Vadovas Po Kursiu Nerija LT

, Nida
Sutartiniai M 1:60 000 žemėlapių ženklai
Leidinyje panaudoti senieji žemėlapiai iš

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos
ir autoriaus asmeninio archyvo:
1. Districtus Memeliensis (Memel) in Ducatu
Prussiae eiusque tractu Schalavoniae
(Schalauen), 1670 (1673–1676?), Józef
Naronowicz-Naroński
2. Districtus Memeliensis..., 1648, (Dombrow-
ski)
3. Erläuterung zur vorgeschichtlichen Über-
sichtskarte von Ostpreussen, Emil Hollack,
1908 General-Carte von dem Königreich
Preüssen, 1730
4. Karte der Kurischen Nehrung, H. Schwarz,
1910
5. Karte von den Provinzen Litthauen, Ost
und West Preussen u.d. Netz Distrikte
auf befehl Ihrer Majestäten des Königs
Friedrich Wilhelm II und Friedrich Wilhelm
III auf Antrag des Staats Ministers und
Departements Chefs Freiherrn von Schrötter
in den Jahren 1796 bis 1802 vermessen und
topographisch aufgenommen von Friedrich
Bernhard Engelhardt Königlichem Kriegs
und Domainen Rathe und Ban Director in
Neu-Ost-Preussen, 1:50 000, 1796-1802
6. Karte von Ost-Preussen nebst Preussisch
Litthauen und West–Preussen nebst dem
Netzdistrict F. L. Schrötter), 1:150 000,
1802–1810
7. Karte von Schwarzort, 1870
8. Kurische Nehrung südl. Hälfte bis Nidden,
1790
9. Messtischblatt (1:25 000). Herausgegeben
von der Preussischen Landesaufnahme,
1912, 1939
10. Pharus-Wanderkarte für Ausflüge von
Cranz nach der Samlandküste und nach der
Kurischen Nehrung, 1:100 000
11. Plan von der Curischen Naeherung..., 1797
12. Plan von Nidden, Paul Isenfels, 1942
13. Plan von Schwarzort. Illustrierter Führer
durch das Seebad Schwarzort. Lotto E.,
Memel, 1910
14. Preußischen Urmesstischblatt, 1834
15. Preußischen Urmesstischblatt, 1859
16. SEE-STRANDES, von Suchodoletz, 1709
17. Wanderkarte von der Kurischen Nehrung,
K. Rublack, 1940
Remigijus Sereika
Vilnius / 2021
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
Antrasis leidimas
Projekto administratorė Edita Aliochno

Recenzentė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė
Kalbos redaktorė Erika Laumytė
Žemėlapius parengė Remigijus Sereika
Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė
Viršelio nuotraukos autorė Renata Kilinskaitė
Viršelio dizaineris Igor Sigal
© Remigijus Sereika, 2021

© Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, 2021
© Leidykla DIDAKTA, 2021
Visos teisės saugomos įstatymo. Šis leidinys arba jo dalis

negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektro-
ninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavi-
mą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo
sistemas, kompiuterių tinklus (internete) be leidėjo iš-
ankstinio raštiško sutikimo.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstai-
gose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar
asmeniniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose termi-
naluose tų įstaigų patalpose.
Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės
pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams nu-
ISBN 978-609-442-148-8 matytos griežtos sankcijos.
TURINYS
KURŠIŲ NERIJA – UNESCO PASAULIO PAVELDO

KULTŪRINIO KRAŠTOVAIZDŽIO VERTYBĖ ................... 5
Kuršių nerijos nacionalinis parkas ............................................... 5

Nacionalinis parkas „Kuršskaja kosa“ («Куршская коса») ...... 7
Administracinis suskirstymas ....................................................... 8
Neringos savivaldybė. Klaipėda ............................................................8
Zelenogradsko municipalinis rajonas ..................................................8
Klimatas ........................................................................................... 9
Kuršių nerijos susidarymas ........................................................... 9
Gyventojai. Krašto istorija ...........................................................12
Kuršių nerijos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ..............17
Kuršių nerija senuosiuose žemėlapiuose ...................................18
Smėliu užpustyti kaimai ...............................................................20
Kopų apželdinimas .......................................................................21
Gintaro rinkimas. Gintaro teisė ..................................................23
Kurėnai (korno valtys) .................................................................25
Vėtrungės .......................................................................................26
Žvejyba .......................................................................................... 28
Krikštai .......................................................................................... 28
Varnų gaudymas ...........................................................................29
Humboltai ir Kuršių nerija ..........................................................30
KOPGALIS–ALKSNYNĖ....................................................... 32
MEILĖS SLĖNIS–JUODKRANTĖ ........................................ 54
Juodkrantė .....................................................................................58
MIRUSIOS KOPOS–KARVAIČIAI ....................................... 74
Pervalka ..........................................................................................81
PREILA–NIDA ....................................................................... 86
Preila ...............................................................................................87
Nida ................................................................................................92
VALSTYBINĖ SIENA–MORSKOJĖ (PILKUPA)................ 116
Morskojė (Pilkupa) .....................................................................118
ŠOKANTIS MIŠKAS–RYBAČIS (RASYTĖ)–KUNCAI ...... 124
Rybačis (Rasytė) ..........................................................................127
KARALIŲ KALNAI–„FRINGILLA“ ................................... 138
LANKYTOJŲ CENTRAS „MUZIEJŲ KOMPLEKSAS“–

LESNOJUS (ŠARKUVA) ...................................................... 142
Lesnojus (Šarkuva) .....................................................................144
KARALIŠKASIS MIŠKAS–ŠVENTLUNKA ....................... 148
KELIAUK PO KURŠIŲ NERIJĄ VISAIS

METŲ LAIKAIS ................................................................... 151
ŠALTINIAI ............................................................................ 158

Kuršių nerija – UNESCO Pasaulio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio vertybė
KURŠIŲ NERIJA – UNESCO PASAULIO PAVELDO

KULTŪRINIO KRAŠTOVAIZDŽIO VERTYBĖ
Kuršių nerija – 98 km ilgio pu-

siasalis, atskiriantis Kuršių marias
nuo Baltijos jūros. Šiaurinė dalis
(kiek daugiau kaip pusė nerijos)
priklauso Lietuvai, pietinė dalis –
Rusijos Federacijos Kaliningrado
sričiai. Šią teritoriją apima Kuršių
nerijos nacionalinis parkas ir Rusi-
jos nacionalinis parkas „Kuršskaja
kosa“ («Куршская коса»). Nuo
2000 m. nerija įtraukta į UNESCO
Pasaulio paveldo sąrašą kaip kul-
tūrinio kraštovaizdžio vertybė.
Pasaulio paveldo komiteto nomi-
nacinėje byloje rašoma: „Kuršių
nerija yra išskirtinis smėlio kopų
kraštovaizdžio, kurio išlikimui
nuolatinį pavojų kelia gamtos sti-
chijos, pavyzdys. Po pragaištingo
žmogaus įsikišimo, vos nesunai-
kinusio nerijos, ji buvo atkurta di-
džiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų
dienų tebesitęsiančių apsaugos ir
sutvirtinimo darbų dėka.“
Į UNESCO paveldo sąrašą Kuršių nerija ir marios
Kuršių nerija įrašyta kaip dvie-
jų valstybių objektas – Lietuvos
Respublikos ir Rusijos Federacijos
Pasaulio paveldo kultūrinio kraš-
tovaizdžio vertybė.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Vertingiausiam gamtiniu ir kultūriniu požiū-
riu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui
ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti 1991 m.
buvo įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis par-
kas. Parko plotas – 26,4 tūkst. ha (sausuma –
9,7 tūkst. ha, Kuršių marių akvatorija – 4,2 tūkst.
ha ir Baltijos jūros akvatorija – 12,5 tūkst. ha).
Nacionaliniame parke yra du rezervatai: Nag-
lių gamtinis rezervatas (1669 ha) ir Grobšto gam-
tinis rezervatas (277 ha). Čia unikalūs gamtiniai
kompleksai saugomi mokslo tikslais, draudžia-
ma bet kokia žmogaus ūkinė veikla. Lankytis Lankytojų centras Nidoje
5
Vadovas po Kuršių neriją
be atitinkamo leidimo
rezervatuose taip pat
draudžiama.
Kuršių nerijos na-
cionaliniame parke
įsteigta 14 drausti-
nių. Vertingi krašto-
vaizdžio gamtiniai
kompleksai saugomi
Alksnynės (2112 ha),
Garnių kalno (250 ha),
Karvaičių (2985 ha),
Parnidžio (169 ha)
ir Raganos kalno
(202 ha) kraštovaiz-
Lankytojų centras Smiltynėje džio draustiniuose.
Neringos talasologiniame (jūriniame) draustinyje
(12 538 ha) saugomos seklios jūros priekrantės po-
vandeninio kraštovaizdžio ekosistemos. Vertingos
reljefo formos saugomos Angių (127 ha), Hageno
gūbrio (159 ha) geomorfologiniuose draustiniuose.
Urbanistinių Juodkrantės (28 ha), Nidos (34 ha),
Pervalkos (10 ha), Preilos (14 ha) ir Smiltynės
(4 ha) draustinių tikslas – nerijos gyvenviečių
planinės bei erdvinės struktūros, architektūros
ir memorialinių vertybių išsaugojimas. Gintaro
įlankos istorinis draustinis (9 ha) įsteigtas buvu-
sios pramoninės gintaro kasyklos teritorijoje.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai
priskirtos šios retų augalų, paukščių ir buvei-
nių apsaugai svarbios teritorijos: Smeltės ir
Lūžijos botaniniai draustiniai, Svencelės tel-
mologinis ir Svencelės pievų botaninis-zo-
ologinis draustiniai, Kliošių kraštovaizdžio
draustinis, Kuršių marių biosferos poligo-
nas, Baltijos jūros biosferos poligonas ir
Sambijos plynaukštės biosferos poligonas.
Informaciją turistams teikia Kuršių
nerijos nacionalinio parko lankytojų
centrai:
Nidoje – Naglių g. 8,
tel. +370 671 00 872, www.nerija.lt
Smiltynėje (tik vasaros sezono
laikotarpiu) – Smiltynės g. 11,
tel. +370 684 72 641
Kuršių nerijos nacionalinio

parko zonavimo žemėlapis
6
Nacionalinis parkas „Kuršskaja kosa“

(«Куршская коса»)
Nacionalinis parkas pietinėje Kuršių nerijos dalyje įsteigtas
1987 m., siekiant apsaugoti gamtinius, istorinius-kultūrinius
kompleksus ir objektus. Vykdomi gamtosauginiai ir ekologinio
švietimo darbai, moksliniai tyrimai, vystomas reguliuojamasis
turizmas. „Kuršskaja kosa“ yra ne tik mažiausias, bet ir labiausiai
lankomas Rusijos nacionalinis parkas.
Parko plotas – 6621 ha, jo teritorija padalinta į keturias zo-
nas: rezervatinę, ypatingai saugomą, rekreacinę ir ūkinę. Rezervatinėje zonoje
(1413 ha) draudžiama bet kokia ūkinė ar rekreacinė veikla, čia lankytis gali tik
parko darbuotojai ir asmenys su leidimais. Ypatingai saugomoje zonoje (2809 ha)
lankymas taip pat apribotas, čia galimos tik ekskursijos pažintinio turizmo tiks-
lais. Rekreacinė zona skirta poilsiui, sportui ir fizinei kultūrai, turizmo indus-
trijos veiklai. Nedidelė ūkinės veiklos zona skirta parko gyventojų ūkiniams
poreikiams ir parko veiklai užtikrinti.
Miškų priežiūrą vykdo dvi nacionalinio parko girininkijos – 2690 ha
ploto „Zelenogradskoe“ («Зеленоградское») ir 3931 ha užimanti
„Zolotyje diuny“ («Золотые дюны»).
Reikia pažymėti, kad „Kuršskaja kosa“ lankymo taisyklės yra
gerokai griežtesnės nei Kuršių nerijos nacionalinio parko.
Informaciją turistams teikia nacionalinio parko lan-
kytojų centras „Muziejų kompleksas“ («Музейный
комплекс»):
Kuršių nerija,
14,7 km (nuo Zelenogradsko),
tel. +7 4012 31 0028,
www.park-kosa.ru
Nacionalinio parko
„Kuršskaja kosa“
zonavimo žemėlapis
7
Lankytojų centras „Muziejų kompleksas“
Administracinis suskirstymas
Neringos savivaldybė. Klaipėda
Lietuvos Respublikai priklausančią Kuršių nerijos dalį
administruoja Neringos (8,98 tūkst. ha) ir Klaipėdos miesto
savivaldybės (0,794 tūkst. ha).
Klaipėdos miesto savivaldybei priklauso šiaurinė pusiasalio
dalis – apie 6 km atkarpa nuo nerijos smaigalio Kopgalyje.
Neringos savivaldybės administracinis centras – Nida.
Neringa – ne tik savivaldybė, kartu tai ir miestas. Respublikinio
pavaldumo miestas Neringa buvo įkurtas 1961 m., sujungus
lietuviškosios Kuršių nerijos dalies gyvenvietes. Neringiškiai
juokauja, kad jų miesto centrinė gatvė – kelias, jungiantis visas
gyvenvietes, – yra ilgiausia Lietuvoje.
Lietuvos Respublikos gyventojų duomenų bazė nurodo, kad
2020 01 01 Neringoje savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę
5063 asmenys. Tačiau tai tik statistika, nuolatinių gyventojų yra
gerokai mažiau.
Tai įdomu
Neringos herbas
Pirmasis Neringos herbas įteisintas 1968 m. Daili-
ninkas Arūnas Tarabilda panaudojo 1844 m. marių ins-
pekcijos įvestus burvalčių vėtrungių simbolius. Herbe
buvo pavaizduoti Purvynės, Pilkupos (Pilkopos), Preilos,
Juodkrantės, Pervalkos ir Nidos simboliai. 1968 m. patvirtintas
Dabartinis Neringos herbas patvirtintas 1997 m. A. Ta- Neringos herbas
rabildos sukurtą pirmąjį herbą pataisė architektas Ričardas
Krištapavičius. Herbo skydas padalintas į šešis juodus ir
sidabrinius laukus su Nidos, Preilos, Purvynės, Juodkran-
tės ir Pervalkos vėtrungių ženklais. Ketvirtasis sidabrinis
laukas herbe skirtas smėliu užpustytiems Kuršių nerijos
kaimams. Mėlyna skydo apačia su raide N simbolizuoja
Neringos miestą. Dabartinis
Neringos herbas
Zelenogradsko municipalinis rajonas

(Зеленоградский городской округ)
Rusijai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje yra trys
kaimai: Rybačis (Рыбачий, liet. Rasytė), Lesnojus (Лесной,
liet. Šarkuva) ir Morskojė (Морское, liet. Pilkupa, Pilkopa).
2015 m. sausio 1 d. juose registruoti 1237 gyventojai. Teri-
toriją administruoja Zelenogradsko municipalinis rajonas.
8
Klimatas
Kuršių nerijoje vyrauja vidutinių platumų tarpinis klimatas, pereinantis iš jū-
rinio į žemyninį. Jam būdinga švelni žiema ir vidutiniškai šilta vasara, dažna ir
intensyvi oro sąlygų kaita. Vidutinė metų oro temperatūra +7 °C, metinis kritulių
kiekis – 660 mm. Sniego danga nepastovi. Kuršių nerijai būdingi vėjuoti orai, vi-
dutiniškai 66 dienos būna su rūkais. Daugiamečių stebėjimų duomenimis, saulė
čia šviečia 1982 val. per metus, arba 39 % galimo laiko, tad Kuršių nerijoje būna
daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.
Tai įdomu
Lietuvos klimato rekordai, užfiksuoti Nidoje

Nidoje užfiksuoti keturi Lietuvos klimato rekordai:
• aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra – +10,0 °C (2019 m.);
• didžiausias vėjo greitis – 40 m/s (1967 m. spalį, 1999 m. gruodį,
uraganas Anatolijus);
• stipriausias snygis – 66 mm/12 val. (vandens ekvivalento)
(2008 m. lapkričio 25 d.);
• mažiausias mėnesio kritulių kiekis – 0,0 mm (2019 m. balandis).
Dar vienas įdomus faktas – Nidoje meteorologiniai stebėjimai atliekami nuo
1898 m. Penkios Lietuvos meteorologinės stotys – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Pa-
nevėžio ir Nidos – įtrauktos į Pasaulinės meteorologijos organizacijos šimtamečių
stočių sąrašą.
Kuršių nerijos susidarymas

Apie Kuršių nerijos ir Kuršių marių susidarymą parašyta daugybė mokslinių
straipsnių, tačiau nauji tyrimų duomenys rodo, kad šis sudėtingas procesas dar ne
iki galo atskleistas.
2012 m. tyrimų metu Naglių rezervato kopose buvo nustatytos keturių po
smėliu palaidotų dirvožemių sluoksnių susidarymo datos. Seniausiam iš jų apie
5700 metų. Žinant, kad dirvožemio sluoksniui susiformuoti reikia šimtmečių, ga-
lima spėti, jog nerija iki šios vietos jau buvo nutįsusi mažiausiai prieš 6–7 tūkst.
metų. Aldona Damušytė daktaro disertacijoje „Lietuvos pajūrio geologinė raida
poledynmečiu“ konstatuoja, kad Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo ne vėliau
kaip prieš 8500–8300, o esminiai geologiniai ir geomorfologiniai nerijos bruožai
susiformavo apytiksliai prieš 6900–6300 metų.
Prieš 10–13 tūkst. metų tirpstant ledynui jo pakraštyje nugulė moreninis
priemolis ir taip sudarė kalvų gūbrį. Šis gūbrys tęsėsi nuo Klaipėdos (Gindu-
liai–Jakai–Rimkai) pro Ventę, toliau link Nidos, Rasytės ir Sembos pusiasalio.
Aukštesnės gūbrio vietos kyšojo iš vandens, sudarydamos salų grandinę. Bangos
Chronologinė laiko juosta
9
ardė Sembos pusiasalio krantą, o jūros srovės nešė smėlį į šiaurę. Taip susidarė
Sembos pusiasalio kyšulio jungtis su morenine Rasytės sala. Palaipsniui pailgas
smėlio ragas sujungė salas ties šiandienine Pilkupa ir Nida. Šis procesas truko
kelis tūkstantmečius: keitėsi kranto linijos, svyruojant jūros lygiui nykdavo ir vėl
susidarydavo protakos.
Jūros bangos ir srovės suformavo nerijos pagrindą, o vėjas supustė parabolines
smėlio kopas, kurios pamažu apaugo mišriu spygliuočių ir lapuočių mišku.
Apie nerijos susidarymą sukurta padavimų. Viename iš senųjų padavimų tei-
giama, kad „nerija atsiradusi po dvylika metų trukusios audros, be perstojo siau-
tusios ta pačia kryptimi“.
Legenda „neringa, Užmario miLžinė“

<...> Pilies valdovas Karvaitis buvo narsus kariuomenės vadas ir drąsus jūri-
ninkas. Jo žmoną apylinkė pažino kaip gražią ir kilnaus būdo moterį. Jų namuose
žydėjo gerovė: skryniose, kambariuose ir daržinėse, ir kūtėse buvo visko pilna. Tik
betrūko didžiausios laimės: neturėjo vaikelio, kuo galėtų pasidžiaugti, kam galėtų
visą gerą palikti.
Ilgai ilgai to meldė juodu deivę Laimą. Pa-
galiau Laimai jų pagailo. Po dvejų metų, vieną
pavasario rytą, kai viskas žaliavo ir vieversėliai
giedojo, pabunda tėvas ir netiki: maža dukre-
lė jam juokiasi lopšelyje. Tėvai neapsakomai
džiaugėsi. <...>
Mergelė greit augo. <...> Devynių mėnesių
jau bėgiojo kaip didelė mergaitė. <...> Žmonės
kalbėjo: „Laumė tai padarė. Ji apmainė pirmą
naktį tikrąjį vaiką, o padėjo netikusį.“ Susirū-
pino tėvai. Nebežinojo, ką daryti, kur patari-
mą rasti. <...> Žyniai kratė savo žilas galvas ir
sakė: „Kūdikis yra gerosios Laimos stebuklinga
dovana. Šis vaikelis niekam bloga nepadarys.
Jūsų džiaugsmui žmonės gėrėsis šia mergele, ir
Neringa (folkloro festivalis
garsas toli paplis.“ <...> Tėvų veidai vėl nušvito.
„Tek saulužė ant maračių“)
<...>
Netrukus suėjo Neringai aštuoniolikti metai. Išsipildė viskas, ką žyniai pranaša-
vo: tėvai negalėjo atsidžiaugti gražia dukteria, o ji darė visiems gera. Pamačius kur
vargą ar nelaimę, tol nenurimdavo, kol tai pašalindavo. Jei laivas rasdavos pavojuje
jūroj ar mariose, ji brisdavo per įnirtusias bangas ir traukdavo už inkaro laivą į
saugų krantą. Vargšus, ką tik nepaskendusius jūreivius paimdavo ji ir nešdavo savo
prijuostėje namo. Ar miške kas paklysdavo, ar baloje su visu vežimu nugrimzdavo,
ar kopų smėlyje nusmegdavo, ir jiems mielai padėdavo, išvesdama į gerą kelią.
Neringos dora ir grožis žavėjo visus arti ir toli. Daug kas iš aukštų jaunikaičių
įsigeidė ją būtinai vesti. Deja, nesisekė: Neringa už viską labiau mylėjo laisvę. Tada
aplinkinių genčių valdovų sūnūs, aukšto ūgio ir tvirtapečiai milžinai, susitarė išvien
joti pas gražią kunigaikštytę. <...>
10
Linksmas nepaprastų svečių būrys sugužėjo į Neringos pilį. <...> Nustebus Ne-
ringa išklausė pasveikinimo: „Būk sveika, gražiausioji visų mergaičių! Gali mumis
patikėti: be tavęs mums nėra laimės! Mes negrįšime namo, kol pasakysi savo su-
tikimą.“ Kad ir gudri kunigaikštytė buvo, bet dabar suprato neišsisuksianti. Todėl
prabilo, kaip pridera aukšto valdovo dukrai: „Aš jus visus gerbiu ir kiekvieno jūsų
tėviškė – kilni vietelė, bet tik tam mielajam priklausysiu, kurs iš tos gausios akmenų
krūvos vieną numes iki pat Ventės pilies.“
<...> Prasidėjo smarkios varžytynės. Akmenys tik švilpia per orą ir pliumpsi į
marias. Tik vienui vienas numeta iki Ventės pilies. Tai jaunas Ventės pilies valdovas.
„Tai jis!“ – linksmai pažvelgė Neringa į savo jaunikį.
Išsiskirstė svečiai. Tylu liko pily be svečių, o jaunos kunigaikštytės širdyje nera-
mu pasidarė dėl prarastos laisvės. Ilgai švaistėsi ji po apylinkę. Ir vėl tėvai susirūpi-
no, dažnai nematydami savo dukters namie.
Netrukus pakilo audra. <...> Rodėsi, lyg pasaulio galas atėjo. Smėlio kalnus su-
vertė jūra, o vėjas nešė jį vis tolyn. Nemuno vanduo ir marių bangos stūmėsi ir
veržėsi vis giliau į kraštą.
Ir Ventės piliai grėsė pražūtis. Pagailo Neringai savo jaunikio. <...> Subraukė
ranka porą kopų į prijuostę ir nešė. Tačiau beeinant pasileido jos prijuostės raištis,
ir per anksti nuslinko visas smilčių kalnas į marias. Kad ir pikta, vis vien baigė staty-
ti pylimą. Paskui vaikštinėjo juo garsi nuotaka ten ir atgal. Žmonės gėrėjosi milžinų
pora ir džiaugėsi. Kitais metais iškėlė linksmas vestuves.
(Jonas Remeika pagal E. Gizevijų (Eduard Karol Samuel Gisevius),
„Lietuvos praeities vaizdai“, „Spaudos fondas“, 1939 m.)
Tai įdomu
Nerijos
Siaurų, sąnašinės sausumos
juostų, kurios susidaro išilgi-
nėms priekrantės srovėms ir
bangoms suklosčius smėlį ar
žvirgždą, pasaulyje yra daug.
Tokie sausumos ruožai nuo jū-
ros atitveria lagūnas, jose van-
dens druskingumas gali skirtis
nuo jūros vandens arba būti
visiškai gėlas. Kuršių marių van-
duo beveik gėlas – druskingu-
mas žiemą yra 1–3 ‰ (1 promi-
lė – 1/10 procento), vasarą – tik Baltijos jūros lagūninis krantas
0,5 ‰. Baltijos jūros vandens
druskingumas taip pat svyruoja – ties Kuršių nerija jis vidutiniškai būna apie 7 ‰.
Nerija – baltiškos, greičiausiai prūsiškos kilmės žodis. Šiuo žodžiu dvi Baltijos
jūros dvynes – Aistmarių ir Kuršių nerijas – vadina ir vokiečiai (Frische Nehrung ir
11
Kurische Nehrung). Pasaulyje tokie ilgi ir siauri žemės ruoželiai vadinami įvairiai,
pvz., rusiškai – коса, angliškai – spit, lenkiškai – mierzeja.
Pakrantėje susidariusi kelių nerijų ir lagūnų virtinė vadinama lagūniniu kran-
tu. Šiam kranto tipui priklauso Baltijos jūros pietrytinė pakrantė su Helio nerija
(lenk. Mierzeja Helska, vok. Halbinsel Hela arba Putziger Nehrung, angl. Hel Spit),
Aistmarių nerija (lenk. Mierzeja Wiślana, rus. Балтийская коса, vok. Frische
Nehrung, angl. Vistula Spit) ir Kuršių nerija (rus. Куршская коса, vok. Kurische
Nehrung, angl. Curonian Spit).
Manoma, kad ilgiausia yra Ukrainoje, nuo Krymo pusiasalio atsišakojusi 113 km
ilgio Arabato nerija (ukr. Арабатська стрілка, rus. Арабатская стрелка). Ši
nerija nuo Azovo jūros atskiria Syvašo lagūną.
Gyventojai. Krašto istorija

Manoma, kad pirmieji, dar nenuolatiniai gyven-
tojai, nerijoje įsikūrė IV tūkstantm. pr. Kr., anksty-
vojo neolito metu. Šio laikotarpio Narvos kultūros
radinių aptikta Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje.
XIX a. pab. A. Becenbergeris (Adalbert Bezzenber-
ger) kiek į pietus nuo Juodkrantės, vakariniame kopų
šlaite aptiko kitą ankstyvojo neolito gyvenvietę. Čia
buvo rasta gintaro gabalėlių ir Narvos kultūrai bū-
dingų puodų šukių. Literatūroje ši radavietė žinoma
Drumsack vardu. Drumzako (liet. Klampsmėlio)
vardu vadinta vietovė yra tarp Avikalnio ir Naglio
ragų, tačiau tiksli šio archeologijos paminklo vieta
šiuo metu nežinoma. Narvos kultūros gyventojai
vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko ir apdirbo gintarą.
III tūkstantm. pr. Kr. pab. – II tūkstantm. pr. Kr.
siaurame Baltijos pajūrio ruože, taip pat ir Kuršių
nerijoje, išplito Pamarių kultūra. Vyravusiu tradi-
ciniu požiūriu, virvelinės keramikos kultūra asimi-
liavo vietinę Narvos kultūrą. Susiformavo Pamarių
kultūra – vakarinių baltų protėviai. Naujieji gyven-
tojai – indoeuropiečiai, manoma, atsikėlė iš Vidurio
Europos pietų. Jie buvo klajokliai raiteliai, gyvulių
augintojai, virvelinės keramikos kultūros nešėjai.
Šiai kultūrai būdingi virvelių įspaudais paženklinti
puodai, laiviniai kovos kirviai.
E. Holako 1908 m. sudaryto Tačiau ši Pamarių kultūros susidarymo teo-
archeologinių radaviečių rija dabar nėra visuotinai pripažinta. Archeolo-
žemėlapio fragm. nuo gas profesorius Algirdas Girininkas suformula-
vo baltų autochtonų, t. y. vietinių gyventojų nuo
Klaipėdos iki Pervalkos:
poledynmečio, teoriją, neigdamas esminę virveli-
žali taškeliai – akmens nės keramikos kultūros įtaką baltų formavimuisi
amžiaus šukių radavietės; III tūkstantm. pr. Kr. Nauji tyrimų duomenys rodo,
du žali rutuliukai – akmens kad Pamarių kultūra susidarė vietoje, prieš pietinių
amžiaus palaidojimas; indoeuropiečių atėjimą, o virvelinės keramikos kul-
žalia figūra – akmens tūros nešėjai perėmė senųjų gyventojų gyvenimo
amžiaus alkvietė būdą.
12
O. Tišleris (Otto Tischler) 1874–

1878 m. išvaikščiojo visą Kuršių ne-
riją ir suregistravo daugybę vėlyvojo
akmens amžiaus puodų šukių radavie-
čių. Didžioji dalis nerijos dar buvo ne-
apželdinta, tad archeologinės vietovės
buvo lengviau pastebimos. E. Holako
(Emil Hollack) 1908 m. sudarytame že-
mėlapyje („Erläuterung zur vorgeschich-
tlichen Übersichtskarte von Ostpreus-
sen“) matyti, kiek daug akmens amžiaus Akmens amžiaus kirviai (Kuršių nerijos
radaviečių buvo nerijos atkarpoje nuo istorijos muziejaus ekspozicija)
Alksnynės iki Juodkrantės ir piečiau –
nuo Naglių rago iki Pervalkos.
Daugiausia žinių apie Pamarių kultūros gyventojus nerijoje suteikė Nidos
akmens amžiaus stovyklos archeologiniai tyrimai. Juos 1974–1978 m. atliko Ri-
mutės Rimantienės vadovaujami Istorijos instituto archeologai. Pagrindinis neri-
jos gyventojų verslas buvo žvejyba. Gyventojai taip pat medžiojo ruonius ir miško
žvėris, turėjo naminių gyvulių, augino javus. Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje
rasti žirgo kaulai leidžia daryti prielaidą, kad buvo ir karių raitelių.
Archeologinėje literatūroje aprašyta daug vėlyvojo akmens amžiaus radaviečių
prie Meškadaubės, Alksnynės, nerijos atkarpoje tarp Juodkrantės ir Pervalkos.
Apie XVIII a. pr. Kr. rytinę Baltijos pakrantę pasiekė pirmieji metaliniai ginklai
iš Skandinavijos ir dabartinės šiaurės Vokietijos teritorijos, vėliau ir metalo žalia-
va iš vidurio Europos. Prasidėjo žalvario amžius.
Labai trūksta archeologinių ir kitų tyrimų duomenų apie žalvario ir ankstyvojo
geležies amžiaus nerijos gyventojus (nuo II tūkstantm. pr. Kr. pradžios iki Kris-
taus). Žalvario amžiaus radinių Kuršių nerijoje rasta labai nedaug. Šis metalas
buvo itin brangus, jo dirbinių dėdavo tik į turtingų žmonių kapus. Matyt, iš tokių
suardytų kapų buvo prie Pilkupos (vok. Pillkoppen, nuo 1946 m. rus. Морское)
rastas žalvarinis kirvis (priskiriamas II tūkstantm. pr. Kr. antrajai pusei) ir keli vė-
lesnio laikotarpio radiniai: prie Juodkrantės rastas ietigalis, prie Nidos – įmovinis
kirvelis. Literatūroje minimi dar keli žalvario bei ankstyvojo geležies amžiaus ra-
diniai. Visi jie buvo aprašyti dar XIX a. pab., šiuo metu jie prarasti, tikslios jų
radavietės taip pat nežinomos. To laikotarpio gyvenviečių pėdsakų užtikta prie
Rasytės (vok. Rossitten, nuo 1946 m. rus. Рыбачий) ir Šarkuvos (vok. Sarkau, nuo
1946 m. rus. Лесной).
2011–2012 m. Kuršių nerijoje Lietuvos istorijos institutas vykdė archeologi-
nių tyrimų projektą „Sluoksniai“. Naujais metodais tirti keli plotai Nidos akmens
amžiaus gyvenvietėje, žvalgomųjų tyrimų metu rastos dvi žalvario amžiaus gy-
venvietės ties Alksnyne.
Pirmaisiais mūsų eros amžiais pradėjo formuotis baltų gentinių junginių te-
ritorijos. Šiaurinėje Kuršių marių arealo dalyje gyveno kuršiai, pietinėje – prūsų
gentis sembai. Iš šio laikotarpio – senojo geležies amžiaus (I–IV a.) – Kuršių neri-
joje žinomi tik keli atsitiktiniai radiniai. Matyt, kraštas buvo menkai apgyvendin-
13
tas. Viduramžių istorikas Jordanas (Jordanes) 551 m. veikale „Getika“ atpasakojo

gotų epą. Aprašoma, kad ostrogotų karalius Hermanarikas (gotų k. Aírmanareiks,
lot. Ermanaricus) valdęs 350–376 m., nukariavo aisčius (veikiausiai, prūsus, gal
ir kuršius).
Nors dabartinės Lietuvos teritorija buvo nuošalyje nuo didžiojo tautų kraus-
tymosi kelio, tačiau ir jos teritorijoje pastebimi šio proceso padariniai. V a. vid. į
vakarinių baltų tarpą įsiliejo tautų kraustymosi žygiuose dalyvavę kariai.
Nuo VIII a. pab. rytiniame Baltijos pajūryje pradėjo lankytis vikingai, mano-
ma, kad vėliau jie perėmė gintaro prekybos kontrolę. Sembos pusiasalyje, prie
pat Kuršių nerijos pietinio galo yra ištirtas Irzekapinio kapinynas (iš prūsų k.
„irkluotojų kapai“). Čia VIII–XI a. laidoti prūsų (sembų) kariai. Taip pat rasti
devyni palaidojimai laivuose, būdingi VIII–XI a. vikingams. Danų kronikininkas
Saksas Gramatikas (Saxo Grammaticus) aprašė, kaip karaliaus Haraldo I (Mė-
lyndančio) vietininkas Norvegijoje jarlas Hakonas apie 970 m. užpuolė sembus.
Atkaklioje kovoje jis net įsakė padegti ant kranto ištrauktus savo laivus, kad jo
kariai, neturėdami vilties pasitraukti, kautųsi iš visų jėgų. Po pergalės vikingai
vedė žuvusių sembų žmonas ir pasiliko gyventi nukariautoje šalyje. Tad danų isto-
riko pasakojimą patvirtina ir archeologiniai radiniai. Vikingų kolonija čia gyvavo
iki XII a. pr., kol galutinai užako pietinėje Kuršių nerijos dalyje buvęs Brokisto
sąsiauris.
Netoliese buvo IX a. pr. įkurtas svarbus Gintaro kelio prekybos centras Kau-
pas. Manoma, kad jį įkūrė išeiviai iš Gotlando salos. Kaup senąja islandų kalba
reiškia „prekyvietė, turgus“ (plg. Danijos sostinė Køpmannæhafn – „pirklių uos-
tas“). XI a. pr. Kaupą sunaikino danų vikingai.
Kitas svarbus baltų prekybos centras – kuršių gyvenvietė Žardė – buvo ryti-
niame marių krante, netoli šiaurinio nerijos galo.
Vikingai gyveno ir Kuršių nerijoje – Karalių kalnais (Korallen-Berge) vadina-
moje vietoje.
Sembų ir kuršių teritorijose ilgam įsitvirtinti danų karaliams nepavykdavo, nes
jau XI a. antrojoje pusėje (apie 1080 m.) sembus ir kuršius teko dar kartą „už-
kariauti“ Knutui IV Šventajam (Knud IV den Hellige). Vieną iš paskutinių danų
žygių prieš kuršius surengė karalius Valdemaras I Didysis (Valdemar I den Store)
1161 m.
Manoma, kad šiaurinėje nerijos dalyje gyveno kuršiai, o pietinėje, maždaug
nuo Šarkuvos, sembai. Apie 2 km į šiaurę nuo Šarkuvos neriją kerta 2 m aukščio
pylimas. Archeologai Vladimiras Kulakovas ir Valdemaras Šimėnas iškėlė versi-
ją, kad tai apsauginis pylimas, kurį supylė kuršiai, norėdami apsiginti nuo sem-
bų. Kita versija teigia, kad čia, siauriausioje Kuršių nerijos vietoje, IX–XI a. buvo
dirbtinė protaka tarp jūros ir marių (pietvakarinėje pylimo pusėje išlikęs griovys),
kurią kontroliavo kuršiai.
Tačiau didžioji dalis žinių apie Kuršių neriją iki istorinių laikų yra atsitiktinės,
tad neįmanoma kalbėti apie kokias nors sėslesnes bendruomenes ar gyvenvietes.
Žinoma, žmonių veiklos pėdsakų randama, bet šią medžiagą interpretuoti reikėtų
atsargiai.
14
1202 m. Rygoje buvo įsteigtas Kalavijuočių ordinas (nuo 1237 m. – Livonijos

ordinas, Vokiečių ordino dalis), o Lenkijos valdovui pavaldžios Mazovijos kuni-
gaikštis Konradas 1226 m. pasikvietė Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną. Baltų žemės
pateko į geležinius ordinų spąstus, o Kuršių nerija tapo karo keliu.
XII a. pab. ar XIII a. pr. pietiniai kuršiai pateko stiprėjančių žemaičių pri-
klausomybėn. Sutaręs su pietinių kuršių didikais, nepatenkintais žemaičių įtaka,
1252 m. Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nutarė Dangės upės žiotyse pastatyti
pilį. Medinė Memelburgo pilis suręsta tų pačių metų rudenį.
Ordinas atkirto sembus nuo žemaičių, ėmė kontroliuoti susisiekimą Kuršių
nerija. Sembai kartu su žemaičiais 1252 m. pab. pilį nesėkmingai bandė sunaikin-
ti. Livonijos ordinas sustiprino Memelburgo tvirtovę – 1253 m. pab. buvo pasta-
tyta mūrinė pilis.
Sembai netrukus vėl suruošė pilies apgultį. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje
(Livländische Reimchronik), parašytoje Vidurio Vokietijos tarme XIII a., aprašo-
mas Memelburgo puolimas, kuriame dalyvavo ir sembų laivynas. Manoma, kad
tai įvyko 1254 m. vasaros pradžioje (kituose šaltiniuose nurodomi 1253 m.). Sem-
bai turėjo tiek laivų, kad jais užtvėrė visą sąsiaurį tarp Kuršių nerijos ir pilies:
Štai jie laivais

taip Nemuną užpildė,
kad pereiti galėjai jais.
Daugiau taip niekad nėra buvę.
(Eiliuotoji Livonijos kronika, vertimas iš Johano Zembrickio knygos „Klaipė-
dos istorija“)
Tačiau pilies užimti nepavyko. Sudeginę savo žuvusiųjų kūnus sembai

pasitraukė.
Livonijos ordino magistras suorganizavo keršto žygį. Riteriai Kuršių nerija nu-
žygiavo į Sembą ir ją nusiaubė. Tačiau sembai nerijoje surengė pasalą ir grįžtan-
čius livoniečius sumušė.
Nerija staigiems antpuoliams naudojosi ir žemaičiai. Petro Dusburgiečio Prū-
sijos žemės kronikoje (Peter von Dusburg, Chronicon terrae Prussiae) XIV a. pr.
aprašomas 1283 m. žiemą įvykęs 800 lietuvių raitelių žygis per neria curoniensis
į Sembą.
Šie antpuoliai įbaugino kryžiuočius, tad jie ėmėsi statyti nerijoje gynybinius
įtvirtinimus. Apie 1283 m. buvo pastatyta pirmoji, matyt, medinė pilis (lot. nova
domus, castrum novum). Manoma, kad ji stovėjo prie Pilkupos, kopoje, kuri dar
neseniai buvo vadinama Piles-Kalns (vok. Schlossberg, lot. mons pillecop). Dalis
tyrinėtojų kryžiuočių pilies vietą nukelia į Sembos pusiasalį, prie pat pietinio ne-
rijos galo, teigdami, kad prie Pilkupos buvo baltų senieji įtvirtinimai.
1372 m. pirmą kartą paminėta Rasytė. Manoma, kad tuo metu čia jau buvo
pilis (pastatyta XIV a. vid.). Ji tapo kryžiuočių antpuolių į Žemaitiją baze.
15
Nežinoma, kiek XIII a. antro-

joje pusėje nerijoje gyveno senųjų
gyventojų – kuršių ir sembų. Dėl
nuolatinių karų dauguma jų buvo
išnaikinti, nes yra žinomi tik keli
XIII a. pab. – XV a. pr. kapiny-
nai (Stangenvaldė ir Latenvaldė į
pietvakarius nuo Rasytės). Rašy-
tiniai šaltiniai mini, kad 1677 m.
Šarkuvoje mirė senelis, dar mo-
kėjęs prūsiškai, tad nerijoje galėjo
gyventi sembų palikuonių.
Ordinas nerijoje teikė privile-
gijas atidaryti ir laikyti smukles.
Ar smuklės įkurtos prie jau buvu-
sių nedidelių gyvenviečių, ar tik
Kuršininkės prie Nidos bažnyčios
vėliau prie smuklių išaugo kaime-
liai, dabar atsakyti sunku. Žino-
ma, kad privilegiją smuklei laikyti Šarkuva turėjo jau 1408 m., Nida – 1437 m.,
Nagliai – 1447 m., Kuncai – 1506 m., privilegija Karvaičių smuklei atnaujinta
1509 m. Smuklininkais dažniausiai tapdavo vokiečiai, tad nuo XIV–XV a. pr. ne-
rijoje kūrėsi ir vokiečių kilmės žmonės.
XV a. pr. prasidėjo gyventojų migracija iš Šiaurės Kuršo. Į Pilsotą, Lamatą ir
Kuršių neriją pabėgo tiek daug gyventojų, kad net Klaipėdos komtūras skundėsi
Vokiečių ordino magistrui. Ši migracija bangomis vyko kelis šimtmečius. Lat-
vių istorikai migracijos bangas sieja su XV a. Kurše siautusiu maru ir badmečiu.
1541 m. mokestį mokėjo 162 Kuršių nerijos žvejai. Pirmųjų atsikėlėlių kalboje
buvo ryškesnė kuršių ir lyvių kalbų įtaka. Vėliausiai atsikėlusiųjų kalba jau ryš-
kiai skyrėsi nuo pirmųjų. Naujieji gyventojai save vadino kuršininkais (kursenie-
ki) arba kuršiais. Tačiau kuršiai galėjo būti tik iki XV a. pab. atsikėlę gyventojai.
Vėliau iš Kuršo kėlėsi latviai – kuršiai jau buvo asimiliuoti (sulatvėję). Kuršininkų
kalba, kuria kalbėjo nerijos žvejai – latvių kalbos tarmė, kurios pagrindas yra Kur-
šo latvių tarmės.
Į neriją atsikėlė ir lietuvių kilmės gyventojų. Kuršininkai į žmonas ėmė
ir lietuvininkes iš kito marių kranto, nors dažniau nuotakos dairėsi nerijoje.
Lietuvininkas Jurgis Plonaitis prisiminė: „Paprastai kopininkai [t. y. kuršininkai –
aut. past.], nors ir primaišę krūvą kuršiškų žodžių, kalbėjo taip lietuviškai, kad
juos žemininkai galėjo suprasti. Vienas man pažįstamas kopininkas iš Preilos yra
sakęs, kad kopininkas lovoj ir valty šneka kuršiškai, bažnyčioj gieda lietuviškai, o
su fišmeisteriu aiškinasi vokiškai. Žemininkų ir kopininkų santykiai buvo geri.“
Tad Kuršių nerija buvo multikultūrinė teritorija, kurioje be kuršininkų gyveno
lietuvių, vokiečių kilmės gyventojų. Jau XVI a. pietinėje nerijos dalyje vokiškai
kalbančių gyventojų buvo daugiau, bet dar XVIII a. bažnyčiose buvo laikomos
pamaldos lietuvių kalba vokiškai nesuprantantiems. Šiaurinėje nerijos dalyje iki
XVIII a. pab. didžiąją gyventojų dalį sudarė kuršininkai. Vėliau situacija ėmė keis-
tis – XX a. pr. jau didesnė dalis gyventojų kalbėjo vokiškai.
16
Dramatiški pokyčiai įvy-

ko baigiantis Antrajam pa-
sauliniam karui – vietiniai
gyventojai buvo priversti pa-
sitraukti. Dalis repatrijantų
karui pasibaigus grįžo, tačiau
didžiąją dalį gyventojų jau su-
darė atvykėliai. Lietuviškojoje
nerijos dalyje 1956 m. gyveno
1412 žmonių, iš kurių tik 219
(15,5 %) buvo autochtonai.
82 % naujųjų gyventojų sudarė Nidos moterys ir vaikai laukia grįžtančių žvejų
lietuviai, 18 % – kiti atvykėliai
(XX a. pr. atviruko fragm.)
iš įvairiausių SSRS vietų.
1958 m. SSRS pradėjo išleisti asmenis, 1941 m. birželio 21 d. turėjusius Vokie-
tijos pilietybę. Prasidėjo masiškas senųjų gyventojų išvykimas. Senbuviai neprisi-
taikė prie sovietinio gyvenimo realijų, tad absoliuti jų dauguma paliko tėviškę ir
persikėlė į Vokietiją.
Lietuviškojoje Kuršių nerijos dalyje, 2011 m. surašymo duomenimis, gyveno
apie 2600 gyventojų: Neringoje – 2570, dar kelios dešimtys gyventojų registruoti
Klaipėdos administruojamoje Smiltynėje. 2020 01 01 Neringoje savo gyvenamą-
ją vietą buvo deklaravę 5063 asmenys. Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai
priklausančioje nerijos dalyje, 2010 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyveno
1309 žmonės: Rasytėje (Рыбачий) – 839, Šarkuvoje (Лесной) – 344, Pilkupoje
(Морское) – 126. 2015 m. sausio 1 d. Kuršių nerijos kaimo gyvenvietėje (2005–
2015 m. buv. administraciniame darinyje, į kurio sudėtį įėjo Rybačis, Lesnojus,
Morskojė) registruoti jau tik 1237 gyventojai.
Kuršių nerijos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose

