai, j mstymo perspektyvos i esms skiriasi. Tai
gerai matyti i j poirio kalb, reikm, skirt ir, atitinkamai, tai, kas
filosofinje tradicijoje vadinama Tuo Paiu ir Kitu.
Derrida, remdamasis struktralistiniu mstymu, kalb suvokia kaip
beasmen anonimin sistem, kurioje reikms (enklai) produkuojasi nepriklausomai nuo kalbanij valios, paklusdamos formaliems skirsmo dsniams. Skirtis dekonstrukcionizmo teorijoje yra suvokiama vien formaliai,
todl ia ne taip svarbu, kas su kuo skiriasi, svarbs bendri skyrimosi dsniai,
kuriuos filosofas aprao pasitelkdamas naujas signifikant nuorod aismo,
esat skirianio-udelsianio pdsako, savasties pakaitalo, tapatybs substitucijos svokas. Tas pats ir kitas dekonstrukcionizme tai tik realiatyvs
vienas kit implikuojantys terminai, tuios formos, kurios kiekvienu konkreiu atveju (t. y. skirtinguose diskursuose) pripildomos skirtingo turinio.
59
Dievas ir filosofija in Levinas 2001: 198. Apie tai plaiau r. taip pat Lvinas 1978: 7886, 267284.
99
100
Derrida rpi parodyti, kad ten, kur konstruojama subjekto tapatyb

(savastis), ji neapsieina be kitybs: kityb veikia tapatybs viduje, ji niekada
nra jai visikai iorika. Kokios nors smons santykis su kitu negali ivengti ekonomijos, t. y. to paties (ego) ir kito simetrijos, j konvertuojamumo vieno kit (ia nesunku pastebti enkl ekonomijos, sukeiiamumo princip).
itaip jis pltoja spekuliatyvins filosofijos tradicij, kur buvo laikomasi prielaidos, jog ego smons santykis su savimi, tarpininkaujant kitam apskritai,
neigiant kit, yra pirminis; kur buvo kalbama apie ego ir alter ego smoni
sukeiiamum, apveriamum. Taip pat jis seka transcendentaline Husserlio
filosofija, kurioje kiekvienas subjektas tra transcendentalinio ego variantas.
Dekonstrukcins analizs tikslas atskleisti, kad kitas niekada nra iorikas
tam paiam, bet jis yra jo savimons bei saviinos dalis, kitas veikia tame
paiame kaip jo atvaizdas, simuliakras, fantazmas, skaldantis j i vidaus,
ardantis jo vienov ir tapatyb. Vieno subjekto tiesioginis santykis su kitu
kaip tokiu tokioje sistemoje nemanomas: jis visuomet tarpintas vaizdini,
pakaital, substitut, kitas ia niekada tiesiogiai nepasirodo, pats savaime,
be sistemos jis nieko nereikia, be to, jis visuomet tra a smons kitas, to
paties kitas arba kitas-tame-paiame. Dekonstrukcionizmas operuoja bendromis tapatybs ir kitybs kategorijomis ir teigia, jog nra grynos tapatybs,
kaip nra grynos kitybs, taigi nra jokio absoliutaus Kito (absoliuti kityb
gali bti tik dievika, o ne mogika).
iame straipsnyje siekiau parodyti, kad toks Derrida mstymo kontekstas su visomis jo prielaidomis neleidia jam iki galo suprasti Levino pateikiamos To Paties ir Kito santyki sampratos. Levino mstym jis interpretuoja spekuliatyvios (Hegelio) ir transcendentalins (Husserlio) filosofijos
kontekste, neuiuopdamas jo specifikumo ymi, kuriomis is mstymas
skiriasi nuo ankstesns filosofins tradicijos, o kartais tiesiog nutrindamas,
redukuodamas tam tikras jo vedamas skirtis.
Levino filosofijoje To Paties ir Kito svokos turi visikai siaur reikm:
tas pats ymi a, o kitas kit asmen. Reaguodamas Derrida kritik dl
ego sutapatinimo su tuo paiu, vlyvesniuose darbuose Levinas pabria, jog
pagrindiniai jo apraomo etinio santykio dalyviai yra ne grynosios smons, bet siknij subjektai. Pasitelkdamas prancz kalbos iteklius, Levinas
iskleidia sudtin subjektyvybs struktr (ego, je, moi ir soi ryius). Levin
domina ne kaip kitas veikia tame paiame, o kaip kitas veikia t pat (a),
kai jis yra prieais j. Jis siekia aprayti, kokiu bdu, kokiomis aplinkybmis
kitas asmuo susitinkamas ne kaip alter ego, o kaip aboliuiai kitas. iame
straipsnyje buvo iskleisti bdai, kuriais etin susitikim su kitu asmeniu
Levinas atskiria nuo fenomenologins patirties sampratos ir nuo transcendentalins etikos. A ir kito skirtumas Levino apraymuose, skirtingai nuo
Derrida apraym, yra ne formalus, bet i anksto orientuotas ir pajungtas
etinei prasmei. Jis reikiasi kaip a ir kito asimetrija (j pozicij nesukeiiamumas) ir kaip kito asmens (kenianio, stokojanio) nukreiptumas mane
per praym, maldavim, sakym, veriant mane prisiimti u j atsakomyb iki bet kokio smoningo apsisprendimo ir neleidiant nuo jo isisukti,
o isisukus ugrivant sins grauatimi, nevaria sine.
Nors Levino apraymuose ir galima pastebti kai kuri paraleli su
Derrida reikms teorija (nuorodos, pdsako, substitucijos svokos), taiau
jos tra formalios, o vartojamos svokos turi skirtingas reikmes (pvz., Levino filosofijoje Veidas kaip pdsakas nra vien tiesiogins esaties negalimyb,
tai nuoroda Begalyb, transcendencij, veikianti kartu kaip sakantis, liepiantis ir draudiantis nurodymas: neudyk). Reikm dekonstrukcionizme gimsta i begalini signifikant nuorod vien kitus, ji suvokiama vien
kaip paintin, mstoma, tematizuojama. Levinas savo filosofijoje mgina
iskleisti visai kitoki reikms (prasms) samprat, pagal kuri ji bt ne
vien teorinis elementas, bet veikt kasdienje praktikoje kaip smon pranokstanti, bet subjektyvyb paveikianti ir kitam asmeniui tarnauti pajungianti idja.
Tad Levino filosofija skiriasi ne tik nuo spekuliatyvaus, transcendentalinio ir fenomenologinio, bet ir nuo dekonstrukcionistinio mstymo su
jo kalbos, sakymo ir reikms sampratomis. Kartu ji atveria visai kit nei
dekonstrukcionizmas ontologinio mstymo kritikos perspektyv. Derrida
msto i sistemos kalbos-archirato-transcendentalumo sistemos perspektyvos, kurioje veikia vien grynosios formos, kategorijos, bendrybs, formalios skirtys ir, atitinkamai, termin simetrija bei tarpusavio sukeiiamumas
(ekonomija). Levinui nepakanka kritikuoti ontologin mstym i vidaus, jis
siekia jam surasti alternatyv ar ieit. Todl Levino mstymas skleidiasi
kaip nepailstanti pastanga mstyti prasm, to paties ir kito skirtum, kito
kityb anapus sistemos ir transcendentalumo.
Gauta 2008 03 18
Priimta 2008 04 03
101
102
L I T E R AT R A
1. Derrida, J. 1967a. La voix et le phnomne. Paris: P.U.F.
2. Derrida, J. 1967b. Violence et mtaphysique in L criture et diffrence. Paris: Seuil.
3. Derrida, J. 1972. Positions. Paris: Minuit.
4. Derrida J. 1987. En cemomentmme dans cet ouvrage me voici in Psych. Inventions de lautre. Paris:
Galile.
5. Derrida, J. 1997. Adieu Emmanuel Lvinas. Paris: Galile.
6. Derrida, J. 2006. Apie gramatologij. Vert. N. Keryt. Vilnius: Baltos lankos.
7. Ducrot, O. 1968. Le structuralisme et linguistique in Quest-ce que le structuralisme? Paris: Seuil.
8. Hjelmslev, L. 1968. Prolgomnes une thorie du langage.Paris: Minuit.
9. Hjelmslev, L. 1971a. Langue et parole in Essais linguistiques. Paris: Minuit.
10. Hjelmslev, L. 1971b. La stratification du langage in Essais linguistiques, Paris: Minuit.
11. Husserl, E. Kartezikosios meditacijos. Vert. T. Sodeika. Vilnius: Aidai.
12. Keryt, N. 2001. Kitas veidas in E. Levinas Apie Diev, ateinant mstym. Vilnius: Aidai.
13. Keryt, N. 2006a. Iprovokuota atsakomyb, Athena. Filosofijos studijos, Nr. 2, p. 188201.
14. Keryt, N. 2006b. E. Levino etin filosofija kasdieni akcidencij fone, Naujasis idinys, Nr. 8,
p.308318.
15. Keryt, N. 2006c. Merleau-Ponty ir Levino intersubjektyvumo samprata Husserlio paratse in
mogus ir odis, Nr. 4, p. 1524.
16. Lvinas, E. 1967. La trace de lautre in En dcouvrant lexistence avec Husserl et Heidegger, Paris: Vrin.
(2leid.).