Jau vikingų laikotarpiu Kuršių marias ir neriją puikiai žinojo skandinavai.
Archeologas akademikas Vladas Žulkus iškėlė versiją, kad skandinavų paminkli-
niuose akmenyse runomis įrašyti pavadinimai Holms haf (Salos marios) ir Holm
(Sala) atitinka Kuršių marias ir neriją. Ankstyvaisiais viduramžiais tarp jūros ir
marių buvo kelios protakos, tad vikingai neriją galėjo vadinti sala.
Kaip Kuršių neriją vadino sembai ir kuršiai, šiuo metu nebežinoma. Galima
spėti, kad ji buvo vadinama baltišku žodžiu neria. Šio žodžio šaknis ner- būtų
siejama su lietuvišku nerti. Baltistas Vytautas Mažiulis Prūsų kalbos etimologijos
žodyne aptardamas žodį neria konstatavo, kad tai sulotyninta prūsiško žodžio
nerio forma, o šis žodis reiškia „išnėrusi, iš vandens išsikišusi žemė, t. y. sala“.
Yra ir skandinaviška pavadinimo kilmės versija: švedų kalbininkas R. Ekblo-
mas (Richard Ekblom) teigė, kad prūsai žodį neria perėmė iš vikingų næri, reiš-
kiančio „siauras“.
Rašytiniuose šaltiniuose XIII a. pirma užfiksuojamas Aistmarių nerijos pava-
dinimas – Neria, Nerey, Nerie. Aistmarių nerija – prūsų teritorija, tad tikėtina,
kad nerijos vardas yra prūsiškos kilmės. Gali būti, kad šiuo vardu vadino abi neri-
jas. Vėliau, dėl vokiečių kalbos įtakos, rašoma įvairiai – Nergia, Nergya, Nerge, Ne-
runge, Neerung, kol įsitvirtina pavadinimas Nehrung. 1258 m. Kryžiuočių ordino
dokumente paminėtas Nestland pavadinimas (iš vok. k. „lizdų kraštas“).
Norėdami atskirti nuo Aistmarių nerijos, vokiečiai Kuršių neriją pavadino se-
nųjų gyventojų – kuršių – vardu. Kita pavadinimo kilmės versija teigia, kad taip
nerija pavadinta dėl to, kad tai buvo kelias į Kuršą.
17
Pirmą kartą pilnas Kuršių nerijos pavadinimas – neria curoniensis – lotyniškai

užfiksuotas XIV a. pr. Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje. Čia aprašo-
mas 1283 m. žiemą įvykęs lietuvių raitelių žygis į Sembą.
Kaip Kuršių neriją vadino vėliau čia atsikėlę kuršininkai yra žinoma. Dažniau-
siai jie vartojo Kurse kape (Kuršių kopos) arba net vienaskaitinę žodžio formą –
kap. Vartotas ir lyviškos kilmės žodis Randava (-os), matyt, atsineštas iš Kuršo
(lyv. randa reiškia „krantas“). Lietuvininkai nuo kito marių kranto Kuršių neriją
vadino Kopomis, Užmariu.
Legenda apie KUršių nerijos Kaimų įKūrimą

„Trys pLėšiKai“
Vieną kartą Klaipėdoje buvo pagauti trys plėšikai, iš jų vienas vadinosi
Schwarzeris (Juoderys), antras Preileris, trečias Nideris. Vietoj mirties bausmės
pririšo juos prie plausto ir išplukdė į jūrą. Tačiau visi trys laimingai pasiekė Kuršių
neriją, kur Schwarzeris įkūrė Juodkrantę, Preileris – Preilą, o Nideris – Nidą.
Kuršių nerija senuosiuose žemėlapiuose

Nerijos pavadinimas (...nerie, nerja) įskaitomas kataloniškajame atlase, kurį
Maljorkos Palmoje apie 1375 m. sudarė žydų kilmės kartografai A. Kreskvas
(Abraham Cresques) ir jo sūnus J. Kreskvas (Jehudà Cresques).
XV a. žemėlapiuose Kuršių nerija jau bandyta pavaizduoti. Apie 1450 m. su-
darytame, 1491 m. išleistame N. Kuziečio (Nicolaus Cusanus) žemėlapyje galime
matyti nerijos kontūrą, užrašytas marių pavadinimas – Lacus Avomen, gana toli
nuo marių ir jūros pažymėta Klaipėdos pilis (Memele castrum).
Lenkų kartografo B. Vapovskio (Bernard Wapowski) 1526 m. išleistame Len-
kijos ir Lietuvos žemėlapyje Kuršių marių (Lacus Curone fis) ir Kuršių nerijos
kontūrai tikslesni, nerijoje pažymėta Rasytės pilis.
Prūsijos kartografo K. Henenbergerio (Kaspar Hennenberger arba Caspar
Henneberg) 1576 m. sudarytas Prūsijos žemėlapis jau žymiai aukštesnės koky-
bės: jame gana tiksliai pavaizduoti Kuršių nerijos ir marių kontūrai, pažymėtos
gyvenvietės nerijoje. Šio žemėlapio
keli leidimai šiek tiek skiriasi karto-
grafiniu turiniu.
Lietuvos kunigaikščio Mikalo-
jaus Kristupo Radvilos Našlaitė-
lio vadovaujami specialistai apie
1590–1600 m. sudarė Lietuvos Di-
džiosios Kunigaikštystės žemėlapį
„Magni Ducatus Lithuaniae...“. Jis
1613 m. buvo išleistas Amsterdame,
Olandijoje. Šis žemėlapis – vienas
geriausių XVII a. pirmosios pusės
kartografijos kūrinių. Tačiau Kur-
šių nerija pavaizduota nelabai tiks- Kataloniškojo atlaso
liai, panašiai kaip G. Merkatoriaus fragm.
18
B. Vapovskio 1526 m.
žemėlapio fragm.
Švedų diplomato, rašytojo ir kartografo
O. Magnuso (Olaus Magnus) 1539 m.
sudaryto „Jūrų ir šiaurės kraštų žemėlapio“
(„Carta marina et descriptio sepentrionalium
terrarum...“) fragm. (1572 m. leidimas)
Olandų locmano ir
kartografo L. J. Vagenerio
(Lucas Jansz Waghenaer) 1585 m.
žemėlapio fragm.
G. Merkatoriaus atlaso 1608 m. K. Henenbergerio „Tikslaus Prūsijos

leidimo fragm. žemėlapio“ („Prussia accurate descripta“)
1595 m. leidimo fragm.
19
(Gerardus Mercator) sudarytame ir 1596 m. išspausdintame žemėlapyje „Lithva-

nia“. Žymiai detalesnis yra šio flamandų kartografo sudarytas ir 1608 m. atlase
atspausdintas žemėlapis: jame gana tiksli nerijos kranto linija, pažymėtos visos
gyvenvietės, pavaizduotos nerijos kopos.
XVII a. kartografija sparčiai tobulėjo: atsirado naujų tikslių instrumentų, imtas
taikyti modernus matavimo metodas – trianguliacija. Dideli darbai buvo pradėti
Prūsijoje.
Žymus LDK kartografas, matematikas, karo inžinierius J. Narūnavičius-
Naronskis (Józef Naronowicz-Naroński) 1660 m. persikėlė į Prūsiją. Hercogas
Frydrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm) jam pavedė sudaryti Prūsijos generalinį
žemėlapį. Vienas iš 44 sudarytų žemėlapių vadinamas „Districtus Memeliensis
(Memel) in Ducatu Prussiae eiusque tractu Schalavoniae (Schalauen)“. Šiame
1670 m. masteliu 1:100 000 išleistame Klaipėdos regiono žemėlapyje jau gana de-
taliai pavaizduota Kuršių nerija.
Senosios kartografijos šedevras – Prūsijos slaptojo ministro barono F. Šrioterio
(Friedrich Leopold Reichsfreiherr von Schrötter) iniciatyva 1796–1802 m. sudary-
tas žemėlapis „Karte von den Provinzen Litthauen, Ost und West Preussen u.d.
Netz Distrikte...“ (toliau vadinamas Šrioterio žemėlapiu). Darbams vadovavo
F. Engelhardtas (Friedrich Bernhardt Engelhardt), lauko matavimo darbus atli-
ko apie 20 topografų. Žemėlapis nubraižytas masteliu 1:50 000, buvo išleisti tik
du egzemplioriai. Iki 1925 m. buvo slaptas, dabar saugomas Valstybinės Berly-
no bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo skyriuje.
Šis žemėlapis yra nepaprastai vertingas kartografijos, istorijos ir kultūros
paminklas, svarbus dokumentas tyrinėjant krašto praeitį. Žemėlapio fragmen-
tai panaudoti pasakojant apie Kuršių nerijos gyvenviečių istoriją.
Smėliu užpustyti kaimai

Nerijos miškai, kaip ir vadinamosios dykros (vok. Wildnisse) žemyninėje da-
lyje, jau nuo XVII a. pr. buvo administruojami pareigūnų. Johanas Zembrickis
„Klaipėdos apskrities istorijoje“ išvardija Klaipėdos girių prižiūrėtojus, šias parei-
gas ėjusius nuo 1619 m. Nuo XVIII a. antrosios pusės nerija jau turėjo atskirą gi-
rininką, rezidavusį Rasytėje, bei du eigulius – Nagliuose ir Rasytėje. Tačiau miškų
ūkis tuo metu buvo primityvus, iškirstos miško laukymės buvo paliekamos atželti
savaime. Nuo 1680 m. kirsti miško nerijoje valdžia nebeleido, tačiau buvo jau per
vėlu...
J. Zembrickis rašė: „Kokie buvo naikinimo mastai, galima suprasti iš to, kad
1790 m. iš girioje buvusių 17 419 margų, liko tik 380 margų brandaus miško. Šitas
likutis vėliau taip pat beveik išnyko, kadangi tuomet apie miško sodinimą nebuvo
galvojama.“
Dėl neatsakingos žmonių veiklos XVI–XVIII a. Kuršių nerija virto dykra. Miš-
kų kirtimas, medžių sakinimas, dervos ir medžio anglies gamyba, gyvulių ganiava,
viržynų deginimas pažeidė ploną dirvožemio paklotę, prasidėjo kopų išpustymas.
Ypač nerijos miškai nukentėjo per Septynerių metų karą (1756–1763), kai rusų ka-
riuomenė iš nerijoje kirsto miško gaminosi plačiadugnius laivus: „Keturiasdešimčia
arklių iš Juodkrantės statybinė mediena buvo gabenama į Klaipėdą vytinėms (vok.
Reisekahn) statyti.“ (J. Zembrickis, „Klaipėdos apskrities istorija“, 1918 m.).
Pirminės parabolinės kopos buvo perpustytos. Vėjas formavo naujas slenkan-
čias kopas, kurios laidojo išlikusius gojelius ir marių pakrantėje įsikūrusius žvejų
kaimus. Tai mini šios tragedijos amžininkas Liudvikas Rėza eilėraštyje „Karvaičių
kapai“:
20
Čia vėjo supustytas kalnas

Užklojo ąžuolų viršūnes.
Tėvų kapai plikoj pakrantėj,
Kur pjautuvas kadais skambėjo.
Dauguma nerijos kaimų vieną ar kelis kartus turėjo

persikraustyti. Tik Rasytė liko senojoje vietoje, persi-
kelti jau nebereikėjo ir XIX a. įkurtiems Preilos ir Per-
valkos kaimeliams. Visai išnyko Priedinė, Lotmiškis,
Kuncai, Karvaičiai, Nagliai (Agila).
Garsi Rytprūsių poetė A. Mygel (Agnes Miegel)
baladėje „Nidos moterys“ („Die Frauen von Nidden“)
aprašė 1708–1711 m. maro ir pustomo smėlio nešamą
pražūtį:
Dievas mus pamiršo, leido mums pražūti,

Jo ištuštėjusius namus dabar tu paveldėsi,
Galėsi žaist su kryžiumi ir Biblija, –
Eikš, motuše, mūsų palaidoti!
Tyliai susupk mus mirties drobulėn,

Palaima mūsų – klaidos mūs prakeiksmu buvus,
Žvelk, mes gulim visai numirusios!
– Ir kopa atėjusi jas užklojo.
(Antano Gailiaus vertimas iš U. Rada (Uwe Rada)
straipsnio „Su praeitimi į ateitį“)
Kaimų persikėlimai baigėsi XIX a. antrojoje pusė-

je, kai buvo pradėti intensyvūs Kuršių nerijos smėlynų
sutvirtinimo darbai.
Kopų apželdinimas
XVIII a. Kuršių nerija tapo pustomo smėlio tyrais.
P. Rozenvalis (Gottfried Peter Rauschnick-Rosenwall)
1814 m. taip apibūdino Kuršių neriją: „Liūdnesnės
vietovės kaip čia gal niekur pasaulyje nėra. Vien tik
smėlis ir vanduo: nei medžio, nei šešėlio, nei šaltinio
gaiviam vandens gurkšniui pasisemti, nei žalios pieve-
lės, pertraukiančios vientisą smėlio kalnų baltumą, čia
neužtiksi. Man nesuprantama, kaip žmonės čia gali
gyventi.“ (P. Rozenvalis, „Ruso, keliavusio per Prūsiją
1814 m., pastabos apie šį kraštą ir jo gyventojus“, žur-
nalas „Pergalė“, 1990 m., Nr. 12).
Užpustyti kaimai lietuviškojoje nerijos dalyje

21
Smėlis ne tik laidojo gyven-

vietes, kilo grėsmė net Klaipėdos
uostui – smėlis užnešdavo įplau-
ką. Neatsitiktinai pirmieji nerijos
apželdinimo darbai buvo pradėti
Kopgalyje: 1791–1793 m. J. S. Li-
lientalio (Johann Samuel von Li-
lienthal) iniciatyva buvo karklais
apželdintas plotas tarp molo ir
burlaivių balasto aikštės.
Pustomo smėlio sutramdymo
Stataus kopagūbrio apsodinimas
metodą pasiūlė S. Bjornas (Søren
Bjørn arba Sören Björn), danų kil-
mės Gdansko karališkasis želdinių inspektorius. Jis vadovavosi Vitenbergo uni-
versiteto profesoriaus J. D. Ticijaus (Johann Daniel Titius) 1768 m. paskelbtu vei-
kalu apie kopų sutvirtinimą prie Gdansko ir Aistmarių nerijoje. S. Bjornas pasiūlė
suformuoti apsauginį pajūrio kopagūbrį ir jį sutvirtinti vietinėmis daugiametėmis
žolėmis – pajūrine smiltlendre ir smiltynine rugiaveide. Apsauginis kopagūbris
pradėtas formuoti 1803 m., tačiau darbus stabdė prasidėjęs karas su Napoleo-
nu. S. Bjorno sūnui vadovaujant, 1829 m. buvo suformuotas pirmas apsauginio
kopagūbrio ruožas pietinėje nerijos dalyje. Visas apsauginis kopagūbris nerijoje
baigtas formuoti tik XIX a. pab.
1825–1828 m. Nidos apylinkių palvės apželdinimą organizavo tėvas ir sūnus
Kuvertai (Kuwert), prie Rasytės didelę pušynų plantaciją 1843 m. įrengė inspekto-
rius H. Senftlebenas (Herrn Senftleben). Geologo G. Berendto (Gottlieb Berendt)
paraginta ir visuomenės spaudžiama Prūsijos valdžia XIX a. antrojoje pusėje
ėmėsi milžiniško kopų apželdinimo darbo. Miško sodinimo darbams vadovavo
V. F. Efa (Wilhelm Franz Epha) ir P. Gerhardas (Paul Gerhardt).
Vėjo pustomas kopas apsodinti mišku buvo nepaprastai sunku. Didžiųjų kopų
nelygus, kupstuotas paviršius pirmiausia būdavo išlyginamas. Po to reikėjo sutvir-
tinti kopų paviršių. Tam naudotos kvadratinės 30–40 cm aukščio užtvaros, kurias
padarydavo iš žabų arba nendrių. Lėkštesniame kopos šlaite tvirtinimo kvadratai
buvo didesni, statesniame – mažesni.
Kopų smėlyje labai mažai maistingųjų medžiagų, tad į kvadratus pridėdavo
marių mergelio, molio ir arklių mėšlo mišinio. Tik kitą pavasarį sodindavo sodi-
nukus. Aukštesnės kopos buvo apsodintos vien kalninėmis pušimis. Apsodintas
plotas, saugant nuo perdžiūvimo, būdavo uždengiamas nendrėmis ar šakomis.
Apie 1910 m. visi suplanuoti Kuršių nerijos apželdinimo darbai buvo įvykdyti.
Žurnalistas O. Glagau (Otto Glagau) 1867 m. aprašė savo įspūdžius: „<...> at-
sigręžęs į nerijos smėlio dykumą, pasijunti žmogus lyg koks per ankstyvas pada-
ras šioje vietoje, kur žemė negali išmaitinti žmogaus ir apsaugoti bei apginti jo
nuo priešingo jūros gaivalo. Gal tos bangos visiškai nuplaus šią skurdžią žemės
juostą? O gal ji vėl taps kada tuo, kuo yra jau buvusi prieš šimtmečių šimtme-
čius: žaliu, ūksmingu girių rojumi?“ (O. Glagau, „Per Rytprūsių Sacharą“, rinkinys
„Lietuvininkai“).
Išsipildė O. Glagau spėjimas – XX a. Kuršių nerija tapo tuo „ūksmingu girių
rojumi“. Kaip gamtos paminklai buvo palikti mišku neapsodinti kopų ruožai tarp
Šarkuvos ir Rasytės, Rasytės ir Pilkupos, Pilkupos ir Nidos, Pervalkos ir Juodkran-
tės. Nerija apželdinta milžiniškomis miškininkų pastangomis, tad reikia saugoti
ir toliau puoselėti šį turtą.
22
Gintaro rinkimas. Gintaro teisė

Senieji gyventojai Baltijos pajūryje gintarą rinko
laisvai, tačiau kraštą užgrobęs Vokiečių ordinas mono-
polizavo gintaro rinkimą ir prekybą. Gintaro rinkimo
pakrantėje ir graibstymo iš jūros teisė buvo suteikta
paskirtiems pajūrio gyventojams, jie privalėjo gintarą
pristatyti į surinkimo vietas. Be to, ilgą laiką įstatymas
draudė gintarą apdirbti krašto teritorijoje – ordinui la-
biau apsimokėjo parduoti žaliavą. Bausmė už taisyklių
nesilaikymą buvo žiauri – pažeidėjai, užklupti jūros
pakrantėje, nedelsiant būdavo pakariami. Tie tamsūs
laikai atsispindi vienoje iš legendų: teutonų žiaurumai
užrūstino prūsų plačiųjų vandenų dievą Autrimpą, tad
jūra nustojo mesti gintarą.
Žlugus ordinui gintaro monopolis atiteko Prūsijos
hercogui. Už gintaro pasisavinimą ir toliau grėsė mirties
Gintaro žvejo ženklas
bausmė. Gintaro regalijoje (įstatyme), paskelbtoje
1644 m., buvo smulkiai aprašytos visos prievolės ir (L. Rėzos kultūros centro
bausmės. Už 2 svarų prekinio gintaro (didesnių gabalų) istorinė ekspozicija)
vagystę buvo baudžiama mirties bausme pakariant, už
didesnį kiekį – laužant ratu. Dar 1826 m. Karaliaučiuje budelis vykdė mirties
bausmes už gintaro pasisavinimą. Rinkimą kontroliavo raiti ir pėsti kranto
prižiūrėtojai, gintarą surinkdavo vietinėje smuklėje. Pristačius gintarą, specialioje
lazdelėje būdavo įrėžiama įpjova, pagal kurią būdavo sumokama.
„Radau kelis gana didelius gintaro
gabalus, kurie galėjo būti keleto duka-
tų vertės. Aš juos nedelsdamas įme-
čiau atgal į jūrą, nes žinojau, jog už
gintaro rinkimą (tai esanti karaliaus
suteikiama privilegija) griežtai bau-
džiama, ir bijojau, kad kas nors kitas iš
nežinojimo ar godumo jų savo paties
nelaimei nepasiimtų.“ (P. Rozenvalis,
„Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 m.,
pastabos apie šį kraštą ir jo gyven-
tojus“, žurnalas „Pergalė“, 1990 m., Gintaro žvejai Semboje (piešinio fragm.
Nr. 12). iš P. J. Hartmann knygos „Succini prussici
Jūros bangos į krantą išmeta tik physica et civillis historia“, 1677 m.)
smulkius gintaro gabalėlius. Dides-
nius gabalus bangos neša padugne, o
audrai nurimus jie nugula dugno įdu-
bose. Kai pakildavo smarkus ir palan-
kus vėjas, gintaras būdavo žvejojamas.
Gintaro žvejai brisdavo į audringą
vandenį ir tinkliniais samčiais mėgin-
davo sugauti gintaro gabalus. Gintarą
žvejojo ir laiveliais – dvi valtys jūros
dugnu vilkdavo specialų tinklą. Ra-
mesniu oru gintarą iš valties graibstė
specialiomis žnyplėmis arba samčiu – Gintaro žvejai (1937 m.)
prie ilgo koto pritvirtintu lanku su tin-
23
kleliu. Kurį laiką gintarą rinko ir labai

pavojingu būdu – nardydami iš valčių
ir graibstydami gintarą rankomis.
Nuo 1867 m. įsigijus leidimą ginta-
rą rinkti ir gaudyti jūroje buvo galima
visiems, tačiau surinktą gintarą buvo
privaloma parduoti valdžiai. Valstybės
regalija gintaro rinkimui, gavybai, ap-
dirbimui ir prekybai galiojo iki Antro-
jo pasaulinio karo.
Gintaro žvejas Tarpukariu Klaipėdos krašte tebe-
veikė įstatymas, kad gintaras turi būti
pristatytas į surinkimo punktus. Lie-
tuviškojoje nerijos dalyje tokie punktai buvo Juodkrantėje ir Nidoje. Asmenys,
kurie turėjo teisę gintarą graibstyti ir rinkti, nešiojo specialius gintaro žvejo ženk-
lus. Už gintaro pasisavinimą grėsė 6 mėnesių kalėjimo bausmė.
Legenda „ginTaro Teisė“

Nuo seniausių laikų kiekvienas laisvai galėjo rinkti gintarą Sembos pajūryje.
Kai Vokiečių ordino broliai didelę naudą pamatė, jie uždraudė gintarą prūsams
rinkti. Sembos fogtas Anselm von Losenberg paskelbė įsakymą, kad ordino tarnai
be jokio tardymo pakars prasižengėlius. Prūsai nesutiko su draudimu laisvai rinkti
gintarą ir daug jų buvo nubausta.
Netrukus fogtas mirė ir buvo palaidotas. Bet amžinosios ramybės jis nera-
do: net keletą šimtmečių po to buvo galima sutikti fogto vaiduoklį. Jis bėgdavo
audringos jūros pakrante ir garsiai šaukdavo: „O, Dieve, gintaras laisvas, gintaras
nemokamai!“
Taip atsitiko, kad 1513 m. neturtingi pajūrio žmonės pritrūko druskos. Tad
jie pardavė kelis gintaro gabalus Žuvininkų (vok. Fischhausen) miestiečiams. Ta-
čiau tai išaiškėjo ir Didysis ordino magistras Albrechtas (Albrecht von Branden-
burg-Ansbach) nubaudė 500 valstiečių. Nuo to laiko jūra nebeišmeta nė tūkstanto-
sios prieš tai surenkamo gintaro dalies. Ordino vienuoliams liko tik apgailestauti:
„Dievas gintaro niekam negailėjo.“
Tai įdomu
Gintaro žvejyba dabar

Gintaro žvejų esama ir šiais laikais, bet daugumai
jų tai ne pragyvenimo šaltinis, o savotiška pramoga.
Esant geram „metimui“ gintaro gaudytojas gali sugauti
kelis šimtus gramų smulkaus gintaro gabalėlių. Didesni
gintaro gabalai išgriebiami retai. Geriausias „metimas“
būna tada, kai jūra rimsta po didžiųjų audrų.
Gintaro žvejai
24
Kurėnai (korno valtys)

Kuršių marių žvejai nuo senų laikų žvejojo tik šiam regionui būdingais laivais.
Tokie plokščiadugniai laivai minimi XIV–XV a. dokumentuose, pirmasis atvaiz-
das mus pasiekė iš XVI a.
Tradicinės Kuršių marių burvaltės vadinamos bendriniu kurėnų vardu. Šis pa-
vadinimas kilo nuo plačiai paplitusio vidutinio dydžio burvaltės tipo – korno val-
ties, kuršininkų tarme korno valte, vok. Kurenkahn. Korno valtimis vadintos dėl
to, kad šiais laivais buvo žvejojama traukiant trisienį tinklą – korną. Du kurėnai
vilkdavo 100–120 m ilgio tinklą.
Kuršių marių žvejai turėjo įvairių laivų, kurių
pavadinimą apibūdindavo naudojamo tinklo tipas.
Pagal dydį ir traukiamus tinklus laivus vadino kor-
no, bradinėmis, kiudelinėmis, venterinėmis ir kt.
valtimis. Pavyzdžiui, gaudykles (venterius) mariose
tikrino mažesnėmis – venterinėmis – valtimis.
Kurėnus statė ir Kuršių nerijoje, tačiau daugiau-
sia meistrų buvo rytinėje marių pakrantėje. Laivas
turėjo pagrindinį stiebą (mastą), prie kurio tvirtino
didburę ir vieną ar dvi trikampes bures. Laivo prie-
kyje galėjo būti ir mažesnis stiebas pagalbinei burei.
Stabilumui vandenyje padidinti būdavo nuleidžia-
mas lentinis skydas – šliūžė.
Plokščias laivo dugnas, labai maža, tik apie
40 cm grimzlė, statūs bortai leido saugiai plaukioti
sekliose mariose, upėse ir kanaluose. Kurėnais buvo
Kurėnai Nidoje (1938 m.
ne tik žvejojama. Šiais laivais buvo gabenami kelei-
viai ar kroviniai. Iki juodumo degutu impregnuo- atviruko fragm.)
tas ąžuolinis kurėno korpusas tarnaudavo apie 60
metų, pakeisdavo tik pušinį laivo dugną.
Kurėno ilgis galėjo siekti iki 14 m, plotis – iki 4 m. Autentiško Lietuvos jūrų
muziejaus senųjų laivų ekspozicijos kurėno ilgis – 10,8 m, plotis – 3,3 m, stiebo
aukštis – 10 m.
Grakštūs kurėnų siluetai – neatsiejama XIX–XX a. vid. Kuršių marių regiono
kraštovaizdžio dalis. Tarpukariu mariose dar buvo šimtai kurėnų, iki pat Antrojo
pasaulinio karo pabaigos žvejota tik buriniais laivais. Traukdamiesi iš gimtinės
kuršininkai akmenų prikrautus kurėnus skandino marių įlankose. Jie tikėjosi ne-
Kurėnas (korno valtis):

1. didžioji burė;
2. mažoji burė;
3. raginė (trikampė burė);
4. ardomas (pagalbinis stiebas);
5. ragas (laivo priekis);
6. durkis (laivugalis);
7. elmentas (vairo rankena);
8. šliūžė;
9. vėtrungė.
25
trukus grįžti ir išsikelti savo laivus... Sovietmečiu

įdiegti motorinės žvejybos metodai pasmerkė iš-
likusius kurėnus, naujieji gyventojai jų nevertino.
Dalis laivų buvo sukapota malkoms, kiti sutrūnijo
nenaudojami.
Atgavus nepriklausomybę entuziastai užsimo-
jo kurėnus atkurti. Pirmąjį kurėną pastatyti ryžosi
nidiškis menininkas Eduardas Antanas Jonušas.
Jam talkino klaipėdietis inžinierius Henrikas Ma-
lišauskas. Laivą statė pagal įrašytus senojo kurėnų
statytojo Kurto Sakučio pasakojimus ir iš Vokietijos
Brėmerhafeno muziejaus gautus 1875 m. brėžinius.
Statyba užtruko dvejus metus, kol 1993 m. 11 m il-
gio ir 3,3 m pločio kurėnas „Kuršis“ išskleidė bures.
Istorikas Valentinas Drevinskas ir buvęs jūri-
ninkas Egidijus Gailius pastatė kurėną „Oma“. Šis
Kurėnas „Süd-1“
Arūnui Valinskui priklausęs kurėnas marių kelionę
baigė 2012 metais. Jūrų muziejus (vadovaujant istorikui Romaldui Adomavičiui)
pagal išlikusį vienintelį originalų laivą 2001 m. pastatė kurėną „Süd-1“. Kitoje ma-
rių pusėje – Šturmų prieplaukoje – švartuojasi kurėnas „Sturm“. Vieną kurėną
(„Muz-1“) pasistatė ir kaliningradiečiai. Tad vienu metu Kuršių mariomis „bėgo“
keturi kurėnai (senieji marių žvejai lietuvininkai sakydavo – „parbėg laivelis“).
Dar vienas kurėnas – „Baltis“ – turistus plukdė po Trakų Galvės ežerą.
Tai įdomu
Vienintelis išlikęs autentiškas kurėnas yra Lietu-
vos jūrų muziejaus senųjų laivų ekspozicijoje. Šį Ni-
doje nuskandintą kurėną sovietmečiu buvo įsigijęs
Rygos buities muziejus. Jūrų muziejui pavyko kurė-
ną iš latvių išprašyti. Laivas 1989 m. buvo restauruo-
tas, dešimt metų juo buriuota mariose.
Autentiškas kurėnas senųjų

laivų ekspozicijoje
Vėtrungės
Nuo seno žvejyba Kuršių mariose buvo labai intensyvi, bet ribojama įvairiais
įstatymais. Galiojo draudimas žvejoti žuvų neršto metu, buvo baudžiama už žuvų
gaudymą neleistinu būdu. Kiekvienas Kuršių marių baseino kaimas turėjo pri-
skirtus plotus, kuriuose žvejybą kontro-
liavo prižiūrėtojai. 1844 m. žvejybos ins-
pekcija įvedė reikalavimą, kad kiekviena
žvejų burvaltė privalo turėti atpažinimo
ženklus – stiebo viršūnėje atitinkamomis
spalvomis nudažytą skardinę vėtrungę ir
Autentiškos vėtrungės piešinys,

Nida (1927 m., Neringos istorijos muziejus)
26
Vėtrungės Kuršių nerijos gyvenviečių

vėtrungių ženklai
vėliavėlę. Šiuos laivų atpažinimo ženklus kiekvienam pamario kaimui sukūrė vy-
riausiasis Kuršių marių žvejybos inspektorius E. V. Berbomas (Ernst Wilhelm Be-
erbohm). Taip pareigūnai galėjo iš tolo stebėti, kad būtų žvejojama savo plotuose.
Vėtrungės ženklas buvo dviejų pėdų ilgio ir pėdos pločio (62,8×31,4 cm). Kur-
šių marių rytinės dalies žvejų kaimų vėtrungių ženklai buvo raudonos ir baltos
spalvos, pietinės – mėlynos ir geltonos, nerijos kaimų ir Klaipėdos – juodos ir
baltos spalvos.
Laikui bėgant Kuršių nerijos žvejai kurėnų vėtrunges patobulino – be
privalomo ženklo ir vėliavėlės atsirado 4–5 mm storio lentutėse išpjaustytų
kompozicijų. Pradžioje jos nebuvo spalvinamos, tik nutepamos derva. XIX a. pab.
vėtrunges imta dažyti būdingomis spalvomis – raudona, juoda, balta, mėlyna,
žalia. Kuršių nerijos kaimų vėtrungės tapo analogų neturinčiais dailės kūriniais.
Ankstyvąsias Kuršių nerijos vėtrunges tyrinėję mokslininkai įžvelgė, kad jų puo-
šyboje atsispindi kuršininkų pasaulėžiūra, išreikšta gamtos, tikėjimo, šeimos, tur-
to, darbo simboliais. Vėlesnėse vėtrungėse simbolių kompozicija jau laisvesnė,
puošyboje vyrauja romantiški vaizdiniai.
Vėtrungės schema
27
Žvejyba
Žvejyba nuo seniausių laikų buvo
pagrindinis Kuršių nerijos gyventojų
verslas. Kryžiuočių ordino laikais
žvejyba pradėta reguliuoti – XV a.
ordino dokumentuose minimi specialūs
prižiūrėtojai (vok. Fischmeister). Prūsi-
jos valdžia 1589 m. paskelbė žvejybos
Kuršių mariose ir visose į jas įtekančiose
upėse taisykles. Žvejybai intensyvėjant,
senkant žuvų ištekliams, taisyklės buvo
griežtinamos.
Apie devynis mėnesius per metus
nerijos žvejai žvejojo mariose, tris – jū-
roje. Žiemą užsiimdavo poledine žūkle.
Ypač originalus buvo baidomasis stintų
ir pūgžlių žūklės metodas – bumbini-
mas. Žuvis į tinklą varydavo tam tikru
ritmu šlėgiais (medinėmis buoželėmis)
daužydami kaladę (kliūgį), pritvirtintą
prie eglinės lentos, kurios vienas galas
pakištas po ledu.
Bumbinimas (Kuršių nerijos istorijos
Laivybai jūroje plokščiadugnės valtys
muziejaus ekspozicija)
netiko. Čia naudotos kylinės burvaltės.
Šiuo metu pagrindinis vietos gyventojų užsiėmimas – turizmo paslaugos.
Verslinę žvejybą Kuršių mariose vykdo apie 50 smulkių Neringos ir Šilutės rajo-
no įmonių, dalis neringiškių žvejoja įsigiję verslo liudijimus. Dabar Kuršių marių
produktyvumas yra apie 29 kg/ha. Ichtiologų duomenimis, pokariu žuvies ma-
riose buvo sužvejojama beveik 59 kg/ha.
Versliniuose laimikiuose dominuoja
karšiai, kuojos, stintos, ešeriai, sterkai,
plakiai ir žiobriai. Vėgėlių, lydekų, sala-
čių ir perpelių sugaunama nedaug. Dar
kuklesni vertingiausių žuvų – šamų, un-
gurių, šlakių, lašišų – laimikiai.
Pastaruoju metu populiarėja pra-
moginė žūklė, kurią Kuršių nerijos po-
ilsiautojams organizuoja vietos įmonės.
Žiemą, palankiu poledinei žūklei metu,
neriją užplūsta stintų ir ešerių žvejybos
Žvejai traukia tinklą mėgėjai.
Krikštai
Krikštai – senieji antkapiniai paminklai iš simetriškai profiliuotų lentų ar rąs-
telių. Buvo ir neaukšto stulpo formos krikštų. Iki XX a. vid. krikštai buvo paplitę
Mažojoje Lietuvoje, taip pat ir Kuršių nerijoje. Tikėtina, kad iki XVI a. krikštų
buvo ir dalyje Žemaitijos. Jonas Lasickis, aprašydamas žemaičių papročius, už-
simena apie krikstos cruses. Daugelis mokslininkų, tyrusių šiuos antkapinius pa-
28
minklus, pabrėžė jų seną kilmę

ir savitumą. Tai ikikriščioniškos
mirusiųjų pagerbimo tradicijos
tąsa.
Krikšto lentos šonuose dažnai
sutinkami paukščių siluetai. Ma-
noma, kad tai gegutės, nes baltų
mitologijoje šis paukštis yra liki-
mo dievybės Laimos įvaizdis. Kiti
dažnai naudoti simboliai: širdis –
gailestis, meilė; gėlė – atminimas.
Vyrų krikštuose naudotas žirgo
galvos simbolis. Pagoniški laido-
jimo paminklai buvo naikinami,
tad krikštuose atsirado krikščio-
niškas simbolis – kryželis.
Vyrui krikštą darė iš ąžuolo,
uosio ar beržo, moteriai imdavo Krikštai būdavo dažomi (M. Dubeneckienės
„moterišką“ medį – liepą, eglę, akvarelė, 1928 m., Nacionalinio
pušį, drebulę. Dar viena šių antka- M. K. Čiurlionio muziejaus fondai)
pinių paminklų ypatybė – jie sta-
tyti mirusiojo kojūgalyje.
Konstantinas Avižonis leidinyje „Iliustruotoji Lietuva“ (1927 m., Nr. 1) taip
apibūdino nerijos krikštus: „Meno atžvilgiu be nebus įdomesni už trobas ir laivus
kapų kryžiai. Jie yra labai įvairiai ir dailiai išpjaustyti. Tuose išpjaustymuose yra
įdėta daug jausmo. Kai kurie yra tiek graudingi, jog sugraudina žiūrėtoją. Kitų iš-
pjaustymai yra linksmesni. Beveik kiekvienas kryžius yra kitokio pavidalo, beveik
kiekvieno kitokie pagražinimai. Šalia senesniųjų pakrypusių ir apkerpėjusių stovi
naujesni kryžiai, nedaug kuo tesiskirią nuo senesniųjų. Kuršiai dar ir dabar ant
kapų tebestato beveik tokius pat kryžius, kaip senovėje.“
Klaipėdos krašto kapinėse būta spalvotų krikštų, tą patvirtina dailininkų pa-
veikslai, piešiniai. Anot dailininko Antano Gudaičio, „į kapines eidavo kaip į gėlių
darželį“. Krikšto fonas dažniausiai buvo mėlynas, rečiau – juodas.
Varnų gaudymas
Vienas labiausiai specifinių
Kuršių nerijos gyventojų įpro-
čių buvo varnų gaudymas ir jų
naudojimas maistui. 1656 m.
privilegijoje nurodomas metinis
mokestis už varnų gaudymą – 1
taleris ir 6 grašiai. Varnas mais-
tui gaudė ne tik kuršininkai, bet
ir kiti nerijos gyventojai, pvz.,
skurdžios Rasytės parapijos pas-
torius, vokietis: „Pagrindinis jo
maistas – žuvys bei varnų mėsa, Varnų gaudytojai
kuri, beje, visai neblogo skonio.
Varnų čia labai daug, ir jos laiko-
mos skanėstu, nes kokios nors ki-
29
tokios mėsos čia nėra.“ (P. Rozenvalis, „Ruso,

keliavusio per Prūsiją 1814 m., pastabos apie
šį kraštą ir jo gyventojus“, žurnalas „Pergalė“,
1990 m., Nr. 12).
Mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas
Sakas teigia, kad kuršininkai maistui gaudė
rudenį į šiltesnius kraštus būriais migruojan-
čius varnėnus (lot. Sturnus vulgaris). Vėliau,
kai Juodkrantė, Nida ir Rasytė tapo kurortais,
kuršininkai, tenkindami vasarotojų egzotikos
troškimą, pasinaudojo jų naivumu ir pradėjo
siūlyti ne varnėnus, bet didesnius varninius
paukščius – kuosas (lot. Corvus monedule) ir
kovus (lot. Corvus frugilegus).
Tačiau senose nuotraukose matyti, kad
buvo gaudomos pilkosios varnos (lot. Corvus
cornix), tiesa, ne vietinės, bet migruojančios.
Jaunuoliai ar negalintys žvejoti vyresni vyrai
Varnų pakandimas laukdavo kovo ir spalio mėnesiais vykstančios
varnų migracijos. Pavasarinė migracija sutap-
davo su šaktarpiu, kai žvejoti negalėdavo „nei ledu, nei bradu“. Varnas gaudydavo
specialiais tinklais.
Ypač dideli šių paukščių būriai ties Ventės ragu ir Kuršių nerijoje telkėsi
rudenį, prieš kelionę į pietvakarių Europą. Išskrendančios žiemoti varnos buvo
gerai įmitusios, riebios. Matydami skrendančius varnų būrius kuršininkai sakyda-
vo – „tai mūsų kiaulės skrenda“.
Paukščius gaudė priviliodami žuvimi arba degtinėje išmirkytais grūdais. Už-
maskuotą tinklą valdė šakų palapinėje pasislėpęs varnų gaudytojas (vok. Krähen-
beißer, Krajebieter). Pozuodamas fotografui ar kitiems smalsuoliams, sugautam
paukščiui demonstratyviai pakąsdavo pakaušį, dažnas po to išgerdavo stiklelį
degtinės. Mėsa buvo marinuojama, sūdoma, rūkoma, džiovinama, kepama ar
troškinama.
Egzotiški varnienos patiekalai buvo ruošiami ir vietiniuose restoranuose. Ka-
raliaučiaus viešbučio „Continental“ restorano meniu varninių paukščių patiekalų
buvo iki Antrojo pasaulinio karo.
Nupeštų paukščių plunksnas vietiniai gyventojai naudojo čiužiniams, pagal-
vėms ir antklodėms prikimšti. Dėl šio įpročio kuršininkus pašiepdavo kitame ma-
rių krante gyvenę lietuvininkai, vadindami juos pukiu skrandei. Nerijos gyvento-
jai savo mitybą paįvairindavo ir surinktais kirų, ančių, gulbių kiaušiniais.
L. Pasargė (Ludwig Passarge), keliavęs po Baltijos regiono šalis, pažymėjo,
kad XIX a. pab. varninius paukščius naudojo maistui ir Bornholmo (Danija) salos
gyventojai, apie šį būrų įprotį poemoje „Metai“ užsiminė Kristijonas Donelaitis.
Humboltai ir Kuršių nerija

Vilhelmas Humboltas (Wilhelm von Humboldt, 1767–1835) – Prūsijos švieti-
mo ministras, diplomatas, kalbininkas, kultūros teoretikas, Berlyno universiteto
steigėjas. Šis universitetas 1949 m. pavadintas Vilhelmo ir jo brolio Aleksandro
vardu (Die Humboldt-Universität).
30
V. Humboltas su L. Rėza svarstė lietuvių kal-

bos seminaro Karaliaučiaus universitete reikalus,
aptarė lietuvių kalbos ir papročių išlikimo Prūsi-
joje klausimus. Rėmė L. Rėzos leidybinę veiklą.
Neatsitiktinai L. Rėzos 1818 m. išleisti K. Done-
laičio „Metai“ („Das Jahr“) dedikuoti „dideliam
lietuvių tautos ir kalbos bičiuliui V. Humboltui“.
V. Humboltas 1809 m. spalio 6–7 d. per Kur-
šių neriją iš Klaipėdos keliavo į Karaliaučių. Spalio
10 d. laiške žmonai Karolinai jis parašė žodžius,
kurie tapo puikia rekomendacija apsilankyti ne-
rijoje: „Die Kurische Nehrung ist so merkwürdig,
daß man sie eigentlich ebensogut wie Spanien und
Italien gesehen haben muß, wenn einem nicht ein Vilhelmas Humboltas
wunderbares Bild in der Seele fehlen soll...“ („Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją
būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant sielai nestigtų nuostabaus grožio
vaizdų...“).
Šis posakis plačiai naudotas XIX a. pab. – XX a. pr. kelionių vadovuose vo-
kiečių kalba, dažnai cituojamas ir šiuolaikiniuose leidiniuose apie Kuršių neriją.
Tačiau šis atskirai pacituotas posakis gali ir suklaidinti. V. Humboltas, rašydamas
apie „keistą ar savitą“ neriją, turėjo mintyse rūstų dykumos peizažą: „<...> siauras
negyvo smėlio rėžis, kurio viename šone be paliovos rūstauja jūra, o kitą pusę
skalauja ramūs, dideli vandenys – marios. Nykiausi smėlio kauburiai, siaubingos,
liūdniausios pušys <...>.“ (V. Humbolto laiško citata iš V. Gudelio knygos „Lietu-
vos įjūris ir pajūris“).
Aleksandras Humboltas (Alexander von Hum-
boldt, 1769–1858) – garsus vokiečių gamtinin-
kas, geografas, keliautojas. Skelbė humanistines
idėjas: pasisakė prieš tautų nelygybę, rasizmą,
vergiją. Buvo išrinktas daugelio šalių akademijų
ir mokslinių draugijų garbės nariu. Jo vardu pa-
vadinta Humbolto srovė, daug vietovardžių (pvz.,
Humbolto įlanka), augalų ir gyvūnų rūšių.
Į Rusiją per Kuršių neriją A. Humboltas kelia-
vo 1829 m. balandį. Iš Karaliaučiaus su bendrake-
leiviais išvyko į Klaipėdą, nakvojo Šarkuvoje. Kitą
dieną pasiekė Smiltynę. Tačiau galingas ledonešis
Klaipėdos sąsiauryje pastojo tolimesnį kelią –
persikelti buvo neįmanoma. Kelias dienas kelei-
viai buvo priversti laukti. A. Humboltas laiko vel-
tui nešvaistė: su palydovais Smiltynėje išmatavo
potvynio srovės greitį, nustatė kompaso magne- Aleksandras Humboltas
tinės adatėlės polinkio (inklinacijos) ir nuokrypio
(deklinacijos) dydžius, aprašė penkias kriauklių ir tris kerpių rūšis. Net šiam paty-
rusiam gamtininkui Kuršių nerijos kraštovaizdis paliko gilų įspūdį, laiške broliui
V. Humboltui jis rašė: „Iš visų tų neįtikimybių, ką esu regėjęs, ryškiausia yra nerija
<...>. Be to, čia, kaip tu žinai, kalbama gryna sanskrito kalba – lietuviškai.“
31
KOPGALIS–
ALKSNYNĖ
1 žemėlapis
M 1:60 000
Topografinė informacija TOP50LKS-SR

Nacionalinė žemės tarnyba prie
Žemės ūkio ministerijos ©
32
Kopgalis–Alksnynė
Kopgalis (1 žml. A2)

Kuršių nerija baigiasi Kopgaliu. XVIII–XIX a. pr. šalti-
niuose šiaurinė nerijos smailuma vadinta Süderhuk, Süderha-
ken (Pietinis ragas arba iškyšulys), kitoje Klaipėdos sąsiaurio
pusėje kyšojo ryškus Šiaurinis ragas (vok. Nordehuk). Nuo
XIX a. 3-iojo dešimtmečio jau vadinama Pietine smailuma
(vok. Süderspitze). Lietuviškasis pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose randamas
nuo XIX a. pab.
Dėl pustomo smėlio čia ilgai niekas nedrįso įsikurti. Tik 1814 m. apsigyveno
žvejo Johann Werkull šeima, 1819–1821 m. – dar keturios šeimos. Šie sklypai
audrų metu buvo nuplauti, tad naujakuriams 1831 m. teko persikelti į pietus, prie
dabartinės etnografinės žvejo sodybos. Gyventojai žvejojo jūroje ir mariose, dirbo
kopų tvirtinimo ir miško želdinimo darbus, jiems leista rinkti gintarą. Kopgalyje
nuo seno buvo burlaivių balasto iškrovimo aikštė, tad žvejai dirbo ir balasto kro-
vos darbus.
Gyvenvietė pamažu augo:
1861 m. surašyti šeši gyvena-
mieji namai ir 36 gyventojai,
1885 m. – devyni namai ir 60
gyventojų.
Siekiant apsaugoti Klaipėdos
uostą, 1865 m. buvo pradėtas
statyti Kopgalio (Nerijos) for-
tas. Bet greitai įtvirtinimai ne-
teko gynybinės reikšmės – tai
nulėmė sparčiai besivystanti ar-
tilerija. Nuo XIX a. pab. fortas
naudotas civilinėms reikmėms.
Kopgalis – pirmoji vieta
Klaipėda ir nerijos šiaurinė dalis C. Hartknoch
Kuršių nerijoje, pritaikyta poil-
siui: jau 1835 m. pajūryje įrengti 1684 m. graviūroje
vyrų ir moterų paplūdimiai. XIX a. pab. – XX a. pr. žvejai ėmė pritaikyti savo
namus poilsiautojų poreikiams: nendrinius stogus perdengė čerpėmis, prie namų
pristatė erdvias verandas.
Verslininkas H. Zaborovskis (Hennri Zaborowski) Kopgalyje pastatė nedidelį
pensioną su vasaros kavine-sodu. Šiauriniame Smiltynės vilų kvartale jam pri-
klausė ir restoranas „Süderspitze“ (šis pastatas išliko – čia sovietmečiu veikė po-
puliari kavinė „Smiltelė“, dabar tai privati vila). Gyvenvietė įgavo kurorto bruožų.
Kaimelis nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Senųjų gyventojų neliko,
tad kurį laiką pastatai stovėjo tušti, vėliau įsikėlė naujieji gyventojai. Tačiau greit
teritorija tapo uždara – čia šeimininkavo sovietų pasieniečiai. Paskutinės sodybos
sunaikintos 8-ajame dešimtmetyje.
Pietinis molas (1 žml. A1)

Kopgalio smailumoje prasideda tolyn į jūrą išsikišęs Pietinis molas. Jau
1783 m. buvo pastatytas pirmasis molas, tačiau audros 1801 m. jį sunaikino. Tik
po ilgų darbų 1861 m. buvo pastatytas kitas – 940 m ilgio molas. Dabar Pietinio
molo ilgis – 1374 m (įskaitant 278 m ilgio naująjį bangolaužį).
33
Molas – patogi vieta pasigėrėti pra-

plaukiančiais laivais, uosto panorama,
tačiau nereikia užmiršti atsargumo –
praeityje būta skaudžių nelaimių. Ypač
pavojinga lipti ant betoninių blokų
(tetrapodų) ir akmenų molo papėdėje.
Deja, strimėliautojai ir stintautojai ne
visada paiso šio draudimo.
Farvateris tarp Šiaurinio ir Pietinio
uosto molų vadinamas Jūros vartais.
Tanklaivis „Globe Asimi“ (1960 m. 2002 m. jie buvo rekonstruoti: pail-
pastatytas laivas iki 1980 m. buvo ginti molai, pakeista uosto akvatorijos
vadinamas „Astorga“) forma. Anksčiau laivams reikėjo daryti
posūkį, jie negalėjo stipriau įsibėgėti.
Pasitaikydavo, kad plaukiančius pro uosto vartus laivus srovė bei uraganinis vėjas
nublokšdavo į molus.
Įplaukos kanalas yra 14,5 m gylio, tad uostas gali priimti „Panamax“ tipo lai-
vus. Šiuo metu laivybos kanalo plotis 150 m.
Jūros vartuose ir jų prieigose dužo šimtai laivų. Skaudžiausia mūsų dienų ne-
laimė įvyko 1981 m. lapkričio 21 d. – tai Gibraltare registruoto tanklaivio „Globe
Asimi“ katastrofa. 20 000 t talpos laivas sudužo ties Šiauriniu Klaipėdos uosto
molu. Nors žmonių aukų nebuvo, avarijos pasekmės buvo baisios – išsiliejo dau-
giau kaip 16 tūkstančių tonų mazuto. Iš pajūrio buvo išvežta apie 0,6 mln. m³
užteršto smėlio, tad apnuogintus paplūdimius ir kopas dar stipriau ardė audros.
Nuostoliai buvo milžiniški, viršijo 800 mln. dolerių.
Kopgalio ir Smiltynės baterijos (1 žml. B2)

Kopgalio ir Smiltynės prieškopėje išlikusios Antrojo pasaulinio karo metais
vokiečių įrengtų įtvirtinimų liekanos. Kopgalyje 1939–1940 m. buvo pastaty-
ta kranto apsaugos baterija „Memel-Süd“, Smiltynėje – priešlėktuvinė baterija
„Seestrand“ („Strandhalle“). Jos turėjo apsaugoti uosto įplauką nuo priešo laivų
ir lėktuvų antpuolių. Kranto apsaugos baterijoje buvo sumontuoti keturi 150 mm
pabūklai, nuimti nuo senų, nebenaudojamų laivų. Priešlėktuvinė baterija buvo
ginkluota keturiais 105 mm pabūklais. Baterijose buvo įsikūrę Vokietijos karo lai-
vyno (vok. Kriegsmarine) artileristai.
Ugnies koregavimo bunkeris Kranto apsaugos baterijos „Memel-Süd“

(1971 m. nuotr.) pabūklo aikštelė
34
Pokariu militaristinis paveldas nevertintas, tad didžioji dalis įtvirtinimų buvo

sunaikinta. Ypač gaila vieno iš jų – kelių aukštų, po bombos sprogimo stipriai
pakrypusio pastatėlio, vadinto Girtuoklių namu. Čia buvo ugnies koregavimo
bunkeris. Pavaikščiojus jo pasvirusiomis grindimis galva tikrai gerokai sukdavosi.
Lietuvos jūrų muziejus (1 žml. A2)

1979 m. buvusioje tvirtovėje atidarytas unikalus Jūrų muzie-
jus. Antrojo pasaulinio karo metu susprogdinto centrinio reduto
vietoje įrengti akvariumai, jūrų faunos ekspozicijos. Lauko basei-
nuose galima išvysti antarktinius, Humbolto, Magelano ir Pietų
Afrikos pingvinus, Baltijos pilkuosius ruonius, Šiaurės jūrų liūtus.
Išlikusiuose kazematuose įruoštos laivybos istorijos, o gynybinio
pylimo aikštelėse – inkarų ekspozicijos. Nuo 1994 m. šalia veikia delfinariumas.
2015 m. jis rekonstruotas, čia vėl rengiami delfinų (Juodosios jūros afalinų) ir Ka-
lifornijos jūrų liūtų pasirodymai.
2011 m. marių krantinėje atidengtas 12 m aukščio paminklas „Albatrosas“ jū-
roje žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams atminti. Paminklo
autoriai – skulptorius Klaudijus Pūdymas ir architektas Mindaugas Zabarauskas.
Lietuvos jūrų muziejus, Smiltynės g. 3, Klaipėda,

tel. +370 464 90 740, +370 698 37 299,
www.muziejus.lt
Darbo laikas:
birželį–rugpjūtį, II–VII 10.30–18.30;
gegužę ir rugsėjį, III–VII 10.30–18.00;
spalį–balandį, VI–VII 10.30–17.00
„Albatrosas“ (skulptorius
K. Pūdymas, architektas
M. Zabarauskas)
Įėjimas į Lietuvos jūrų muziejų Kopgalio tvirtovė ir delfinariumas
35
Etnografinė pajūrio žvejo sodyba (1 žml. A2)

Kopgalio žvejų kaimo vietoje
įkurta etnografinė pajūrio žvejo so-
dyba. Jos prototipas – XIX a. pab. –
XX a. pr. pasiturinčio Šventosios apy-
linkių žvejo ūkis. Sodybos kompleksą
sudaro gyvenamasis namas, tvartas,
klėtis, pirtis, rūsys ir rūkykla. Gyve-
namajame name atkurtas XX a. pr.
interjeras. Eksponuojamos žvejybos
priemonės ir žvejo buitį atspindin-
čios fotografijos.
Etnografinė pajūrio žvejo sodyba
Senųjų laivų ekspozicija (1 žml. A2)

Pusiaukelėje tarp Senosios perkė-
los ir Jūrų muziejaus įrengta senųjų
laivų ekspozicija. Aikštelėje išrikiuoti
pramoninės žvejybos laivai: plieninis
tralbotas (PTB-7167), mažasis žve-
jybos traleris (MŽT-90) „Kolyma“ ir
okeaninis žvejybos laivas – vidutinis
traleris (VŽT-3216) „Dubingiai“.
Plieninis tralbotas pastatytas
1954 m. Vokietijos Demokratinėje
Mažasis žvejybos traleris „Kolyma“ Respublikoje. Tokiais laivais „Bal-
tijos“ žvejų kolūkis žvejojo Baltijos
jūroje. Šio tralboto ilgis – 18,4 m,
plotis – 5,2 m, vandens talpa – 58 t.
Mažasis žvejybos traleris „Koly-
ma“ 1949 m. pastatytas Suomijoje.
Daug tokių medinio korpuso laivų
Sovietų Sąjunga kaip reparaciją gavo
už karo metu patirtus nuostolius.
Mažaisiais traleriais iki XX a. 8-ojo
dešimtmečio vidurio buvo žvejojama
Baltijos jūroje. Laivo ilgis – 23,6 m,
plotis – 6,5 m, bortų aukštis – 4,5 m,
vandens talpa – 162 t.
Vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“ Vidutinis žvejybos traleris „Du-
bingiai“ 1961 m. pastatytas Klaipė-
dos „Baltijos“ laivų statykloje. 1955–
1961 m. čia buvo pastatyti 122 vidutiniai traleriai Lietuvos, Latvijos, Estijos ir
Rusijos žvejams. Tokiais 360 t vandens talpos laivais Klaipėdos žvejai gaudė žuvį
Atlanto vandenyne.
Laivo triume įrengtoje salėje vasaros sezono metu rengiamos parodos.
Senųjų laivų aikštelėje eksponuojamas ir vienintelis išlikęs originalus kurėnas.
Jis apie 1935 m. buvo pastatytas Nidoje. Laivas 1989 m. restauruotas ir pavadintas
„Nid-1“.
36
Kopgalio kapinaitės (1 žml. B2)

Kapinaitės įrengtos XIX a. antrojoje pusėje, čia laidoti Kopgalio ir Smilty-
nės gyventojai. Dauguma palaidojimų šiuo metu nežinomi. Yra išlikę du senieji
antkapiai ant mokytojo Karl Keil ir ponios Mühlenberg kapaviečių. Kapinaitės
aptvertos metaline tvorele. Jos dalis muziejininkas Dionizas Varkalis surinko iš
sovietmečiu naikintų senųjų Klaipėdos miesto kapinių.
Mažytėse Kopgalio kapinaitėse palaidoti ir Lietuvai nusipelnę žmonės –
kunigas, poetas, visuomenės veikėjas, buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius Jo-
nas Žilius-Jonila (1870–1932), kapitonas, Klaipėdos uosto viršininkas Liudvikas
Stulpinas (1871–1934), Jūrų muziejaus kūrėjas ir ilgametis direktorius, istorikas
ir rašytojas Aloyzas Každailis (1943–2018).
Asmenybė
JonAs Žilius-JonilA
Jonas Žilius-Jonila gimė 1870 m. spalio
18 d. Jurkštuose, Paežerių valsčiuje (dab. Vil-
kaviškio r.). Mokėsi Marijampolės gimnazijoje,
Plocko kunigų seminarijoje. 1893–1908 ir 1916–
1921 m. gyveno JAV, baigė Overbriuko kunigų
seminariją. Amerikoje dirbo lituanistinį darbą,
1910–1914 m. studijavo teologiją Ciuricho ir
Berlyno universitetuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1921 m.
grįžo Tėvynėn ir apsigyveno Klaipėdoje. 1922 m.
buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu.
J. Žilius-Jonila gerai orientavosi Klaipėdos kraš-
to politinėje padėtyje, aktyvia veikla padrąsino
siekti krašto prijungimo prie Lietuvos. 1925– Jonas Žilius-Jonila
1926 m. buvo Klaipėdos krašto gubernatorius.
Turėjo įsigijęs vilą Smiltynėje (vila „Irene“).
J. Žilius-Jonila parašė eilėraščių, poemų, dra-
mų, apsakymų, istorinių apybraižų, išvertė Ado-
mo Mickevičiaus kūrinių. Kūryboje kėlė baltų
vienybės, kovos už Tėvynės laisvę idėjas:
Kardai amžių rūdimis rūdija,

Varge vargsta mūs Tėvynė,
Išgaląsim rūdžių kalaviją,
Eisim, kirsim mes Tėvynės vargą.
Paminklas J. Žiliui-Jonilai Kopgalio kapinaitėse
37
Asmenybė
liudvikAs stulpinAs
Liudvikas Stulpinas gimė 1871 m. gruodžio
4 d. Telšių apskrities Viešvėnų parapijos Joman-
tų kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Anksti
neteko tėvų. Sulaukęs vos penkiolikos išvyko
ieškoti darbo į Liepoją. Įsidarbino burlaivyje
junga, vėliau tapo bocmanu. 1892–1897 m. dir-
bo Liepojos uosto statyboje. 1897 m. tapo rusų
ledlaužio „Ledokol II“ įgulos nariu, dalyvavo
arktinėje ekspedicijoje. 1903 m. baigė Liepojos
jūreivystės mokyklą, įgijo tolimojo plaukiojimo
šturmano kvalifikaciją. Rusų garlaivių bendro-
vei pradėjus reguliarius reisus tarp Liepojos
ir Niujorko, įsidarbino šturmanu garlaivyje
Liudvikas Stulpinas „Livonia“, vėliau – garlaivyje „Estonia“. Užsitar-
navo aukščiausio lygio profesionalo reputaciją,
tad 1909 m. buvo paskirtas bendrovės garlaivio
„Lithuania“, o 1911 m. – „Birma“ kapitonu. Ne
kartą šie laivai buvo patekę į sudėtingas situaci-
jas, bet šaltakraujiški ir ryžtingi kapitono veiks-
mai padėjo išsigelbėti.
1913–1918 m. L. Stulpinas vadovavo didžiu-
liam laivui „Russia“. Pirmojo pasaulinio karo
metu šis laivas gabeno karinius krovinius. Po
bolševikų perversmo kapitonas septynis mėne-
sius buvo kalinamas Helsinkio kalėjime – rau-
donieji jį kaltino išdavyste. Teismas L. Stulpiną
išteisino.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dirbo
Lietuvos konsulu Liepojoje. 1923 m. L. Stulpi-
nui buvo pasiūlytos Klaipėdos uosto viršininko
Paminklas L. Stulpinui ir uosto kapitono pareigos. Kapitonas rūpinosi
Kopgalio kapinaitėse uosto plėtra, jūrininkų ruošimu, skatino vyriau-
(skulptorius R. Midvikis, sybę kurti Lietuvos laivyną.
architektas A. Skiezgelas)
L. Stulpinas mirė 1934 m. liepos 15 d.
Paskutinis kapitono prašymas buvo – „palaido-
kite mane prie jūros“.
Tai įdomu
L. Stulpinas, tituluojamas pirmuoju Lietuvos jūrų kapitonu, 1912 m. vadovavo
Rusijos kompanijos laivui „Birma“. Šis laivas balandžio 14 d. pirmasis priėmė „Ti-
taniko“ pagalbos prašymą – radistas 22 val. 45 min. užfiksavo SOS signalą. Kapi-
38
tonas L. Stulpinas liepė visu greičiu sku-

bėti pagalbon. Tačiau į katastrofos vietą
pirmoji atplaukė gerokai arčiau buvusi
„Carpathia“, todėl „Birmos“ pagalbos
buvo atsisakyta.
Garlaivis „Birma“
Smiltynė (1 žml. B2)

Istoriniuose šaltiniuose Smėlio kalno (vok. Sandberg) vietovė paminėta
1429 m., o 1525 m. Smiltynei (vok. Sandkrug) buvo suteikta privilegija laikyti
smuklę. Prūsijoje smuklės steigtos prie svarbiausių kelių, o Smiltynė jau nuo vi-
duramžių buvo labai svarbus pašto kelio tarp Karaliaučiaus ir Livonijos taškas –
čia buvo perkėla per marias. Vėliau šis kelias sujungė Karaliaučių su Petrapiliu
(dab. Sankt Peterburgu). Tiesa, tikro kelio atkarpų nerijoje buvo labai mažai, dalį
kelionės reikėjo įveikti pajūrio smėliu: „Kelias eina pakrante, nuklota daugybės
sudužusių laivų skeveldrų.“ (P. Rozenvalis, „Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 m.,
pastabos apie šį kraštą ir jo gyventojus“, žurnalas „Pergalė“, 1990 m., Nr. 12).
Nerijos šiaurinė dalis 1648 m. J. Narūnavičiaus-Naronskio 1670 m.

žemėlapyje „Districtus Memelensis...“ panoramos fragmente pavaizduotas
Kuršių nerijos smaigalys ir Klaipėdos pilis,
Smiltynėje nupiešti trys pastatai
Tai įdomu
Valdovų kelionės Kuršių nerija

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Kuršių nerijos pašto traktu yra keliavę Rusijos val-
dovai: caras ir pirmasis imperatorius Petras I Didysis (Пётр I Великий Алексеевич,
1672–1725) bei būsimoji imperatorė Jekaterina I (Екатерина I Алексеевна, tikra-
sis vardas Marta Helena Skowrońska, 1684–1727), keletą kartų pas giminaičius
Prūsijoje vyko imperatorė Aleksandra (Александра Фёдоровна, tikrasis vardas
Charlotte von Preußen, 1798–1860).
39
Daugybę kartų šiuo keliu vyko Prūsijos val-

dovai ir jų įpėdiniai. Karališkoji pora – Prūsijos
karalius Frydrichas Vilhelmas III (Friedrich
Wilhelm III, 1770–1840) ir karalienė Luizė
(Luise Auguste Wilhelmine Amalie, 1776–
1810) – pirmą kartą per neriją vyko 1802 m.
birželio 7–8 d. Klaipėdoje Frydrichas Vil-
helmas III susitiko su Rusijos imperatoriumi
Aleksandru I (Александр I Павлович).
Ryškiausią pėdsaką paliko legendinė, ser-
gančios Prūsijos karalienės Luizės kelionė
1807 m. sausio 7–8 d. į Klaipėdą (su nakvyne
Nidos pašto stotyje ir Juodkrantės senojoje
mokykloje). Karalius vyko atskirai, nakvojo
Juodkrantės pašto stotyje. Smiltynę karalie-
nė Luizė pasiekė sausio 8 d., matyt, ji buvo
Prūsijos karalius Frydrichas trumpam apsistojusi smuklėje. Klaipėda tapo
Vilhelmas III ir karalienė Luizė laikinąja Prūsijos sostine, nes liko vieninteliu
(F. G. Weitsch, 1799 m. paveikslas) Napoleono neužimtu šalies miestu. Po metų
(1808 01 15) karališkoji šei-
ma Klaipėdą paliko. Ir vėl
teko vykti nerija...
Paveiksle vaizduojamas
karališkosios poros išvyki-
mas iš Smiltynės po trum-
po apsilankymo Klaipėdoje
1808 09 22–25. Tų pačių
metų gruodžio 27 d. karalius
su karaliene keliavo į Peter-
burgą, grįždami 1809 02 08
apsistojo Klaipėdoje, o va-
Karališkosios poros išvykimas iš Smiltynės 1808 m. sario 10 d. per Smiltynę vėl
rugsėjo 25 d. (F. W. G. Bernis paveikslo reprodukcija. iškeliavo į Karaliaučių...
1907 m. atviruko fragm.)
Asmenybė
kArAlienė luizė
Būsimoji Prūsijos karalienė Luizė (Luise Auguste Wilhelmine Amalie
Herzogin zu Mecklenburg) gimė 1776 m. Hanoveryje. Septyniolikmetė Luizė
ir penkiolikmetė jos sesuo Frederikė (Friederike Herzogin zu Mecklenburg)
1793 m. buvo pristatytos Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui II ir padarė
jam neužmirštamą įspūdį. Karalius greit pasiekė, kad Luizei pasipirštų jo sū-
nus, kronprincas Frydrichas Vilhelmas III (Friedrich Wilhelm III). Su jaunesniu
40
princu Frydrichu Liudviku (Friedrich Ludwig)

tuo pat metu susituokė Luizės jaunesnė sesuo
Frederikė.
Luizė turėjo devynis vaikus, tarp jų – būsi-
masis Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV,
būsimasis karalius ir Vokietijos imperatorius
Vilhelmas I, Rusijos imperatorė Aleksandra.
Mirė jauna, 1810 m. Šarlotenburge. Legendi-
ne asmenybe tapo dar būdama gyva. Tam pasi-
tarnavo išbandymai, patirti karo su Prancūzija
metu. Prūsijos žmonėms ji buvo agresijos auka.
Tremtis į Klaipėdą, Napoleono pažeminimai,
ankstyva Luizės mirtis sukėlė tautos užuojautą.
Dailės kūriniuose, knygose gražuolė karalienė Prūsijos karalienė Luizė
imta vaizduoti kaip didvyrė tautos gynėja ir (1797 m. paveikslas, dailininkė
liaudies užtarėja. Šis įvaizdis vėliau padėjo vie- H. F. Tassaert)
nyti Vokietiją.
Luizės mitas buvo gajus ir Mažojoje Lietuvoje. Jos vardu buvo pavadinta
gimnazija ir vaistinė Klaipėdoje, Giruliuose – sanatorija vaikams iš neturtingų
šeimų.
Dabar vyksta savotiškas legendos atgimimas – Luizės vardu Klaipėdoje pa-
vadintas gyvenamasis rajonas, prekybos centras, kavinė, moterų organizacija,
statomi spektakliai, rašomos knygos...
Tai įdomu
Ir moderniais laikais mūsų pajūrį aplanko karaliai ir karalienės. 1998 m. rugsėjo
4 d. Klaipėdos jūrų uoste prisišvartavo karališkoji jachta, kuria oficialaus vizito į
Lietuvą atplaukė Norvegijos karalius Haroldas V ir karalienė Sonia. 2015 m. spalio
9 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko Naglių gamtinio rezervato pažintiniame take
lankėsi Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Karališkąją porą
lydėjo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
1833 m. buvo nutiestas kelias iš Karaliaučiaus į Sankt Peterburgą per Tilžę ir

Tauragę, tad senasis pašto kelias prarado strateginę reikšmę. XIX a. vid. baigtas
statyti kelias Tilžė–Klaipėda (per Pagėgius, Šilutę). Nuo tada pajūrio kelias per
neriją naudotas tik vietiniam susisiekimui. Naujasis kelias per neriją baigtas tiesti
1903 m.
Smuklė stovėjo kiek į pietus nuo senosios perkėlos, šalia dabartinio Smilty-
nės kurhauzo. XIX a. pr. smėliu užpustoma smuklė buvo perstatyta ant Smu-
klės (Smėlio karčemos) kalno. Didysis kopų gūbrys baigiasi prieš jachtklubą,
bet 14,8 m aukščio kalnas dar išsiskiria iš aplinkinių smulkesnių kopų. Smuklė
buvo panaši į šio krašto gyvenamuosius namus. Vienaaukščio medinio pastato
pastogėje buvo įrengti gyvenamieji kambariai. 1837 m. ji sudegė, tačiau netrukus
buvo pastatytas naujas, panašus į senąjį pastatas. Smuklės vidus buvo įrengtas
41
remiantis liaudies architektūros stiliumi,

vasarą lauke būdavo pastatomi staleliai
lankytojams.
Smiltynės smuklėje yra nakvoję dau-
gybė garsių žmonių: didikų, politikų,
rašytojų ir mokslininkų... Esant ledone-
šiui ar nepalankiam orui, jiems tekdavo
laukti, kol keltininkas sugebės perkelti
per marias į Klaipėdą. Viduje kabojo at-
minimo lenta Prūsijos karalienei Luizei,
matyt, ir jai kurį laiką čia teko laukti kel-
to. Perkeliama buvo plokščiadugnėmis
baržomis – pramais.
Pokariu senoji smuklė sunaikinta –
kalno viršūnėje išlikę tik alyvomis apaugę
pamatai.
Smuklė ir perkėla Šrioterio 1796–1802 m.

žemėlapyje. Smiltynės apylinkėse – vien
pustomo smėlio plotai
Keltas Smiltynėje XIX a. (atvirukas) Smiltynės karčema tarpukariu
Smuklės kalnas tarpukariu ir dabar
42
Tai įdomu
Vilhelmo ąžuolas
Už Smuklės kalno, šalia centrinio tako į pa-
plūdimį augo ąžuolas, vadintas kaizerio Vilhel-
mo vardu. Medis pavadintas Prūsijos karaliaus,
Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I (Wilhelm
Friedrich Ludwig von Preußen, 1797–1888) gar-
bei. Į Prūsijos karaliaus sostą jis įžengė 1861 m.,
Vokietijos imperatoriumi tapo 1871 m. XX a. pr.
žemėlapiuose buvo pažymėta šio medžio vieta,
tačiau dabar čia ąžuolo nebėra. Bandoma Vilhel-
mo vardu vadinti ąžuolą, augantį Smuklės kalno
pietinėje papėdėje.
Vilhelmas I – antrasis Prūsijos karaliaus
Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sū-
nus. Vaikystėje, kartu su visa karališkąja šeima, Princas Vilhelmas vaikystėje
vienerius metus praleido Klaipėdoje. Savo die- (J. Heusinger 1810 m. portretas
noraštyje princų, būsimųjų Prūsijos valdovų miniatiūra)
Frydricho Vilhelmo IV ir Vilhelmo I auklėtojas
Friedrich Delbrück pasakoja apie 1807 m. gegu-
žės 26 d. iškylą su vaikais į Smiltynę: „...Keltu per
marias pasiekėme Smiltynę. Atviros jūros vaiz-
das atpirko nepatogumus, tačiau smėlio dykynė
tokia tuščia ir nedžiuginanti...“ Nors nerijoje ply-
tėjo pustomi smėlynai, tačiau princams čia pati-
ko. Tą paliudija karalienė Luizė 1807 m. birželio
29 d. laiške karaliui Frydrichui Vilhelmui III: „...
Vaikai ruošiasi vykti į neriją. Tavo vardu jiems
pasakiau, ir jie siautėja iš džiaugsmo, bet turiu
dar vieną prašymą: ar leistumei jiems apsilankyti
pas leibgvardijos kariškius...“ (Citatos iš Jovitos
Saulėnienės ir Rasos Tarik knygos „Nugrimzdusi
Klaipėda“).
Karalienė Luizė su sūnumis:
Matyt, tą kartą princai nuvyko į Juodkrantę, kairėje – Vilhelmas, dešinėje –
nes karaliui gimtadienio proga (rugpjūčio 8 d.) Frydrichas Vilhelmas (C. Steffeck,
vyriausias sūnus Frydrichas Vilhelmas padova- 1888 m. paveikslas, Senoji
nojo prie Juodkrantės išsidėsčiusios kariuome- nacionalinė galerija Berlyne)
nės stovyklos piešinį. Dovanos buvo subtilios –
kartu su broliu Vilhelmu tėvui jis įteikė lietuvių
kalbos gramatiką ir žodyną.
Smiltynėje išliko originalios architektūros buvęs kelto tarnybos pastatas. Vė-
liau čia veikė pradinė mokykla, dabar įsikūrusi kavinė „Nerija“. Tarp šio pastato ir
Smuklės kalno auga du apie 180–200 metų amžiaus ąžuolai. Kirba mintis – gal
galima tuos ąžuolus pavadinti princų Vilhelmo ir Frydricho Vilhelmo vardais?
43
Smiltynėje labai trūksta

patraukliai pateiktos istori-
nės-turistinės informacijos.
Prūsijos karališkosios po-
ros – Frydricho Vilhelmo III
ir Luizės meilės, pasiaukoji-
mo Tėvynei ir šeimai tema
yra ne mažiau įdomi, nei
garsioji Barboros Radvilai-
tės ir Žygimanto Augusto
meilės istorija.
1836 m. karaliaus įsaku

nerijos šiaurinė dalis per-
duota apželdinti pirklių
bendrijai. Pirklių lėšomis
buvo plečiama vadinamo-
Ąžuolai Smuklės kalno papėdėje
ji Pietinė plantacija (taip
atskiriant nuo Šiaurinės,
plytėjusios nuo Olando
kepurės iki Klaipėdos švy-
turio), 1862 m. būsimos
girininkijos statybai buvo
nupirktas senosios smuk-
lės sklypas. Nuo 1870 m.
Smiltynės mišką perėmė
valstybė. Senoji girininkija
(kopų prižiūrėtojo sody-
ba) išlikusi. Pagrindinis,
apie 1870 m. pastatytas
namas – vieno aukšto,
su mansarda ir pusrūsiu
Kopų prižiūrėtojo sodyba (Smiltynės g. 13). Pietinia-
me fasade iškyla dviaukštis
frontonas. Raudonų plytų
mūrą paįvairina grubaus
pilko tinko juostos. Tai ti-
piškas Vokietijos raciona-
liojo „medžiagų stiliaus“
(vok. Materialstil) archi-
tektūros pastatas. Šiuo
metu čia įsikūręs sporti-
ninkų pensionas, varžybas
ir treniruotes rengia orien-
tacininkai ir lankininkai,
rugsėjį vyksta „Gintarinės
jūrmylės“ bėgimas. Šalia
buvusios girininkijos so-
dybos auga 1934 m. pa-
A. Smetonos ir Prezidento ąžuolai sodintas ąžuolas Antano
Smetonos garbei. Pirmojo
44
Lietuvos prezidento institucijos

100-mečiui pagerbti 2019 m.
Smiltynėje pasodintas Preziden-
to ąžuoliukas.
Pirmuosius vasarnamius
Smiltynėje XIX a. pab. pasista-
tė turtingi Klaipėdos pirkliai.
Klaipėdos miesto magistratas
1900 m. iš vyriausybės nupirko
Smiltynę ir suprojektavo dar 11
sklypų viloms statyti. Taip pra-
dėjo formuotis šiaurinė ir pietinė
vilų kolonijos (vok. Villenkolo-
nie). Šiauriniame vilų kvartale Vila Smiltynėje (Smiltynės g. 12)
yra dvi architektūros paminklais
paskelbtos vilos. Dviaukštė vila
Smiltynės g. 10 pastatyta apie
1920 m., pirmas jos aukštas mū-
rinis, antras – fachverkinės kons-
trukcijos. Ilgą laiką šiame pastate
ir dar trijose gretimose vilose
veikė Kuršių nerijos gamtos mu-
ziejus. Deja, 2012 m. ekspozicija
išardyta.
Ypač graži fachverkinė vila,
kurioje šiuo metu įsikūręs Kuršių
nerijos parko Smiltynės lankyto-
jų centras (Smiltynės g. 11). Vie- Smiltynės kurhauzas dabar
no aukšto su mansarda pastatas
turi moderno ir liaudies architek-
tūros elementų. Vila pastatyta apie
1910 m.
Pietiniame vilų kvartale dvi vi-
los taip pat įrašytos į kultūros pa-
minklų registrą. Vieno aukšto su
mansarda, fachverkinės konstruk-
cijos vila „Sophia“ (Smiltynės g. 20)
pastatyta 1910 m. Pastato fasade
iškyla apvalus bokštelis. Kita pa-
jūrio kraštui būdinga vieno aukšto Smiltynės pajūrio restoranas, XX a. 4-asis deš.
su mansarda medinė vila (Smilty-
nės g. 22) pastatyta apie 1930 m.
Klaipėdos magistratas 1907 m. Smiltynėje pastatė kurhauzą – įspūdingą dviejų
aukštų su mansarda pastatą, kuriame veikė apie 40 kambarių viešbutis ir restora-
nas. Pastato architektūroje ryškus šveicariškas „kurortinis“ stilius. Šalia kurhauzo
buvo įrengta vasaros estrada ir lauko kavinės.
Paplūdimių link buvo nutiesti takai, šalia pastatyti prekybiniai paviljonai,
įrengtos poilsio aikštelės. Ant apsauginio kopagūbrio 1914 m. pastatytas jaukus,
lietuvių tautiniais motyvais puoštas pajūrio restoranas (vok. Strandhalle; restora-
ną ketinama atstatyti). Smiltynė tapo kurortu.
45
Ir šiuo metu Smiltynė yra populiariausia klaipėdiečių poilsio vieta, garsėjan-

ti savo švariais ir plačiais smulkaus smėlio paplūdimiais. Vasarą pajūrį užplūsta
tūkstančiai poilsiautojų, bet Smiltynėje tvyro ramybė – čia paplūdimiuose dar
nebūna gausybės laikinų užeigų su trankia muzika.
Tai įdomu
1969 m. lapkričio 3 d., audros metu nu-
trūkus inkarų grandinėms, Smiltynės pa-
plūdimyje buvo išmestas senutėlis Vokieti-
jos garlaivis „Hans Bernstein“. Bandyta laivą
nutempti, tačiau nepavyko. Įstrigęs pakran-
tės smėlyje jis daug metų rūdijo, kol buvo
supjaustytas į metalo laužą.
Faktai apie „Hans Bernstein“: pastatytas
Laivas „Hans Bernstein“ Smiltynės 1910 m. Ščecino (vok. Stettin) laivų statyk-
paplūdimyje, 1969 m. nuotr. loje, ilgis – 86,4 m, plotis – 12,6 m, keliamoji
galia – 2198 t.
Hageno kalnas (Aukštasis kalnas) (1 žml. C2)

Hageno kalnas – viena aukštesnių kopų
Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje. 36,4 m
aukščio kalno viršūnėje pastatytas kuklus
granitinis paminklas kopų apželdinimo va-
dovui Liudvikui Hagenui (Ludwig Hagen,
1829–1892). Jame lietuvių ir vokiečių kalba
iškalti žodžiai: „Liudviko Hageno atmini-
mui. Hageno aukštuma“ („Zum Andenken
an Ludwig Hagen. Hagen’s Höh“). L. Hage-
nas buvo Klaipėdos uosto statybos inspek-
torius, 1886–1890 m. vadovavo šiaurinės
nerijos dalies apželdinimui.
Kalno šlaitai išraižyti apkasų – Antro-
jo pasaulinio karo metu vokiečiai čia buvo
įrengę gynybos punktą.
Hageno kalnui ir aplinkinėms Didžiojo
kopagūbrio kopoms išsaugoti įsteigtas Ha-
Paminklas L. Hagenui geno gūbrio geomorfologinis draustinis.
Ledų ragas. Buvusios laivų kapinės (1 žml. C2)

Ledų ragas – sausumos kyšulys tarp pelkėtų pamario vietų, vadintų Didžiąja
ir Mažąja Briedžių pievomis (vok. Große Hirch wiese, Kleine Hirsch wiese). Gana
detaliuose 1860 ir 1939 m. žemėlapiuose šio vietovardžio nėra, tačiau Leda Rags
mini A. Becenbergeris 1889 m. išleistoje knygoje „Kuršių nerija ir jos gyventojai“
(„Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner“).
46
Už Kiaulės Nugaros salos marių

protaka staigiai susiaurėja. Ledone-
šio metu lytys ardė į marias išsiki-
šusį krantą, čia susidarydavo ledų
sangrūdos, matyt, todėl ši vieta ir
buvo pavadinta Ledų ragu.
Sudėtingas uosto veiklos paliki-
mas – Ledų rage sovietmečiu įreng-
tos laivų kapinės. Pokariu, statant
žvejybos uostą, rage buvo kasamas
smėlis. Taip susidarė gana didelė
įlanka. Laivai čia buvo paliekami
1952–1970 m. Nors teritorija buvo Ledonešis mariose prie Smiltynės (sena
aptverta ir saugoma, bet smalsuolių, graviūra)
norinčių pasikarstyti po bortais suremtus laivus, netrūko. Kad ši vieta buvo įdo-
mi, liudija čia nufilmuoti kino filmo „Maža išpažintis“ epizodai (režisierius Algir-
das Araminas, 1971 m.).
Vėliau didžiulėje duobėje, atsiradusioje iškasus apie 1 mln. m3 smėlio, nuskan-
dintas nenaudojamas dokas bei daug nebetinkamų naudoti žvejybinių laivų. Šis
kapinynas dabar išvalytas – yra planų čia įruošti mažųjų laivų prieplauką, buria-
vimo mokyklą.
1995 m. gaisravietė (1 žml. C2)

1995 m. balandžio 23 d. kalna-
pušių masyve prie Ledų rago kilo
gaisras, greit išplitęs į šiaurės vaka-
rus. Gaisro metu išdegė apie 60 ha
miško. Be šimtamečių kalnapušių
išdegė ir gerokai ūgtelėjęs papras-
tųjų pušų jaunuolynas prie Hageno
kalno.
Gaisrai Kuršių nerijoje kildavo
dažnai. Antrojo pasaulinio karo
metu išdegė apie 500 ha. Minima,
kad 1950 m. milžinišką gaisrą su-
kėlė sovietų pasieniečiai, kurie taip
bandė „išrūkyti“ menamus diver- Išdegę kalnapušių plotai
santus. 1957 m. Smiltynėje gaisras
sunaikino apie 150, 1967 m. – 30, o
2006 m. – net 236 ha miško.
Gaisravietės dabar apsodinamos paprastosiomis pušimis. Kalnapušės savo
misiją jau atliko: jų stiprios šaknys sutvirtino kopų smėlį, nukritę spygliai irdami
padėjo susiformuoti miško paklotei.
Pastebėjus gaisrą, nedelsiant pranešti tel. 112
47
„Vartai į Neringą“ (1 žml. C2)

Keliautojus, vykstančius krašto keliu
Smiltynė–Nida, pasitinka stilizuotos ąžuo-
linės burės su vėtrungėmis – E. A. Jonušo
kūrinys „Vartai į Neringą“. Tiesa, šią kom-
poziciją iš šiaurinės pusės labai užstoja mil-
žiniškas kelio ženklas. Skulptūra 1972 m.
buvo pastatyta ties Klaipėdos ir Neringos
riba. Dabar administracinė riba tarp savi-
valdybių yra apie 1 km į pietus.
„Vartai į Neringą“ (autorius E. A. Jonušas)
Asmenybė
eduArdAs AntAnAs JonušAs

Besidomintys Kuršių nerija neišvengiamai susiduria su Eduardo Antano
Jonušo vardu. Talentingas menininkas sukūrė įspūdingų darbų, kaip kraštoty-
rininkas ir muziejininkas labai prisidėjo prie kuršininkų paveldo išsaugojimo.
E. A. Jonušas gimė 1932 m. balandžio 23 d. Pikeliuose, dabartiniame Ma-
žeikių rajone. Karo metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. Karui pasibaigus, jis
vienas nelegaliai grįžo į Mažeikius pas senelius.
E. A. Jonušas (dešinėje) stato kurėną

48
Vėliau mokėsi Klaipėdoje, kol 1951 m. buvo paimtas į sovietinę armiją. Ten
paaiškėjo jo nelegali praeitis, „šnipas“ už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 25
metams kalėjimo ir 5 metams tremties. Kalėjo Čitos kalėjime, Angarsko, Ir-
kutsko lageriuose. 1956 m. gavo leidimą grįžti į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.
Susidomėjo nerijos materialiniu ir dvasiniu paveldu, rinko ir sistemino
informaciją apie vėtrunges, krikštus, su miškininkų pagalba atkūrė Kuver-
tų kapavietę. 1971 m. apsigyveno Nidoje. Parengė etnografinių Nidos ka-
pinių sutvarkymo projektą, atkūrė senuosius laidojimo paminklus – krikš-
tus. Sukūrė paminklą L. Rėzai, skulptūrines kompozicijas „Jūratė ir Kas-
tytis“, „Vartai į Neringą“, bareljefą ant Nidos pašto sienos „Pašto karieta“,
medinį pano „Darbas“ savivaldybės pastate, įvadinę Raganų kalno skulptūrą.
E. A. Jonušo tapybos darbų parodos rengtos Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir
Estijoje. 1993 m. įgyvendino savo seną svajonę – pastatė kurėną „Kuršis“.
E. A. Jonušas 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimi-
no ordino Riterio kryžiumi, 2004 m. tapo Neringos garbės piliečiu, 2009 m. –
pirmuoju M. L. Rėzos kultūros ir premijos laureatu. Menininkas mirė 2014 m.,
palaidotas Nidos etnografinėse kapinėse.
E. A. Jonušo vardu pavadinta Nidos gatvė. Šioje gatvėje esančiose kūrybi-
nėse dirbtuvėse menininko žmona Vitalija Teresa Jonušienė įkūrė VšĮ Eduardo
Jonušo namai. Eksponuojami E. A. Jonušo sukaupti etnografiniai artefaktai,
menininko dailės kūriniai, vyksta dailės plenerai, poezijos šventės, knygų pri-
statymai, kūrybos vakarai.
VšĮ Eduardo Jonušo namai, E. A. Jonušo g. 1, Nida, tel. +370 682 10 493
Darbo laikas: liepą–rugpjūtį, III–VI 12.00–18.00, arba iš anksto susitarus tel.
Alksnynės įtvirtinimai (1 žml. D2)

Ketvirtajame kelio Smiltynė–Nida
kilometre rytų pusėn į kopą kyla beto-
ninis kelias. Jis veda iki 1939–1944 m.
vokiečių įrengtų priešlėktuvinių Kiau-
lės Nugaros įtvirtinimų (vok. Batterie
Schweinsrücken). Gynybinis komplek-
sas saugojo Klaipėdą nuo aviacijos
antskrydžių. Pabūklais taip pat buvo
galima apšaudyti taikinius ant žemės
ir vandens. Pagrindinis įtvirtinimų
statinys – baterija, kurią sudarė dvi
pagrindinių ir trys pagalbinių kalibrų
pabūklų platformos. Jas jungė požemi-
nės patalpos. Dar kelios pabūklų plat-
formos buvo įrengtos atskirai. Šalia
buvo įrengti bunkeriai vadavietei, įgu-
lai, elektros generatoriui ir arsenalui.
1944 m., kai frontas priartėjo prie Klai-
pėdos, į bateriją buvo atgabenti patys
galingiausi tuo metu priešlėktuviniai
pabūklai – 128 mm kalibro „Flak 40“. Baterijos planas
49
Alksnynės gynybinis kompleksas
Netoliese vokiečiai buvo įrengę dar keletą

gynybinių punktų – ir dabar matomos baterijų
liekanos apsauginiame kopagūbryje Kopgalyje
ir Smiltynėje bei Neringos kalne (kranto apsau-
gos baterija „Hirschwiese“).
Dar vienas betoninis kelias veda prie Smil-
tynės apsauginiame kopagūbryje įrengtų įtvir-
tinimų. Klaipėda yra vienas ilgiausiai vokie-
čių gintų miestų – nuo 1944 m. spalio 9 d. iki
1945 m. sausio 28 d., t. y. 112 dienų (palygini-
mui – Berlynas gynėsi 8, Karaliaučius – 9, Vro-
clavas – 100 dienų).
Alksnynės gynybinis kompleksas gana ge-
rai išlikęs, planuojama jį pritaikyti pažintiniam
turizmui.
Vadavietės požemiai
Meškadaubė. Meškos Galva (1 žml. E2)

Prieš staigų kelio Smiltynė–Nida posūkį į pietryčius, jūros pusėn nuveda ke-
liukas. Tarpukopė ties šio miško kelio ir dviračių tako sankryža vadinama Meš-
kadaube (vok. Bärenschlucht). 1892 m. čia buvo pastatyti laikini barakai miško
sodintojams. Kopos šiose vietose baigtos želdinti 1895 m., vėliau čia veikė miško
priežiūros tarnyba, pasienio užkarda, gyveno darbininkai.
Apie 300 m į pietus nuo Meškadaubės 1892–1893 m. A. Becenbergeris ty-
rinėjo keletą akmens amžiaus radaviečių. Jam pasisekė rasti kelis to laikotarpio
50
kapus. Mirusieji buvo palaidoti

ant šono, sulenktomis kojomis.
Kitose radavietėse, buvusiose
dar toliau į pietus, jis rado dar
kelis palaidojimus, daug gintaro
žaliavos, apdirbtų gintaro gaba-
liukų, akmeninių kirvių, daugy-
bę puodų šukių.
Ant kopų gūbrio yra au-
tomobilių stovėjimo aikštelė.
Šiaurinėje jos pusėje iškyla
aukščiausia apylinkės kopa, Darbininkų barakai Meškadaubėje
dabar vadinama Meškos Gal-
(apie 1896–1899 m.)
va (35,7 m). Įrengta regykla,
nuo kurios atsiveria įspūdingas
vaizdas į jūrą ir marias. Meskas
Kalnas pavadinimą randame
jau 1797 m. žemėlapyje „Plan
von der Curischen Naehe-
rung...“. Tiesa, kopa šiuo pavadi-
nimu buvo kitoje dabartinio ke-
lio pusėje. Šrioterio žemėlapyje
jau rašoma Bären Berg.
Prieškariu Meškos Galva
(vok. Bärenskopf) buvo vadina-
ma nedidelė, tačiau stati kopa
prie kelio posūkio ties Meška-
daube. Ji pažymėta 1939 m. to- Meškadaubė
pografiniame žemėlapyje (Mes-
stischblatt 1:25 000) ir 1940 m.
žemėlapyje (K. Rublack, Wan-
derkarte von der Kurischen
Nehrung, 1:50 000).
Dar viena įdomi vieta yra
pamaryje. Ten, kur plentas lei-
džiasi nuo kalno, į kairę atsi-
šakoja ir prie Alksnių įlankos
nuveda neryškus keliukas. So-
vietmečiu jis buvo išklotas ge-
ležinėmis plokštėmis, teritorija
prie marių buvo saugoma. Čia
buvo įrengta laikina sovietinių
žvalgybinių povandeninių laivų
bazė. Pakrantėje dar matomos
medinio tiltelio liekanos, prie
kurio tuomet buvo pritvirtinti
keturi pontonai povandeni-
niams laivams švartuotis.
Meškos Galvos regykla
51
2006 m. gaisravietė (1 žml. E2)