17. Lvinas, E. 1973. Tout autrement, LArc, Nr. 54, p. 3337.
18. Lvinas, E. 1976. Noms propres. Montpellier: Fata Morgana.
19. Lvinas E. 1978. Autrement qu tre, ou au-del de lessence. La Haye: Martinus Nijhoff.
20. Levinas, E. 1994. Etika ir begalyb. Vert. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos.
21. Levinas, E. 1999. Kito pdsakas. Vert. A. Sverdiolas, in Baltos lankos, Nr. 11.
22. Levinas, E. 2001. Apie Diev, ateinant mstym. Vert. R. Matuzeviit, N. Keryt ir kt. Vilnius:
Aidai.
23. Merleau-Ponty M. 1945. La phnomnologie de la perception. Paris: Gallimard.
24. Ricur, P. 1990. Soi-mme comme un autre, Paris: Seuil.
25. Rousseau J. J. 2000. Ipaintis. Vert. E. Viskanta ir V. Jurgutis. Vilnius: Alma Litera.
26. Rogozinski, J. Le tournant de la gnrosit [Dosnumo poskis] in Logos, 2006, Nr. 47, p. 1530.
27. Sartre, J.-P. 1942. L tre et le nant, Paris: Gallimard.
28. Saussure, F. de. 1969. Cours de linguistique gnrale. Paris: Payot.
Nijol Kery t
LAUTR E DANS LE MME OU FACE AU MME
(J.DERRIDA ET E. LVINAS)
RSUM
La comparaison de la conception de laltrit chez Derrida et Lvinas sappuie
sur une tude de Derrida, Violence et mtaphysique, consacre la philosophie de Lvinas. Autant la faon de Derrida de lire Lvinas montre les
points faibles de son livre Totalit et infini, autant elle rvle les prsupposs
de son lecteur mme.
Dans un premier temps de lanalyse, pour comprendre mieux les prsupposs qui guident la lecture de Derrida, nous nous occupons de lide de
laltrit dans louvrage fondateur du dconstructionisme, De la grammatologie. Les notions du Mme et de lAutre y sont troitement lies la conception de la diffrence et de la signification (du signe) que Derrida emprunte,
sa faon, la linguistique structurale (celle de Saussure et de Hjelmslev).
Aprs avoir dconstruit (avec laide des structuralistes et en mme temps
contre eux) la conception mtaphysique du signe, Derrida en tire quelques
principes: 1) un lment na de sens que dans un systme de diffrences produites par le jeu de renvois des signifiants les uns aux autres; 2) les lments
peuvent se substituer les uns aux autres selon le principe conomique caractristique de tout systme de signes formel et diffrenciel. Ces principes, il les
adapte, hors du domaine du langage, celui de lexprience. Y apparaissent
de nouvelles dimensions, qui ntaient pas pertinentes en linguistique structurale: le temps et le dsir. Pour cette raison, la place du signe, Derrida
introduit les notions de trace et de supplment. La trace permet de dcrire les
rapports entre les lments en termes de prsence/absence en montrant que
lunicit temporelle est toujours divise par lespacement et que la prsence
(de la chose ou de la conscience de soi) nest jamais pure ni simplement oppose labsence. La notion de supplment sert dcrire les rapports entre
les sujets. Pour construire son identit, le sujet a besoin des autres sujets qui
seuls peuvent donner la valeur son tre partir de son apparatre. Derrida montre que ces pripties intersubjectives entre deux consciences, bien
connues dj dans la philosophie de Hegel et de Sartre, se dploient travers
les signes (lcriture), les images, les substituts. Ainsi lautre (laltrit) nest
jamais extrieur au mme (lidentit, le propre), il fait toujours partie de sa
conscience de soi et il agit en lui en tant que son image, son simulacre, un
supplment qui le divise de lintrieur en dtruisant son unit et son identit
103
104
soi. Cette conception du rapport lautre, selon nous, est troitement lie
la conception dconstructionniste du langage (appel archi-criture) en
tant que systme conomique de diffrences formelles. Lautre y est toujours
prsent en tant que valeur conomique, comme reprsentant dune classe
ou dune catgorie mais non comme singularit hors systme. Dans un tel
systme, le rapport direct et immdiat dun sujet lautre est impossible.
Dans un deuxime temps, nous suivons les lignes principales de la
critique de Derrida envers la philosophie de Lvinas et les traces de la raction indirecte de celui-ci dans son deuxime grand livre Autrement qu tre,
ou au-del de lessence. A la suite du reproche que lui avait adress Derrida
didentifier lego et le Mme et ne pas envisager laltrit lintrieur du
Mme, Lvinas dveloppe dans Autrement qu tre la rflexion sur la structure
complexe de la subjectivit. Il la spare de la conscience tout en distinguant
par l-mme lipsit et lidentit (la conscience de soi). Pourtant, le point le
plus radical de la diffrence entre Derrida et Lvinas, cest la conception de
laltrit absolue. En interprtant la pense lvinassienne dans le contexte de
la philosophie spculative (Hegel) et de la phnomnologie transcendantale
(Husserl), Derrida naccepte pas son ide de lautre sujet comme Autre absolu qui ne soit ni alter ego, ni une autre conscience et avec lequel stablit
un rapport assymtrique non-violent. Nous essayons de montrer comment
il faudrait comprendre cette relation spcifique du moi autrui qui ne serait
pas un rapport entre les consciences mais un rapport entre le sujet sensible
(le moi), dune part, et dautre part un autre sujet incarn qui sadresse au
premier dans son besoin et sa souffrance. Cette relation, Lvinas la dcrit en
termes de rencontre oppose lexprience et en termes dassymtrie
irrversible entre des positions non-interchangeables.
Derrida pense le rapport entre le Mme et lAutre partir du systme
(celui du langage, de larchi-criture, du transcendantal) o il ny a que des
formes abstraites, des catgories, des gnralits, des diffrences formelles
et, par consquent, symtrie et interchangeabilit entre les termes. Lvinas
cherche une sortie du systme ontologique et transcendantal en proposant
une autre conception du langage, du sens, de la diffrence. Il dcrit non pas
comment lAutre agit dans le Mme mais comment il agit sur le Mme (sur
le moi) en se trouvant face lui et comment, dans cette rencontre particulire, laltrit dautrui prend sens hors du systme des signes et des catgories,
comment elle signifie hors de lchange des significations.
Mots cls: Le Mme, lAutre, autrui, ego, le moi, le soi, sujet, conscience,
diffrence, altrit, langage, signe, signification, sens, dconstructionnisme,
relation thique.