2006 m. gegužės 4 d. prie Alksnynės kilo milžiniškas gaisras, vėliau pavadin-
tas „amžiaus gaisru“. Kalnapušių masyvus gesino 19 autocisternų, du karinių oro
pajėgų sraigtasparniai, gelbėjimo laivas „Šakiai“. Gaisrininkams ir miškininkams
talkino Krašto apsaugos kariai ir savanoriai. Išdegė apie 236 ha miško. Gaisro
metu labiausiai nukentėjo kalninės pušies (lot. Pinus mugo) medynai, kurie suda-
rė 76,9 % išdegusio ploto.
Dabar gaisravietė sutvarkyta. Pusė išdegusios teritorijos apželdinta ne tokio-
mis degiomis kaip kalninės pušys paprastosiomis pušimis (lot. Pinus sylvestris).
Pasodinta ir karpotojo beržo (lot. Betula pendula) medynų. Kita gaisravietės dalis
palikta savaime atsikurti, čia vykdomi moksliniai stebėjimai.
Išvalyta gaisravietė
Alksnynė (1 žml. F2)

Prūsijos valdžiai nusprendus apželdinti pustomas kopas, nerijos atkarpoje
nuo Kopgalio iki Nidos XIX a. pab. buvo pastatytos keturios kopų prižiūrėtojų
sodybos. Alksnynės (Alksnyno, vok. Erlenhorst) kopų priežiūros tarnyba įkurta
vietoje, kurią kuršininkai
nuo seno vadino Pusele,
t. y. pusiaukele tarp Juod-
krantės ir Smiltynės. Tar-
nautojai prižiūrėjo miško
sodinimo darbus teritori-
joje nuo Smiltynės iki Per-
valkos. Žymiausias kopų
Kopų priežiūros sodyba

Alksnynėje (1899 m.)
52
prižiūrėtojas, vadovavęs apžel-

dinimo darbams nuo Smiltynės
iki Juodkrantės, buvo Waldemar
Muscate, dirbęs 1892–1932 m.
Sodyba išlaikė autentišką išvaiz-
dą, ji įtraukta į paveldo objektų
registrą.
Prie Alksnynės Antrojo pasau-
linio karo metu vyko stiprūs mū-
šiai. 1945 m. sausio 29 d. sovietų
daliniai suaižėjusiu nuo sprogimų Alksnynės viensėdis
marių ledu persikėlė į neriją. Ties
Alksnyne vokiečių žvalgų grupė
kulkosvaidžiais apšaudė besi-
veržiančius karius, tačiau pasta-
riesiems pavyko užimti nedidelį
placdarmą ir atremti vokiečių
kontratakas. Septyniems sovietų
kariams po mirties buvo suteikti
SSRS didvyrių vardai.
1967 m. žuvusiems kariams
Alksnynėje buvo pastatytas me-
morialas (skulptorius Julius Vertu-
lis, architektas Petras Šadauskas).
Galingame akmenyje, iškeltame iš Memorialas žuvusiems sovietų kariams
marių dugno, iškaltas kario vei-
das. Skulptoriui dirbant akmuo
trūko – šis įtrūkimas primena ka-
rio veidu nuriedėjusią ašarą.
Alksnynė, marios, tolumoje Klaipėda

53
MEILĖS SLĖNIS–
JUODKRANTĖ
2 žemėlapis
M 1:60 000
3 žml.

54
Meilės slėnis–Juodkrantė
Meilės slėnis (2 žml. A2)

Dešinėje kelio Smiltynė–Nida pusėje yra
nedidelė laukymė, kurioje XIX a. antrojo-
je pusėje buvo pastatyti mediniai barakai
darbininkams. Po Prancūzijos ir Prūsijos
1870–1871 m. karo juose buvo apgyvendinti
karo belaisviai prancūzai. Jie tvirtino kopas
ir sodino mišką. Vėliau miško želdinimo ir
nendrių sodinimo marių pakrantėje darbus
atlikdavo juodkrantiškės bei lietuvių kilmės
moterys iš kito marių kranto. Vietos gyvento-
jai šią pamario pievą pavadino Meilės slėniu
(vok. Liebestal).
1939 m. žemėlapio fragm.
Miško sodintojos (1898 m. nuotr.) Išlikę barakų pamatai Meilės slėnyje
Klevų Kopos ragas (2 žml. B2)

Vienas platus sausumos iškyšulys į marias yra vadinamas Klevų Kopos (Kle-
vų Kalvos) ragu (kuršininkų tarme – Klauskapurags). Pavadinimas primena,
kad anksčiau šiose apylinkėse augo lapuočių miškai. XIX a. pab. šiame kyšulyje
buvo pastatyti dideli arklių tvartai. Arklius laikė kelio statybos ir miško želdinimo
darbams.
Marių įlanka šalia Klevų Kopos rago buvo vadinama Šarkuvos vardu. Pavasarį
čia apsistodavo žvejų klajoklių šeimos iš Šarkuvos. Tik vėlyvą rudenį jie sugrįž-
davo į savo skurdžius būstus Šarkuvoje. O. Glagau 1867 m. kelionės per Kuršių
neriją apybraižoje „Per Rytprūsių Sacharą“ rašė: „<...> staiga išvydau palapinių
stovyklą, keistai pritampančią prie tos dykumos pobūdžio. Tai nerijos nomadai,
Šarkuvos žvejai, kurie dabar yra nutolę nuo savo namų per geras 12 mylių. Pala-
pines jie pasistatė iš savo valčių burių, ištempę jas ant susmeigtų į smėlį karčių
su anga pavėjui. Kiekvienoje palapinėje prisiglaudusi viena šeima, vyras ir pati su
vaikais ir naminiais gyvuliais <...>. Į savo namus jie begrįžta vėlai rudenį ir gyve-
na per žiemą iš vasaros uždarbio: užprekiautų pinigų ir duoninių javų, kuriuos
išsimaino už žuvis su Žemumos (Nemuno deltos) gyventojais.“ (Citata iš rinkinio
„Lietuvininkai“).
XVIII a. pab. smėlis užpustė šarkuviškių ganyklas ir daržus, gyventojai labai
nuskurdo. Prūsijos valdžia 1792 m. paskelbė įsaką, kuriuo leido Šarkuvos gyven-
tojams žvejoti visose Kuršių mariose.
Nors šių „marių piratų“ vietiniai žvejai nemėgo, tik XIX a. pab. valdžia privertė
šarkuviškius pakeisti gyvenimo būdą ir vėl tapti sėsliais gyventojais.
55
Eumo kalnai, 2014 m. gaisravietė (2 žml. B2)

Nuo Meilės slėnio iki Grie-
kų daubos tęsiasi gana aukštas,
kalnapušėmis apaugęs volo
formos kopų gūbrys. Jo vaka-
rine papėde vingiuoja dviračių
takas, rytine – automobilių
kelias. Aukščiausios šio kopų
masyvo viršūnės – virš 42 m
aukščio iškylantys Gaučiaralio
(Gauzeralio) ir Lybio kalnai.
Gūbrio atkarpa nuo Lybio ko-
pos iki Meilės slėnio vadinama
Eumo kalnais.
XIX a. pab. Prūsijos vyriau-
sybė susirūpino kopų apželdi-
nimu į šiaurę nuo Juodkrantės.
1881 m. buvo paruoštas pro-
jektas ir 1895–1900 m. šios li-
nijinės kopos buvo apsodintos
kalnapušėmis.
Pusiaukelėje tarp Juodkran-
Išvalyta 2014 m. gaisravietė (aerofotonuotrauka) tės ir Alksnynės yra nedidelė
automobilių stovėjimo aikšte-
lė. Sustojus čia, galima užkopti
apžiūrėti Eumo kopagūbrį, kuris gerai matomas išvalytoje gaisravietės teritori-
joje. 2014 m. balandžio 25 d. kalnapušių masyve kilo milžiniškas gaisras. Išdegė
117,6 ha plotas, iš jų – 104,3 ha medynų (kalninės pušies – 88,4 ha). Kuršių nerijos
nacionalinio parko direkcijos specialistai nustatė, kad žala gamtai sudarė 45 mln.
litų (13 mln. eurų).
Šalia gaisravietės plytinčią Lybio įlanką pamėgo gulbės, atabrade laimikio tyko
garniai, įlankos ir Lybio rago pakrantės medžiuose sparnus džiovina kormoranai.
Bloksbergas (Lapnugaris, Raganos kalnas)

(2 žml. D2, 3 žml. A2)
Aukščiausios Juodkrantės apylinkių kopos
Lapnugario vardu buvo pavadintos dėl rusvos
spalvos, kadaise mišku neapaugusios keteros.
Iš marių pusės žvejams ji atrodė panaši į lapės
nugarą.
XIX a. antrojoje pusėje, kuriant Juodkrantės
kurortą, buvo sugalvota daug naujų pavadinimų
kopoms, dauboms, keliams. Lapnugario viršūnę
(53,2 m) vokiečių kraštovaizdžio architektai pa-
vadino Bloksbergu (vok. Blocksberg) – aukščiau-
Valpurgijos šventė Bloksbergo kalne

Harce (J. Praetorius, 1668 m.)
56
sios Harco (vok. Harz) kalnyno viršukalnės Vokietijoje pavyzdžiu. Pavadinimas

Blocksberg (Brocken) susijęs su įrašais apie raganavimą. Pasak legendos, naktį
iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją ant šios Harco viršukalnės sulekia raganos
ir kelia Valpurgijos šventę. Ji aprašyta J. V. Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe)
kūrinyje „Faustas“. 1939 m. topografiniame žemėlapyje vietovė šalia Bloksbergo
vadinama Griekyne (vok. Die Grikinn).
Kalno viršūnėje buvo įrengtas stiklinis apžvalgos paviljonas „Vernerio vaiz-
das“ („Werners Blick“), pavadintas kurorto komisaro R. Vernerio (Rudolf Werner)
garbei.
1950 m. kopos viršūnėje pastatytas Juod-
krantės švyturys – 20 m aukščio ažūrinė
metalinė konstrukcija, viršuje apkalta lento-
mis. Baltos šviesos signalas 3 sekundes dega,
5 – nedega, matomas 33 km (18 jūrmylių)
spinduliu. Švyturys 2019 m. perduotas Ne-
ringos savivaldybei.
Juodkrantės švyturys Apžvalgos paviljonas „Vernerio vaizdas“

(atviruko fragm.)
Griekų (Nuodėmių) dauba. Griekų liepa

(2 žml. D2, 3 žml. A3)
Griekų daubos vietovardis primena, kad ant
nedidelės pakilumėlės šalia senojo kelio augo
labai sena liepa. Apie ją išliko daug padavimų.
Pasakojama, kad čia buvo aukojama seniesiems
dievams, buvo teisiami nusidėjėliai. E. Loto
(Eugen Lotto) mini, kad dar 1750 m. vyko nak-
tinės pagonių susibūrimo ir aukojimo šventės.
Tikėtina, kad čia buvo labai senas alkas, o Juod-
krantės gintaro lobio radiniai gali būti aukos,
skandintos vandenyje. Nerija formavosi iš salų,
o tarp jų buvo sąsiauriai, jungę jūrą su mario-
mis. Toks sąsiauris buvo ir ties Juodkrante. Gal
Griekų dauba yra šios senosios protakos lieka-
na? 1796–1802 m. F. L. Šrioterio žemėlapyje ši
dauba vadinama Matzkallis Bruch.
Griekų liepa
57
JUODKRANTĖ
3 žemėlapis
M 1:20 000
4 žml.
58
Alfonsas Nevardauskas knygoje „Pajūriais, pamariais“ rašė, kad stebino ne tik

liepos dydis ir amžius, bet ir tanki laja. Pro šakų tankmę neprasiskverbdavo saulės
spinduliai, o lyjant – lietaus lašai. Pokario leidiniuose rašoma, kad 1939 m. naciai
senąją liepą nukirto.
Juodkrantė (2 žml. D2, 3, 4 žml.)

Juodkrantė –
antra pagal dydį
Kuršių nerijos
gyvenvietė, ku-
rioje, 2020 01 01 duomenimis, gy-
venamąją vietą buvo deklaravę 1659
asmenys. Juodkrantės vardas kaip
Schwartenorta ar Schwartenurta
paminėtas 1429 m. Vokiečių ordino
laiške, aprašant audros padarytus
nuostolius. Pirminis – baltiškasis
gyvenvietės pavadinimas – neišliko.
Senoji Juodkrantė buvo arčiau jūros,
apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo
Bloksbergo (Lapnugario) kalno.
Senasis kaimas labai skurdo: epi-
demijos, pustomas smėlis, sunkios
prievolės kankino žvejų šeimas.
K. Henenbergerio 1576 m. žemėla-
pyje Juodkrantė pažymėta jau prie
marių, matyt, dalis žvejų persikėlė į
saugesnę vietą. Pajūrio Juodkrantė
Juodkrantė XVIII–XIX a. sandūroje (1796– (vok. Schwartzenort) dar buvo pa-
1802 m. F. L. Šrioterio žemėlapio fragm.) žymėta 1743 m. J. V. Suchodoleco
sudarytame Prūsijos jūros pakrantės
žemėlapyje (Jan Władysław Sucho-
doletz, „Strand Carte des Königreichs
Preussen See Küste...“).
Jau XVII a. vid. buvo nu-
matyta įkurti Juodkrantėje
smuklę, bet ji veikti pradėjo
gerokai vėliau. Rašytiniuo-
se šaltiniuose minimos
1673 ir 1697 m. privilegijos
Juodkrantės smuklei laiky-
ti. Ji pastatyta prie marių,
šalia senojo Medžioklės ke-
lio, kur jau buvo įsikūrusios
šešios žvejų sodybos. Miš-
ku apaugusios kopos sau-
gojo nuo pustomo smėlio,
tad ilgainiui šioje vietoje
Žvejo sodyba Juodkrantėje (XIX a. pab. litografija)
įsikūrė ir daugiau žvejų –
1770 m. valsčiaus apyskaitoje nurodoma, kad Juodkrantėje buvo septynios sody-
bos, 1848 m. – jau 21 sodyba.
59
Gintaro įlanka (2 žml. D2, 3 žml. B3)

Jau akmens amžiuje Baltijos pajūris garsėjo gintaru. Narvos kultūros gyven-
tojai (3500–2500 m. pr. Kr.) turėjo gintaro apdirbimo centrus, prekiavo šiuo mi-
neralu. Pajūrio genčių surinkta gintaro žaliava 1500–800 m. pr. Kr. pasiekdavo
senovės Graikiją, vėliau – Romą. Žlugus Romos imperijai, prekybiniai ryšiai nu-
trūko. X–XII a. gintaras vėl tapo pageidaujama preke. XIII a. kryžiuočių ordinas
monopolizavo gintaro rinkimą. Tada už gintaro pasisavinimą grėsė mirties baus-
mė. Iš jūros išmestas gintaras turėjo būti pristatytas į gintaro surinkimo punktus,
dažniausiai – smuklėse. Toks punktas buvo ir Juodkrantėje.
1858 m. prie Juodkrantės gilinant
Kuršių marių farvaterį buvo aptik-
ta gintaro – darbininkai surinko ir
smuklėje pardavė daug šio organinės
kilmės mineralo. Atradimu susidomė-
jo klaipėdietis malūno savininkas ir
smuklininkas F. V. Štantynas (Friedrich
Wilhelm Stantien), jau ieškojęs ginta-
ro sausumoje prie Priekulės ir Lūži-
jos. Dalininku priėmė pirklį M. Bekerį
(Moritz Becker) ir 1860 m. Klaipėdoje
įkūrė bendrovę „Stantien & Becker“. Ši
bendrovė sudarė sutartį su Prūsijos vy-
riausybe gintaro gavybai Juodkrantėje.
Buvo pastatyta erdvių barakų dar-
bininkams, dirbtuvės, įrengtas uos-
tas – taip įsikūrė „Juodkrantės kolo-
„Stantien & Becker“ bendrovės naras nija“ („Kolonie Schwarzort“). Gavybai
(XIX a. pab. piešinys iš R. Klebs knygos) išaugus, gintaro kasykloje dirbo 21
garinė žemsiurbė, 5 garlaiviai, 500–600
darbininkų. Gintaro kasimo darbai
vykdavo apie 30 savaičių per metus –
šiltuoju metų laikotarpiu. Buvo kasama
4–10 m gylyje, kelių kilometrų ilgio ir
230 m pločio sklype mariose. Išplauta
žemė buvo pilama pakrantėje, pelkė-
je. Čia vėliau nutiestas naujasis kelias
į Klaipėdą. Gintaro gavyba Juodkran-
tėje tęsėsi apie 30 metų. 1891 m. buvo
nutraukta gavyba žemsiurbėmis, o
1892 m. – ir nardymas naudojant narų
įrangą. Per visą gavybos laikotarpį buvo
iškasta apie 2250 t gintaro. Juodkrantės
„aukso amžiaus“ liudininkai – išlikęs
Gintaro kasyklos darbuotojo žetonas raudonplytis gintaro kasyklos pastatas
(L. Rėzos kultūros centro istorinė (Gintaro Įlankos g. 10) ir Gintaro įlanka
ekspozicija) vadinamas buvęs uostas.
Juodkrantę išgarsino ne tik gintaro klodai, bet ir gintaro lobis: 1860–1881 m.
gintaro kasykloje ir apylinkės senovės gyvenviečių vietose buvo surinkta daugiau
kaip 400 radinių, datuojamų nuo vidurinio neolito pabaigos ir vėlyvojo neolito
(apie 3000–2000 m. pr. Kr.) iki žalvario amžiaus. Matyt, šventu laikytame ma-
rių plote buvo skandinamos gintaro aukos, kad pagausėtų išmetamo gintaro ar
60
žuvų laimikiai. Šis alkas buvo labai pastovus, tą patvir-

tina iki šių dienų žinomi Griekų daubos (vok. Grikinn
schlucht), Griekynės (vok. Die Grikinn) vietovardžiai,
Griekų liepos (vok. Grikinn linde) apeigų vieta. Yra ir
kita, mažiau tikėtina lobio susidarymo versija – radi-
niai jūros srovių pro nerijos protaką buvo atplauti iš
Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių.
200 vertingiausių Juodkrantės lobio radinių
1882 m. knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai,
iškasti prie Juodkrantės ir kitose Prūsijos vietose“ ap-
rašė R. Klebsas (Richard Klebs, „Der Bernsteinschmuck
der Steinzeit von der Baggerei bei Schwarzort und an-
deren Lokalitaten Preussens“). Knygą 155 piešiniais
iliustravo H. Švarzas (H. Schwarz). Firmos „Stantien &
Becker“ ir R. Klebso rinkiniai sudarė Karaliaučiaus uni-
Juodkrantės gintaro versiteto Geologijos ir paleontologijos skyriaus lobyno
lobio skulptūrėlė pagrindą. Deja, per Antrojo pasaulinio karo audras šis
lobynas dingo. Išliko tik nedidelė dalis eksponatų, ku-
rie buvo išsiųsti į Getingeną (vok. Göttingen). Šio miesto universiteto muziejuje
yra keli Juodkrantės lobio radiniai. R. Klebso knyga padėjo menininkams atlikti
Juodkrantės lobio rekonstrukciją. Ją galima pamatyti Kazimiero ir Virginijos Miz-
girių Gintaro galerijoje-muziejuje Nidoje.
Gintaro įlankoje pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje Lietuvos ir Latvi-
jos menininkai kuria nendrines skulptūras. Jos sudeginamos per rudens lygiadie-
nį – rugsėjo 22 d. Tą parą nakties ir dienos trukmė susilygina, vėliau naktis tampa
ilgesnė už dieną. Senovės baltai rudens lygiadienio metu džiaugdavosi derliumi,
aukodavo gyvulius.
Rugsėjo 22 d. taip pat yra Baltų vienybės diena.
Gintaro įlanka
61
JUODKRANTĖS
CENTRINĖ DALIS
4 žemėlapis
M 1:6000
62
Promenada, garsų gaudyklė (2 žml. D2, 3 žml. A3)

Juodkrantės sengirėje yra 1,6 km
pasivaikščiojimo takas, kurio didžioji
dalis sutampa su XIX a. pab. įruošta
Bloksbergo promenada. Takas praside-
da ties buvusia automobilių stovėjimo
aikštele Gintaro Įlankos gatvėje, baigia-
si prie kapinaičių.
Šalia šio tako įrengta įspūdinga
garsų gaudyklė. Nacionalinio parko
meistrai sengirėje pastatė į megafoną
panašų įrenginį, sustiprinantį gamtos
Garsų gaudyklė
garsus.
Promenados ir kito pažintinio maršruto po Juodkrantės sengirę pradžia su-
tampa. Detalų 5,7 km ilgio maršruto po įspūdingiausias sengirės vietas aprašymą
su schema galima įsigyti turizmo informacijos centre.
Vilų kvartalas (2 žml. D2, 3 žml. C3, 4 žml. A2)

Juodkrantė – pirmasis kurortas Kur-
šių nerijoje. Jau 1840 m. atvyko pirmieji
poilsiautojai, 1865 m. atidarytas pirma-
sis viešbutis – „Kuršių kiemas“ („Ku-
rischer Hof“). Buvusios smuklės vietoje
jį pastatė Tilžės viešbučių savininkas
E. Stelmacheris (Eduard Stellmacher).
Rekonstruotame pastate veikia poilsio
namai „Gintaras“ (Kalno g. 12). Vieš-
bučių atsiradimą paskatino prasidėjęs
reguliarus susisiekimas garlaiviais tarp Buvęs gydyklų kompleksas
Klaipėdos ir Kranto (vok. Cranz, nuo „Luisenbad“ (XX a. pr. atvirukas)
1946 m. rus. Зеленоградск), gintaro
gavybos vystymas. 1879 m. iškilo ki-
tas didelis viešbutis – „Sturmhoefel“
(savininkas Otto Sturmhoefel). Vėliau
buvo pastatyta daugiau nedidelių vilų
ir viešbučių.
Nuo 1881 m. veikė kurorto valdyba,
kuriai iki 1903 m. vadovavo kurorto
komisaras R. Verneris (Rudolf Werner).
Buvo įrengta promenada (vok. Bloc-
ksbergpromenade), pasivaikščiojimo
takai, apžvalgos paviljonas, žaidimų ir
poilsio aikštelės, pastatyta prieplauka. Juodkrantės žemėlapio fragm., 1910 m.
1905 m. įrengtas gydyklų kompleksas
„Luisenbad“ su jūros vandens ir purvo
voniomis. Pajūryje įruoštos maudyklės ir pajūrio salė (vok. Strandhalle). Krašto-
vaizdžio architektai daugumą Juodkrantės miško kalvų ir daubų pavadino naujais
paslaptingais vardais.
63
Vilų kvartalą apima Juodkrantės

urbanistinis draustinis. Saugoma pla-
ninė ir erdvinė gyvenvietės struktūra,
architektūrinės vertybės. Iki mūsų die-
nų išliko senasis viešbutis „Bachmann“,
šiandien pervadintas į „Kuršių kiemą“
(Miško g. 11, pastatytas 1895 m., pra-
plėstas 1904 m.), neseniai atstatytas
viešbutis „Sturmhoefel“ (vėliau vadin-
tas „Karl May“, L. Rėzos g. 14). Vertin-
gos išlikusios senosios vilos – „Mon-
bijou“ (Kalno g. 26, past. 1881 m.),
„Hubertus“ (Kalno g. 4, past. 1899 m.),
„Flora“ (L. Rėzos g. 7, past. 1868 m.),
„Jenny“ (vėliau vadinta „Waldfrieden“,
Kalno g. 22, past. 1881 m.), „Loebell“
(Kalno g. 20, past. 1881 m.), „Elizabeth“
(Kalno g. 5), „Liselotte“ (Miško g. 5,
past. 1920 m.), „Maria“ (Miško g. 9,
past. 1895 m.), „Gerlach“ (Kalno g. 2,
Vila „Monbijou“
past. 1920 m.), „Irmtrud“ (vėliau va-
dinta „Anne Marie“, L. Rėzos g. 4, past.
1907 m.), vilos Kalno g. 28 (XIX a. pab.)
ir Ievos Kalno g. 4 (1928 m.).
Asmenybė
AdAlbertAs becenbergeris
Vilų kvartalas susijęs su garsiu vokiečių moks-
lininku, Karaliaučiaus universiteto rektoriumi
Adalbertu Becenbergeriu (Adalbert Bezzenberger,
1851–1922 m.). Mokslininkas pamilo Juodkrantę ir
1905 m. Miško gatvėje (vok. Forststrasse) įsigijo vilą
(„Villa Lilly“). A. Becenbergeris tyrinėjo baltų kalbas,
paliko vertingų darbų lietuvių etnografijai, archeolo-
gijai, tautosakai. Jo dėka lietuviški padavimai bei pa-
vadinimai prasiskverbė į vokiečių literatūrą ir karto-
grafiją. 2017 m. šalia poilsio namų „Kuršių kiemas“
A. Becenbergeris atidengtas paminklas profesoriui A. Becenbergeriui
(autorius Kęstutis Musteikis).
Juodkrantės kapinių senoji dalis

(3 žml. C3, 4 žml. A3)
Seniausioje kapinių dalyje išsiskiria kurorto puoselėtojų, viešbučių ir vilų sa-
vininkų Stelmacherių (Stellmacher) šeimos kapavietė. Šalia palaidoti šimtmečiais
nerijoje gyvenusių kuršininkų giminių atstovai – Engelinai (Engelien), Sakučiai
(Sakuth), Pyčai (Pietsch).
64
Paminklas Liudvikui Rėzai

(3 žml. C3, 4 žml. B3)
1994 m. skvere priešais vilą „Flora“
atidengtas skulptoriaus Arūno Sakalaus-
ko sukurtas paminklas Liudvikui Marty-
nui Rėzai (Ludwig Martin Rhesa). Kodėl
skulptūra L. Rėzai pastatyta Juodkran-
tėje? Atsakymas paprastas – jo gimtojo
kaimelio vieta guli po aukšta Karvaičių
kopa. Smėliu užpustomo kaimo gyven-
tojai persikėlė į pietinę Juodkrantės dalį,
tad šioje gyvenvietėje savotiškai tęsiasi
Karvaičių istorija.
Paminklas L. Rėzai
(skulptorius A. Sakalauskas)
Liudviko Rėzos kultūros centras (3 žml. C3, 4 žml. B2)

Senosios mokyklos pastate (past. 1902–1903 m.) įrengta įdomi Juodkrantės
istorijos ekspozicija. Daug vietos joje skirta ryškiausiai šio krašto kultūros asme-
nybei – L. Rėzai.
Kultūros centre vyksta intensyvus gyvenimas – rengiamos parodos, koncertai,
vakaronės, kiti renginiai.
L. Rėzos g. 8, tel. +370 469 53 448, www.lrezoskc.lt

Parodų salių ir istorinės ekspozicijos darbo laikas:
birželį–rugpjūtį, I-VI 10.00-18.00;
rugsėjį–gegužę, II-VI 10.00-18.00
L. Rėzos kultūros centras

65
Akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo“

(3 žml. D3, 4 žml. C–F2)
Akmens skulptūrų ekspoziciją menininkai
iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos,
Suomijos ir Danijos sukūrė skulptorių simpo-
ziumų „Žemė ir vanduo“ metu.
Pirmieji darbai – Didžiosios Britanijos
skulptoriaus T. Gilhespi (Tom Gilhespy) „Ke-
liauninkas“ ir „Katamaranas“, Alberto Da-
nilevičiaus „Debesys – krantas“, dvi Arvydo
Ališankos „Gaudyklės“, Kęstučio Musteikio
„Savaitė“, Stasio Juraškos „Trys vandens for-
mos“ – pamaryje įkurdinti 1997 m.
Kitais metais Naglis Nasvytis sukūrė
skulptūrą „Neringai nuo Naglio“, Vytau-
tas Narutis – „Ledynmečio avys“, Antanas
Balkė – „Nerijos arka“, Marijonas Šlekta-
vičius – „Langas“, S. Asemota (Sunny Asemo-
ta) iš Danijos – „Mėlynieji akmenys“, B. Lon-
„Neringai nuo Naglio“ ros (Bjarne Lönnroos) – „Laikykis, mažoji
(autorius N. Nasvytis) širdie, laikykis“.
1999 m. atidengta dar 18 kūrinių, tad da-
bar rekonstruotoje marių krantinėje yra 31
skulptūra.
Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija

(2 žml. D2, 3 žml. D2, 4 žml. F1)
Parabolinių kopų keterose įrengta unika-
li ekspozicija. Juodkrantės girininkas Jonas
Stanius sumanė, kad liaudies meistrai pa-
slaptingą sengirę papuoštų pasakų ir legen-
dų personažų skulptūromis. Takas įrengtas
pagal skulptoriaus Stepono Šarapovo ir ar-
chitekto Algimanto Nasvyčio projektą. Iš
visos Lietuvos suvažiavę drožėjai ir kalviai
1979–1981 m. vasaromis sukūrė 71 ąžuoli-
nę skulptūrą. Ansamblis papildytas 1988 ir
1999–2002 m.
1910 m. sudarytame Juodkrantės že-
mėlapyje šios kopos vadinamos Vilhel-
mo, Šlykmano ir Albrechto aukštumomis
(vok. Wilhelmshöhe, Schlieckmannshöhe ir
Albrechtshöhe). Po to, kai čia buvo įreng-
tas skulptūrų takas, prigijo Raganų kalno
pavadinimas.
„Liuciferis ir pragaro vartai“
(autoriai R. ir A. Puškoriai, 1979 m.)
66
<...> Ant kalno

Burtažodžius šnibžda šilojai.
Sutemus
Armonika kipšas užgroja.
Raganos
Šluotas pašvyst į pakrūmę
Ir trankiai šokdina
Liuciferį kūmą. <...>
(„Raganų kalnas“, juodkrantiškės Onos Dovidavičiūtės eilėraščio ištrauka iš
leidinio „Marių rankšluostėlis“)
Didysis ir Mažasis eglių slėnis (3 žml. D2, 4 žml. E1)

Parabolinių kopų papėdėje plytinti žemuma
vadinama Didžiuoju eglių slėniu (vok. Grosses
Tannental). Čia tikrai auga išlakios eglės, nes
vieta drėgnoka, net pelkėta.
Kita nedidelė, iš visų pusių aukštų kopų šlai-
tų apsupta dauba vadinama Mažuoju eglių slė-
niu (vok. Kleines Tannental). Kuriant kurortą
čia buvo įrengta viena gražiausių miško aikšte-
lių. Tarpukariu, per Sekmines, kurios čia buvo
laikomos ir vasarojimo pradžia, į Juodkrantę
garlaiviais ir laiveliais suplaukdavo minios pa-
mario krašto maldininkų (surinkimininkų).
Išklausyti Dievo žodžio ir pagiedoti jie rinkda-
vosi Mažajame eglių slėnyje.
Mažasis eglių slėnis
Juodkrantės parabolinės kopos, sengirė (2 žml. E2, 3 žml. D2)

Ties Juodkrante išliko didelis senojo „karališkojo“ miško plotas. Tai pirminis
Kuršių nerijos kraštovaizdis, išsaugojęs senovinių parabolinių kopų reljefą. Šios
kopos – geologijos paminklas. Jos tęsiasi apie 5,2 km išilgai Kuršių marių kranto
200–900 m ruožu, išplatėjančiu viduryje, ties dabartiniu Raganų kalnu. Parabo-
linių kopų sparnai (ragai) įvairiai išsišakodami driekiasi iš vakarų į rytus. Kopų
viršūnės yra 30–45 m aukščio. Sengirėje vyrauja pušys, tačiau auga ir plataniniai
klevai, liepos, beržai, uosiai,
ąžuolai. Žemumose auga eglės,
drebulės.
Iki Kryžiuočių ordinui už-
kariaujant neriją, miškai vie-
tos gyventojų kuršių ir sembų
buvo neliečiami, laikomi šven-
tais. XV–XVIII a. beatodai-
riška žmogaus veikla padarė
siaubingą poveikį Kuršių neri-
jos kraštovaizdžiui. Klaipėdos
Išlikusi sengirė ties Juodkrante
67
miestiečiai net iki 1680 m. laisvai galėjo kirsti medžius nerijoje, čia buvo žmo-
nių, kurie vertėsi dervos, deguto ir medžio anglies gamyba. Juodkrantės sengirei
labai pakenkta per Septynerių metų karą – 1758 m. rusų kariuomenė iškirto ir
išgabeno į Klaipėdą labai daug medienos vytinėms statyti. Rusijos kariuomenė
Juodkrantės mišką niokojo ir 1807 m. J. Zembrickio „Klaipėdos apskrities istori-
joje“ (Johannes Sembritzki, „Geschichte des Kreises Memel“) skaitome: „Du rusų
batalionai kelia pasipiktinimą tyčiniu miško naikinimu. Daugiau nei tūkstančiui
medžių nulupta žievė, jie pasmerkti nykti. Majoras Moritz Ludwig Wilhelm von
Schöler rusų plėšikų nerijoje niekaip negali suvaldyti.“
Miškų kirtimas lėmė keliaujančių kopų susidarymą, prasidėjo gyvenviečių už-
pustymas smėliu. XIX–XX a. pr. milžiniškomis pastangomis buvo suformuotas
apsauginis pajūrio kopagūbris ir slenkančios kopos apželdintos.
Ievos (Evos) kalnas (2 žml. E2, 3 žml. D2, 4 žml. F1)

Seniau šio kalno rytiniai
šlaitai nebuvo apaugę mišku.
Iš marių pusės jie bolavo gels-
va smiltžolių spalva, todėl kopa
ir pavadinta Šviesiaplauke Ieva
(vok. Blonde Eva). Juodkrantės
jaunimas ant Ievos kalno švęs-
davo Jonines. Šventės išvakarėse
kūrendavo laužus, nuo kalno į
marias ridendavo dervos pri-
pildytas statinaites. Tikėta, kad,
Vaizdas į pastoratą nuo Ievos kalno apšvietusi kuo platesnę apylinkę,
šviesa apsaugos nuo burtų ir ne-
(1922 m. atvirukas)
gandų. Jaunimas prie laužų dai-
navo, ėjo ratelius, poromis šokinėjo per ugnį. Joninės buvo svarbi šventė. Per ją ir
dar kelias dienas po šventės neplaukdavo žvejoti: žvejai manė, kad tuomet jūra ir
marios tyko aukų.
Vystant kurorto pasivaikščiojimo takų tinklą, ant Ievos kalno buvo įrengta
apžvalgos aikštelė. Vydūno iniciatyva, minint Mažosios ir Didžiosios Lietuvos su-
sijungimo penkerių metų sukaktį, ant kalno buvo pasodintas Laisvės ąžuoliukas.
Deja, 1936 m. žiemą medelis sunaikintas.
Prezidento Antano Smetonos kalnas (2 žml. E2, 3 žml. E2)

Po valstybės vadovo apsilankymo 1933 m. Juodkrantėje viena aukštesnių kopų
buvo pavadinta Prezidento Antano Smetonos vardu. Į 35,2 m viršūnę nuo L. Rė-
zos g. (prieškariu vadintos Kaimo g., vok. Dorfstrasse) vedė 122 pakopų laiptai.
Senuosiuose 1796–1802 m. Šrioterio ir 1834 m. „Preußischen Urmesstischblatt“
žemėlapiuose šios aukštumos vadinamos Spindza Berge.
Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia

(3 žml. E2)
Pirmoji Juodkrantės bažnyčia buvo pašventinta 1795 metais. Iki tol juod-
krantiškiai meldėsi Karvaičių bažnyčioje. Kai Karvaičiai buvo užpustyti smėliu,
dalis gyventojų išsikėlė į Juodkrantę. Sename ąžuolyne dailidė Klimkus Grigelai-
68
tis pastatė medinę, nendrėmis dengtą

bažnytėlę. Jos statybai buvo panaudota
senosios Karvaičių bažnyčios mediena.
O. Glagau 1867 m. apybraižoje „Per Ryt-
prūsių Sacharą“ taip aprašė Juodkrantės
šventovę: „Iš pastato išorės aš niekad ne-
būčiau atspėjęs jo paskirties; išsyk palai-
kiau tą pastatą daržine, tačiau bažnyčios
vidus man labai patiko. Tai tikra žvejų
bažnytėlė, be jokio puošnumo, tačiau
kaip tik šis jos paprastumas daro jaudi- Senoji Juodkrantės bažnyčia (piešinys iš
nantį iškilmingą įspūdį.“ (citata iš rinki- O. Schlicht knygos „Die Kurische Nehrung
nio „Lietuvininkai“). in Wort und Bild“)
1878 m. Joninių naktį bažnyčia su-
degė, pamaldas teko laikyti pastoriaus
namuose. Tuo laiku kunigavęs F. Rich-
teris (Friedrich Otto Edwin Richter) su-
rado turtingų mecenatų ir 1885 m. buvo
pašventinta nauja, garsaus Berlyno ar-
chitekto F. A. Stulerio (Friedrich August
Stüler) projektuota neogotikinė bažny-
čia. Krucifiksą bei dvi žalvarines žvakides
padovanojo Vokietijos imperatorė, Prūsi-
jos karalienė Augustė Viktorija (Augusta
Victoria).
1897–1918 m. parapijos kunigu buvo
E. Loto (Eugen Lotto). Jis paruošė puikų
„Iliustruotą vadovą po Juodkrantės ku-
rortą“ („Illustrierter Führer durch das Se-
ebad Schwarzort“).
Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas
sandėlis, daug vertybių sunaikinta. Vėliau
bažnyčia restauruota, 1976–1989 m. joje
veikė Miniatiūrų muziejus. Atgimimo lai- Juodkrantės evangelikų liuteronų
kotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems bažnyčia
ir nuo 1989 m. čia vėl vyksta pamaldos.
Juodkrantės Karvaičiai (3 žml. E2)

Juodkrantės pietinė dalis, vadinama
Karvaičiais (vok. Karwaiten), susidarė
XVIII–XIX a. sandūroje. 1793 m. Prūsijos
valdžia išskyrė 1,5 ha žemės ir leido perkelti
užpustomą Karvaičių bažnyčią. Kiek pie-
čiau jos įsikūrė trys sodybos, vėliau atsikėlė
dar šešios žvejų šeimos. Valdžia dokumen-
tuose rašė – Naujoji Juodkrantė (vok. Neu
Schwarzort) arba Naujieji Karvaičiai (vok.
Neu Karwaiten), bet vietos gyventojai ki-
1834 m. „Preußischen Urmesstischblatt“
žemėlapio fragm.
69
taip kaip Karvaičiais savo naujųjų

sodybų nevadino. Šis pavadinimas
įsitvirtino ir kartografijoje.
Tai padriko, kupetinio užsta-
tymo sodybų grupė. Karvaičių ir
Žvejų gyvenvietės – vertingas kur-
šininkų gyvenimo būdo palikimas.
Urbanistinėms, architektūrinėms
bei etnografinėms vertėms išsaugo-
ti įkurtas Juodkrantės urbanistinis
draustinis.
Karvaičiai (atvirukas)
Žvejų gyvenvietė (3 žml. E3)

1796–1802 m. Šrioterio že-
mėlapyje šioje vietoje matome
tik bažnyčią ir pastoriaus sodybą,
kuri nugriauta sovietmečiu, sta-
tant „Ąžuolyno“ poilsio komplek-
są. 1814 m. bažnyčios žemėje gavo
leidimą įsikurti kelios žvejų šeimos.
Taip pradėjo formuotis nauja Juod-
krantės dalis – žvejų kaimelis „prie
bažnyčios“. 1859 m. žemėlapyje
jau matome šešių sodybų grupę
prie marių, rytinėje Kaimo gatvės
Žvejų gyvenvietė pusėje. Iki mūsų dienų išliko savi-
tos architektūros kompleksas su
XX a. pr. žvejų namais.
Pamario galerija (3 žml. E2)

Lietuvos dailės
muziejus 2007 m. at-
kūrė Miniatiūrų mu-
ziejų, 1976–1989 m.
veikusį Juodkrantės
evangelikų liuteronų bažnyčioje.
2019 m. muziejus reorganizuotas
į Pamario galeriją. Vasaros sezono
metu čia rengiamos parodos, susi-
jusios su Juodkrantės kurortu, jūra,
laivyba, vyksta edukacinės veiklos,
koncertai.
Pamario galerija
Darbo laikas:
birželį–rugpjūtį, II–VI 14.00–21.00, VII 14.00–19.00;
rugsėjį, II–VI 12.00–19.00, VII 12.00–17.00
70
Vėtrungių galerija (3 žml. E2)

Daivos ir Remigijaus Žadeikių Vė-
trungių galerijoje galima susipažinti su
vėtrungių atsiradimo istorija ir raida,
įsigyti suvenyrinių šių Kuršių nerijos
simbolių.
Galerijoje galima nusipirkti turisti-
nės literatūros, žemėlapių, originalių
keramikos, tekstilės ir dailės gaminių.
L. Rėzos g. 13, tel. +370 469 53 357,

www.autentic.lt
Darbo laikas:
kovą–balandį, I–VII 10.00–17.00; Vėtrungių galerija
gegužę–spalį, I–VII 9.00–19.00;
lapkritį, I–VII 10.00–17.00
Garnių kalnas
(2 žml. E2, 3 žml. F2)
1796–1802 m. Šrioterio žemėlapyje
šios aukštumos vadintos Lasdenis Ber-
ge, o 1870 m. Juodkrantės plane pieti-
nės senojo miško kopos jau vadinamos
Garnių kalnais (vok. Reiher Berge).
1910 m. žemėlapyje tik viena atskira,
lyg piliakalnis aukštų šlaitų apjuosta
kopa, vadinama Garnių kalnu (vok.
Reiherberg). Taip paukščių pamėg-
tą kopą pavadino vietiniai gyventojai
XIX a. antrojoje pusėje. Vėliau garnių
kolonija persikėlė dar labiau į pietus,
tad dabar Garnių kalnu vadinama kita
kopų masyvo viršūnė. Garnių kalnas (41) 1910 m.
Juodkrantės žemėlapyje
(13 – Karvaičiai, 40 – „Laukinė trobelė“)
Garnių kalno kraštovaizdžio draustinis.

Dabartinis Garnių kalnas (2 žml. E2)
Draustinyje saugoma pietinė parabolinių kopų komplekso dalis, sengirės
fragmentai. Aukščiausia kopų masyvo viršūnė siekia 43,5 m. Ši kopa vadinama
Garnių kalnu (vok. Reiher-Berg). Sovietmečiu topografiniuose žemėlapiuose at-
sirado Žuvėdrų kalno pavadinimas. Matyt, šio kalno vokiškas pavadinimas per
daug priminė žodį „reichas“ (vok. Reich – imperija, valstybė), tad ir lietuviškas
pavadinimas netiko. Ši „klaida“ dažnai kartojama ir šiuolaikiniuose žemėlapiuose.
71
Garnių ir kormoranų kolonija (2 žml. E2, 3 žml. F2)

Tuoj už Juodkrantės, Nidos
link yra automobilių stovėjimo
aikštelė. Šalia įsikūrusi didelė kor-
moranų ir pilkųjų garnių kolonija,
žinoma dar nuo XIX a. Perimvie-
tė užima daugiau nei 6 ha plotą,
2014 m. joje suskaičiuoti perintys
paukščiai – buvo 3136 kormoranų
ir 235 garnių lizdai. Apskaita atlik-
ta po gausos reguliavimo (atbai-
dymo), pavasarį kormoranų lizdų
buvo gerokai daugiau – 3842.
Prie stovėjimo aikštelės įrengta
Garnių ir kormoranų kolonija regykla.
Garniai (lot. Ardea cinerea)
Juodkrantės apylinkėse gyveno
nuo seno. Jų kolonija buvo įsi-
kūrusi prie Griekų daubos, bet
XIX a. pr. paukščiai persikėlė į
pietinę išlikusio senojo miško
dalį. Garniai Lietuvoje aptinkami
vasario–spalio mėn. Gyvena prie
vandens telkinių. Lizdą krauna
aukštai medyje. Paukščio plunks-
nos pilkos, galvos viršus baltas,
pakaušyje turi ilgą nusvirusį juodą
kuoduką. Kūno ilgis iki 1 m, svoris
Didysis kormoranas apie 1,5–2 kg. Garnys skrisdamas
kartais skleidžia trumpą aštrų gar-
są (girgsi), gal todėl vietiniai žvejai juos vadino girkšais, genžėmis, gižais.
2017 m. kolonijoje buvo 221 lizdas su paukščių jaunikliais.
Istoriniai šaltiniai mini, kad 1803 m. Juodkrantėje pasirodė didieji kormoranai.
Jie apsigyveno prie Griekų daubos garnių kolonijos ir palaipsniui garnius išstū-
mė. O. Glagau rašė, kad vėliau kormoranai perkėlė savo koloniją į naująją garnių
perimvietę Garnių kalne. Prūsijos valdžia leido išnaikinti juoduosius įsibrovėlius.
Kuršių nerijoje jie vėl pradėjo sukti lizdus 1989 m.
Didysis kormoranas (lot. Phalacrocorax carbo) – kolonijomis prie mišku apau-
gusių gėlavandenių vandenų gyvenantis paukštis. Suaugusio paukščio kūno ilgis
apie 80 cm, sveria 2,2–3,6 kg. Patelės smulkesnės. Plunksnos juodos, su melsvu ir
bronziniu atspalviu. Atskrenda vasario pabaigoje, kovo mėnesį, žiemoti išskrenda
rugsėjį. Lizdus suka brandžiuose medžiuose. Minta žuvimi, žvejoja tiek pavie-
niui, tiek būriais. Dalis jų vaiko žuvis į pageidaujamą pusę, tuo metu kiti paukščiai
neria į vandenį ir gaudo laimikį. Suaugęs kormoranas per dieną sulesa iki 0,7 kg
žuvies. Šių paukščių išmatose daug azotinių medžiagų ir kitų toksiškų junginių,
todėl, brandžioje pušyje įsikūrus kormoranams, medis per 2–5 metus nudžiūsta.
Pastaraisiais metais kormoranų kolonija labai išsiplėtė ir padarė daug žalos
miškui. Vykdomos kormoranų populiacijos reguliavimo priemonės nesustabdo
kolonijos plitimo į sengirę. Užimtų lizdų skaičius iki gausos reguliavimo priemo-
72
nių taikymo: 2010 m. – 3496, 2011 m. – 4206, 2012 m. – 4100, 2013 m. – 4941,
2014 m. – 3842, 2015 m. – 3800. 2017 m. kolonijoje perėjo 3528 kormoranų po-
ros, 2019 m. užimtų lizdų buvo 2524.
Avikalnio apžvalgos aikštelė (2 žml. F2)

Keliui Nida–Klaipėda verčiantis per
kopų gūbrį, aukščiausiame taške yra ne-
didelė automobilių stovėjimo aikštelė.
Pėsčiųjų takas nuveda į kopos viršūnėje
įrengtą regyklą, kur galima pasigrožėti
jūros, marių ir miškų vaizdais, Mirusių
(Pilkųjų) kopų panorama.
1796–1802 m. F. L. Šrioterio, 1834 m.
„Preußischen Urmesstischblatt“ ir
1910 m. H. Schwarz žemėlapiuose ši
kopa vadinama Schapen Berg. Senuo-
siuose Juodkrantės žemėlapiuose beveik
visi vietovardžiai yra baltiškos kilmės,
tad bandoma Schapen Berg susieti su pa-
vadinimu „šapų kalnas“, t. y. sunykusio
miško vieta. 1910 m. H. Schwarz žemėlapio fragm.
Vėlesniuose žemėlapiuose Avių kalnu (vok. Schafen Berg) vadinama piečiau,
jau Naglių rezervate esanti kopa. Kodėl pasikeitė vietovardžio vieta ir pava-
dinimas, sunku pasakyti. Jei vietovardis vokiškos kilmės, jį būtų galima sieti ir
su žodžiu „aštrus“ – scharf, nes šalia kalno yra gana ryškus sausumos kyšulys –
Avikalnio ragas.
XIX a. pr. abi šios kopos nebuvo apaugusios mišku. Gal pilkšvos, gūbrėtos ko-
pos atrodė panašios į avių bandą? Kaip ten bebūtų, apžvalgos aikštelė tebevadina-
ma Avikalnio vardu. Nuo jos atsiveria vaizdas į dabartinį Avių kalną.
Avikalnio ragas (Avių kalno kulnis) (2 žml. F2)

Kopų gūbrio papėdėje nuo pagrin-
dinio kelio atsišakojantis takelis veda į
Avikalnio ragą (vok. Schafenbergscher
Haken). Prie šios sankryžos XIX a. pab. –
XX a. pr. stovėjo miško želdintojų bara-
kai. Miško sodinimo darbus dažniausiai
atlikdavo lietuvių kilmės darbininkės iš
kito marių kranto. Darbininkų brigados
rūpinosi ne vien tik kopomis – sodino
nendres marių pakrantėje, tiesė kelią per
neriją.
Avikalnio rage galima pasigrožėti pa-
mario palve, rago smaigalys – puiki marių
apžvalgos aikštelė.
Avikalnio ragas ir Avikalnis žemėlapyje

„Wanderkarte von der Kurischen
Nehrung“ (K. Rublack, 1940 m.)
73
MIRUSIOS KOPOS–
KARVAIČIAI
5 žemėlapis
M 1:60 000
6 žml.

74
Mirusios kopos–Karvaičiai
Mirusios kopos. Naglių gamtinis rezervatas (5 žml. A3, A2–D2)

Dabar šias kopas gamtininkai rekomenduoja va-
dinti pilkosiomis, kaubrėtosiomis ar net piramidinė-
mis kopomis, tačiau naudojamas ir senasis pavadini-
mas – Mirusios kopos. Suformavus apsauginį pajūrio
kopagūbrį ir apželdinus palvę mišku, pasikeitė natū-
ralūs gamtos procesai. Vyraujantys vakarų vėjai nebe-
atnešė smėlio, tad kopos, keturis kartus palaidojusios
senąjį Naglių kaimą, pasidengė augaliniu „kilimu“ ir
nustojo judėti, „mirė“.
Nuo Avikalnio rago iki Birštvyno kyšulio tęsiasi
Naglių gamtinis rezervatas (plotas – 1669 ha). Jame
Dirvoninis kalviukas
lankytis draudžiama – leidžiama tik keliauti dviračių
trasa bei vaikščioti pažintiniu Naglių taku.
Rezervate auga į Tarptautinę raudonąją knygą įra-
šyti augalai: baltijinė linažolė (lot. Linaria loeselii),
baltijinė stoklė (lot. Cakile baltica), baltijinis pūtelis
(lot. Tragopogon heterospermus), peri jūriniai ereliai
(lot. Haliaeetus albicilla), dirvoniniai kalviukai (lot.
Anthus campestris).
Pilkosiomis šios kopos vadinamos dėl smėlio pa-
viršių dengiančių augalų vyraujančios spalvos. Tokį
vaizdą sukuria kerpės, samanos bei žemi daugiame-
čiai žoliniai augalai – smiltyninė viksva (lot. Carex
arenaria), pajūrinė našlaitė (lot. Viola littoralis),
smiltyninis šepetukas (lot. Corynephorus canescens), „Alpinariumas“ kopose –
kalninė austėja (lot. Jasione montana), vienagraižė ku- baltijinė stoklė
dlė (lot. Pilosella officinarum) ir daugelis kitų.
Naglių gamtinis rezervatas

75
Drumzakas (2 žml. F2, 5 žml. A3)

Pavojingas smėlio judėjimo rezulta-
tas – klampsmėlio plotų susidarymas
kopų papėdėse. Čia dažnai įklimpdavo,
o kartais ir visai pražūdavo, neatsargūs
keliautojai. Tokį įvykį aprašo P. Ro-
zenvalis, keliavęs per neriją 1814 m.:
„Vežiko baimės klyksmas pažadino iš
saldžių sapnų. Bemat pašokau ant kojų
ir pamačiau savo arklius iki kaklo pa-
skendusius smėlyje. Mat vežikas, no-
rėdamas, kad arkliams būtų lengviau,
pasuko iš gilių vėžių į šalį ir pateko į
smunkantį smėlį, kuriame arkliai įklim-
po. Man nieko neliko, tik eiti į Rasytės
kaimą ir prašyti žmonių, kad ištrauktų
arklius. <...> šeši vyrai dirbo ištisas tris
valandas, kol juos ištraukė iš smunkan-
čio smėlio.“ (P. Rozenvalis, „Ruso, ke-
liavusio per Prūsiją 1814 m., pastabos
Mirusių kopų ruožas nuo Senųjų Naglių apie šį kraštą ir jo gyventojus“, žurnalas
įlankos iki Avikalnio rago, viduryje – „Pergalė“, 1990 m., Nr. 12).
Drumzakas (1796–1802 m. Šrioterio Klampsmėlio ruožas buvo ir tarp
žemėlapio fragm.) Avikalnio bei Naglių ragų. Ši vieta kur-
šininkų buvo vadinama Drumzaks arba
Drimzaks, t. y. dumblynė, klampynė (vok. Drumsack). Anot žvejų, čia gyvenusi
piktoji dvasia Dunderis.
Didžiulė aukštų kopų masė spaudžia apačioje esantį dumblingą mergelio
sluoksnį. Kartais šis slėgimas išspaudžia pakrantėje mergelio luitus.
Negyvųjų kopų šlaitai marių pusėje labai statūs, tad vadinamuosiuose „dribkal-
niuose“ būdavo ir pavojingų griūčių. Vieną 1922 m. vasaros dieną ties Drumzaku į
marias nuvirto apie 50 m aukščio kopa. Dundesys buvo girdimas net Klaipėdoje ir
Nidoje, mariose kilo milžiniška banga. Tokių griūčių būta ir vėliau.
Nagliai (5 žml. A3, C2, D2)

Mirusios kopos primena Naglių kaimelio tragediją. Na-
gliai paminėti 1447 m. Vokiečių ordino raštuose, kuriuose
aprašomi smuklės mokami mokesčiai. Senieji Nagliai (vok.
Alt Neegeln) buvo įsikūrę prie marių, apie 1 km į šiaurę nuo
Naglių rago. 1540 m. dokumente minimi šie sodybų savinin-
kai: Gautsche, Habicht, Jörg (smuklininkas), Krebs, Kvyre, Pellek, Pypitt, Selhundt,
Suber, Subers.
Artėjančios kopos 1675 m. privertė gyvenvietę perkelti į pietinę Naglių rago
pusę. Tačiau kaimo agonija tęsėsi – po 1721 m. jis dar du kartus keitė savo vietą.
Naujieji Nagliai, dar vadinami Agila, įsikūrė prie Lybio įlankos. Vėliau gyventojai
savo sodybas perkėlė dar labiau į pietus – jau prie Naglių įlankos.
Išlikę 1820 m. matininkų dokumentai rodo Nagliuose buvus mokyklą ir 16
gyvenamų sodybų su 106 sielomis. Išvardijami ir sodybų savininkai: Schulz La-
brenz, Adam Freidenfeld, Hans Szillus, Martin Pinkis, Fritz Kokies, Ephraim Ra-
76
dmacher, Friedrich Radmacher, Fritz

Daetzkaitis, Friedrich Freidenfeld, Jurge
Pinnis ar Pinkis, Hans Pinkis, Christoph
Pippis, Ephraim Feege ar Foege, Chip
Pinkis, Michel Pinkis, Radmacher
(nuomininkas).
Po 1836 m. dalis žvejų šeimų išsikė-
lė į Purvynę, dalis – į Preilą ir Pervalką.
Minima, kad 1854 m. Nagliuose dar
buvo trys namai, kuriuose gyveno 15
žmonių, tačiau netrukus ir paskutiniai
gyventojai paliko savo sodybas. 1859 m.
žemėlapyje pažymėta tik buvusio kaimo
vieta.
Naglių kurėnų vėtrungių ženklą
naudojo ir Pervalkos žvejai: tuo metu
kai jis buvo suteiktas (1844 m.), Nagliai
baigė išnykti, o išeiviai iš šio kaimo kū- Nagliai, 1796–1802 m. Šrioterio
rėsi Pervalkoje. žemėlapio fragm.
Naglių įlanka
Legenda apie senųjų nagLių išnyKimo isToriją

anTrojoje XViii amžiaUs pUsėje
Viena legenda leidžia mums iš arčiau pamatyti tą nelaimę [cholerą – aut. past.].
Kai niekas nebepadėjo, buvo bandyta ligonius gelbėti „išgąsčiu“: karščiuojantį žmo-
gų apipildavo šaltu vandeniu iš griovio arba upelio. Ir štai stovi du žvejai su kibirais
prie griovio. Staiga prieš juos išdygo nepažįstamas žmogus. Žvejai išsigando, griebė
savo kibirus ir jau lenkėsi vandens... „Sustokit, – sušuko nepažįstamasis, – jei ne,
turėsit mirti.“ Kai jie atsisuko, Choleros dvasia buvo dingus. O jie abudu vieni iš
nedaugelio kaime liko gyvi...
(genwiki.genealogy.net, vertė Aušra Feser)
77
Pažintinis Naglių takas. Naglių kopa (5 žml. C2, 6 žml. A2)

Pasižvalgyti Naglių gam-
tiniame rezervate, pasigro-
žėti nuostabiais Mirusių
(Pilkųjų) kopų vaizdais ga-
lima pavaikščiojus pažinti-
niu taku. Jis prasideda kelio
Smiltynė–Nida 31 km įreng-
toje automobilių stovėjimo
aikštelėje. Tako ilgis į vieną
pusę 1150 m, jis baigiasi ant
Naglių kopos įrengta regy-
kla. Abipus jos iškyla dvi šio
smėliakalnio viršūnės. Pie-
tinė – aukščiausia Mirusių
Naglių kopa
kopų vieta – siekia 59,8 m. Po
šia kopa XIX a. vid. buvo palaidotas Kuršių marių pakrantėje įsikūręs Naglių kai-
mas (Naujieji Nagliai, Agila). Gyventojai, išardę trobesius, persikėlė kitur, o kopa
paveldėjo Naglių vardą.
Pažintinio Naglių tako žemėlapis
Birštvyno kyšulys (5 žml. D2, 6 žml. B3)

Istoriniuose dokumentuose (Erleuterte Preussen IV) minima vietovė Pergolt,
kurioje buvo gerų žirgų ganyklų. Ordino kariuomenė čia ilsėdavosi prieš persikel-
dama per marias į Ventės pilį. Manoma, kad ši vieta buvo Birštvyno pusiasalyje,
o pavadinimas Pergolt reiškia „nakvynės vieta“. Vienas iš pusiasalio ragų iki šiol
išsaugojo Žirgų pavadinimą.
78
Birštvyno kyšulys
Birštvyno kyšulio pavadinimas siejamas su čia augusiais beržynais (liet. birž-
tva, biržtvynas, latv. birze – beržynas).
Pervalka (5 žml. E2, 6 žml. C3)

Pervalka Birštvyno rago pietinėje dalyje kūrėsi nuo
1836 m., kai čia pradėjo keltis žvejai iš smėliu užpustomo
Naujųjų Naglių kaimo. Leidiniuose apie neriją seniau dažnai
klaidingai aiškinta Pervalkos gyvenvietės pavadinimo kilmė:
esą žvejai persitempę savo namus iš Naglių kaimo. To daryti
jiems nereikėjo – išardytus sienojus žvejai parsiplukdė kurėnais. Šalia naujosios
gyvenvietės žvejai nuo seno pervilkdavo kylinius laivelius (ne kurėnus) iš marių
į jūrą. Ši vieta buvo vadinama Pervelka. 1796–1802 m. žemėlapyje dabartinė
Skirpsto kopa šalia Pervalkos vadina-
ma Perwelk Berge (Pervelkos kalnai).
Skirpsto kalnu (vok. Kirbste Berg) buvo
vadinama kita, kiek piečiau esanti kopa.
Klonis tarp šių kopų ir buvo laivų per-
tempimo vieta. Vėliau čia buvo nuties-
tas žvyruotas „žvejų kelias“ link jūros.
A. Becenbergeris Pervalkos pava-
dinimą siejo su kryžiuočių laikais čia
buvusia perkėla per marias į Ventės pilį.
1846 m. dokumentuose Pervalko-
je minimi penki dūmai su 42 sielom.
Septynios sodybos pažymėtos 1859 m.
žemėlapyje „Preußischen Urmesstisch-
blatt“. O. Glagau 1867 m. kelionės per
Kuršių neriją apybraižoje „Per Rytprū-
sių Sacharą“ pastebėjo: „<...> atsidūriau
Pervalkoje, pačioje skurdžiausioje iš Pervelkos kalnai (1796–1802 m.
visų nerijos gyvenviečių, kaip įsitikinau, Šrioterio žemėlapio fragm.)
79
vos metęs žvilgsnį aplink.

Tik pustomas smėlis ir kopų
kalnai, o prie jų šeši vargingi
mediniai namiūkščiai, iš ku-
rių dveji jau pašliję nuo vėjo
tiek, jog kiekvienu momentu
grėsė sugriūti.“ (Citata iš rin-
kinio „Lietuvininkai“).
Nors aplink plytėjo smė-
lio kalnai, kaimelis augo –
1895 m. jau stovėjo 17 namų
ir buvo 92 gyventojai. Tačiau
Pervalkai ir toliau grasino
pustomas smėlis, o žvejai
Smėliu užpustomas namas Pervalkoje (1902 m. skurdo.
atviruko fragm.)
Tik 1897 m. pradėtos
apželdinti didžiosios apylin-
kių kopos. Prie Pervalkos įlankos buvo įkurta girininkija, kiek į pietvakarius nuo
kaimo pastatyti barakai – trijų pastatų kompleksas kopų želdintojams. Kaip dar-
bo jėga buvo pasitelkti nubaustieji bei samdomi darbininkai, darbui palengvinti
per kopas nutiesti bėgiai. Vagonėliais buvo gabenami kalnapušių sodinukai, kaip
trąša naudotas marių dumblas. Tačiau abipus kopų gūbrio dar ilgai plytėjo ne-
apželdinta palvė.
Bangų ir ledų ardomam marių krantui apsaugoti buvo įrengta dešimt akmeni-
mis sutvirtintų bunų. Tarp jų žvejai laikė savo burvaltes.
Mariose ties Žirgų ragu,
dirbtinėje salelėje 1900 m.
pastatytas Pervalkos švytu-
rys. Jis buvo rekonstruotas
1948 ir 1960 m. Švyturio
aukštis – 14 m, statinio
pamatai – akmens mūro,
sienos – kniedyto metalo
lakštų. Švyturys veikia au-
tomatiškai, baltos šviesos
signalas matomas už 13 km.
Apželdinus kopas, gy-
venimo sąlygos pagerėjo.
1919 m. Pervalkoje jau buvo
179 gyventojai, pradėjo lan-
Pervalkos (Žirgų rago) švyturys kytis pirmieji vasarotojai,
1933 m. suteiktos vasarvie-
tės teisės. Įprastas ramus
žvejų gyvenimas baigėsi 1944 m. rudenį – gyventojai pasitraukė į Vakarus, kaime
liko tik viena šeima. Dalis senųjų gyventojų pokariu sugrįžo. 1956 m. Pervalkoje
gyveno 98 žmonės, 45 iš jų – senbuviai. Bet autochtonai neprisitaikė prie sovieti-
nio gyvenimo ir 1958–1959 m. dauguma jų išvyko į Vokietiją.
Pervalka – labiausiai sovietmečiu nukentėjusi Neringos gyvenvietė. Senųjų so-
dybų vietoje pastatytos griozdiškos poilsinės sudarkė žvejų kaimelio vaizdą.
80
PERVALKA
6 žemėlapis
M 1:30 000
81
Dabar Pervalka yra mažiausia

Neringos gyvenvietė: šiuo metu čia
nuolatos gyvena apie 40 gyventojų,
o gyvenamąją vietą deklaravę 372
asmenys (2020 01 01). Ji išlaikė se-
nąjį linijinį planą, kuriam būdingas
abipusis pagrindinės gatvės užsta-
tymas, o namai galais orientuoti į
marias. Saugomi XX a. pr. – XX a.
4-ojo dešimtmečio žvejų namai
(Pervalkos g. 2, 4, 7, 8, 19A, 23, 25,
27, 29C, 38, 42).
Kopos šlaite, ties įvažiavimu į
Žvejo namas Pervalkoje Pervalką, 1975 m. pastatyta skulp-
tūra Liudvikui Rėzai (autorius
E. A. Jonušas). Ąžuole išskaptuo-
tas L. Rėzos veidas nukreiptas į
kopų gūbrį, palaidojusį po smėliu
Karvaičių kaimą. 2010 m. skulp-
tūrą atnaujino menininkas Alber-
tas Danilevičius.
Dažname leidinyje ar informa-
ciniame portale klaidingai tvirti-
nama, kad paminklas pastatytas
ant Skirpsto kopos. Panagrinėję
detalesnius žemėlapius, įsitikin-
sime – čia Birštvyno kopagūbrio
pietinė dalis.
Paminklas L. Rėzai
(autorius E. A. Jonušas)
Karvaičiai (5 žml. F2, 6 žml. E1)

Karvaičiai – sena Kuršių neri-
jos gyvenvietė, rašytiniuose šalti-
niuose paminėta 1509 m., atnau-
jinant privilegiją smuklei laikyti.
1540 m. dokumente minimi šie
sodybų savininkai: Caspar (smuk-
lininkas), Bybbe, Laßs, Mukutt,
Rucke, Rukoll, Schkyde, Serkener,
Stallek, Supe, Wager, Wicke. Se-
nasis kaimas buvo įsikūręs prie
Karvaičių įlankos. Nuo 1569 m.
dokumentuose minima koplyčia.
XVIII a. pr. miškas prie Kar-
Sunykę Karvaičiai, 1796–1802 m. vaičių išretėjo, pustomas smėlis
Šrioterio žemėlapio fragm. laidojo žvejų namus. Gyventojai
82
nuo smėlio gynėsi užtvaromis, atkasinėjo

pastatus, bet tai menkai tepadėjo. Kaimas
persikėlė į pietinę Ožkų rago dalį.
1736 m. Karvaičiuose ėmė veikti mokykla.
Bažnyčia pastatyta 1741 m., tačiau 1746 m.
kartu su mokykla sudegė. Atstatytą bažnytė-
lę 1794 m. užvertė smėlio lavina. Amstrotas
(Prūsijos valdžios pareigūnas) Dallmer rašė:
„Sklypas užneštas smėliu, šeimininkas miręs,
našlė išėjo elgetauti.“ Parapija buvo perkelta į
Juodkrantę. Dalis žvejų išsikėlė ten, o kiti – į
Nidą ir Naglius. Paskutinis 1798 m. išsikraus-
tė smuklininkas. Minima, kad 1519 m. Kul-
mo teise suteikta privilegija laisvai žvejoti
mariose ir jūroje galioja 1798 m. iš Karvaičių
į Lūžiją, t. y. kiton marių pusėn, perkeltai
smuklei.
Karvaičių kopos papėdėje pastatytas sto- Paminklas užpustytam Karvaičių
gastulpis užpustytam Karvaičių kaimui at- kaimui (autorius J. Lukauskas)
minti. Paminklą sukūrė kretingiškis liaudies
meistras Juozas Lukauskas. Ąžuolo kamiene
išskaptuoti krikštai – senieji vietos gyvento-
jų antkapiniai paminklai.
Karvaičių įlankos pakrantėje iškilęs
paukščių stebėjimo bokštelis. Pamario at-
karpoje nuo Pervalkos iki Nidos įrengtos
dar penkios paukščių stebėjimo vietos –
Birštvyno kyšulyje, Pervalkos, Ožkų ir Bul-
vikio raguose, Bulvikio įlankoje. Bokšteliuo-
se įrengti pažintiniai stendai, kurie padės
atpažinti Kuršių mariose perinčius, žiemo-
jančius ir migruojančius sparnuočius.
Paukščių stebėjimo bokštelis
Asmenybė
liudvikAs mArtynAs rėzA

1776 m. sausio 9 d. smėlio užpustomame Karvaičių kaimelyje gimė viena
ryškiausių šio krašto kultūros asmenybių – Liudvikas Martynas Rėza (Ludwig
Martin Rhesa, 1776–1840). L. Rėza – Karaliaučiaus universiteto profesorius,
poetas, lietuviškos folkloristikos pradininkas. 1818 m. išvertė į vokiečių kalbą
ir išleido lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio „Metus“, sudarė ir
1825 m. savo lėšomis išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Lit-
tauische Volkslieder“.
83
L. Rėza gimė gana turtingoje šeimoje: jo tėvas

laikė smuklę, turėjo ir valdišką tarnybą – buvo pa-
krantės prižiūrėtojas. Tačiau likimas vaikui buvo
negailestingas – dvejų metų neteko motinos, einant
šeštuosius mirė ir tėvas. Našlaitį priglaudė Naglių
žvejys Radmacheris, vėliau tolimi giminaičiai Rasy-
tėje ir Kaukėnuose. Jautrioje sieloje tėviškės prisimi-
nimai neišblėso. Gimtojo Karvaičių kaimo tragediją
L. Rėza 1797 m. aprašė ilgame eilėraštyje „Nugrimz-
dęs kaimas“ („Das versunkene Dorf“):
Liudvikas Rėza
Mielas keleivi, sustok prie liūdnųjų griuvėsių!

Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo,
Ir kaimelis nuo miško tęsės lig marių pakrantės.
Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.
Ak, nurieda čionai ne vienam skausmo ašara skruostu.
<...>
Bet, liūdnoji vieta, visad aš tave mylėsiu,
Medį kiekvieną pradingusį savo krūtinėj nešiosiu!
Nes čia pats gyvenau: tarp sodų žaliųjų ir kūdrų
Tėvas ir mama už rankų mane čia vedžiojo,
Jie čia ilsis – ir gal anapus mane tebemyli.
Eilėraštyje „Keleivio daina“ („Wandrer’s Lied“)

poetas jautriai prisimena gimtinę:
<...>
Tik tavo liepų pavėsy,
Kaimelio ramioj tyloje,
Tėviškės gėlėtose pievose
Moja man laimingoji dalia:
Ramybė, padėjus keleivio lazdą...
(Vytauto Bložės vertimas, citatos iš Am-
braziejaus Jonyno knygos „Liudvikas Rėza
tautosakininkas“)
Lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder

Littauische Volkslieder“ (epaveldas.lt)
84
Legenda „KarVaičių Kaimo žVejai ir

VeLnias prie KorTų“
<...> šeštadieniais sugužėdavo paprastai visi žvejai į seną Rėzos svetainę. Čia
prie pasėdos ir alaus lengviau mezgėsi kalba negu kitur.
<...> Taip sėdėjo kartą kortininkų ratelis apie stalą po mirkčiojančia aliejine
lempa. Atėjo vidurnaktis. Troboj buvo tylu. Vienas žaidėjas atrodė įsikarščiavęs.
Dideliais žingsniais vaikščiojo po trobą. Staiga sustojo prieš langą ir pamatė sveti-
mą žmogų. Gal jis turi noro pakortuoti? Gal ir jam dabar geriau seksis.
Žvejys pradarė langą ir nepažįstamą kvietė įeiti. Šis atsisėdo ant krosnies suolo.
„Pasislink arčiau. Nori su mumis žaisti?“ – kalbino jį žvejai. Padėkojęs nepažįs-
tamasis sutiko.
Po antro sumetimo trūko vienos kortos. Susiraukę žaidėjai pažiūrėjo į dalytoją:
„Turbūt snaudi?“ – paklausė jį. Vienas žvejys pasilenkė su šviesa po stalu. Išgąs-
tis gaugais nuėjo jam per visą kūną; mat, pasigestoji korta gulėjo šalia arklio kojos.
Sumišęs pakilo nuo stalo.
„Aš-aš-aš turiu... aš turiu jau eiti namo.“
„Na, tu nori sugadinti visą reikalą?“
„Visai ne, jūsų pakaks žaisti, aš negaliu ilgiau likti.“
Ir jau smuko pro duris. Galvas kraipydami, kiti pažiūrėjo į jį. Po valandėlės vėl
pasigedo vienos kortos.
Keikdami metė jie išdalytas kortas ant stalo. Vienas vėl pašvietė po stalu. Iš
išgąsčio iškrito jam šviesa iš rankos.
„Na, kas tau?“ – klausė kiti žaidėjai. Perpykęs tuoj pasilenkė ir antras žvejys. Jis
griebė ranka tamsumoje, kortos ieškodamas. Tačiau atšoko, lyg degančias žarijas
palietęs.
Tai buvo arklio koja. Dūmė vienas po kito iš svetainės, lyg jų čia ir būte nebūtų
buvę.
Svetimasis vėl užėmė savo senąją vietą ant krosnies suolo. Išsigandęs šeiminin-
kas dabar taip pat pažino keistąjį svečią. Veltui jis reikalavo apleisti jo namus.
„Mane pašaukėt, todėl čia lieku.“
Nusiminęs šeimininkas skėtriojo rankas. Jis prašė ir meldė, barėsi ir keikė. Bet
vieno ir to paties atsakymo tesulaukdavo.
Jau aušo rytas. Vis dar sėdėjo svetainėj arkliakojis, velniškai šypsodamas.
„Gerai! Eisiu pas kunigą, kad savo galią parodytų.“
Kai velnias išgirdo šitą žodį, išmovė jis, baisiai ūždamas, per kaminą. Plytos ir
cementas garsiai nudardėjo ant žemės. Mūre atsirado didelė skylė.
Nė vienam nepasisekė jos vėl užmūryti. Paliko ji kaip kortininkų pabaisa, kol
keliaujančios kopos visą šitą kaimo vietą pridengė.
(J. Remeika, „Kai dar amžina ugnis ruseno“, pagal laikraščio „Memeler Damf-
boot“ priedą „Der Grenzgarten“, 1935 m. Nr. 8)
85
PREILA–NIDA
7 žemėlapis
M 1:60 000
8 žml.
9 žml.

86
Preila–Nida
Preila (7 žml. A3, 8 žml. B3–E1)

Preila – žvejų gyvenvietė ir vasarvietė, įsikūrusi prie
Mažosios Preilos įlankos. Kaimą 1843 m. įkūrė atsikėlėliai
iš smėliu užpustyto Naglių kaimo. Kuršininkų kalba preilis
reiškia „nekviestas svečias“, prei-eilis – „atvykėlis“. Tai paaiš-
kintų kaimo pavadinimo kilmę, tačiau glumina faktas, kad
jau XVIII a. žemėlapiuose yra identiškų vietovardžių, nors kaimas šioje vietoje
įsikūrė vėliau. 1730 m. žemėlapyje „General-Carte von dem Konigreich Preussen“
matome vietovardį Preyl. „Plan von der Curischen Naeherung...“ (1797 m.) pažy-
mėtos Masze Preile ir Disze Preile įlankos, Preileracks (Preilos ragas).
1834 m. žemėlapyje yra net keturi
panašūs vietovardžiai. Lengva atpažin-
ti Didžiosios ir Mažosios Preilos įlankų
(vok. Gr. Brailsche Bucht ir Kl. Brailsche
Bucht) ir Preilos kalno (vok. Brailsche B.)
pavadinimus. Tad Preilos pavadinimo
kilmė – dar neatsakytas klausimas. Kai
kurie kalbininkai, pvz., V. P. Šmidtas (Wol-
fgang Paul Schmid), teigė, kad Preila yra
labai senas, ikikuršiškas vietovardis.
1849 m. iš Naujųjų Naglių į Preilą buvo
perkelta mokykla. Ją lankė ir Pervalkos vai-
kai. Senąją mokyklą sunaikino gaisras, tad
1907 m. buvo pastatytas naujas mūrinis
pastatas, išlikęs iki šių dienų (8 žml. D3).
Mokykla galutinai uždaryta 2001 m., dabar
1730 m. žemėlapio „General-Carte
čia įsikūręs Neringos savivaldybės Viktoro
Miliūno viešosios bibliotekos filialas. von dem Königreich Preüssen“ fragm.
Senoji Preilos mokykla

87
Dokumentuose užfiksuo-
ta, kad 1871 m. Preiloje buvo
18 namų ir 123 gyventojai,
1895 m. – 26 namai ir 133 gy-
ventojai. XX a. pr. kaimas dar
išaugo: 1919 m. Preiloje jau
gyveno 238 žmonės, atsidarė
pirmieji nedideli viešbučiai.
1933 m. Lietuvos valdžia Prei-
lą kartu su Pervalka paskelbė
vasarvietėmis.
Nubaustieji sodina mišką kopose prie Preilos Antrojo pasaulinio karo
(1899 m.) pabaigoje gyventojai pasitrau-
kė, kaimas stovėjo tuščias. Tik
1947 m. buvo susirūpinta jo
išminavimu. Vėliau grįžo da-
lis išblaškytų vietinių šeimų,
buvo atkelta daug naujakurių.
1956 m. Preiloje gyveno 190
gyventojų, iš jų tik 36 senbu-
viai. Po 1958 m. didžioji dalis
autochtonų pasitraukė į Vaka-
rų Vokietiją.
Šiuo metu Preiloje nuolatos
gyvena apie 200 gyventojų, o
gyvenamąją vietą yra deklara-
Preila 1942 m. (atvirukas) vę 372 asmenys (2020 01 01).
Preilos pastatai išsidėstę
palei pagrindinę gatvę, išil-
gai Kuršių marių pakrantės.
Išlikę 19 senųjų žvejų namų,
kurie paskelbti architektūros
paminklais (du namai pasta-
tyti 1890 m., kiti – XX a. pr.).
Paveldo objektai yra ir Prei-
los etnografinės kapinaitės
(8 žml. E2), senoji mokykla
bei buvusi miško prižiūrėtojo
sodyba, pastatyta XX a. pr. Ši
sodyba yra šalia magistralinio
kelio Smiltynė–Nida ir kelio,
vedančio į Preilą, sankryžos (7
F. Labrenco vila žml. A2–3).
Neseniai restauruota šim-
tametė buv. kaimo seniūno F. Labrenco (Fritz Labrenz) vila. 1909 m. pastatytame
name įrengta istorinė ekspozicija (8 žml. F2).
F. Labrenco vila, Preilos g. 85, Preila. Darbo laikas: birželį–rugsėjį, II–VII 10.00–18.00
Mažajame Preilos rage, buvusių ūkinių pastatų vietoje, neseniai iškilo septy-
niolikos namelių kompleksas, vadinamasis „botelis“. Pakrantėje įrengtas plūdu-
riuojantis pontonas, prie kurio laivelius švartuoja Preilos žvejai.
88
Preila–Nida
PREILA
8 žemėlapis
M 1:8500
89
Preilą nuo vakarų vėjų

užstoja kalnapušėmis
apželdintos kopos. Šalia gy-
venvietės iškilusio Preilos
kalno aukštis – 57,4 m. Se-
nuosiuose 1834 ir 1859 m.
žemėlapiuose Preilos kalnu
buvo vadinama kita, kiek
žemesnė, labiau į pietva-
karius nutolusi kopagūbrio
viršūnė (51,7 m). Dar viena
viršūnė, nuo kurios atsive-
ria vaizdas į marias ir Prei-
lą, vadinama Menininkų
kopa.
Preilos etnografinės kapinės
Preilos paplūdimyje ant
apsauginio kopagūbrio pa-
statytas paminklas Gintarui Paulioniui (7 žml. A2). Klaipėdietis 1994 m. vasarą
savo gamybos irkline valtele „Alfredas Jensenas“ perplaukė Baltijos jūrą maršru-
tu Klaipėda–Elando sala Švedijoje. Vėliau jis pasiekė Danijos pakrantę. Grįžtant
atgal 1994 09 29 kilo didelė audra, paskandinusi keltą „Estonia“. Spalio 5 d. pa-
plūdimyje buvo rasta sudaužyta keliautojo valtis, spalio 15 d. bangos grąžino ir
G. Paulionio kūną.
Briedžių pelkė (7 žml. A3)

Preilos kupstynėje su-
siformavo įdomus smulkių
kopų gūbrys. Jis siauru ruo-
žu palei plentą Nida–Smil-
tynė apie 1,5 km tęsiasi nuo
buvusios kopų prižiūrėtojo
sodybos link Pervalkos. Į
rytus už šio gūbrio plyti
Briedžių pelkė (vok. Elch-
bruch). Tarpukaryje Nidos
ir Preilos viešbučių savi-
ninkai poilsiautojams ren-
gė išvykas į šį raistą stebėti
briedžių. Arklių traukiamas
Briedžiai nerijoje
vežėčias briedžiai prisileis-
davo visai arti. Šios išvykos dažniausiai būdavo rengiamos naktį ir palikdavo neiš-
dildomų įspūdžių jų dalyviams.
Briedis (lot. Alces alces) – didžiausias Kuršių nerijos gyvūnas. Šie galingi,
tauraus grožio gyvūnai jau prieškariu tapo nerijos simboliu. Buvo leidžiami
atvirukai, gaminami įvairūs suvenyrai su briedžių atvaizdais. Kuršių nerijoje
tapytais briedžių paveikslais išgarsėjo Vokietijos dailininkas, Nidos menininkų
kolonijos narys H. J. B. Kalmejeris (Hans Julius Bernhard Kallmeyer).
90
Preila–Nida
Vecekrugo (Senosios Smuklės) kopa (7 žml. B2)

Vecekrugas – aukščiausia Kuršių
nerijos kopa, jos aukštis – 67,2 m.
Kaip ir daugelis kitų didžiųjų kopų,
XIX a. pab. ji buvo apsodinta kalna-
pušėmis. Didingas Vecekrugo kopos
vaizdas atsiveria nuo dviračių tako.
Regykla įrengta ir kopos viršūnėje.
Pavadinimas primena, kad kažkada
jos papėdėje yra stovėjusi smuklė:
kuršininkų tarme vecs – „senas“,
kruogs – „smuklė“. Geografas,
geologas, jūrotyros ir krantotyros
pradininkas Lietuvoje profesorius
Vytautas Gudelis bandė šią kopą Vaizdas nuo Vecekrugo kopos
pervadinti Liudviko Rėzos vardu,
tačiau senasis pavadinimas išliko.
Į pietus už Vecekrugo kopų gūbrys nutrūksta. Piečiau stūkso vieniša 44,9 m
aukščio kopa, kurią V. Gudelis pavadino Giedruže.
Vecekrugo (Senosios Smuklės) kopa
Platuma, Bulvikio ragas (7 žml. C2, C3)

Ties Bulvikio ragu yra plačiausia Kuršių nerijos vieta, senųjų gyventojų va-
dinta Platuma. Čia nerijos plotis vakarų–rytų kryptimi siekia beveik 4 km. Nuo
Bulvikio rago atsiveria plati Kuršių marių panorama, gerai matomas Ventės ra-
gas. Archeologas akademikas Vladas Žulkus Bulvikio pavadinimą sieja su vikingų
laikotarpiu. Švedų kalba žodis bolja reiškia „banga“, o vik – „įlanka“. Galima ir
kita pavadinimo kilmės versija – vik buvo vadinamos vikingų prekybos ir amatų
gyvenvietės.
J. Narūnavičiaus-Naronskio 1670 m. žemėlapyje Bulvikio rago šiaurinėje da-
lyje, prie Bulvikio įlankos yra pažymėta „medinė būda“ (vok. Holz bud). Matyt,
čia buvo viena iš medžio anglies, pelenų, potašo ir dervos gamybos vietų. O gal
žvejai čia buvo pasistatę namelių ar pašiūrių, kur slėpdavosi nuo audrų ir darganų,
kartais pernakvodavo? Įdomu, kad Medžių Būdos kalnu tebevadinama gretima
13,4 m aukščio kopa (7 žml. C3).
91
NIDA
9 žemėlapis
M 1:8500
9 žml.
92
Nida
Nida (7 žml. E2, 9 žml., 10 žml.)

Nida – Neringos savivaldybės administracinis centras ir
jaukus kurortas, kuriame nuolatos gyvena apie 1300 nidiškių.
2020 01 01 Nidoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 2645 as-
menys, tačiau nuolatinių gyventojų yra gerokai mažiau.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Nida paminėta 1437 m. Tada buvo išduo-
ta privilegija Nidos smuklei.
Vietovardį Nida kalbininkai dažniausiai sieja su sanskrito kalbos žodžiu neda-
ti – „teka, srovena“. Nidos akmens amžiaus gyvenvietė buvo įsikūrusi prie prata-
ko, jungusio jūrą ir marias. Įdomi analogija – Latvijos pajūryje, prie pat Lietuvos
sienos, Nidos vardu vadinama pelkė, susidariusi plataus pratako vietoje. Šis pra-
takas jungė lagūninį Papės ežerą su Baltijos jūra.
Nida
Nidos akmens amžiaus gyvenvietė (9 žml. D1–E1)

1833 m. žvejybos inspek-
torius V. E. Berbomas pa-
rašė straipsnį apie tris vėjo
nupustytus „pagoniškus ka-
pinynus“ prie Nidos. Vėliau
šias archeologines vietas
žvalgė P. Šyferdekeris (Paul
Schiefferdecker), O. Tišleris
ir E. Holakas. Jos buvo pava-
dintos Nidos („keturių kau-
burėlių“), Parnidžio (Parni- Skobtinio luoto dalis (neolitas, Kuršių nerijos istorijos
dos) kalno (vok. Parniddener muziejaus ekspozicija)
Berg) ir Grobšto rago (vok.
Grabscher Haken) archeolo-
ginėmis vietovėmis.
93
1973–1978 m. Rimutės Rimantienės

vadovaujami archeologai ištyrė „ketu-
rių kauburėlių“ archeologinį paminklą
(kituose šaltiniuose jis vadinamas „pen-
kių kalvelių“ gyvenviete). Baltiškosios
Pamarių kultūros gyvenvietė čia egzis-
tavo jau III tūkstantm. pr. Kr. antrojoje
pusėje. Ankstyviausia data, radiokar-
Puodo dalis ir puodo šukė su žmonių bono būdu nustatyta tiriant židinių an-
figūrėlėmis iš Nidos akmens amžiaus glis, – apie 2670 m. pr. Kr. (±110). Tai
gyvenvietės (iliustracijos iš R. Rimantienės vėlyvosios Narvos kultūros fazė – šios
knygos „Kuršių nerija archeologo kultūros radinių rasta sunykusiame to
žvilgsniu“) laikotarpio kultūriniame sluoksnyje.
Tad prieš Pamarių kultūros gyvenvietę
šioje vietoje buvo dar ankstyvesnė Narvos kultūros gyvenvietė. Manyta, kad ji
buvo įsikūrusi prie siauros ir ilgos lagūnos, kuri siauromis protakomis jungėsi su
jūra ir mariomis. Per jūros pažemėjimus ji virsdavo pelke. Dabar geologai kelia
versiją, kad jau tada ši senovės gyvenvietė buvo įsikūrusi prie marių.
Manoma, kad Pamarių kultūros gyvenvietė šioje vietoje egzistavo iki II tūks-
tantm. pr. Kr. pradžios. Dalis kasinėjimų metu aptiktų radinių eksponuojama
Kuršių nerijos istorijos muziejuje.
Senoji Nida. Antroji Nida (7 žml. F1)

Rašytiniuose šaltiniuose mi-
nima, kad senasis Nidos kaimas
(vok. Alt-Nidden) dar vadintas ir
Grobsteyn, Gropsterort. Jis buvo
Grobšto rago šiaurinėje pusėje,
marių pakrantėje. Toje vietoje Nida
pažymėta apie 1648 m. sudarytame
žemėlapyje „Districtus Memelen-
sis...“ ir J. Narūnavičiaus-Narons-
kio 1670 m. žemėlapyje „Dis-
Žemėlapio „Districtus Memelensis...“ trictus Memmeliensis in Ducatu
fragm. (apie 1648 m.) Prussiae...“.
1529 m. Nidoje gyveno apie 120
žmonių, F. Pepė (Philipp Peppe) gavo naują privilegiją laikyti smuklę. Matininkai
1540 m. Nidoje išvardija šiuos savininkus: Denn, Krauße (smuklininkas), Lambat,
Lammat, Lammatt, Lange, Pantick, Petschenks, Ramba, Raßelke, Rauch, Rauer,
Reuter, Schmidt, Sollwyn, Zeutzer.
Gyventojų labai sumažėjo po 1603–1606 m. siautėjusio maro, 1658 m. kaime
gyveno tik keturios šeimos.
Minima, kad jau 1569 m. Nidoje buvo koplyčia, tačiau vietos gyventojai reli-
gingumu nepasižymėjo. Kuncų (vok. Kunzen) parapijos, kuriai priklausė Nida,
pastorius M. Burchardas (Michael Burchard) skundėsi nidiškių bedieviškumu:
„Nors kunigas čia atvykdavo visai retai, jie, įvairiai išsisukinėdami, neidavo į pa-
maldas, nepaisant to, kad jis pats, eidamas nuo namo prie namo, ragindavo juos,
o dar mažiau jie norėjo prisidėti prie savo kunigo išlaikymo.“ (O. Schlict, „Die
Kurische Nehrung in Wort und Bild“).
94
Nida
Išnaikinus miškus apie 1675 m. smėlis privertė gyventojus persikelti 1 km į

šiaurę. Minima, kad 1684 m. karčemą laikė Hansas Hamburgeris, o 1701 m. Nido-
je gyveno penkios šeimos. XIX a. vėjas atpustė kapinaites, netoli kurių ir buvo an-
troji Nida. Be kaulų ir įkapių čia buvo rasta 1694 m. kaldintų monetų. Bet smėlis ir
Didysis maras (1710–1711 m.) vėl privertė gyventojus išsikelti, šįkart į dabartinės
Nidos vietą.
Nida. Pagrindinis kaimas

(9 žml. C2, 10 žml. C2)
Iš smėlio užpustomos antrosios
Nidos į mišku apsaugotą pamarį
žvejai atsikėlė po 1732 m. Gyven-
vietei išaugti padėjo tai, kad, pavel-
dėjęs Pilkupos pašto stotį ir smuklę,
F. K. Kuvertas (Friedrich Casimir
Kuwert) ją 1743 m. perkėlė į Nidą.
1796–1802 m. Šrioterio žemėlapyje
matome išlikusio senojo miško
masyvo apjuostą žvejų kaimelį,
pašto sodybą. Pagrindiniu kaimu
(vok. Hauptdorf) ši Nidos dalis
pradėta vadinti vėliau, kai greta su-
siformavo Skruzdynės, Purvynės ir
Rago gyvenvietės.
Kaimas augo: 1820 m. plane
(„Plan von den Fischerdorf Nid-
den...“) pažymėti 46 pastatai, nu-
Nida, 1796–1802 m. Šrioterio žemėlapio
rodoma, kad kaime gyveno 232
gyventojai. Augimo proceso nesu- fragm.
stabdė net ypatingas tų laikų įvy-
kis – 1869 m. balandžio 25 d. kilęs
didelis gaisras, kuris sunaikino 29
sodybas. Nida greitai atsistatė.
1942 m. centrinėje Nidos daly-
je buvo 34 sklypai. Rytinėje Kaimo
gatvės (vok. Dorfstrasse) pusėje,
prie marių, gyveno žvejai. Ši etni-
nės architektūros zona padalinta
pailgais taisyklingais sklypais. Na-
mai vienaaukščiai, galu orientuoti į
marias ir gatvę.
Vakarinėje gatvės pusėje buvo
trys viešbučiai, trys vilos, paštas,
mokykla, bažnyčia ir pastoriaus na-
mas, keletas sodybų, elektrinė bei
kapinės. Čia užstatymas buvo lais-
vesnis, namai orientuoti įvairiomis
kryptimis.
1834 m. žemėlapio „Preußischen
Urmesstischblatt“ fragm.
95
Du viešbučiai sunaikinti karo

pabaigoje, daug senųjų pastatų
nugriauta arba perstatyta soviet-
mečiu, bet seniausios miesto
dalies urbanistinis kompleksas
tebėra vertingas paveldas.
Nidos panorama (atviruko fragm.,

1942 m.)
Skruzdynė (9 žml. C3)

Smėlis nedavė ramybės ir Pa-
grindinio kaimo gyventojams.
Dalis jų išsikėlė šiauriau, už iki
marių besitęsiančios kopos ke-
teros. Ši vieta pavadinta Skruz-
dyne (vok. Krusdin, Skrusdin).
1796–1802 m. Šrioterio žemėla-
pyje Skruzdynė dar nepažymėta.
Vienuolika žvejų sodybų Skruz-
dynėje pavaizduotos 1828 m.
Miulerio (Muller) sudarytame
Nidos plane „Karte von dem
Buvusi H. Blodės vila „Helene“ Skruzdynėje Dorfe Nidden...“ ir 1834 m. že-
mėlapyje „Preußischen Urmess-
tischblatt“. Šioje Nidos dalyje 1895 m. jau buvo 14 sklypų, gyveno 128 asmenys.
1942 m. Nidos plane Skruzdynėje pažymėta 15 sodybų. Didžiausią sklypą, ap-
statytą aštuoniais pastatais, užėmė H. Blodės (Hermann Blode) viešbutis. Savita
architektūra išsiskyrė kitoje kelio pusėje, ant kopos gūbrio pastatyti Kuršių neri-
jos muziejus ir dailininko P. Izenfelso (Paul Isenfels) namelis.
Sovietmečiu dauguma Skruzdynės pastatų buvo rekonstruoti. Vienuolika
namų išlaikė pirminį vaizdą ir yra saugomi architektūros paminklai.
Purvynė (9 žml. B3)

XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje iš smėliu užpustomo
Naglių kaimo atsikėlė penkios žvejų šeimos. 1834 m. žemė-
lapyje „Preußischen Urmesstischblatt“ Purvynės (vok. Pur-
win) dar nematome, o 1859 m. žemėlapyje jau pažymėtos
šešios kaimelio sodybos.
Žvejai įsikūrė prie buvusios marių įlankos. Yra užuominų, kad ji vadinta Lie-
pes lenķe. Nors marių įlanką užnešė smėlis, bet ši žemuma liko pelkėta. Gal tuo
ir paaiškinamas vietovės pavadinimas, nes kuršininkų tarme purvi, purvs reiškia
„pelkė, liūnas“. Purvins – dažna kuršininkų pavardė, tad galima ir asmenvardinė
vietovardžio kilmės versija.
Kurį laiką Purvynė buvo laikoma atskira gyvenviete, ji turėjo ir atskirą vė-
trungių ženklą. 1895 m. Purvynėje jau gyveno 142 asmenys. 1942 m. šiaurinėje,
96
Nida
seniausioje Purvynės dalyje, buvo 23, o pietinėje, susidariusioje XX a. pr. – dar
šešios sodybos.
Lyginant su kitomis Nidos dalimis, Purvynė sovietmečiu nukentėjo dau-
giausia – šiaurinėje dalyje liko tik šešios sodybos, primenančios senąjį žvejų kai-
melį. Keli nauji dideli poilsio namai ir nevykusios rekonstrukcijos sudarkė šios
gyvenvietės vaizdą.
Purvynė (atvirukas, XX a. 4 deš.) Purvynė
Ragas (9 žml. D2, 10 žml. F2)

Vėliausiai atsirado ketvirtoji Ni-
dos dalis – Ragas (vok. Dorfteil-Ha-
ken). Dabartinių Lotmiškio ir Naglių
gatvelių kvartalas atsirado ne stichiš-
kai, bet buvo suformuotas XX a. pr.,
po to, kai 1903 m. buvo pastatytas
dviem molais apsaugotas Nidos uos-
tas. Rago pietinė dalis iki mūsų dienų
išlaikė taisyklingą planą ir vienaaukš-
tį apstatymą. Tai urbanistiniu požiū-
riu vertingiausia Nidos dalis. „Nida. Vaizdas į Didžiąją kopą ir
marias“ (dailininkas H. Rosenfeld)
Legenda „nidos mergeLė“

Arti Nidos kranto Mariose gyvena paslaptinga mergelė.
Kai naktys žvaigždėtos ir bekraštis vandens paviršius spindi sidabru, iškyla
maža salutė, ir joje pasirodo graži mergelė. Ji pasipuošusi lelijų vainiku. Jos dainos
garsai žavingai skardi apylinkėj ir traukia keleivį paklausyti. Gražuolė vilioja daino-
mis į savo salelę, kur amžinai žaliuoja medeliai, kur visuomet viešpatauja palaima
ir širdis pilna laimės.
Jei kas, patikėjęs daina, šoka į bangas ir plaukia į tą pasirodžiusią salutę, kur
Marių mergelė dainavo ir viliojo, neilgai tenai džiaugiasi. Staiga atsiveria kiaurymė
ir praryja nuplaukusį su visa salute.
Daug jaunuolių, sužavėtų tos grakščiosios mergelės dainų, žuvo.
(Jonas Remeika pagal Liudviką Rėzą, „Kai dar amžina ugnis ruseno“)
97
Miškininkų kapinaitės (7 žml. D1, 9 žml. C2)

XVI–XVIII a. buvo išnaikinti beveik
visi nerijos miškai. Prie Nidos išliko
siaura išretėjusio miško juosta, bet ir ji
menkai begynė nuo pustomo smėlio.
Pirmasis su artėjančia pražūtimi pradė-
jo kovoti Nidos pašto stoties savininkas
Gotlybas Dovydas Kuvertas (Gotlieb
David Kuwert, 1748–1827). Tai buvo iš-
silavinęs žmogus, gerai žinojęs vietovės
ypatybes. Jis organizavo palvės prie pašto
kelio apželdinimą. Tėvo pradėtus darbus
tęsė trečiasis jo sūnus Georgas Dovydas
Kuvertas (George David Kuwert, 1787–
1856). Bet, nesulaukęs deramos valdžios
paramos ir 1828 m. palaidojęs tėvą jų
sodintame jaunuolyne įrengtose kapinai-
tėse, G. D. Kuvertas išsikėlė į Mielaukių
(vok. Mehlauken, dab. rus. Зaлесье) paš-
to stotį prie naujojo Tilžės kelio. Pagal
Paminklas ant G. D. Kuverto kapo priešmirtinį norą jis palaidotas šeimy-
ninėje Kuvertų kapavietėje Nidos miški-
ninkų kapinaitėse.
Vėliau kopos prie Nidos bandytos tvirtinti sėjant smiltyninę rugiaveidę (lot.
Elymus arenarius). 1834 m. žemėlapyje „Preußischen Urmesstischblatt“ matome
tarp Urbo ir Angių kalnų įrengtą žolių plantaciją (vok. Gras Plantage). Tačiau to
nepakako. Pagaliau, visuomenės spaudžiama, Prūsijos vyriausybė skyrė dideles
lėšas nerijai apželdinti. Buvo suformuotas apsauginis kopagūbris, kopos tvirtintos
šakų pynutėmis, šlaituose buvo sodinamos kalnapušės. Miškininkams V. F. Efai ir
P. Gerhardui vadovaujant, pavojų Nidai kėlusios Urbo ir Angių kopos apželdintos
1875–1885 m.
Dėkingi nidiškiai neužmiršo pirmųjų apželdintojų Kuvertų. 1864 m. prie
Gotlybo Dovydo Kuverto kapo jie pastatė Karaliaučiuje pagamintą paminklą,
vaizduojantį urną. Ant paminklo yra toks užrašas vokiečių ir lotynų kalbomis:
„Hier ruhet in Gott der weiland Posthalter in Nidden Gotlieb David Kuwert geb.
Im Jahre des Herrn 1748 gest. Am 21 Juli anno 1827. Cujus filius George David
Kuwert ab anno 1828 Mehlawischkensis morius anno 1856 primus incepit Nid-
densem Tristem solitudinem his silvae arboribus arbustare.“ („Čia ilsisi su Die-
vu buvęs Nidos pašto stoties valdytojas Gotlybas Dovydas Kuvertas, gimęs 1748
mūsų Viešpaties metais, miręs 1827 m. liepos 21 d. Jo sūnus Georgas Dovydas
Kuvertas, nuo 1828 mielaviškietis, miręs 1856-aisiais, pirmasis pradėjo apsodinti
liūdną Nidos dykynę šiais miško medžiais.“).
Pokariu naujakuriai Kuvertų paminklą sudaužė ir atidavė į metalo laužą.
E. A. Jonušas pagal išlikusias nuotraukas jį atkūrė. Paminklą išliejo Leningrade
(dab. Sankt Peterburgas). Miškininkai išsaugojo originalią užrašo lentelę, sutvar-
kė kapinaites.
98
NIDOS CENTRINĖ Nida
DALIS
10 žemėlapis
M 1:5500
99
Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia (9 žml. C2, 10 žml. B2)

Koplyčia senojoje Nidoje, įsikū-
rusioje prie Grobšto rago, minima
jau 1569 m. Šią gyvenvietę palai-
dojo smėlis, nidiškiams teko du
kartus keltis į naują vietą. Valdžia
smėlio vejamus žmones priskyrė
Kuncų, vėliau Karvaičių parapi-
joms. 1812 m. pašto savininkas
F. K. Kuvertas nupirko užpustytą
smėliu Kuncų bažnyčios pastatą
ir iš jos medžiagų pastatė užeigos
namus bei gyvenamąjį namą tar-
Senoji Nidos bažnyčia (apie 1880 m.) nautojams. Kai pašto stotis tapo
nereikalinga, valdžia 1828 m. gyve-
namąjį namą nupirko ir jame įren-
gė salę pamaldoms. Šis pastatas
pašventintas 1835 m.
Sunykus senajai bažnyčiai,
pastorius G. Echternachas (Gus-
tav Echternach) ėmėsi naujos
šventovės statybos. Raudonplytė,
neogotikinio stiliaus bažnyčia
pašventinta 1888 m. Buvo įrengti
„Gebauer“ firmos vargonai, altorių
puošė du paveikslai. Virš centrinio
įėjimo kabojo du žvakių sietynai –
Vokietijos imperatorienės, Prūsijos
karalienės Augustės Viktorijos do-
vana. Šiuo metu jie pakeisti tikslio-
mis kopijomis.
Bažnyčios neaplenkė karo au-
dros – ją suniokojo sovietų kariai:
dingo sietynai, archyvas, nuken-
tėjo altorius, vargonai. Kurį laiką
pamaldos dar vyko, bet, išsikėlus
(repatrijavus) daugumai senųjų gy-
Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia ventojų, 1963 m. valdžia bažnyčią
uždarė, o 1969 m. čia buvo įrengtas
istorijos muziejus.
Atėjus Atgimimui, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Etnografinės Nidos kapinės (9 žml. C3, 10 žml. B2)

Kalnelyje šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse dar galima išvysti senųjų kraš-
to gyventojų antkapinių paminklų – krikštų. Nidos kapinių krikštai buvo sunykę.
Remdamasis senomis tyrinėtojų nuotraukomis ir vietinių gyventojų prisiminimais,
juos atkūrė nidiškis menininkas E. A. Jonušas. Viename kapinių kamputyje jis
įruošė ir savotišką ekspoziciją, parodančią krikštų evoliuciją (plačiau apie krikštus
28 p.). Etnografinėse kapinėse yra ir vertingų XIX a. pab. – XX a. pr. metalinių
antkapinių kryžių.
100
Nida
Krikštai etnografinėse Nidos kapinėse
Hermano Blodės viešbutis. Nidos menininkų kolonija

(10 žml. A3)
XIX a. vid. – XX a. pab.
Baltijos rytinio pajūrio žvejų
kaimeliuose kūrėsi pirmieji ku-
rortai. Atsiradus susisiekimui
garlaiviais tarp Klaipėdos ir
Kranto (vok. Cranz), šis proce-
sas palietė ir Nidą. Pilkupiškis
F. A. Blodė (Friedrich August
Blode) Skruzdynėje nusipirko
sklypą su žvejybos privilegija ir
1867 m. pradėjo viešbutininko
verslą. Vienas pirmųjų svečių
buvo rašytojas ir vertėjas L. Pa- Senasis H. Blodės viešbutis
sargė (Ludwig Passarge), savo (atviruko fragm., 1902 m.)
kelionių reportaže aprašęs Kur-
šių neriją ir Nidą.
Apie 1885 m. viešbutį perėmė F. A. Blodės sūnus F. H. Blodė (Friedrich Her-
mann Blode, 1862–1934), kuris išgarsėjo kaip dailininkų globėjas.
Nida išpopuliarėjo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) dailės akademijos dai-
lininkų dėka. Pirmieji 1880 m. čia apsilankė J. Siemeringas (Julius Siemering,
1837–1908) ir R. Gleichas (Robert Gleich, 1859–1912). Nidoje kelis kartus lankėsi
ir kūrė garsus Vokietijos dailininkas impresionistas L. Korintas (Lovis Corinth,
1858–1925). Nuo 1888 m. čia pradėjo lankytis kitas vokiečių impresionistas E. Bi-
šofas-Kulmas (Ernst Bischoff-Culm, 1870–1917), apie kurį ir susibūrė garsioji Ni-
dos dailininkų kolonija.
101
Ryškų pėdsaką Nidos dailininkų

kolonijoje paliko du garsūs vokie-
čių ekspresionistai, grupės „Tiltas“
(„Die Brücke“) nariai M. Pechštei-
nas (Max Pechstein, 1881–1955) ir
K. Šmitas-Rotlufas (Karl Schmidt-
Rottluff, 1884–1976). Nidoje kūrė
K. Eulenšteinas (Karl Eulenstein,
1892–1981), lietuvių kilmės ta-
pytojas Pranas Domšaitis (Franz
Domscheit, 1880–1965), daugybė
kitų dailininkų.
Menininkai mėgo apsistoti
H. Blodės viešbutyje, dažnas už gy-
„Jauna pora pakeliui į bažnyčią“, dailininkas venimą čia atsilygindavo savo pa-
E. Bischoff-Culm veikslais. XX a. pr. viešbutis buvo
išplėstas, įrengta įžymioji meni-
ninkų terasa. Sienas puošė paveiks-
lai ir toks užrašas vokiečių kalba:
Kurio akis neįžvalgi,
tas regi čia tik smėlį,
bet grožiui linkusi širdis
čia ras stebuklų kraštą.
(citata iš L. Stepanausko knygos „Tomas Manas ir Nida“)
Pirmasis pasaulinis karas nusinešė meninin-
kų kolonijos sielų – dailininkų E. Bišofo-Kulmo,
H. Bepo-Borškės (Hans Beppo-Borschke, 1888–
1914) ir poeto V. Heimano (Walther Heymann,
1882–1914) – gyvybes. Pasiligojęs H. Blodė jau
norėjo viešbutį uždaryti, bet jo žentas dailininkas
E. Molenhaueris (Ernst Mollenhauer, 1892–1963)
padėjo jį išsaugoti ir tęsė dailininkų kolonijos
tradicijas.
Kuršių neriją savo paveiksluose yra vaizdavę
daugiau nei 200 Vokietijos dailininkų. Šios tema-
tikos kūriniai skaičiuojami šimtais, vertingiausi
saugomi garsiose dailės galerijose. Nidos meni-
ninkų kolonijai atstovauja ir žinomi Rytprūsių
poetai: A. Mygel (Agnes Miegel, 1879–1964),
H. Blodės portretas, dailininkas F. Kudnigas (Fritz Kudnig, 1888–1979), kompo-
E. Bischoff-Culm, 1908 m. zitorius E. Humperdinckas (Engelbert Humper-
dinck, 1854–1921).
F. Kudnigas H. Blodei paskyrė eilėraštį „Hermano Blodės namas Nidoje“
(„Haus Hermann Blode in Nidden“):
<...>
Lydės svečius giliausios išminties dvelkimas,
Globojamas šio šeimininko jausies saugiai.
Ateik, bičiuli. Jis rūpesčius lengva ranka nubrauks.
Nušvis pasaulis nuostabioj draugijoj.
102
Nida
Kuo viliojo menininkus Nida? Galima

atsakyti žodžiais iš dailininko M. Pechš-
teino prisiminimų: „Kuršių nerijoje pasi-
rinkau Nidą <...> Nuostabus kraštovaiz-
dis ir tvirtos prigimties žmonės, kurių
savitą tipą suformavo žvejo profesija
<...> Aš prisiliečiau prie gamtos, prie
galingų slenkančių kopų, prie marių ir
pirmą kartą patyriau amžiną svaiginantį
jūros ritmą.“
1934 m. amžino poilsio senosiose
Nidos kapinėse atgulė H. Blodė. 1945 m.
sausį visi jo viešbučio kolekcijos paveiks-
lai buvo sovietų armijos karių išgrobsty-
ti ar sunaikinti. Nepavyko savo darbų
išgelbėti ir E. Molenhaueriui. Kadaise
įžymi Nidos dailininkų kolonija liko
gyvuoti meno istorijoje. Sovietmečiu
senasis viešbutis buvo nugriautas. Išliko
tik rekonstruotas pietinis flygelis, dabar H. Blodės kapas Nidos etnografinėse
čia viešbučio „Nidos banga“ korpusas, kapinėse
bei dalis buvusio ūkinio pastato, kuriame
veikia H. Blodės muziejus. Ekspoziciją
padėjo įrengti H. Blodės anūkė M. Ehler-
man-Molenhauer (Maja Ehlermann-Mo-
llenhauer). Nuotraukos pasakoja apie
viešbučio istoriją ir žymiausius svečius.
Eksponuojamos čia gyvenusių dailininkų
paveikslų reprodukcijos.
Skruzdynės g. 2, tel. +370 469 52 219

Darbo laikas:
H. Blodės viešbučio pietinis flygelis
gegužę–rugsėjį, I–VII 9.00–19.00
(pastatytas 1930 m.)
Tomo Mano memorialinis muziejus (9 žml. C3)

Tomas Manas (Thomas Mann,
1875–1955) – žymus vokiečių rašyto-
jas, 1929 m. Nobelio literatūros premi-
jos laureatas.
Atostogaudamas Rytprūsių kurorte
Raušene (liet. Rūsiai, vok. Rauschen,
nuo 1946 m. rus. Светлогорск) 1929 m. vasa-
rą T. Manas su šeima apsilankė Nidoje. Apsistojo
H. Blodės viešbutyje. Sužavėtas gamtos savitumo
ir grožio nusprendė čia įsigyti vasarnamį. Pagal
H. Reismano (Herbert Reissmann) projektą ant
Uošvės kalno 1930 m. pavasarį buvo baigtas statyti
būdingas Klaipėdos kraštui namas. Šiame vasar-
namyje T. Manas ir jo šeima praleido tris 1930–
Tomas Manas
103
Tomo Mano memorialinis muziejus

1932 m. vasaras. Čia jis tęsė didžiausio savo kūrinio – „Juozapas ir jo broliai“
(„Joseph und seine Brüder“) – rašymą.
1933 m. naciams užėmus valdžią T. Manas emigravo iš Vokietijos į Šveicari-
ją. Rašytojas daugiau niekada nebeatvyko į savo vasarnamį Nidoje. Po 1939 m.
anšliuso (vok. Anschluss – „prijungimas“), Vokietijai prijungus Klaipėdos kraš-
tą, T. Mano vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į nacių pareigūnų
medžioklės namą „Briedžių miškas“ (Jagdhaus „Elchwald“). Karo metu pastatas
kiek nukentėjo. Po remonto iki 1965 m. jame gyveno vietiniai valdininkai. Nuo
1967 m. restauruotame name veikė skaitykla ir nedidelė memorialinė T. Mano
ekspozicija. 1975 ir 1996 m. namas dar du kartus restauruotas. Dabar čia įsikūręs
memorialinis muziejus ir T. Mano kultūros centras.
Skruzdynės g. 17, tel. +370 469 52 260, www.mann.lt

Darbo laikas:
gegužę, I–VII 10.00–17.00;
birželį–rugsėjį, I–VII 10.00–18.00;
spalį–balandį, II–VI 10.00–17.00
Šalia muziejaus yra legendinė apžvalgos aikštelė, vadinama „itališku vaizdu“.
Taip XIX a. pab. – XX a. pr. vaizdą, atsiveriantį nuo Uošvės kalno į Purvynę ir ma-
rias, pavadino dailininkai ir fotografai. Tiesa, dabar šiam vaizdui trūksta kurėnų...
„Itališkas vaizdas“ tarpukariu ir dabar

104
Nida
Kuršių nerijos istorijos muziejus (9 žml. C3, 10 žml. A3)

Pirmasis mu-
ziejus Nidoje ati-
darytas 1933 m.
Sklype šalia ka-
pinaičių jis buvo
pastatytas už vie-
tos etnografinės draugijos
lėšas ir surinktas aukas.
Pagal Klaipėdos architek-
to A. Niksdorfo (Alfred
Nixdorf) ir inžinieriaus
H. Reismano (Herbert Reis-
smann) projektą suręstas,
nendrėmis dengtas pasta- Pirmasis Kuršių nerijos muziejus
tas puikiai derėjo prie Ni-
dos kraštovaizdžio. Karo
metu muziejus apdegė, po-
kariu buvo nugriautas. Per
suirutę dingo visi sukaupti
eksponatai.
1969 m. istorijos mu-
ziejus buvo įrengtas Nidos
evangelikų liuteronų baž-
nyčioje. Prasidėjus Atgi-
mimui, bažnyčia grąžinta
tikintiesiems, muziejaus
veikla kuriam laikui nu-
trūko. Nuo 1995 m. Kuršių
nerijos gyventojų verslų
Kuršių nerijos istorijos muziejus
ekspozicija veikė nuomoja-
mose patalpose, o 2001 m.
muziejus įsikėlė į dabarti-
nes patalpas. Ekspoziciją
sudaro šeši skyriai: Nidos
akmens amžiaus gyvenvie-
tė, Kuršių nerijos gyventojų
verslai, Nidos pašto stotis
didžiajame pašto kelyje
(1745–1833 m.), Nidos ku-
rortas, Nidos sklandymo
mokykla, Froesių (Froese)
šeimos istorija.
Kuršių nerijos istorijos muziejaus ekspozicija
Pamario g. 53, tel. +370 469 52 372, 51 162, www.neringosmuziejai.lt

Darbo laikas:
birželį–rugpjūtį, I–VII 10.00–18.00;
rugsėjį–gegužę, II–VI 10.00–17.00
105
Tai įdomu
„Paštas niekada neklysta“

Viena iš Kuršių nerijos istorijos muziejaus eks-
pozicijų pasakoja apie Froesių (Froese) šeimą. Fricas
Froesė ilgą laiką vadovavo Nidos pašto agentūrai.
Pašto valtis paimdavo siuntas ir padėdavo į krantą
perkelti keleivius iš atokiau mariose sustojusio gar-
laivio. Vieną 1894 m. rugpjūčio dieną pašto valtis
susidūrė su kitu laivu. Dėl šio įvykio Nidos pašto
viršininkas F. Froesė buvo iškviestas į apklausą. Čia
jis ištarė žodžius, tapusius sparnuotu posakiu: „Paš-
tas niekada neklysta“ („Die Post die irrt sich nicht“).
Ši frazė ir jos autorius buvo įamžinti leidžiamuose
„Paštas niekada neklysta“ atvirukuose.
(atviruko fragm., 1902 m.)
Gintaro galerija-muziejus (9 žml. C3, 10 žml. B2)

Kazimiero ir Virginijos Mizgirių gin-
taro galerijoje-muziejuje sukaupta uni-
kalių gintaro eksponatų kolekcija. Lan-
kytojai gali susipažinti su gintaro rūšimis,
Baltijos gintaro susidarymo istorija.
Demonstruojami inkliuzai, rekonstruo-
ti Juodkrantės gintaro lobio dirbiniai,
menininkų sukurtos kolekcijos. Lauke
įrengta „Gintaro kelio“ ekspozicija.
Pamario g. 20, tel. +370 469 52 141,

Gintaro galerija-muziejus +370 610 04 280, www.ambergallery.lt
Darbo laikas: birželį–rugpjūtį, I–VII 09.00–20.00;
balandį–gegužę ir rugsėjį–spalį, I–VII 10.00–19.00
Nidos žvejo etnografinė sodyba (9 žml. D2, 10 žml. F2)

1974 m. Neringos istorijos muziejui
buvo perduota nuo marių ledų nuken-
tėjusi sodyba. Joje įrengta XIX a. pab. –
XX pr. etnografinė ekspozicija. Gyve-
namasis namas apstatytas originaliais
baldais, demonstruojami buityje nau-
doti daiktai. Kieme eksponuojamos au-
tentiškos žvejų valtys ir kurėnas – tvirtas
plokščiadugnis žvejų laivas.
Naglių g. 4, tel. +370 469 52 372,

Nidos žvejo etnografinė sodyba
www.neringosmuziejai.lt
Darbo laikas: birželį–rugpjūtį, I–VII 10.00–18.00;
rugsėjį–gegužę, II–VI 10.00–17.00
106
Nida
Viešbutis „Karalienė Luizė“ (dabartinis viešbutis „Jūratė“)

(10 žml. D2)
Yra žinoma, kad Kuverto pašto
stotyje 1807 m. sausio 8-osios nak-
tį praleido Prūsijos karalienė Luizė.
Kai Napoleono kariuomenė sumušė
Prūsijos armiją ir užėmė kraštą, ka-
rališkoji šeima traukėsi iš Karaliau-
čiaus į Klaipėdą. Karalius, karalienė
ir vaikai keliavo atskirai. Luizė jau
Karaliaučiuje sunkiai sirgo „nervų
maru“ – taip tuomet buvo vadinama
vidurių šiltinė. Gydytojas rekomen-
davo Luizei likti, tačiau karalienė
atsakė: „Ich will lieber in die Hände
Gottes fallen, als dieses Menschen.“
(„Aš verčiau pateksiu į Dievo, nei
į šio žmogaus [Napoleono – aut.
past.] rankas.“)
Daugelyje leidinių apie Nidą pa-
sakojama istorija, kad prislėgta kraš-
tą užgriuvusios nelaimės Luizė už-
eigos namų langelyje žiedeliu įrėžė Luizė įrėžia J. V. Gėtės eiles (dailininko
J. V. Gėtės kūrybos žodžius: „Wer nie J. Heydeck 1885 m. paveikslo fragm.)
sein Brot mit Tränen ass...“ („Kas gi
nėra valgęs duonos su ašaromis...“).
Tai nėra įtikinamai įrodyta, bet ši
legenda tapo puikia reklama Nidai.
Įspūdinga, karališkosios dideny-
bės paženklinta pašto užeiga sudegė
1829 m. Greitai šalia pastatyta nauja
užeiga-viešbutis „Karalienė Luizė“
(„Königin Luise“), nors naujasis sa-
vininkas dejavo: „Kad taip tą stiklelį
iš anos smuklės langelio turėčiau, jis Viešbutis „Karalienė Luizė“
visą mano turtą atstotų.“ (XX a. pr. atviruko fragm.)
1912 m. pastatą perstatė G. Blodė
(Gustav Blode). Tai buvo masyvus,
trijų aukštų mūrinis pastatas su ve-
randa ir atvira terasa marių pusėje.
1927 m. gaisras ir vėl sunaiki-
no viešbutį, bet savininkas atstatė
dar didesnį pastatą, kuris išliko iki
mūsų dienų. Tiesa, jis gerokai re-
konstruotas, nepasinaudota ir isto-
rine privilegija vadintis karališkuoju
vardu – dabar čia viešbutis „Jūratė“
(Pamario g. 3). Viešbutis „Jūratė“
107
Pražuvę senieji Nidos viešbučiai

Be H. Blodės ir „Karalienės Lui-
zės“ Nidoje tarpukariu veikė dar keli
didesni viešbučiai. Šalia prieplaukos
stovėjo Martyno Sakučio viešbu-
tis-svetainė (Hotel Martin Sakuth).
Viešbučio šeimininkas mielai ben-
dravo su svečiais, jį mėgo dailininkai,
buriuotojai, sklandytojai. Garsiausias
Nidos menininkų kolonijos dailinin-
M. Sakučio viešbutis (XX a. pr. atviruko fragm.)
kas M. Pechšteinas taip apibūdino
savininką „Atsiminimuose“: „Ilgai ieš-
kojęs, vietą pasirinkau pas Martyną
Sakutį, kuris ilgainiui tapo mano geru
bičiuliu. Jis buvo tikras milžinas, bet ir
kilnios, atviros širdies...“
Tad visai suprantama, kokiu būdu
ant svetainės sienų atsidūrė M. Pechš-
teino, K. Šmito-Rotlufo ir kitų daili-
ninkų paveikslai. 1933 m. savininkas
viešbutį išplėtė – prie senojo medi-
Viešbutis „Šiaurinė linėja“ nio pastato pristatė mūrinį dviaukštį
su mansarda. Viešbučio likimas nėra
visai aiškus – tvirtinama, kad jį su-
sprogdino besitraukianti vokiečių
kariuomenė.
Originaliai pavadintas viešbutis
„Šiaurinė linėja“ („Nordische Linnäa“)
stovėjo sklype, kurio dabartinis adre-
sas G. D. Kuverto g. 7. Šiaurinė linė-
ja – graži, nykstanti Kuršių nerijos
miškų gėlė, dar vadinama gegužės
Viešbutis „Kuršių briedis“, 1919 m. varpeliu (lot. Lineae borealis). Vieš-
bučio terasoje veikė lauko kavinė,
kieme buvo vasaros kavinė-sodas. Savininkas H. Domšaitis (Henry Domscheit)
nuomojo 26 kambarius. 1945 m. sausį besitraukianti vokiečių kariuomenė vieš-
butį susprogdino.
Kitoje gatvės pusėje buvo briedžių ragais ir nerijos vietovių paveikslais išpuoš-
tas viešbutis-svetainė „Kuršių briedis“ („Kurischer Elch“). Šiame viešbutyje poil-
siautojams nuomoti 30 kambarių.
Urbo kalnas (7 žml. D1–E1, 9 žml. C2)

Tai 51,4 m aukščio kopa, ilgą laiką smėliu grasinusi Nidai. Urbo kalno pava-
dinimas, matyt, nėra labai senas. Šis vietovardis užrašytas 1834 m. žemėlapyje
„Preußischen Urmesstischblatt“ – Urbo-Kalns. Yra kelios kalno pavadinimo kil-
mės versijos. Kuršininkų urbt reiškia „gręžti“, urbs – „išrausta skylė, kiaurymė“.
Minima, kad kalno viršūnėje yra buvęs įdubimas, kad jo šlaituose olas rausė lapės
ir barsukai.
108
Nida
Urbo kalnas – geomorfologinis paminklas. Kalno šlaite, buvusios vadina-

mosios Kosygino vilos vietoje, jauni architektai iš Prancūzijos pastatė apžvalgos
bokštelį (Aleksejus Kosyginas, rus. Алексей Косыгин, – buvęs Sovietų Sąjungos
partinis ir valstybės veikėjas).
Švyturys. Akmeniniai laiptai (9 žml. C2–D2)

1874 m. Urbo kalno viršūnėje iš raudonų
plytų sumūrytas 27 m aukščio švyturys. Kalno
papėdėje buvo pastatyta švyturio prižiūrėtojo
sodyba (dab. Taikos g. 10A). Nuo jos kalno vir-
šūnėn vedė 206 pakopų akmeniniai laiptai. Kiek
pakopų laiptai turi dabar, galite suskaičiuoti kil-
dami jais iki naujojo švyturio. Senąjį, baigiantis
Antrajam pasauliniam karui, susprogdino besi-
traukianti vokiečių kariuomenė.
Naujasis gelžbetoninis 29,3 m aukščio
švyturys pastatytas 1953 m. Bokštas nudažytas
horizontaliomis baltomis ir raudonomis juos-
tomis. Tamsiuoju paros metu švyturys siuntė
du trumpus ir vieną ilgą blyksnius, kurie buvo
matomi 25 jūrmylių atstumu (viena jūrmylė lygi
1852 m).
2016 m. senoji besisukanti navigacinio įren-
ginio lempa buvo išjungta. Dabar jūros pusėn Akmeniniai laiptai
baltos šviesos signalus skleidžia du žibintai.
Trečias, mažesnis, siunčia signalą Kuršių marių pusėn. Žybsėjimo dažnis – du
trumpi 0,2 sek. signalai su 1,2 sek. tarpu, po to 4,2 sek. tamsa. Švyturiui suteiktas
Šv. Petro, žvejų globėjo, vardas.
Navigacinis įrenginys 2019 m. perduotas Neringos savivaldybei. Švyturys at-
vertas visuomenei ir pritaikytas turizmo tikslams.
Senasis Nidos švyturys Nidos švyturys

(1925 m. atviruko fragm.)
109
Angių kalnas (7 žml. D2, 9 žml. B2)

Tai aukščiausia Nidos apylinkių kopa, jos aukštis – 58,4 m. Ši kopa, kaip ir kitos
aukščiausios linijinių kopų viršūnės, susiformavo XVII–XVIII a., kai, išnaikinus
senuosius miškus, vėjas perpustė pirmines parabolines kopas. Tik 1875–1885 m.
Angių kopa vėl buvo apželdinta.
Angių kalno pavadinimas nėra labai senas ir gyvačių čia nėra. Kaip Ango kalns
jis pažymėtas 1834 m. žemėlapyje „Preußischen Urmesstischblatt“. Pavadinimo
kilmė aiškinama taip: kol kopa nebuvo apaugusi mišku, jos šlaitais išsirangę take-
liai iš tolo atrodė kaip gyvačiukės.
1942 m. Nidos žemėlapyje kopos viršūnėje pavaizduotas apžvalgos paviljonas,
bet jis nebuvo pastatytas. Pokariu Angių kalne įsikūrė sovietų pasieniečiai. Šiuo
metu čia veikia Nidos jūros stebėjimo postas. Angių kalną ir gretimą Purvynės
kopą apima Angių kalno geomorfologinis draustinis.
Raganų Katilas (dauba) (9 žml. B3)

Angių ir Urbo kalno rytinėse pašlaitėse yra išlikusių sengirės išsaugotų seno-
vinių parabolinių kopų fragmentų. Viena didelė dauba, apjuosta kopų sparnais,
buvo vadinama Raganų Katilu (vok. Hexen Kesel).
Parnidžio (Parnidos) kopa, saulės laikrodis-kalendorius

(7 žml. E1, 9 žml. E2)
52,1 m aukščio Parnidžio kopoje įrengta populiariausia apžvalgos aikštelė. Čia
atsiveria nuostabūs atvirųjų kopų, marių, jūros, miškų vaizdai, Nidos panorama.
Kopa seniau vadinta Radziņa-Kalns. Parnidžio (Parnidos) kalno pavadinimas
reiškia „kalnas už (prie) Nidos“.
Saulės laikrodis-kalendorius
110
Nida
1995 m. kopos viršūnėje pastatytas sau-

lės laikrodis-kalendorius. 1999 m. uraganas
Anatolijus, lyg bausdamas už įsibrovimą į
jautrią gamtą, nuvertė viršutinę saulės laik-
rodžio stelos (rodyklės) dalį. 2011 m. grani-
tinė stela atstatyta.
Šalia tako į Parnidžio apžvalgos aikšte-
lę stovi du paminklai – suolelis prancūzų
karo belaisvių atminimui ir skulptūra „Prieš
vėją“, Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre)
apsilankymui 1965 m. Nidoje prisiminti.
Nobelio premijos laureatą pavyko nufo-
tografuoti fotografui Antanui Sutkui. Ž. P.
Sartro apsilankymas Nidoje, jo išsakyti žo-
džiai „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus priean-
gyje“ ir A. Sutkaus pagautos bei įamžintos
akimirkos skulptoriui Klaudijui Pūdymui
tapo akstinu sukurti šį paminklą.
Kryžius ant Parnidžio kopos
Parnidžio kraštovaizdžio draustinis (7 žml. E1, 9 žml. E2)

Draustinyje saugomas estetiš-
kai vertingas kraštovaizdis: pa-
jūrio ir pamario palvė, kupstynė,
apželdintas didysis kopagūbris ir
vertingiausia dalis – pustomos
kopos.
Parnidžio (Parnidos) kopa
prasideda ir į pietus tęsiasi atvirų
kopų grandinė, vadinama Balto-
siomis kopomis. Šių kopų smil-
telėse labai daug kvarco (nuo 85
iki 99,9 %), kuris pajūrio smėliui
suteikia šviesų atspalvį. Norint iš- Keturiomis į Parnidžio kopą – nekontroliuojami
saugoti Parnidžio kopą, uždrausta lankytojai gerokai pažemino šį smėliakalnį
vaikščioti stačiais jos šlaitais, nes
kiekvienas žmogus, lipdamas ar
leisdamasis, nustumia žemyn di-
delius kiekius smėlio.
Pamaryje, Parnidžio kopos
papėdėje iškilę du 1–2 m aukš-
čio, apie 10 m ilgio pilkos spalvos
gūbriai. Tai mergelio (gitijos) ato-
danga, kuri susidarė kopai į pavir-
šių išspaudus apačioje palaidotą
nuosėdinį dumblo sluoksnį. Ši
atodanga – geologijos paminklas.
Parnidžio kraštovaizdžio draustinis
111
Parnidžio pažintinis takas (7 žml. E1, 9 žml. D2)

Pažintinis takas prasideda aukštų kopų apsuptoje pamario palvėje, vietoje,
kuri dabar vadinama Tylos slėniu. Čia galima pasėdėti ir pasidairyti po marias
juodkrantiškio menininko Alberto Danilevičiaus sukurtame „Neringos krėsle“.
Ant krėslo išskaptuotas užrašas: „Prisėsk, keleivi, į milžinės Neringos krėslą ir pa-
klausyk, kaip Tylos slėnyje kalba tyla“. Pamiškėje 1991 m. pastatytas koplytstulpis,
skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.
Keliaudami 1900 m ilgio pažintiniu taku galime pasigrožėti atvirųjų kopų ir
Nidos panoramomis, susipažinti su įvairiais augalais.
„Neringos krėslas“ Gegužraibė
112
Nida
Mirties (Tylos) slėnis (7 žml. E1, 9 žml. E1)

Tylos slėniu šią vietą praminė Nidos menininkų kolonijos nariai. Tačiau vėliau
ši vieta tapo pragaru. 1916 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, šiame tarpukopyje
buvo įrengta stovykla prancūzų belaisviams. Tai buvo atpildas už Afrikon išsiųs-
tus vokiečių karo belaisvius. Sumanytas tikslas, kad vokiečių kariai iš Alžyro būtų
grąžinti, greitai buvo pasiektas.
Stovyklos barakuose gyveno apie 12 000 prancūzų. Vėliau čia buvo kalinami
rusų kariai.
Johanas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorijoje“ rašė: „<...> 1916 m. kovo
mėn. pietryčių vėjo sukeltas didelis potvynis nuplovė krantą prieš tris sklypus
Purvyne vadinamoje Nidos dalyje ir vos nepasiekė namų. Šį kartą nuspręsta prieš
tas tris sodybas į marias pilti smėlį, gautą nukasus kalvą už jų (tuo pačiu buvo
paruoštas sklypas pastatų perkėlimui). Apskritis pradėjo šiuos darbus 1916 m.
liepos 31 d. Dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių sto-
vyklos. Stovykla rugsėjo 30 d. buvo uždaryta ir apskrities užsakymu buvo atsiųsti
belaisviai rusai, užbaigę darbus 1917 m. gegužės 23 d. Kartu buvo sutvirtintas
krantas; tai kainavo 4500 markių, o išlaidas padengė valstybė, provincija ir apskri-
tis. Smėlio perkasimo darbus subsidijavo (7000 markių) valstybė.“
Nuo ligų, karščio, sekinančio darbo daug belaisvių mirė ir, manoma, buvo pa-
laidoti čia pat, kopose. Taip Tylos slėnis virto Mirties slėniu. Tačiau kol kas ne-
pavyksta rasti duomenų apie šioje vietoje palaidotus belaisvius, priešingai – yra
žinių apie tai, kad jie buvo laidojami Nidos kapinėse.
Mirties (Tylos) slėnis
Sklandymo mokyklos vieta (9 žml. E1)

1933 m. buvo atidaryta ir iki 1939 m. veikė Nidos sklandymo mokykla. Par-
nidžio kopos vakarinėje papėdėje ją pastatė Lietuvos sklandytojai. Nidoje buvo
paruošti 508 pilotai, čia stažavosi sklandytojai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Len-
kijos, Suomijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos, Olandijos ir kt.
Po 1939 m. Klaipėdos krašto anšliuso mokykla naudojosi Vokietijos pilotai.
Karo pabaigoje mokyklos pastatai sudegė. 1978 m. ant buvusio angaro pamatų
113
pastatyta arka, žyminti sklandymo mokyklos vietą, 1998 m. atidengtas paminkli-

nis akmuo sklandytojų atminimui.
Taip buvo pakeliamas sklandytuvas Paminklas sklandytojams
Didžioji kopa. Grobšto gamtinis rezervatas

(7 žml. F1, 9 žml. F1)
Nidos sklandymo mokyklos pilotai naudojosi tuo metu virš 60 m aukščio iš-
kilusia kopa, todėl dažnai ji vadinama Sklandytojų vardu. Rytų vėjas kyla stačiu
rytiniu kopos šlaitu, o susidarantis oro srautas tiko sklandytojams. Apželdinus
vakarinę kopos papėdę mišku, pasikeitė natūralūs gamtos procesai. Vyraujantis
vakarų vėjas nebeatneša smėlio, tad kopos aukštis dabar siekia tik kiek daugiau
kaip 50 m.
Nuo Mirties slėnio iki Lietuvos valstybinės sienos tęsiasi Grobšto gamti-
nis rezervatas. Čia saugomas unikalus gamtinis kompleksas: pajūrio apsauginis
kopagūbris, mišku apaugusi pajūrio palvė bei kupstynė, neapželdintas Didysis
kopagūbris.
Rezervato teritorijoje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti gyvūnai: jūri-
nis erelis, urvinė antis (lot. Tadorna tadorna), nendrinė rupūžė (lot. Bufo calami-
ta), auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Rezervato teritorijoje lankytis
draudžiama.
Didžioji kopa
114
Nida
Didžioji kopa, Grobšto ragas

Rezervato pavadinimas susijęs su Grobšto ragu,
kuris yra jau už valstybinės sienos. Prie šio rago
buvo jau 1366 m. Kryžiuočių ordino dokumentuo-
se minimas Grobšto kalnas – Grobsteyn mons. Jis
buvo orientyras (vok. Landmark) vedant sieną tarp
Ragainės ir Klaipėdos komtūrijų.
Pajūrinė zunda
Katalikų bažnyčia (9 žml. D2, 10 žml. E1)
Architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Jurgio
Algimanto Zavišos suprojektuota Švč. Mergelės
Marijos Krikščionių Pagalbos katalikų bažnyčia
pastatyta 2000–2003 m. Šiuolaikiška bažnyčia tarsi
išnyra iš kopos šlaito, jos architektūra dera su tra-
diciniais žvejų namais. Bažnyčios stogas dengtas
nendrėmis, virš jo iškyla balta smailė su kryžiumi.
Centrinį altorių puošia skulptoriaus Stanislovo
Kuzmos sukurtas „Nukryžiuotasis“. Po bažnyčia
įrengta bendruomenės salė.
Nidos katalikų bažnyčia

Skulptūra Vytautui Kernagiui
(10 žml. C2)
Vytautas Kernagis (1951–2008) – aktorius, dai-
nų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos
pradininkas Lietuvoje. Neužmirštamas jo Beno
vaidmuo kino filme „Maža išpažintis“ (režisierius
Algirdas Araminas, 1971 m.) netikėtai visam lai-
kui V. Kernagį susiejo su Nida. Frazė iš šio filmo
„Benai, plaukiam į Nidą!“ tapo bendrine, vėliau ji
buvo pritaikyta populiariosios muzikos festivaliui.
2009 m. marių krantinėje atidengta skulptoriaus
Romualdo Kvinto sukurta skulptūra V. Kernagiui.
Skulptūra Vytautui Kernagiui
(autorius R. Kvintas)
115
VALSTYBĖS
Vadovas po Kuršių SIENA–
neriją
MORSKOJĖ (PILKUPA)
11 žemėlapis
M 1:60 000
12 žml.
Gulbių ežeras
Pilkupa, vaizdas į kopas

116
Valstybės siena–Morskojė (Pilkupa)
Pažintinis takas „Gulbių ežeras“ (11 žml. C2)

1,5 km ilgio (pirmyn ir atgal bus 3 km) pažintinis takas prasideda prie jūros.
Pasigėrėję jūros toliais ir apžiūrėję apsauginį kopagūbrį, perėję palvę ir kupstynę,
vakariniu Kaspalėjos kopos (дюнa Сыпучая) šlaitu kylame į Elnio Būdos kopą
(д. Оленья буда). Pavadinimas primena, kad prieš kelis šimtmečius čia įrengtoje
būdoje buvo gaminamos medžio anglys, potašas, sakai, derva, degutas. Iš apie
50 m aukštyje įrengtos regyklos atsiveria vaizdai į Sklandytojų ir Raudonmiškio
kopas (д. Планеристов, д. Красная), Gulbių ežerą (oзеро Лебедь), Grobšto ir
Kaspalėjos ragus (мыс Каспальга, Kрюк), marias.
Už Pilkupos prasideda ir iki Nidos tęsiasi vaizdingiausių, aukščiausių pustomų
kopų ruožas. Aukščiausia viršūnė – Sklandytojų kopa – prieš 70 metų siekė 68 m.
Galingo smėliakalnio pavadinimas nesenas – tarpukariu ją buvo pamėgę sklan-
dytojai. Dabar kopa pažemėjusi, jos aukštis bėgant metams kinta. Kopos rytinė-
je papėdėje dar likęs siauras pamario pievos ruožas, bet ir jai gresia čia buvusio
Naujosios Pilkupos (Dumšlės) kaimelio likimas – XIX a. pr. jį palaidojo pustomas
smėlis.
Siaura smėlio juostele nuo marių įlankos atskirtas Gulbių ežeras. Pamario
lygumoje jis susidarė neseniai ir eolinės kilmės vandens telkinio susiformavi-
mo fenomenas dar nepakankamai ištirtas. Ežeras ir jo apylinkės – tikra vandens
paukščių karalystė. Čia peri gulbės nebylės, didžiosios antys, pilkieji garniai,
laukiai, ausytieji kragai, kirai. Kartais galima pamatyti sklendžiantį juodąjį peslį,
net į raudonąją knygą įrašytus jūrinį erelį, erelį žuvininką, migruojančias jūrines
šarkas.
Gulbių ežeras, Elnio Būdos, Kaspalėjos kopos
117
Morskojė (Pilkupa) (11 žml. C1–D2, 12 žml. C2–D3)
Pilkupos (Pilkopos) prois-

torė siekia akmens amžiaus
laikus, apylinkėse aptik-
ta to laikotarpio radinių ir
palaidojimas.
1790 m. žemėlapio „Kurische Nehrung südl. Hälfte Manoma, kad kopoje, kuri
bis Nidden“ fragm. buvo vadinama Piles-Kalns
(lotyniškai 1366 m. minimas
kalnas mons Pillecop), buvo
senųjų baltų pilaitė. A. Becen-
bergeris rašė, kad Pilkupos
apylinkėse buvo gamtatikių
šventykla, kurioje buvo Pil-
kobo (Pilcob) stabas. Vokiečių
mokslininkai K. H. Forstroi-
teris (Kurt Hermann Fors-
treuter) ir F. Mageris (Frie-
drich Mager) pažymėjo, kad
1283 m. šioje vietoje pastatyta
pirmoji Teutonų ordino tvir-
tovė Kuršių nerijoje – Naujoji
Senoji ir Naujoji Pilkupa, 1796–1802 m. Šrioterio pilis (lot. nova domus, cas-
žemėlapio fragm. trum novum). Pagal pilies pa-
vadinimą vėliau ir gyvenvietė
pavadinta Neustadt (liet. Nau-
jasis miestas). 1585 m. minėta
Pillekopf, 1663 m. pastoriaus
M. Burchard – Pillkoppen.
Tikėtina, kad senoji pi-
liavietė „guli“ po Senkaimio
kopa (rus. д. Старосельская,
vok. Altdorfer-Berg), vietoje,
kurioje buvo pirmasis Pilku-
pos kaimas. Ten Pilies kalną
(Schlossberg) pažymėjo ir lei-
tenantas Kohl 1790 m. suda-
Užpustomos Pilkupos kapinės XIX a. pab. rytame žemėlapyje „Kurische
( XX a. pr. atvirukas) Nehrung südl. Hälfte bis
Nidden“.
Gyvenvietės istorija gana dramatiška – dėl slenkančio smėlio ji net kelis kar-
tus keitė savo vietą. Nuo 1650 m. žvejai pradėjo keltis prie Senkaimio įlankos
šiaurinės dalies, ten, kur ir dabar Pilkupa stovi. Minima, kad 1713 m. kaimavietę
paliko paskutinis gyventojas. Naująjį kaimą vadino Senąja Pilkupa (Alt Pilkuppen)
arba Pelsch.
118
MORSKOJĖValstybės siena–Morskojė (Pilkupa)
(PILKUPA)
12 žemėlapis
M 1:10 000
119
Vėliau dalis žvejų persikėlė dar šiauriau – prie Kaspalėjos įlankos įkūrė Naujo-
sios Pilkupos (Neu Pilkoppen) kaimą (11 žml. C2), kuris pagal čia buvusio miško
pavadinimą dar vadintas Dumšle (Dumschel). 1786 m. Senojoje Pilkupoje buvo
21 dūmas (kiemas), Naujojoje – 9. Naująją Pilkupą netrukus užpylė smėlis, tad
gyventojai grįžo į dabartinę vietą.
XIX a. pab. Pilkupai vėl grėsė ankstesnių kaimų likimas. Ją išgelbėjo 1889–
1892 m. vykdyti slenkančių kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, kuriems va-
dovavo V. F. Efa. Petsch Berg kopagūbris (dab. rus. д. Ореховая) buvo apsodintas
mišku ir aštuoniolika šio kaimo sodybų išgelbėtos nuo pražūties smėlyje. Dėkin-
gi pilkupiškiai vieną kopagūbrio viršūnių pavadino Efos aukštuma (vok. Ephas
Höhe, rus. высота Эфа, 11 žml. C1, 12 žml. C1).
Kopagūbrio Petsch Berg pavadinimas siejamas su pelenais, potašu (Pottasche),
gal senovėje čia buvo būda – pelenų, potašo gamybos vieta.
Asmenybė
kopų kArAlius vilhelmAs FrAncAs eFA