5 Kersyte62-104

Hochgeladen von

Dokumentinformationen

Originaltitel

Copyright

Verfügbare Formate

Dieses Dokument teilen

Dokument teilen oder einbetten

Freigabeoptionen

Stufen Sie dieses Dokument als nützlich ein?

Sind diese Inhalte unangemessen?

Copyright:

Verfügbare Formate

5 Kersyte62-104

Hochgeladen von

Copyright:

Verfügbare Formate

62

ATH ENA, 2 0 0 8 Nr. 4, I SSN 1822- 5047

dekonstrukcionizmo pradininkas: nemanoma atsidurti visikoje metafizinio

ia ir toliau ekonominiais sumetimais pateikiamas sutrumpintas ios knygos pavadinimas.

[diffrence] svok, lemiani to paties ir kito santyk. ias svokas Derrida

Nors ir su tam tikromis ilygomis6, Derrida i esms seka Hjelmslevu,

signifikatas pirmapradikai ir esmikai [] visada jau uima signifikanto

r. ankstesn io straipsnio skyrel.

idj inoma, gali isaugoti tik isaugodamas juslikumo ir suvokiamumo

vienos abstrakios srangos (pvz., fonetinio ar grafinio teksto) viduje arba

(Derrida inaudoja odio diffrer daugiareikmikum: jis reikia ir skirti,

II. 4. To paties kitas arba kitas-tame-paiame

Citata paimta i lietuviko vertimo: Rousseau 2000: 129.

Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 215.

subie veiksmaodis subir paprastai veriamas paksti, itverti.

paviri (i ia odos metaforos), jis j palieia abiem io odio reikmmis.

Plg. Levinas 1999 : 52 vertimas kiek skiriasi.

Tai i Jakobsono paimtas pasakymas, cituojamas Derrida.

Pagal ratikumo principus suvokiama kalba yra ne tik subjekto mirties

ia Derrida komentuoja ir savaip interpretuoja Lvi-Strausso nambikvar genties apraym i jo knygos

r. Dialogas. Savimon ir artimo artumas in Levinas 2001.

transcendetalin fenomenologij, kuri ji nori kvestionuoti (Derrida 1967b:

jo kania. Atsakomyb u kitus nebuvo sugrimas save, bet sitempimas,

Plaiau apie tai r. Keryt 2006b: 308318.

imperatyvo dsnis). Dl tos prieasties visoje Vakar filosofinje tradicijoje,

Plaiau apie tai r. Nevari sin ir nepermaldaujamumas in Levinas 2001.

Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 203.

Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 221-222; 209.

Apie Veido ir Dievo ry plaiau Keryt 2001: 4751.

Apie tai plaiau r. Keryt 2001: 4851.

Klausimai ir atsakymai in Levinas 2001: 221-222; 209.

Kalbjimo bdas in Levinas 2001: 350.

(ji veikiausiai perimta i vlesniame struktralistiniame mstyme daromos

Derrida rpi parodyti, kad ten, kur konstruojama subjekto tapatyb

Das könnte Ihnen auch gefallen