Vilhelmas Francas Efa (Wilhelm Franz Epha,
1828–1904) pagrįstai vadinamas kopų karaliumi.
Įgijęs miškininko išsilavinimą, 1857 m. pradėjo
dirbti miškų apsaugos inspektoriumi Klaipėdoje.
Jo sodintame miške vėliau įsikūrė Girulių (vok.
Försterei) kurortas. 1864 m. V. F. Efa buvo pa-
skirtas karališkuoju kopų priežiūros inspektoriu-
mi ir kurorto komisaru Krante (vok. Cranz), nuo
1876 m. dirbo Rasytėje. V. F. Efa sukūrė ir ištobuli-
no didžiųjų kopų sutvirtinimo būdą. Apsodinamas
plotas buvo padalijamas taisyklingais kvadratais ir
sutvirtinamos žabų, nendrių užtvaromis. Kalnapu-
šės sodintos į mergelio ir molio mišiniu patręštą
Vilhelmas Francas Efa
smėlį – taip sodinukai žymiai geriau prigydavo.
V. F. Efai vadovaujant 1877–
1882 m. apželdinti Laužtkalniai
(Lūžkalniai, Raistakalniai, vok.
Bruchberge) prie Rasytės, 1889–
1892 m. buvo apsodintas pavo-
jų Pilkupai kėlęs 62 m aukščio
Petsch Berg kopagūbris. 1875–
1885 m. V. F. Efa ir P. Gerhardas
apželdino Angių ir Urbo kalnus
Nidoje, 1897 m. pradėjo miško
sodinimo darbus prie Preilos ir
V. F. Efos, jo dukters Helene Möschler ir žento Pervalkos.
Carl Robert Suttkus kapas
V. F. Efa buvo stipri asmenybė
ir labai gerbiamas žmogus, jo pastangos tvirtinant smėlynus įvertintos valstybi-
niu apdovanojimu – IV klasės Raudonojo erelio ordinu. 1903 m. V. F. Efa išėjo
į pensiją ir netrukus mirė. Palaidotas Rasytės evangelikų liuteronų kapinėse.
120
Sustabdžius slenkantį smėlį, gyvenvietė plėtėsi. 1905 m. Pilkupoje gyveno 230,

1939 m. – 300 žmonių. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas buvo žvejyba. Įreng-
ta garlaivių prieplauka, veikė girininkija, jaunimo nakvynės namai, sklandymo
draugija. Atvykdavo ir vasarotojų, Pilkupą pamėgo menininkai.
Tiesa, ši idilė tęsė-
si neilgai. Po Antrojo
pasaulinio karo beveik
neliko senųjų vietinių
gyventojų, daug sodybų
suiro ar buvo sunaikin-
tos. Pakeistas gyvenvie-
tės pavadinimas – nuo
1946 m. tai Morskojė
(Морское, liet. Jūros
gyvenvietė).
1946–1947 m. atvyko
pirmieji persikėlėliai nuo
Pavolgio, iš Pskovo ir Pilkupa XX a. pr.
Naugardo sričių. 1947 m.
buvo organizuotas pirmasis Kuršių nerijoje žvejybos kolūkis „Kelias į komuniz-
mą“ («Путь к коммунизму»), netrukus veiklą pradėjo miškų ūkis. Kurį laiką
atvykėliai dirbo kartu su likusiais vietiniais gyventojais. 1948 m. čia likę „Reicho
piliečiai“ iškelti į Vokietiją. Sunkių gyvenimo, darbo sąlygų neišlaikė ir dalis nau-
jųjų persikėlėlių, tad grįžo į Rusiją. Tačiau svarbu, kad daugelis darbų buvo tęsia-
mi net ir sunkiu pokariniu laikotarpiu: žvejyba, miškų išsaugojimas ir atkūrimas,
kopų tvirtinimas, ornitologiniai tyrimai, turizmas ir kitos veiklos.
2010 m. gyventojų surašymo duomenimis, Morskojėje (Pilkupoje) buvo regis-
truoti 126 gyventojai. Pamažu vystoma turizmo infrastruktūra: apgyvendinimo
paslaugas teikia svečių namai ir privatūs apartamentai, veikia dviračių nuomos
punktas, paplūdimyje – kavinė. Gyvenvietės centre – miniatiūrinė Smolensko
Pilkupa
121
Dievo Motinos ikonos

cerkvė (12 žml. C3), ša-
lia – paminklas vienam
mūšyje žuvusiam ir pen-
kiems be žinios Kuršių
mariose 1945 m. dingu-
siems sovietų kariams (12
žml. C2).
Smolensko Dievo Motinos ikonos cerkvė
Pažintinis takas „Efos aukštuma“ (11 žml. D1)

Šis 1,4 (2,8) km ilgio takas veda nuo jūros iki atvirųjų kopų. Keliaujant juo, gali-
ma susipažinti su Kuršių nerijos reljefu ir pagrindiniais landšafto tipais, prisiminti
pusiasalio gyvenvietėms grėsusią smėlio katastrofą. Pilkupą nuo vakarinių vėjų
užstoja aukštas kopagūbris (vok. Petschberg, rus. д. Ореховая, 11 žml. D1–C1, 12
žml. D1–C1), kadaise vos nepalaidojęs gyvenvietės. Jo pietiniame šlaite įrengtos
trys regyklos bokšteliuose, dviejose iš jų yra žiūronai. Iš apie 40 m aukščio atsive-
ria vaizdai į jūrą, marias, miškus, Pilkupos gyvenvietę, atvirąsias kopas. Po pus-
Baltosios kopos prie „Efos aukštumos“ tako
122
toma Senkaimio kopa

(д. Старосельская)
„guli“ Senoji Pilkupa,
dar 3 km toliau – Prie-
dės kaimelis.
Vienas aukščiau-
sių Petschberg kopa-
gūbrio taškų – 61 m
aukščio Efos viršūnė.
Prieš Antrąjį pasaulinį
karą (1939 m.) vokie-
čiai kopagūbryje įruošė
gynybinius įtvirtini-
mus – kranto artilerijos
bateriją „Raule–Pill- Vaizdas į Pilkupą
koppen“. Joje buvo ketu-
ri 170 mm kalibro pabūklai SKL-40, kurie galėjo pasiekti taikinius jūroje ar ma-
riose 26 km atstumu. Išlikęs į bateriją vedęs betoninis kelias, siaurojo geležinkelio
liekanos, šaudmenų sandėlis. Kai 2014 m. šioje vietoje kilo gaisras, kurio metu
išdegė 11,3 ha kalninių pušų, sproginėjo žemėje likusios kulkos.
„Efos aukštumos“ tako regykla
123
ŠOKANTIS
MIŠKAS–KUNCAI
13 žemėlapis
M 1:60 000
14 žml.
Buvęs pastorato pastatas
124
Šokantis miškas–Rybačis (Rasytė)–Kuncai
Pažintinis takas „Šokantis miškas“ (13 žml. B3, 14 žml. A3)

Pamario palvėje stūkso vieniša Apvalioji kopa (rus. д. Круглая, vok. Runder
Berg). Ji buvo apželdinta 1961 m. Kai kurių išaugusių pušelių kamienai susisukę
kilpomis, todėl šis miško sklypas pavadintas „šokančiu“. Yra sukurta biologinių,
bioenergetinių, geoanomalinių išlenktų ar žiedu besisukančių kamienų atsiradi-
mo versijų. Esą šitaip medžių augimą galėjo paveikti dirvožemio savybės, nuolat
viena kryptimi pučiantys vėjai, staigūs temperatūros ir drėgmės šuoliai, virusinės
ligos, genetiniai pakitimai.
Tačiau labiausiai įtikinama versija yra ta, kad jaunų pušelių viršūnės buvo pa-
žeistos vabzdžių kenkėjų – žiemojančios evetrijos (lot. Evetria buoliana) ar saki-
nės evetrijos (lot. Evetria rasinella) – vikšrų.
Trumpo, vos 1 km pažintinio tako pradžio-
je išlikę 1924–1945 m. čia veikusios sklandymo
mokyklos betoniniai pastatų pamatai.
Į pietus nuo Apvaliosios kopos plyti Paukš-
čių pieva (rus. Птичий Луг, vok. Vogelwiese, 13
žml. C2). Buvusi erdvi pieva jau užaugusi mišku.
Seniau čia nutūpdavo pailsėti tūkstančiai pra-
skrendančių paukščių. Pieva naudojosi ir Rasy-
tės sklandymo mokyklos pilotai. Šios pievos ryti-
niame pakraštyje, pamaryje tarpukariu stūksojo
10 m aukščio kopa Ilgasis Plikis (Lange Plick).
Marių bangos nuplovė šią pailgą kopą, smėliu
užnešė ir kadaise gausiais ungurių laimikiais
garsėjusią Gausutės (Gausutte) įlanką. Jos pa-
vadinimas minimas jau 1410 m., įlanka žymėta
XVI–XVIII a. žemėlapiuose, vėliau išnyko.
„Šokanti“ pušis
„Šokantis“ miškas
125
Asmenybė
FerdinAndAs šulcAs
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą,
buvo apribotos jos karinės galios. Šalis negalėjo
turėti lėktuvų, tad ruošiant būsimus lėktuvų pilo-
tus daug dėmesio skyrė sklandymui. Sklandymo
mokykla veikė ir Rasytėje, o vienu iš jos įkūrėjų
laikomas Ferdinandas Šulcas (Ferdinand Schulz,
1892–1929), lakūnas, sklandytuvų konstruktorius ir
garsus sklandytojas. Su kolegomis apsilankęs Kuršių
nerijoje suprato, kad kopos prie Rasytės labai tinka-
mos sklandyti ir 1922 m. įsteigė laikiną stovyklą prie
Juodkalnio (rus. д. Чёрная, vok. Scwarzer-Berg). Vė-
liau prie Apvaliosios kopos buvo pastatyti sklandy-
Ferdinandas Šulcas mo mokyklos pastatai, du sklandytuvų angarai, Pil-
kupoje įkurtas mokyklos filialas. Sklandymo moky-
kla priklausė draugijai Rhön-Rossitten-Gesellschaft.
F. Šulcas Rasytėje pasiekė šešis pasaulio sklandymo rekordus. Dar keturis
pasaulio rekordus jis pasiekė kitose vietovėse. Rekordinius skrydžius sklandy-
tuvu čia atliko ir garsi Vokietijos lakūnė bandytoja Hana Raič (Hanna Reit-
sch), sklandymo instruktoriumi dirbo Julijus Hatris (Julius Hatry), tapęs garsiu
sklandytuvų, reaktyvinių lėktuvų ir raketų variklių konstruktoriumi, vėliau –
kino režisieriumi. Rasytėje buvo paruošta apie 30 000 sklandytojų, tarp jų ir
garsus pilotas Giunteris Groenhofas (Günther Groenhoff), vokiečių, vėliau ir
amerikiečių raketinės technikos kūrėjas Verneris fon Braunas (Wernher von
Braun).
F. Šulcas įamžintas paminkle sklandytojams prie buvusios Nidos sklandymo
mokyklos, paminklinis akmuo pirmajam pasaulio sklandymo rekordui, pasiek-
tam paties F. Šulco konstrukcijos sklandytuvu (išsilaikė ore 8 val. 42 min. 9 sek.)
yra ir „Muziejų komplekso“ teritorijoje.
Rasytės sklandymo mokykla
126
Rybačis (Rasytė) (13 žml. D2, 14 žml. D3, 15 žml.)

Rasytės rago smaigalyje XIV a. vid. Teutonų ordinas pa-
statė pilį. Yra išlikusių padavimo užuominų, kad pilis buvo
pastatyta baltų Rasos šventyklos vietoje. Rašytiniuose doku-
mentuose Rasytė pirmą kartą paminėta 1372 m., manoma,
kad pilis jau buvo. Jos įgula
kontroliavo kelią į Klaipėdą
ir turėjo apsaugoti nuo lietu-
vių antpuolių Sembą. Ši pilis
buvo ir riterių nakvynės vieta
jų žygių į Žemaitiją metu. Su
Rasyte siejamas 1379 m. ordi-
no valsčiaus knygoje minimas
žirgynas, smuklininkas mini-
mas 1389 m. dokumente.
Pilyje rezidavo Ordino
žvejybos prižiūrėtojas (Fisch- Kuncai ir Rasytė. Rago smaigalyje pažymėta
meister). Rasytėje veikė ply-
piliavietė (žemėlapio „SEE-STRANDES“, von
tinė. Minima, kad 1404 m.
Suchodoletz fragm., 1709 m.)
Klaipėdos pilies rekonstruk-
cijai iš vietinio molio buvo
išdegta 443 000 plytų. Šalia pilies pradėjo kurtis gyvenvietė. Gyventojai vertėsi ne
tik žvejyba, bet ir žemdirbyste, nes Rasytė – vienintelė vieta nerijoje, kur yra kiek
didesni dirbamos žemės plotai. Čia iki XVI a. veikė net vandens malūnas.
Po 1422 m. sudarytos Melno taikos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys-
tės ir Ordino, Rasytės pilis prarado savo reikšmę. Kartografo K. Henenbergerio
XVI a. pab. žemėlapyje pilis pažymėta kaip sugriuvusi, bet, liudininkų teigimu,
dar 1748 m. buvo matomi skliautai ir rūsiai. Dabar pilies teritorija atsidūrė marių
dugne, krantą nuardė marių srovės ir bangos, ledonešiai.
Tai įdomu
E. T. A. Hofmano apysaka „Majoratas“
Rašytojas ir kompozitorius Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst
Theodor Amadeus Hoffmann, 1776–1822) 1817 m. parašė apysaką „Majora-
tas“ („Das Majorat“), kurios veiksmas vyksta menininko fantazijos atkurtoje jau
griūvančioje Rasytės pilyje. Gotikinio stiliaus kūrinyje aprašoma vietovė „atšiauri
ir atkampi“ su „varnų kraupiu kranksėjimu“. Siaubą keliantį Kuršių nerijos, Rasytės
pilies vaizdą ir mistiškų įvykių atmosferą rašytojui padėjo sukurti įspūdžiai, patirti
jaunystėje, kelionėse po Rytų Prūsiją lydint giminaitį teismo tarėją. Vienoje iš šių
išvykų jis ir išgirdo apie kilmingos šeimos ginčus dėl Rasytės dvaro paveldėjimo.
Rasytėje įsteigta pagrindinė pietinės nerijos dalies bažnyčia, minima 1506 m.

dokumente. Ji buvo vietoje, vadinamoje Rasytė priešais bažnyčią (Rossitten vor
der Kirche). Ši vietovė yra apie 4 km į pietvakarius ir vėliau vadinta Kuncais. Kita
Rasytės dalis buvo vadinama Rasytė priešais pilį (R. vor der Schloss), 1532 m. joje
gyveno 15 žvejų šeimų. Ši dalis vėliau paveldėjo Rasytės pavadinimą.
127
Gyvenvietė augo: Rasytė

XVI a. tapo valsčiaus centru,
čia buvo girininkija, pašto
stotis. Pas tolimą giminaitį,
pašto stoties savininką Bo-
ehmą, 1782–1783 m. gyve-
no našlaičiu tapęs L. Rėza.
Mokslui gabų berniuką pa-
milo Rasytės mokytojas, jo
pastangomis vaikas pateko į
Kaukėnus, kur toliau galėjo
lavintis.
1808 m. iš smėliu užpus-
Rasytė, 1796–1802 m. Šrioterio žemėlapio fragm. tytų Kuncų į Rasytę perkeltas
parapijos centras, bet po to
dar ilgai melstasi tam nepri-
taikytose patalpose. Tik 1873 m. buvo pašventinta naujoji bažnyčia. 1820 m. gy-
veno 190, 1885 m. – jau 369 gyventojai. XX a. pr. buvo viena iš didžiausių nerijos
gyvenviečių, 1919 m. joje gyveno 518, 1939 m. – 691 gyventojai. Pastatyta prie-
plauka, pradėjo kursuoti garlaivis į Krantą ir Klaipėdą, lankytis poilsiautojai ir
turistai. Rasytė tapo kurortu. Veikė jaunimo nakvynės namai, 5 viešbučiai, kelios
kavinės.
Pokariu pakeistas gyvenvietės pavadinimas, nuo 1946 m. tai Rybačis (Рыбачий,
liet. Žvejų gyvenvietė). Nuo 1947 m. Rybačis miesto tipo gyvenvietė, po 2005 m.
administracinės reformos – kaimas, Kuršių nerijos kaimo gyvenvietės administ-
racinis centras, nuo 2015 m. Zelenogradsko municipalinio rajono kaimas.
1947–1948 m. į Rybačį atkelta daug šeimų iš Rusijos Astrachanės ir Archan-
gelsko regionų, Kubanės. 1948 m. organizuotas žvejybos kolūkis „Kubanės auš-
ra“ («Заря Кубани»), vėliau jis įjungtas į žvejybos įmonę „Jūros darbuotojas“
(«Труженик моря»). Buvo pastatyta žuvų apdirbimo įmonė. Moterų užimtumo
problema buvo išspręsta gyvenvietėje atidarius trikotažo fabriko filialą. Jame iki
1993 m. dirbo apie tris dešimtis siuvėjų.
Rasytė, Juodkalnio įlanka, nerijos juosta

128
RYBAČIO Šokantis
(RASYTĖS)miškas–Rybačis (Rasytė)–Kuncai
APYLINKĖS
14 žemėlapis
M 1:30 000
15 žml.
129
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje buvo kiek sušvelnintas pa-

sienio režimas, pradėjo augti turistų srautai. Siekiant apsaugoti faunos įvairovę ir
tirti paukščių migraciją, 1967 m. įkurtas regioninės reikšmės draustinis. 1987 m.
6621 ha plote įsteigtas nacionalinis parkas, kurio administracija įsikūrė Rybačyje.
2010 m. surašymo duomenimis, Rybačyje gyveno 839 gyventojai. Gana gerai
išvystyta turizmo infrastruktūra: veikia viešbučiai, daug privačių svečių namų,
keli restoranai ir kavinės. Žvejybinių laivų prieplauka pritaikyta aptarnauti ir tu-
ristinius laivelius. Dirba turizmo informacinis centras ir kultūros namai (ul. Po-
bedy 2). Šalia jų iškilęs memorialas sovietų kariams, greta – paminklas žvejui (15
žml. C1, C2).
Kuršių nerija – paukščių migracijos kelias.

Rasytės ornitologinė stotis (15 žml. B1, C3–D3)
Kuršių nerija yra vadinamojo
Baltosios ir Baltijos jūrų paukščių
migracijos kelio atkarpa. Ja kasmet
praskrenda daugybė Šiaurės Euro-
poje perinčių paukščių. Migruojantys paukščiai ne-
siryžta skristi tiesiai per jūrą, tad skrenda pakran-
te. Rudens migracijos metu paukščių srautas ties
Klaipėda skyla į dvi dalis: mažesnioji skrenda rytine
Kuršių marių pakrante (pro Ventės ragą), didesnė –
virš Kuršių nerijos. Migracijos piko metu Kuršių
Rasytės ornitologinės nerija keliauja iki 0,5 mln. paukščių per dieną.
stoties emblema Jau XIX a. pab. mokslininkai su-
prato, kad Kuršių nerija yra puiki
vieta paukščiams stebėti. J. Tynema-
no (Johannes Thienemann) iniciatyva
Rasytėje 1901 m. buvo įkurta pirmoji
pasaulyje ornitologinė stotis. Ji turė-
jo milžinišką reikšmę ornitologijos
mokslui. Šioje stotyje paukščių mi-
gracijos tyrimams 1903 m. pradėtas
taikyti žiedavimas. Neatsitiktinai
pirmasis sužieduotas stotyje paukštis
buvo pilkoji varna – tūkstantiniai šių
paukščių būriai migruodavo nerija.
Pilkoji varna pavaizduota ir Rasytės
ornitologinės stoties emblemoje.
1944 m. ornitologinė stotis buvo
evakuota, tačiau 1956 m. toje pat
gyvenvietėje, tik jau pervadintoje,
įkurta Rybačio ornitologinė stotis,
kuri 1958 m. reorganizuota – dabar
čia Rusijos mokslų akademijos Zoo-
logijos instituto filialo Biologinė sto-
tis «Рыбачий». Nuo 1957 m. 11 km
piečiau veikia paukščių gaudymo ir
Rasytės ornitologinės stoties parodų žiedavimo punktas „Fringilla“. Sena-
paviljonas tarpukariu ir dabar sis ornitologijos centro pastatas ne-
130
RYBAČIS (RASYTĖ)
15 žemėlapis
M 1:12 500
131
išlikęs, dabartinė biologinė stotis įsikūrusi buvusio viešbučio pastate. Restauruo-

jamas pastatas, kuriame nuo 1931 m. veikė Rasytės ornitologinės stoties parodų
paviljonas. Netrukus čia įsikurs istorinė ekspozicija (15 žml. D2).
Biologinėje stotyje dirba 10 mokslininkų ir 12 administracijos bei techni-
nių darbuotojų, čia praktiką ir tyrimus atlieka įvairių universitetų studentai ir
aspirantai.
Migruojančių ir vietinių paukščių žiedavimą, žiemojančių sparnuočių aps-
kaitą Kuršių nerijoje atlieka ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Juodkrantės
aplinkos tyrimo laboratorija.
Asmenybė
JohAnAs tynemAnAs
Johanas Tynemanas (Johannes Thiene-
mann, 1863–1938) vokiečių ornitologas,
Rasytės ornitologinės stoties įkūrėjas, vie-
nas paukščių žiedavimo pradininkų. Gimė
1863 m. Tiuringijoje, Ganglofziomerno
(Gangloffsömmern) miestelyje. Studijavo teo-
logiją, bet domėjosi ir gamtos mokslais. Per
1896 m. atostogas Kuršių nerijoje susipažino
su Klaipėdos architekto Adolfo Hofmano
(Adolf Hoffmann) dukra Hedviga (Hedwig) ir
ją vedė.
Visą likusį gyvenimą J. Tynemanas pa-
Johanas Tynemanas skyrė Kuršių nerijos gamtos tyrimams. Jis
1901 m. Rasytėje įkūrė ir iki 1929 m. vado-
vavo pirmajai pasaulyje paukščių migravimo
tyrimo ir žiedavimo stočiai. Gyvendamas
Rasytėje sužinojo apie dano Hanso Morten-
seno (Hans Christian Cornelius Mortensen)
paukščių žiedavimo metodą ir 1903 m. pra-
dėjo jį naudoti. Parašė tris knygas apie Kuršių
nerijos gamtą, paukščius, briedžius, paskelbė
apie 50 mokslinių straipsnių. Artimai ben-
dradarbiavo su Ventės rago paukščių žiedavi-
mo stoties įkūrėju prof. Tadu Ivanausku.
J. Tynemanas buvo prisijaukinęs sakalų,
propagavo medžioklę su šiais paukščiais.
Stebėjo ir išsamiai aprašė, kaip vietiniai gy-
ventojai gaudo ir ruošia maistui varninius
paukščius. Jo darbai sulaukė ornitologų pri-
pažinimo, Kuršių nerija ir Rasytės ornitolo-
J. Tynemano kapas ginė stotis išgarsėjo visame pasaulyje.
J. Tynemanas palaidotas Rasytės evange-
likų liuteronų kapinėse. Pokariu J. Tynemano
132
kapą prižiūrėjo jo pasekėjai,

Rybačio Biologinės stoties
ornitologai. Dabar šis kapas –
regioninės reikšmės istorijos
paminklas. Įdomus faktas:
J. Tynemano valia antkapinio
paminklo viršuje padaryta
duobutė vandeniui – paukš-
čiams atsigerti. Išlikęs J. Tyne-
mano gyvenamasis namas Per-
galės gatvėje (ul. Pobedy 34, 15
žml. D3). Buvęs J. Tynemano gyvenamasis namas
Asmenybė
levAs belopolskis
Antrojo pasaulinio karo metu (1944 m.) nu-
trūko ornitologiniai tyrimai Kuršių nerijoje. Jie
atnaujinti 1956 m., kai Levas Belopolskis (Лев
Белопольский, 1907–1990) atkūrė Rybačio or-
nitologinę (biologinę) stotį.
L. Belopolskis – žinomas sovietinis moks-
lininkas, ornitologas. 1930 m. baigė Maskvos
valstybinį universitetą, dirbo kelių mokslinių
institutų moksliniu bendradarbiu. Dalyvavo
garsiose mokslinėse ekspedicijose ledlaužiu „Si-
biriakov“ (1932 m.) ir laivu „Čeliuskin“ (1933–
1934 m.), kurių metu tyrinėjo šiaurinį jūrų kelią
nuo Europos iki Japonijos. 1936–1952 m. dir- Levas Belopolskis
bo mokslinį ir administracinį darbą įvairiuose
draustiniuose. 1952 m. represuotas ir išsiųstas
į tremtį Novosibirsko srityje, bet 1953 m. buvo reabilituotas. Mokslų daktaru
tapo 1954, profesoriumi – 1969 metais. Iki 1967 m. vadovavo Rybačio biolo-
ginei stočiai, nuo 1967 m. – Kaliningrado valstybinio universiteto Zoologijos
katedros vedėjas.
Už dalyvavimą poliarinėse ekspedicijose laivais „Sibiriakov“ ir „Čeliuskin“
L. Belopolskis apdovanotas valstybiniais ordinais. Už pasiekimus gamtosaugos
srityje 1986 m. tapo tarptautinės J. V. Gėtės premijos laureatu.
Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė (15 žml. D2)

Rasytės centre – buvusi liuteronų evangelikų bažnyčia. Pradėta statyti 1872 m.
pagal architekto F. A. Stulerio projektą. Jį pakoregavo ir 1873 m. statybą baigė
architektas O. Tišleris. Raudonplytis pastatas neoromaninio stiliaus, su pusapvale
apside ir kiek neįprasta varpine.
133
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia už-

daryta, pastate buvo įrengtas malūnas, vė-
liau veikė vietinio žvejybos kolūkio tinklų
gamybos cechas. 1992 m. pastatas perduotas
pravoslavų bendruomenei. Tų pačių metų
spalio 8 d. cerkvė Smolensko ir Kaliningrado
metropolito Kirilo pašventinta ir pavadin-
ta Šv. Sergijaus Radonežiečio (Cв. Сергий
Радонежский) vardu.
Kitoje gatvės pusėje – įspūdingas buvusio
pastorato pastatas.
Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė
Rasytės evangelikų liuteronų kapinės (13 žml. D2, 14 žml. D2)

Rasytės miško Didžiojo Valgumo kopos
(rus. д. Лесная, vok. Walgum-Berg) pietinio
šlaito papėdėje buvo evangelikų liuteronų ka-
pinės. Jos beveik visai sunaikintos praėjusio
amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Išliko tik keletas kapų, tarp jų ir tas, kuriame
palaidotas V. F. Efa. Šalia yra jo dukters Hele-
ne Möschler ir žento Carl Robert Suttkus
(buvo vedęs Efos jaunesniąją dukrą Marga-
ret) kapas. Dukra Helena garsėjo kaip brie-
džių mylėtoja ir globėja, todėl buvo gavusi
briedžių motinos pravardę.
Kiek paėję ūksminga alėja pasiekiame ir
J. Tynemano kapą.
Kapinaičių pradžioje pastatytas kaltinis
kryžius senųjų gyventojų atminimui (pamin-
klo autoriai E. A. Jonušas ir Vytautas Jarutis,
nukaldino V. Jarutis). Iškalti paukščiai simbo-
Kryžius senųjų Rasytės gyventojų lizuoja į visus kraštus išsilaksčiusius senuo-
atminimui sius Rasytės gyventojus.
Žuvėdrų liūnas (ežeras) (13 žml. D2, 14 žml. D1–2)

Nuo seno Rasytės gyventojai ežero, pavadinto Žuvėdrų liūnu, pakraščiuose
rinko perinčių rudagalvių kirų (lot. Larus ridibundus) kiaušinius maistui, tad eže-
rą vokiškai vadino Möwenbruch (Kirų liūnas). Lietuvių literatūroje ir kartografi-
joje prigijo kiek netikslus vertinys – Žuvėdrų liūnas. XX a. pr., kai Rasytėje buvo
įsteigta paukščių žiedavimo stotis Vogelwarte Rossitten, ežeras buvo paskelbtas
valstybiniu draustiniu, kiaušinių rinkimas gyventojams uždraustas. Juos rinko tik
134
mokslininkai, reguliuodami paukščių kolonijos dydį. Čia perėdavo daugiau kaip

800 kirų porų.
Milžiniška Raistakalnių (kitaip dar Laužtkalnių, Lūžkalnių, rus. д. Крутая,
vok. Bruchberg) kopa yra puikus sukaupto lietaus vandens „rezervuaras“, tad
ežerą maitina šaltiniai, srūvantys nuo jos rytinės papėdės. Nuo senų laikų ežero
vanduo buvo naudojamas ganykloms ir dirbamiems laukams drėkinti. Pokariu
vietinis žvejų kolūkis prie ežero buvo pastatęs ančių fermą, septintąjį praėjusio
amžiaus dešimtmetį čia bandė auginti karpius. Dėl organinės taršos ežeras dum-
blėjo ir seklėjo, jo vidutinis gylis dabar tik 0,4 m. Tačiau ir šiandien jame gausu
žuvies, o ypač – didelių karosų. Šiaurinėje ežero pakrantėje įrengta poilsiavietė,
kur galima statyti palapines.
Rasytė ir Žuvėdrų ežeras
Rasytės miško pažintinis takas (13 žml. C2, 14 žml. C2 )

„Auksinių kopų“ girininkijos teritorijoje įrengtas pažintinis takas veda pajūrio
palve nuo autobusų stotelės link jūros. Mišriame miške galima pamatyti įvairių
šios vietovės gyvūnų, apžiūrėti, kaip atsikuria Anatolijaus uragano 1999 m. nu-
siaubtas miškas. Stendai supažindina su čia perinčiais paukščiais, nuodingais ir
nevalgomais grybais. Miško kvartalinių linijų susikirtime lankytojai supažindina-
mi su miškų ūkio kvartalų žymėjimu prieškariu ir dabar. Dviejų kilometrų ilgio
pasivaikščiojimas baigiasi pajūryje, ties apsauginiu kopagūbriu. Nuo seno žvejai
šioje vietoje į jūrą nuleisdavo savo laivelius. XIX a. pab. buvo pastatyta jūrinė
gelbėjimo stotis, jau tarpukariu šioje vietoje veikė viešas paplūdimys. Dabar čia
įrengta regykla, veikia kavinė.
Pažintinis takas „Miulerio aukštuma“ (13 žml. D1, 14 žml. D1)

Miulerio aukštuma – aukščiausias Raistakalnių (д. Крутая) taškas (44,4 m virš
jūros lygio). Aukštuma taip pavadinta Karaliaučiaus miškų valdybos vyriausiojo
miškininko L. V. Miulerio (Ludwig Wilhelm Müller) garbei. Jis paruošė Rasytei pa-
vojų kėlusių smėliakalnių apželdinimo projektą, gavo finansavimą šiems darbams.
135
1877–1882 m. kopos, vadovaujant

V. F. Efai, apželdintos. Prie 5 m aukščio
apžvalgos bokštelio išlikęs ir paminkli-
nis akmuo miškininkui V. Miuleriui pa-
gerbti. Granitiniame riedulyje iškaltas
įrašas vokiečių kalba: „Müller‘s Höhe,
1882“ (Miulerio aukštuma, 1882).
Raistakalnių papėdėje žaliuoja šim-
tametės eglės ir pušys, drėgnesnėse
vietose veši juodalksniai. Pažintinis
takas kyla kopos šlaitu. Iš aukščiau-
siame taške įrengtos regyklos atsiveria
nepakartojami vaizdai: jūra, marios,
Žuvėdrų ežeras, miškais apaugusios
ir baltosios kopos, Rasytės panora-
ma. Galima pasinaudoti stacionariais
žiūronais.
Stenduose prie tako pateikiama in-
Memorialinis akmuo miškininkui formacija apie kopos augalijos kaitą,
L. V. Miuleriui kerpes, 1993 m. čia kilusį gaisrą, mo-
reninę Rasytės salą ir Kuršių nerijos
pusiasalio susidarymą, Žuvėdrų liūną,
Baltijos jūrą. Pažintinio tako ilgis –
2 km.
Miulerio aukštumos regykla
Vaizdas nuo Miulerio aukštumos
136
Kuncai (13 žml. E1–2, 14 žml. F1–2)

Kuncai kaip Cusfelde paminėti 1442 m., tačiau archeologiniai Kuncų kapiny-
no radiniai liudija, kad čia gyventa jau XIV a. Rašytiniuose šaltiniuose 1505 m.
minima karčiama Cunczeckrugk. Kaip jau minėta, Kuncai buvo parapijos centras,
bažnyčia minima 1506 ir 1555 m., apie 1560 m. atidaryta ir parapinė mokykla.
1541 m. kaime gyveno 30 žmonių, dalis jų gabeno pašto siuntas.
Kuncai tapo pirmuoju smėlio užpustytu kaimu Kuršių nerijoje. Gyventojai
apie 1569 m. persikėlė 1,5 km Rasytės link. Perkelta ir bažnyčia, pašto stotis,
smuklė. 1601 m. kaime buvo 50, 1701 m. – jau 105 gyventojai. Bet ir vėl atslin-
ko smėlis. Nuo 1749 m. gyventojai ėmė išsikraustyti. Kaimas visai išnyko apie
1828 m., dalis gyventojų įkūrė Naujuosius Kuncus, kiti išsikėlė į Rasytę, kuri
tapo parapijos centru. Naujieji Kuncai – sovietmečiu pervadinti į Krasnoporečję
(Краснопоречье) – visai išnyko XX a. pab.
Tai įdomu
Kuncų bažnyčios likimas
Jau XVIII a. pab. Kuncų bažnyčią supo smėlynai, 1806 m. paskutinį kartą laiky-
tos pamaldos. Pastatas 1812 m. nugriautas, statybinė medžiaga parduota. Ji panau-
dota Nidos smuklės ir valdininkų namo statybai. Vėliau pastarajame pastate įrengta
bažnyčia. Kuncų šventovės liekanos stūksojo po slenkančia kopa, o šiai nuslinkus
marių link, 1869 m. vėl pasirodė paviršiuje. Kopos judėjimą pavaizdavo geologas,
profesorius G. M. Berendtas (Gottlieb Michael Berendt), šis piešinys pateko į dau-
gelio šalių geografijos vadovėlius.
Kuncų bažnyčios užpustymas (piešinys iš G. M. Berendt knygos „Geologie des

kurisches Haffes und seiner Umgebung“, 1896 m.)
137
KARALIŲ KALNAI–
„FRINGILLA“
16 žemėlapis
M 1:60 000
138
Karalių kalnai– „Fringilla“
Karalių kalnai (16 žml. A3)

1870 m. vokiečių archeologas P. Šyferde-
keris (Paul Schiefferdecker) pajūryje, vokiškai
Korallen-Berge vadintose kalvose aptiko vi-
kingų laikotarpio radinių. Archeologas atkrei-
pė dėmesį, kad lietuviškai kalvų pavadinimas
būtų Karalių kalnai. Ši vieta yra apie 6 km į
pietvakarius nuo Rasytės. Kaliningrado sri-
ties archeologai šioje vietovėje 2001, 2002 ir
2008 m. vykdė kasinėjimus, kurių metu pa-
vyko nustatyti, kad pietinėje kalvoje X–XI a.
buvo nuolatinė gyvenvietė.
Archeologai ištyrė, kad X a. čia buvo vie-
tinės bendruomenės – greičiausiai, kuršių –
nedidelis prekybos ir amatų centras. Rasta ke-
ramika identiška kuršių Žardės ir Birutės kal-
no gyvenviečių archeologiniams radiniams.
Kiti radiniai įrodo, kad gyventojai rinko ir
apdirbo gintarą, taisė laivus. Gyvenvietė buvo
netoli nuo vienos iš protakų tarp jūros ir ma-
rių. Archeologas Vladimiras Kulakovas nuro-
do, kad tokia protaka galėjo būti prie Rasytės Knutas II Didysis (senovinio
(tarp Gausutės įl. ir Paukščių pievos, vok. Gau- rankraščio „Liber Vitae“
sutte–Vogelwiese). Manoma, kad prie Šarkuvos fragm., 1031 m.)
buvo ir dirbtinė protaka. Šie susisiekimo ke-
liai galėjo konkuruoti su sembų kontroliuoja-
mu Brokisto sąsiauriu.
Vikingai kuršių gyvenvietę sunaiki-
no XI a. pr. Danijos valdovu 1019 m. buvo
karūnuotas Knutas II Didysis (dan. Knud II
den Store, 997–1035; 1016–1035 m. Angli-
jos ir 1028–1035 m. Norvegijos karalius). Jis
siekė monopolizuoti prekybą Baltijos jūroje
(ypač prekybą gintaru), tad danų vikingai jū-
ros pakrantėse kūrė įtvirtintus punktus. Tikė-
tina, kad vienas iš jų įkurtas Kuršių nerijoje, Karalių kalnai (Korallen-Berge),
buvusios baltų gyvenvietės vietoje. 1912 m. žemėlapio fragm.
Viršutiniame archeologiniame sluoksny-
je rasta daug vikingų materialinei kultūrai būdingų radinių. Vikingų gyvenvietė
buvo sunaikinta XI a. pab. – tą byloja didelio gaisro pėdsakai. Po Knuto II Didžio-
jo mirties iš kelių valstybių sukurta „imperija“ suiro. Kas sudegino Karalių kalno
gyvenvietę, kol kas lieka tik spėlioti.
Archeologiniai Karalių kalno gyvenvietės radiniai eksponuojami Kaliningrado
regiono istorijos ir meno muziejuje.
Ulmerio gūžta (Ulmenhorst) (16 žml. A3)

Rasytės ornitologinė stotis 1908 m. atokiau nuo gyvenvietės įrengė paukš-
čių stebyklą. Statybą finansavo Rytprūsių dvarininkas E. Ulmeris, tad ir stebykla
pavadinta jo vardu. Pirmojo pasaulinio karo metu pastatas buvo sugriautas, bet
139
1926 m. atstatytas. Antrojo pasaulinio karo metu stebykla vėl buvo susprogdinta,
pokariu teritorija apaugo mišku, tad paukščių stebėjimui ir žiedavimui nebetiko.
Paukščių gaudymo ir žiedavimo punktas „Fringilla“ (16 žml. C2)

Trumpas, vos 0,5 km pažintinis takas yra Biologinės stoties lauko stacionaro
teritorijoje. Šis punktas veikia sezoniškai – šiltuoju laikotarpiu, septynis mėnesius
per metus, nuo balandžio 1 iki spalio 31 d. Paukščių gaudymo ir žiedavimo punk-
tas pavadintas „Fringilla“ (lotyniškas kikilio pavadinimas). Populiarias ekskursijas
čia veda patyrę specialistai ornitologai.
Pavasarį ir rudenį virš Kuršių neri-
jos praskrenda milijonai paukščių, kai
kuriomis rudens dienomis pralekia iki
500 000 sparnuočių.
Biologinės stoties darbuotojas
Janas Jakšys 1957 m. iš žvejybinių
tinklų sukonstravo pirmąją Rybačio
tipo didžiąją paukščių gaudyklę. Ją
pagamino pagal kuršininkų žvejybo-
je naudoto venterinio tinklo pavyzdį,
pritaikęs originalų greitojo pakėlimo
ir nuleidimo mechanizmą. Gaudyklė
Gegutė plačiąja dalimi orientuota į migruo-
jančių paukščių srautą. Dėl milžiniško
gaudyklės dydžio (plotis iki 30 m, aukštis iki 15 m), sparnuočiai jos nelaiko pavo-
jinga kliūtimi, tad patenka į siaurąją dalį, po to į kamerą, iš kurios juos ištraukia
ornitologai. Gaudyklės veikia visą laiką, tad ir ornitologai dirba ištisą parą. Sugau-
ti paukščiai žieduojami, per kelias sekundes pamatuojamas jų dydis, svoris, kūno
Baltosios kopos, „Fringilla“

140
Karalių kalnai– „Fringilla“
riebalų kiekis. Per sezoną mokslininkai

taip „apdoroja“ iki 100 000 paukščių, re-
kordas – 108 000 sparnuočių (1983 m.).
Dabar punkte „Fringilla“ yra dvi di-
džiosios gaudyklės. Jos skirtos smulkie-
siems giesmininkams gaudyti, dažniau-
siai į jas pakliūva kikiliai (lot. Fringilla
coelebs), alksninukai (lot. Carduelis spi-
nus), nykštukai (lot. Regulus regulus),
ankstyvosios pečialindos (lot. Phyllosco-
pus trochilus), didžiosios zylės (lot. Pa-
rus major), varnėnai (lot. Sturnus vulga- Naminė pelėda
ris vulgaris). Rečiau į gaudykles patenka
didesnieji sparnuočiai – paukštvanagiai
(lot. Accipiter nisus), mažieji apuokai
(lot. Asio otus), naminės pelėdos (lot.
Strix aluco), gegutės (lot. Cuculus cano-
rus), didieji margieji geniai (lot. Dendro-
copos major) ir kt.
Tokia paukščių gaudyklė įrengta ir
Ventės rago žiedavimo stotyje.
Paukščių gaudymo ir žiedavimo
punktas yra netoli vietos, kur anksčiau
(1749–1762 m.) buvo Naujosios Laten- Alksninukas
valdės kaimelis (Neu Lattenwalde), įkur-
tas smėlio persekiojamų Senosios Latenvaldės (Lotmiškio) žvejų. Bet ir čia atslin-
ko smėlio kopos, gyventojai išsikraustė į Kuncus ir Šarkuvą.
Didžioji paukščių gaudyklė

141
LANKYTOJŲ CENTRAS „MUZIEJŲ KOMPLEKSAS“–
LESNOJUS (ŠARKUVA)
17 žemėlapis
M 1:60 000
18 žml.
„Muziejų komplekso“ lankytojus pasitinka briedis
142
Lankytojų centras – Lesnojus (Šarkuva)
Lankytojų centras „Muziejų kompleksas“ (17 žml. B2)

Lankytojų centras „Muziejų kompleksas“(«Музейный комплекс») įsikūręs
marių pakrantėje, 14 km nuo Zelenogradsko (Kranto). Jį sudaro ekspozicinės
salės ir muziejus po atviru dangumi: vikingų epochos kaimo modelis „Senoji
Semba“, senovės galiūnų užkarda, medinių skulptūrų ekspozicija, dendrologinė
kolekcija ir vaikų žaidimų miestelis.
„Muziejų komplekso“ nuolatinių ekspozicijų gamtos salėje parodomas Kuršių
nerijos susidarymas ir jos landšaftų formavimasis, supažindinama su dabartiniais
gamtiniais kompleksais, gyvūnijos ir augalijos pasauliu, smėlio katastrofos istori-
ja, gamtos apsauga.
Žvejybos istorijos salėje supažindinama su tradiciniais vietos gyventojų
verslais.
Salė, pavadinta „Sparnai virš Kuršių nerijos“, skirta ornitologijai, Rusijos
mokslų akademijos Zoologijos instituto Biologinei stočiai ir sklandymo sporto
istorijai nerijoje.
„Muziejų komplekso“ teritorija tapo viena iš introdukcinių aikštelių sumedė-
jusiems dekoratyviniams augalams. Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio vidu-
ryje čia pasodinta įvairių dekoratyvinių augalų. Kartu su vietine flora šie augalai
suformavo bet kuriuo metų laiku patrauklią landšaftinę kompoziciją.
Išskirtiniame rastiniame pastate įsikūręs privatus M. Semionovo (Михаил
Семенов) rusų prietarų muziejus. Jo eksponatai – rusiškojo folkloro personažai,
slavų dvasios, pasakų herojai ir įvairių prietarų veikėjai.
Muziejus po atviru dangumi „Senoji Semba“ supažindina su senovės baltų tra-
dicine kultūra ir gyvenimo būdu vikingų laikais (IX–XI a.), taip pat čia sukurta
senovės skandinavų gyvenimo atmosfera. Vikingai ir jų kovų draugės užklydu-
siems pasėdėti „prie ugnelės“ keliautojams atskleidžia įvairias paslaptis, moko
įšventinimo į karius tradicijų, leidžia išbandyti savo gebėjimus apdirbant ginta-
rą, gaminant ginklus ar šaudant arbaletu, supažindina su drakaro (ilgojo laivo)
konstrukcija.
Salėje „Sparnai virš Kuršių nerijos“
143
Interaktyviųjų užsiėmimų aikštelėje yra šie pažintiniai žaidimai: „Pažink

medį“, „Gyvūnų pėdsakai“, „Pojūčių takas“.
Vasarą nuo Lankytojų centro prieplaukos ruošiamos išvykos Kuršių mariomis
kateriu „Čaika“ („Žuvėdra“). Plaukiojimo metu gėrimasi nepakartojamais pakran-
tės landšaftais: giliai į nerijos kūną įsirėžusiomis įlankomis, ryklio dantis prime-
nančiais sausumos ragais, žinoma, ir pustomomis baltosiomis kopomis, nuo ku-
rių galybės tiesiog užima žadą.
Muziejaus darbo laikas: gegužę–rugsėjį, I–VII 9.00–17.00;

spalį–balandį, III–VII 9.00–17.00; tel. +7 4015 04 5247
Siauriausia nerijos vieta (Šarkuvos sąsmauka) (17 žml. C2)

Nuo „Muziejų komplekso“ pavažiavus kiek daugiau nei 1 km – dar viena auto-
mobilių stovėjimo aikštelė. Šalia yra siauriausia nerijos vieta – Šarkuvos sąsmau-
ka, dar vadinama Kulkiu (Kolk). Tarp jūros ir marių yra apie 370 m atstumas. Virš
jūros lygio paviršius pakilęs tik 1–2 m, tad čia dažnai jūros vandenys prasiverž-
davę į marias. Jau Kryžiuočių ordino laikais buvo pradėti jūros kranto tvirtinimo
darbai, bet ir dabar tuo reikia nuolat rūpintis. Paskutinį kartą jūros vanduo į ma-
rias šiame ruože prasiveržė 1983 m.
Pajūryje įrengta regykla, takeliu galima nueiti ir prie nendrėmis apaugusios
marių įlankos.
Lesnojus (Šarkuva) (17 žml. C2, 18 žml.)

Šarkuva (vok. Sarkau, nuo 1946 m. rus. Лесной) – vie-
na seniausių nerijos gyvenviečių, rašytiniuose šaltiniuo-
se (Preussisches Urkundenbuch) paminėta 1362 metais.
1408 m. minima sudeginta Šarkuvos smuklė. Kaimo pava-
dinimas kilęs nuo prūsiško žodžio szarka (sakalas), mat apy-
linkėse nuo senų laikų buvo auginami ir medžioklei apmokomi sakalai. Tačiau
žmonių gyventa jau žymiai seniau. XIX a. vokiečių archeologai gyvenvietės apy-
linkėse aptiko ankstyvosios bronzos laikotarpio radinių.
1531–1532 m. dokumente minima, kad kaime gyveno 35 žvejai ir 12 samdinių
(pusžvejų), veikė smuklė. 1562 m. buvo jau dvi smuklės, gyveno 32 žvejai ir 9
samdiniai. Gana derlinga senų-
jų dirvožemių danga gyvento-
jams leido verstis ir žemės ūkiu.
Šarkuvoje nuo XVII a. vid.
iki 1833 m. buvo svarbi pašto
kelio stotis. XVI a. dokumen-
tuose jau minima koplyčia.
Pažymėtina, kad dar 1777 m.
pamaldos laikytos ir lietuvių
kalba.
Nuo 1570 m. žinomi prane-
šimai apie užpustymą smėliu.
Miškų nykimas paskatino smė-
lio judėjimą, tad šarkuviškiai
1834 m. „Preußischen Urmesstischblatt“ buvo priversti keisti savo gyve-
žemėlapio fragm.
144
Lankytojų centras – Lesnojus (Šarkuva)
namąją vietą. XVIII a. antrajame de-

šimtmetyje gyventojai išsikėlė 1,5 km
piečiau. Tačiau smėlis ir naujoje vie-
toje užklojo ganyklas bei daržus, tad
1792 m. nuskurdusiems Šarkuvos žve-
jams buvo leista žvejoti visose mario-
se. Pavasarį jie užkaldavo savo kuklių
namelių langus ir į kurėnus susikrovę
mantą išplaukdavo iki vėlyvo rudens.
1811 m. tarp Kranto ir Šarkuvos
pradėti kopų tvirtinimo ir apželdi-
nimo darbai. Gyvenimo sąlygos pa-
gerėjo, tad šarkuviškiai nuo XIX a.
pab. vėl gyveno sėsliai. Sparčiai augo
ir gyventojų skaičius: 1820 m. buvo
199, 1905 m. – 465, 1939 m. – jau 705
gyventojai. 1901 m. pašventinta nauja
evangelikų liuteronų bažnyčia.
Pagrindinis gyventojų verslas buvo
žvejyba. Jūroje gaudė plekšnes, otus,
menkes, pagaudavo ir lašišų. Šarkuva
garsėjo ypatingai rūkyta plekšne, ku- Šarkuvos bažnyčia
riai specifinį skonį suteikdavo rūkant
pridedami pušų kankorėžiai. Maistui gaudydavo ir varnas.
Žvejyba jūroje – pavojinga. Vieną audringą 1934 m. gruodžio naktį Baltijos
jūroje žuvo 13 Šarkuvos žvejų. Šeimos neteko savo maitintojų – tėvų ir sūnų. Apie
nelaimę žinota visoje Vokietijoje, nukentėjusioms šeimoms surinkta piniginė pa-
rama. Gyvenvietės centre buvo pasta-
tytas paminklas šiai tragedijai atminti.
Šiandien jo nebėra.
Apgyvendinimo paslaugos poil-
siautojams teiktos nuo 1870 metų.
Tarpukariu Šarkuva tapo kurortu,
buvo pastatyti jaunimo nakvynės na-
mai. Gyvenvietės aukso amžius bai-
gėsi 1945 m., iš senojo žvejų kaimo
beliko tik keli senieji pastatai. Nuken-
tėjo ir bažnyčia, buvo sugriautas jos
bokštas. 1965 m. bažnyčios pastatas
rekonstruotas, čia įsikūrė kultūros na-
mai ir biblioteka.
1946 m. gyvenvietės pavadini-
mas pakeistas Lesnojumi (liet. Miško
gyvenvietė).
Pokariu iš Astrachanės, Archan-
gelsko, Pskovo regionų į Lesnojų buvo
atkelta daug žvejų šeimų. 1947 m.
įsteigtas žvejų kolūkis „Jūros darbuo-
tojas“ («Труженик моря»). Vėliau
Morskojės, Rybačio ir Lesnojaus žve-
jų kolūkiai sujungti į rimtą žvejybos Šv. kankinio Panteleimono cerkvė
145
įmonę tokiu pačiu pavadinimu. Jos laivai žvejojo ne tik mariose ar Baltijos jūroje,
bet ir Atlanto vandenyne (dažniausiai Angolos ekonominėje zonoje). Po „peres-
troikos“ įmonė išgyveno krizę, bet dabar ir vėl sėkmingai dirba. Ir dabar žvejyba
yra pagrindinė vietinių gyventojų veiklos sritis. Kita – turizmas. Apgyvendini-
mo paslaugas teikia daug viešbučių, svečių namų, privačių apartamentų. Sezono
metu veikia vaikų stovykla, turistinė bazė, keletas kavinių. Marių krantinėje iškilo
Šv. kankinio Panteleimono (Cв. Великомученик Пантелеимон) cerkvė (18 žml.
D3).
2010 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lesnojuje gyveno 344 žmonės.
Lesnojaus švyturys (18 žml. B1)

Šio navigacinio įrenginio šviesos spindulys
matomas 17 jūrmylių atstumu. Švyturyje iškel-
tos mobiliojo ryšio antenos. Senasis Šarkuvos
švyturys po 1975 m. sausį siautusios audros
pakrypo ir buvo išardytas. Dabartinis švytu-
rys pastatytas 1982 m., jo aukštis – 40 metrų.
Tamsiomis naktimis tai vienintelis šviesos šal-
tinis paplūdimyje, tad romantiškai nusiteikę
poilsiautojai švyturį praminė Meilės toršeru.
Šį pavadinimą padiktavo bokšto forma – iškel-
tas raudonai ir baltai dažytas cilindras.
Kitoje promenados pusėje yra išlikusi
1907 m. pastatyta senoji gelbėjimo stotis.
Lesnojaus švyturys
Pajūris Lesnojuje
146
LESNOJUS Lankytojų centras – Lesnojus (Šarkuva)
(ŠARKUVA)
18 žemėlapis
M 1:9000
147
KARALIŠKASIS MIŠKAS–
ŠVENTLUNKA
19 žemėlapis
M 1:60 000
„Karalienės Luizės kelionė iš Karaliaučiaus Karališkojo Prūsijos

į Klaipėdą 1807 m. sausį“ (atvirukas pagal pašto ženklas
dailininko Johannes Heydeck 1887 m. paveikslą)
„Stirna“ Karališkajame miške
148
Karališkasis miškas – Šventlunka
Pažintinis takas „Karališkasis miškas“ (19 žml. E2)

2,9 km ilgio pažintinis takas drie-
kiasi Karališkajame (Sakalų) miške.
Ši senosios girios dalis nuo senų laikų
saugoma, nuo XVI a. kilmingiesiems
čia rengtos briedžių, tauriųjų elnių me-
džioklės, XV–XVII a. veikė medžiok-
linių sakalų mokykla (falkonerija). Pie-
vose prie marių gaudydavo ir ruošdavo
medžioklėms sakalus, kuriuos vieti-
niai vadino šarkomis. Prūsijos kara-
liaus Frydricho Vilhelmo I įsaku buvo
įsteigtas draustinis. Karališkasis miškas
niekada nebuvo iškirstas, tai išsaugota
pirmapradė nerijos vertybė.
„Landšafto teatre“ jaunieji meninin-
kai pristato meno instaliacijas apie šios
vietovės istoriją.
Stebina šimtamečių spygliuočių
gausa. Keliaujant taku, aplankoma
didžiosios tujos augimvietė, regyk-
la Kuršių marių pakrantėje, senosios
Grenz girininkijos vieta. Seniausia Rytų
Prūsijoje girininkija, įsteigta XVII a., Didžiosios tujos augimvietė
apėmė teritoriją nuo Kranto iki Šarku-
vos. Grenz (liet. siena) pavadinimas
žinomas nuo Abiejų Tautų Respublikos
ir Švedijos karo. 1626–1629 m. švedai
įsiveržė į Prūsiją, okupavo dalį Sambi-
jos pusiasalio ir Kuršių nerijos. Karo
belaisvių ir vietinių gyventojų rankomis
švedai skersai nerijos supylė pylimą
(vok. Försterdamm), žymėjusį ribą tarp
jų okupuotos dalies ir Prūsijos.
Girininkijoje buvo atliekami įvairių
medžių ir krūmų prisitaikymo vietinėje
aplinkoje tyrimai. Ieškota augalų, kurie
gerai pakelia ekstremalias sąlygas: pus-
tomą smėlį, stiprų vėją, drėgmės trūku- Pažintinio tako „gyventojas“
mą ir perteklinę saulės radiaciją.
Dalis maršruto veda senojo pašto traktu, kelis šimtmečius buvusiu pagrindi-
niu susisiekimo keliu tarp Prūsijos ir Rusijos.
Jau Vokiečių ordino laikais Kuršių nerija buvo svarbiausias susisiekimo kelias
tarp Marienburgo ir Rygos. Ordino magistrų, Prūsijos hercogų ir karalių valdymo
metu čia veikė pašto stotys, kurių laikytojai dažnai buvo ir smuklininkai ar kaimo
seniūnai. Nuo smėlio katastrofos laikų kelio vieta dažnai keitėsi: vežikai ir raiteliai
keliavo ten, kur leido vėjas ir smėlis. Išimtis buvo tik pašto kelio atkarpa Karališ-
kajame miške – čia pašto traktas išliko nepakitęs.
Pažintinis takas „Karališkasis miškas“ 2019 m. buvo pripažintas Rusijos „Metų
maršrutu“, pritaikytu žmonėms, turintiems negalią.
149
Brokisto įlanka, Šventlunka (19 žml. E1)

Kiek į pietvakarius
nuo įvažiavimo į naciona-
linį parką kontrolės posto
iki XII–XIII a. egzistavo
protaka, kirtusi neriją.
Ja laivai iš jūros patekda-
vo į marias ir Nemuną.
Brokist senąja islandų
kalba – būtent ši kalba
išlaikė daugiausia vikingų
epochos skandinavų kal-
bos bruožų – reiškia „til-
tas iš dėžių“. Galima spėti,
kad per sąsiaurį buvo per-
mestas pontoninis tiltas
su lengvai išardoma arba
Karališkasis miškas ir Brokisto įlanka, Šventlunka
pakeliama pralaida lai-
1796–1802 m. Šrioterio žemėlapio fragm. vams praplaukti. Prekybi-
nių laivų judėjimą kontroliavo ir duoklę rinko sembų ir vikingų draugovė. Kariai
saugojo svarbų prekybinio kelio punktą. Nemuno vandens kelias jungė pietryčių
Skandinavijos ir senrusių prekybinius centrus Padnieprėje.
Protaka buvo užnešta smėliu, tačiau ir dabar galima įžiūrėti buvusią jos vietą
Šventlunkos žemapelkėje (Schwendlunder Bruch). Durpėse randamos jūros mo-
liuskų kriauklytės buvusios protakos egzistavimą patvirtina.
Regykla Karališkojo miško pažintiniame take. Tolumoje – Brokisto įlanka
150
Keliauk po Kuršių neriją visais metų laikais
KELIAUK PO KURŠIŲ NERIJĄ VISAIS METŲ LAIKAIS

Kuršių nerijoje neskubėkite – atraskite šio krašto grožį ne tik jo turtingoje
istorijoje, bet ir mažuose dalykuose: spalvose, kvapuose, garsuose. Keliavimas
pėsčiomis, dviračiais ir kitomis aplinkai draugiškomis transporto priemonėmis
padeda užmegzti artimesnį ryšį su gamta, pajusti vietos dvasią, taip pat teigiamai
veikia Jūsų sveikatą.
Kuršių nerijos ir „Kuršskaja kosa“ nacionaliniuose parkuose paženklintos pės-
čiųjų trasos ir įrengti informatyvūs pažintiniai takai, kurie padės Jums orientuotis
bei leis jaustis saugiai keliaujant.
DVIRAČIŲ TAKAS SMILTYNĖ–NIDA
Ilgis 53 km; žemėlapiai: 1 (32 p.), 2 (54 p.), 5 (74 p.), 7 (86 p.). Kelionė dviračiu
po Kuršių nerijos nacionalinį parką jungia visas Kuršių nerijos gyvenvietes: Nidą,
Preilą, Pervalką, Juodkrantę ir Smiltynę. Ją įpusėję galėsite sustoti ir aplankyti Na-
glių gamtinio rezervato pažintinį taką. Takas driekiasi miškingomis vietovėmis,
čia nėra labai didelių įkalnių ir pakalnių, uždraustas autotransporto eismas, todėl
net pradedančiajam dviratininkui juo važiuoti nėra sudėtinga.
TRASA PAJŪRIU KOPGALIS–NIDA
Ilgis apie 49 km; žemėlapiai: 1 (32 p.), 2 (54 p.), 5 (74 p.), 7 (86 p.). Įveikti beveik
50 km trasą pėsčiomis gali tapti iššūkiu kiekvienam. Tačiau tai padaryti tikrai
verta, nes žaidimo sąlygas diktuojant jūrai, smėliui ir vėjui pajūryje nuobodžiauti
neteks. Įpusėjus trasai keliausite Naglių gamtinio rezervato teritorija, kur galima
praeiti tik pajūriu, o saulės voniomis čia mėgautis draudžiama.
Pradedantiems žygeiviams siūlome pasirinkti mažesnius atstumus nuo vienos
gyvenvietės iki kitos.
151
ISTORINIŲ PROMENADŲ MARŠRUTAS JUODKRANTĖS SENGIRĖJE
Ilgis 6 km; 3 žml. (58 p.). Tako pradžia – ties Gintaro įlanka, šalia kitoje ke-
lio pusėje buvusios automobilių stovėjimo aikštelės. Taip pat galite pradėti nuo
Juodkrantės bažnyčios, už kopos šlaite esančios lauko estrados (prie poilsio namų
„Ąžuolynas“ esančių laiptukų į kalną).
XIX a. pabaigoje Juodkrantėje sukurtos Miško parko promenados veda per
ūksmingais miškais apaugusias senąsias parabolines kopas. Statūs šlaitai keičia
nuo vėjo apsaugotus slėnius, įspūdinga sengirė – šviesius pušų jaunuolynus. Ši
likusi neužpustyta žalioji oazė ne veltui buvo praminta „miško katedra“. Takas
veda pro Juodkrantės švyturį, kur anksčiau stovėjo žymioji rotonda, pro didžiau-
sią nerijos eglę, dalį Raganų kalno ekspozicijos.
DENDROLOGINIS TAKAS JUODKRANTĖJE
Ilgis 1600 m; 3 žml. (58 p.). Tako pradžia – prie Gintaro įlankos, kitapus kelio,
ties buvusia automobilių stovėjimo aikštele. Nacionalinio parko gamtininkai įkū-
rė čia dendrologinį taką, kurio priežiūrą perėmė miškininkai. Šalia tako įrengta
garsų gaudyklė.
Didžioji dalis maršruto sutampa su Promenadų taku. Anksčiau šis takas va-
dintas Bloksbergo promenada. Ji buvo labai populiari, nes malonų pavėsį čia teikė
šalia tako pasodinti lapuočiai medžiai: ąžuolai, liepos, paprastieji ir raudonieji
klevai ir kiti.
NAGLIŲ GAMTINIO REZERVATO PAŽINTINIS TAKAS*

Lankytojai gali eiti tik mediniu taku ir nužymėta trasa.
Ilgis 1150 m į vieną pusę; žemėlapiai: 78 p., 6 (81 p.). Tai vienas įspūdingiausių
Kuršių nerijos pėsčiųjų takų, vedantis pro palvę į Mėnulio paviršiaus vaizdus pri-
menantį kopų kraštovaizdį. Takas prasideda nuo automobilių stovėjimo aikštelės,
31 kelio Smiltynė–Nida kilometre, veda Kuršių marių link. Apie 300 m einama
152
smėliu. Iki pirmosios apžvalgos vietos gali patekti judėjimo negalią turintys žmo-
nės. Tako pabaigoje atsiveria vaizdas į Kuršių marias, Didįjį kopagūbrį, Mirusias
(Pilkąsias) kopas, baltųjų kopų fragmentus. Esant palankioms oro sąlygoms, gali-
ma pamatyti net Klaipėdos miesto bokštus. Pustomus kopų šlaitus ir toliau keičia
vėjas. Jis kasmet sukuria vis naujas formas, tad atvykusieji po metų gali pamatyti
visai kitokį vaizdą.
*Siekiant reguliuoti lankytojų srautus, vasaros sezono metu lankymasis
take apmokestintas.
PREILOS ŽIEDINIS MARŠRUTAS
Ilgis 5 km; 8 žml. (89 p.). Maršrutas veda vaizdingu pamariu, iki vienintelio
teritorijoje esančio ežerėlio – bebrų pamėgtos šlapynės Ožkų rage. Marių įlankoje
galima ir išsimaudyti. Pakeliui rasite du pamaryje įrengtus paukščių stebėjimo
bokštelius.
Dviračių taku vedančia atkarpa praeisite statų šlaitą – tai Karvaičių kopa, ka-
daise palaidojusi Liudviko Rėzos gimtąjį kaimą. Užkilus į 59,4 m aukščio kopą
atsivers vaizdas į Didžiojo kopagūbrio viršūnes, marias ir pamaryje įsikūrusį Prei-
los kaimelį. Nuo Karvaičių kopos laukia apie 1,5 km ilgio sudėtingesnė trasa per
smėlingus kalnapušių kirtimus.
MARŠRUTAS NIDA–PREILA ARBA PREILA–NIDA MARIŲ

PAKRANTE
Ilgis 10 km; 7 žml. (86 p.). Keliaudami šiuo maršrutu susipažinsite su unikalia
pamario gamta: stačiais, pušų šaknimis išraizgytais ir vandens nuskalautais šlai-
tais, vaizdingomis įlankomis ir į marias nusidriekusiais ragais. Pasieksite ir pla-
čiausią, beveik 4 kilometrus siekiančią Kuršių nerijos vietą ties Bulvikio ragu, o
šalia visada matysite plačius marių horizontus.
Stačiuose šlaituose peri viena gražiausių ir rečiausių vandens paukščių rūšių –
urvinė antis (lot. Tadorna tadorna). Kuršių marios yra vienintelė vieta Lietuvoje,
kur galima sutikti šiuos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus paukščius.
153
Dėmesio! Pamario pakrantėje ir nendrynuose daugybė vandens paukščių įsi-

rengę savo būstus, todėl prašome netriukšmauti ir nesiartinti prie lizdų.
PĖSČIŲJŲ IR DVIRAČIŲ MARŠRUTAS NIDA–ŽIRGŲ RAGAS
Ilgis apie 20 km (16 km dviračių taku, 4 km pėsčiomis); žemėlapiai: 5 (74 p.),

6 (81 p.), 7 (86 p.).
Tai puiki dienos išvyka, kur nuo važiavimo dviračiu galima pailsėti einant pės-
čiomis. Šis maršrutas nuves prie aukščiausios Kuršių nerijoje Vecekrugo kopos,
į istorinius žvejų kaimelius – Pervalką ir Preilą, kurie garsėja savo rūkyta žuvimi.
Maršruto pabaigoje laukia tikra kulminacija – viena gražiausių panoramų į Miru-
sias kopas Naglių rezervate (iš marių pusės). Žirgų rage išvysite daugiau nei 100
metų skaičiuojantį ant dirbtinės salelės įkurdintą švyturį. Pakeliui galite užsukti į
vieną iš įrengtų poilsiaviečių, kur rasite laužavietę.
ŽIEDINIS MARŠRUTAS APLINK NIDĄ
Ilgis 9 km; 9 žml. (92 p.). Tako pradžia – ties etnografinėmis Nidos kapinėmis
arba ties Neringos sporto mokykla. Reljefas nesudėtingas, bet ištvermės pareika-
laus ėjimas smėliu, o, pakilus vandens lygiui, dalis maršruto pamariu gali tapti
sunkiai praeinamas.
154
Per maždaug tris žygio valandas pamatysite visus svarbiausius Kuršių nerijos
kraštovaizdžius: stačius kopų šlaitus, mišku apaugusias kopas, pajūrio ir pamario
palvę, apsauginį kopagūbrį, jūros pakrantę, Mirties (Tylos) slėnį ir galiausiai Didįjį
kopagūbrį su įspūdingu vaizdu į Didžiąją (Sklandytojų) kopą bei marių pakrantę. Pa-
keliui praeisite archeologinę „penkių kalvelių“ gyvenvietę ir vietą, kur buvo laikomi
prancūzų belaisviai. Praėję šį maršrutą jau galėsite sakyti, kad buvote Kuršių nerijoje.
PARNIDŽIO PAŽINTINIS TAKAS
Ilgis 1900 m; žml. 112 p. Tako pradžia – už Neringos sporto mokyklos. Ke-
liaudami Parnidžio pažintiniu taku, matysite natūralias smiltpieves ir drėgnąsias
pievas, baltąsias ir pilkąsias kopas, žmogaus rankomis sodintus miškus, kurių oši-
me telpa visa Kuršių nerijos istorija. Tako kulminacija – apžvalgos aukštelė ant
Parnidžio kopos, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į Didžiąją (Sklandytojų)
kopą ir Mirties (Tylos) slėnį.
PAUKŠČIŲ STEBĖJIMO BOKŠTELIAI
Važiuodami dviračių taku ar žygiuodami pamario trasomis, atkarpoje nuo

Nidos iki Pervalkos užsukite į šešis paukščių stebėjimo bokštelius, išsidėsčiusius
vaizdinguose nerijos raguose (Bulvikio, Ožkų, Pervalkos, Žirgų) ir įlankose (Bul-
vikio, Karvaičių). Bokšteliuose įrengti pažintiniai stendai, kuriuose esanti infor-
macija padės pažinti Kuršių marių pakrantėse perinčius, migruojančius ir žiemo-
jančius sparnuočius.
Maršrutai besidomintiems ornitologija. Pajūris: Preila–Pervalka, Juod-
krantė–Alksnynė (rugpjūtį, rugsėjį žuvėdrų ir tilvikinių paukščių migracija; lap-
kritį–balandį matomi jūriniai paukščiai).
Pamarys: Pervalka–Preila (vandens paukščiai perėjimo metu ir sankaupos mi-
gracijos metu: pavasarinis laikotarpis kovą–balandį; rudeninis – rugpjūtį–lapkritį).
Taškinis stebėjimas. Perėjimo metu – garnių ir kormoranų kolonija
(balandis–liepa).
Migracija – Parnidžio kopa, apsauginis pajūrio kopagūbris ties gyvenvietėmis
(rugsėjis–spalis).
155
ORIENTAVIMOSI SPORTO PARKAI

Orientavimosi sporto parkai – puiki pramoga aktyvaus laisvalaikio mėgėjams,
leisianti aktyviai pažinti Kuršių nerijos nacionalinį parką bei Juodkrantės, Preilos,
Pervalkos, Nidos, Smiltynės gyvenvietes.
Žemėlapių platinimo vietos ir
informacija:
Smiltynė: Kuršių nerijos nacionali-
nio parko direkcijos lankytojų centras
(Smiltynės g. 11);
Juodkrantė: Turizmo informacijos
centras (L. Rėzos g. 8B).
Nida: Kuršių nerijos nacionalinio
parko direkcijos lankytojų centras (Na-
glių g. 8).
Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ (Naglių g. 18E);
Neringos sporto mokykla (Lotmiškio g. 2).
NACIONALINIS PARKAS „KURŠSKAJA KOSA“
PAŽINTINIS TAKAS „GULBIŲ EŽERAS“

1,5 km ilgio (pirmyn ir atgal 3 km) takas
prasideda pajūryje. Įveikęs apsauginį
kopagūbrį veda per lygią pajūrio palvę ir
kyla Didžiojo kopagūbrio vakariniu šlaitu
iki apie 50 m aukštyje esančios regyklos.
Pasigrožėsite jūros panorama ir
unikaliu eolinės kilmės ežeru, atskirtu nuo
marių siaura smėlio juosta. Susipažinsite
su Kuršių nerijos kraštovaizdžių įvairove.
Tako aprašymas 117 p.; 11 žml. (116 p.)
PAŽINTINIS TAKAS „EFOS AUKŠTUMA“

1,4 (2,8) km ilgio takas veda nuo jūros
iki atvirųjų kopų. Vakariniu Didžiojo ko-
pagūbrio šlaitu pakylama iki apie 40 m
aukštyje įrengtų regyklų bokšteliuose.
Viena kopų masyvo viršūnė pavadinta
Efos vardu. Kopų inspektorius V. F. Efa
visą savo darbinę veiklą paskyrė slenkan-
čių kopų sustabdymui. Apžvalgos vietose
galėsite gėrėtis Kuršių nerijos kraštovaiz-
džio įvairove, Kuršių marių ir Baltijos jūros grožiu, Morskojės (Pilkupos) kaimo
panorama.
156
PAŽINTINIS TAKAS „ŠOKANTIS MIŠKAS“

Trumpas, vos 1 km takas įrengtas prie
Apvaliosios kopos. Jos šlaite augančios
pušaitės susisukusios kilpomis, tad šis miškas
pavadintas „šokančiu“.
Yra keletas teorijų apie tokių medžių
kilmę: nuo biologinių iki bioenergetinių ir
geoanomalinių. Tako pradžioje išlikę 1924–
1945 m. čia veikusios Rasytės sklandymo
mokyklos pamatai.
Tako aprašymas 125 p.; 13 žml. (124 p.), 14 žml. (129 p.)
PAŽINTINIS TAKAS „MIULERIO AUKŠTUMA“

Ekologinio tako ilgis 2 km. Smėlėtu miško
taku teks pakilti į 44,4 m aukštį virš jūros lygio.
Iš Miulerio aukštumoje įrengto apžvalgos
bokštelio matoma Baltijos jūra, Žuvėdrų liū-
nas, Kuršių marios ir jų pakrantėje įsikūręs
Rybačis (Rasytė). Galėsite apžvelgti seniausią
nerijos vietą – buvusią Rasytės salą, susifor-
mavusią prieš 7–8 tūkst. metų.
Tako aprašymas 135 p.; 13 žml. (124 p.),
14 žml. (129 p.)
ORNITOLOGINĖ LAUKO STOTIS „FRINGILLA“

Biologinės stoties lauko stacionare „Frin-
gilla“ lankytojai turi galimybę pamatyti
paukščių gaudykles, susipažinti su paukščių
žiedavimo procesu ir pabendrauti su čia dir-
bančiais ornitologais, tyrinėjančiais paukščių
migraciją daugiau nei 40 metų. Apie šią pro-
fesiją jie turi sukaupę daugybę įdomiausių ir
linksmiausių istorijų, kurias verta išgirsti!
Lankymas galimas balandį–spalį, lydint ornitologinės stoties darbuotojui
(grupės formuojamos vietoje, todėl registracija nereikalinga).
PAŽINTINIS TAKAS „KARALIŠKASIS MIŠKAS“

Tako ilgis 2,9 km, reljefas lygus, maršrutas
pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmo-
nėms. Geriausias laikas čia lankytis – pirmieji
rudens mėnesiai, nes tuomet nebėra uodų.
Šioje nerijos sengirėje kadaise vyko Rytų
Prūsijos karališkosios medžioklės. Taku ke-
liausite iki stebėjimo bokštelio Kuršių marių
pakrantėje, kur galima stebėti gyvūnijos bei
augalijos įvairovę. Dalis maršruto veda se-
nuoju pašto traktu, kelis šimtmečius buvusiu pagrindiniu susisiekimo keliu tarp
Prūsijos ir Rusijos. Tako aprašymas 149 p.; 19 žml. (148 p.)
157
Literatūra:
Baranauskas M. „O nerija, lietuviškoji, nuostabioji“. Leidykla „Libra Memelensis“, Klai-
pėda, 2001.
Bezzenberger A. „Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner“, Stuttgart, 1889.
Bliujienė A. „Lietuvos priešistorės gintaras“. Leidykla „Versus aureus“, Vilnius, 2007.
Bubnys J. „Gintaras“. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius,
1957.
Bučas J. „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“. Leidykla „Savastis“, Vilnius, 2001.
Demereckas K., Ramanauskienė M., Januškevičius J. A., Baltrūnė G., Adomaitis R.
„Kuršių nerijos tradicinė architektūra“. Leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011.
Elertas D. „Kopgalis“. Leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2002.
Frankas K., Velička M. „Senieji Nidos viešbučiai“. Dienraštis „Klaipėda“, 1991.
Gerhardt P. „Handbuch des deutschen Dünenbaues“. P. Parey, Berlin, 1900.
Gudelis V. „Lietuvos įjūris ir pajūris“. PĮ „Lietuvos mokslas“ ir VU Mokslotyros cent-
ras, Vilnius, 1998.
Gudelis V. „Kuršių nerija“. Leidykla „Mintis“, Vilnius, 1970.
Jonynas A. „Liudvikas Rėza tautosakininkas“. Leidykla „Mokslas“, Vilnius, 1989.
Každailis A. „Lietuvos jūrų muziejus. Dvidešimt augimo metų“. Leidykla „Baltos lan-
kos“, Vilnius, 1999.
Kiseliūnaitė D., Simutytė L. „Kuršių nerijos vietų vardai“. Klaipėdos universiteto lei-
dykla, 2005.
Kostyk E., Kulakov V., Kropinova E., Belova A. „Catalogue of the Archaeological Ob-
jects Located in the Area of the Kaliningrad Region Adjacent to the Curonian and
Vistula Laggons“. „Terra Baltica“, Kaliningrad, 2009.
Kulakov V., Paevskij V., Sokolov A., Harin G., Rylkov. O ir kt. „Kuršskaja kosa. Kul-
turnyj landšaft“, Nacionalnyj park „ Kuršskaja kosa“, Kaliningrad, 2008.
Glagau. O. „Per Rytprūsių Sacharą“ („Lietuvininkai“). Leidykla „Vaga“, Vilnius, 1970.
„Lietuvininkų kraštas“, monografija. Leidykla „Litterae universitatis“, Kaunas, 1995.
Lotto E. „Illustrierter Führer durch das Seebad Schwarzort, Memel, 1910.
Matulaitis P. „Gintaras lietuvių žemėje“. „Varpo“ spaustuvė, Kaunas, 1922.
Mažosios Lietuvos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius,
2000.
Remeika J. „Lietuvos praeities vaizdai“. Spaudos fondas, Kaunas, 1939.
Remeika J. „Kai dar amžina ugnis ruseno“. Spaudos fondas, Kaunas, 1940.
Rimantienė R. „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“. Vilniaus dailės akademijos leidyk-
la, 1999.
Rimantienė R. „Nida: senųjų baltų gyvenvietė“. Leidykla „Mokslas“, Vilnius, 1989.
Rylkov. O., Kalinina A., Poplavskaja L., Žukovskaja I. „Kuršskaja kosa: istoričeskije
vpečatlenija“. I. Kanto universiteto leidykla, Kaliningradas, 2016.
Rosenvalis P. „Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 metais, pastabos apie šį kraštą ir jo
gyventojus“. Žurnalas „Pergalė“, 1990, Nr. 12.
Safronovas V., „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX a.“, Vilniaus dailės akade-
mijos leidykla, 2018.
Saulėnienė J., Tarik R. „Nugrimzdusi Klaipėda“. Leidybos grupė „Druka“, 2009.
Schlicht O. „Die Kurische Nehrung in Wort und Bild“, Königsberg, 1927.
Scriptores Rerum Prussicarum, II, Leipzig, 1863.
Stepanauskas L. „Tomas Manas ir Nida“. Leidykla „Vaga“, Vilnius, 1987.
Strakauskaitė N. „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“. L. Rėzos kultūros centras,
2018.
Strakauskaitė N. „Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių“. Klaipėdos universiteto
leidykla, 2010.
158
Strakauskaitė N. „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“. S. Jokužio leidykla-spaustuvė,
Klaipėda, 2001.
Šimėnas V., Kulakovas V. „Užmirštieji prūsai“. Leidykla „Mintis“, Vilnius, 1999.
Tatoris J. „Senoji Klaipėda“. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994.
Telksnytė M. „Kuršių nerija“. Leidykla „Mintis“, Vilnius, 1979.
Vanagas A. „Lietuvos miestų vardai“. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996.
Zembrickis J. „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“, I ir II
tomai. Leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2002, 2004.
Zembrickis J. „Klaipėdos apskrities istorija“. Leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda,
2011.
Kiti šaltiniai:
www.nerija.am.lt, www.ldm.lt, www.wiki-de.genealogy.net, www.lt.wikipedia.org,
www.silaine.lt, www.kpd.lt, www.maps4u.lt, www.pgm.lt, www.park-kosa.ru
Fotografijų autoriai (p.):

Airpano 117, 122 (2); Bružas M. 72 (2), 140 (1), 141 (1, 2); Dikšaitė L. 26 (1), 86, 93
(1); Feser A. 61, 63 (1), 88 (3), 97 (2); Ehrhardt M. 108 (3); Henning A. 42, 45 (3); Hoff-
mann H. 51 (1); Isenfels P. 57 (3), 88 (2), 96 (1), 97 (1); Karalius S. 75 (1); Kilinskaitė R.
48 (1), 51 (3), 53 (3), 57 (1), 65 (2) 75 (3), 80 (2), 90 (1), 91 (1), 111 (3), 115 (1); Knyva Z.
115 (2); Krauspopf F. 23, 28 (2), 29; Lasys E. 36 (2, 3); Mažūnas A. 35 (2, 3), 36 (1);
Minzloff R. 101 (2), 118; Mizgiris K. 48 (1); Moslehner V. 121 (1); Pulkauninkienė S.
101 (1); Petrikas V. 10; Razmas A. 90 (2); Rotautas Z. 110; Savinas A. 121 (2); Semidja-
novas V. 128, 135, 140 (2); Sereika R. 13, 23, 24 (2), 26 (2), 27, 28 (1), 34 (3), 35 (1), 37,
38, 42 (2), 44 (1–5), 45 (1, 2), 46 (2), 47, 50, 51 (2), 52 (1), 53 (1, 2), 55 (1), 60, 64, 65 (1),
66 (1, 2), 67, 69, 70 (2,3), 71, 72 (1), 74, 75 (2), 77, 78, 82 (1, 2), 83, 87, 88 (3), 91 (2), 93
(2), 96 (2), 98 (1), 100 (2), 103 (1, 2), 104 (1, 3), 105 (2, 3), 106 (2, 3), 107 (3), 109 (1, 3),
112 (1, 2), 114 (2, 3), 115 (3, 4), 116, 120 (2), 122 (1), 123 (1, 2), 124, 125 (1, 2), 130 (2),
132 (2), 133 (1), 134 (1, 2), 136 (1, 2), 141 (4), 142, 148 (3); Šalna R. 79, 113; Tamošiūnas
V. 34 (2); Trausocean G. 126 (2)
Kiti iliustracijų šaltiniai (p.):

AdM archyvas (Klaipėdos I. Simonaitytės biblioteka) 15, 16, 57 (3), 105 (1), 107 (2),
108 (2)
epaveldas.eu 84 (1)
commons.wikipedia.org 43 (2)
de.wikipedia.org 123 (2), 41, 43 (1), 56 (2), 126 (1)
Gerhardt P. knyga „Handbuch des deutschen Dünenbaues“ 22, 52, 55 (2), 88 (1)
Jonušo E. A. archyvas 26
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos archyvas 5, 83 (2), 151–155, 156 (1)
lt.wikipedia.org 25 (2), 31 (1, 2), 37, 38, 39, 40 (1), 64, 84 (1), 103 (3), 120 (1), 132 (1),
148 (1, 2)
maps.lt 56
Nacionalinio parko „Kuršskaja kosa“ direkcijos archyvas 156, 157
Sereikos R. asmeninis archyvas 19 (1, 3, 4, 5), 24 (1), 25, 30, 33, 40 (1), 42, 47, 49, 51
(2), 59, 63, 68, 70, 100 (1), 104 (2), 106 (1), 107 (1), 108 (1, 3), 109 (2), 111 (2), 114 (1),
126 (2), 130 (1), 147 (1, 2)
Švedijos nacionalinė biblioteka 19 (2)
wikimapia.org 46 (1)
wrecksite.eu 34
159
Sereika, Remigijus
Vadovas po Kuršių neriją : [kelionių vadovas] / Remigijus Sereika. – Vilnius :
Didakta, 2021. – 160 p. : il., žml.
ISBN 978-609-442-148-8
„Vadovas po Kuršių neriją“ – keliaujančiam ir smalsiam žmogui. Vadove autorius

glaustai ir išsamiai pateikia Kuršių nerijos istoriją, kruopščiai aprašo išskirtinę gamtą, daug
dėmesio skiria kartografijai – įtraukti detalūs ir patrauklūs žemėlapiai. Skaitytojas ras ne
tik įdomios teorinės, bet ir naudingos praktinės informacijos, apimančios visą Kuršių neriją
(nuo Kopgalio Lietuvoje iki Zelenogradsko Rusijoje): vaizdingiausi pažintiniai takai, įsta-
biausios lankytinos vietos, svarbiausi objektai ir kt.
www.didakta.lt
+370 5 2137701
Remigijus Sereika
VADOVAS PO KURŠIŲ NERIJĄ
Projekto administratorė Edita Aliochno

Recenzentė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė
Kalbos redaktorė Erika Laumytė
Žemėlapius parengė Remigijus Sereika
Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė
Viršelio nuotraukos autorė Renata Kilinskaitė
Viršelio dizaineris Igor Sigal
5 sp. l.
Užsakymas 215055
Tiražas 1200 vnt.
Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184-3, LT-04206 Vilnius
Tel. +370 5 213 7701, mob. +370 653 98 986, el. paštas info@didakta.lt,
Interneto svetainė: www.didakta.lt
Spausdino Standartų spaustuvė, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
INFORMACIJA LANKYTOJAMS Sutartiniai gyvenviečių žemėlapių ženklai
SMILTYNĖJE:
Nacionalinio parko lankytojų centras
(tik vasaros sezono laikotarpiu)
Smiltynės g. 11, LT-93100, Klaipėda
tel. +370 684 72 641
info@nerija.lt
JUODKRANTĖJE:
Turizmo informacijos centras
L. Rėzos g. 8B, LT-93101, Neringa, Juodkrantė
tel. +370 469 53 490
mob. +370 618 62 447
juodkrante@visitneringa.lt
NIDOJE:
Nacionalinio parko lankytojų centras
Naglių g. 8, LT-93123, Neringa, Nida
tel. +370 671 00 872
infonida@nerija.lt
Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“

Taikos g. 4, LT-93121, Neringa, Nida
tel. tel. +370 469 52 827
tel./faks. +370 469 52 538
info@visitneringa.lt 1, 2, 5, 7 žemėlapių kartografinis
pagrindas – topografinė informacija
(Kol vyksta pastato rekonstrukcija, informacija teikiama: TOP50LKS-SR Nacionalinė žemės tarnyba
Turizmo informacijos centro lankytojų salė prie Žemės ūkio ministerijos ©
Nidos autobusų stotis 11, 13, 16, 17, 19 žemėlapių kartografinis
Naglių g. 18E, LT-93123, Neringa, Nida) pagrindas – M 1:50 000 topografiniai
žemėlapiai ir ortofotonuotraukos.
Žemėlapius redagavo ir braižė
RYBAČIJE (RASYTĖJE): Remigijus Sereika ©
Turizmo ir ekskursijų centras „Prussia Tour“ Gyvenviečių žemėlapių kartografinis
pagrindas – M 1:10 000 topografiniai
(gegužę–spalį) žemėlapiai ir ortofotonuotraukos.
ul. Pobedy 2 (Kultūros namai), Rybačis (Rasytė) Sudarė ir braižė Remigijus Sereika ©
tel. +7 906 218 52 77
prussiatour.info@gmail.com
Nacionalinio parko „Kuršskaja kosa“ lankytojų centras

Kuršių nerija, 14,7 km nuo Zelenogradsko, 34 km nuo Nidos
tel. +7 4012 31 00 28, +7 909 793 79 75
ecopros@park-kosa.ru
ISBN 978-609-442-148-8
9 786094 421488

Vadovas Po Kursiu Nerija LT

Hochgeladen von

Dokumentinformationen

Copyright

Verfügbare Formate

Dieses Dokument teilen

Dokument teilen oder einbetten

Freigabeoptionen

Stufen Sie dieses Dokument als nützlich ein?

Sind diese Inhalte unangemessen?

Copyright:

Verfügbare Formate

Vadovas Po Kursiu Nerija LT

Hochgeladen von

Copyright:

Verfügbare Formate

, Nida

Sutartiniai M 1:60 000 žemėlapių ženklai

Leidinyje panaudoti senieji žemėlapiai iš

Projekto administratorė Edita Aliochno

© Remigijus Sereika, 2021

Visos teisės saugomos įstatymo. Šis leidinys arba jo dalis

KURŠIŲ NERIJA – UNESCO PASAULIO PAVELDO

Kuršių nerijos nacionalinis parkas ............................................... 5

MEILĖS SLĖNIS–JUODKRANTĖ ........................................ 54

MIRUSIOS KOPOS–KARVAIČIAI ....................................... 74

VALSTYBINĖ SIENA–MORSKOJĖ (PILKUPA)................ 116

Morskojė (Pilkupa) .....................................................................118

ŠOKANTIS MIŠKAS–RYBAČIS (RASYTĖ)–KUNCAI ...... 124

Rybačis (Rasytė) ..........................................................................127

KARALIŲ KALNAI–„FRINGILLA“ ................................... 138

LANKYTOJŲ CENTRAS „MUZIEJŲ KOMPLEKSAS“–

Lesnojus (Šarkuva) .....................................................................144

KARALIŠKASIS MIŠKAS–ŠVENTLUNKA ....................... 148

KELIAUK PO KURŠIŲ NERIJĄ VISAIS

ŠALTINIAI ............................................................................ 158

KURŠIŲ NERIJA – UNESCO PASAULIO PAVELDO

Kuršių nerija – 98 km ilgio pu-

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinio

Nacionalinis parkas „Kuršskaja kosa“

Zelenogradsko municipalinis rajonas

Lietuvos klimato rekordai, užfiksuoti Nidoje

Kuršių nerijos susidarymas

Chronologinė laiko juosta

Legenda „neringa, Užmario miLžinė“

Gyventojai. Krašto istorija

O. Tišleris (Otto Tischler) 1874–

Chronologinė laiko juosta

tas. Viduramžių istorikas Jordanas (Jordanes) 551 m. veikale „Getika“ atpasakojo

Chronologinė laiko juosta

1202 m. Rygoje buvo įsteigtas Kalavijuočių ordinas (nuo 1237 m. – Livonijos

Štai jie laivais

Tačiau pilies užimti nepavyko. Sudeginę savo žuvusiųjų kūnus sembai

Nežinoma, kiek XIII a. antro-

Dramatiški pokyčiai įvy-

Kuršių nerijos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose

Pirmą kartą pilnas Kuršių nerijos pavadinimas – neria curoniensis – lotyniškai

Legenda apie KUršių nerijos Kaimų įKūrimą

Kuršių nerija senuosiuose žemėlapiuose

G. Merkatoriaus atlaso 1608 m. K. Henenbergerio „Tikslaus Prūsijos

(Gerardus Mercator) sudarytame ir 1596 m. išspausdintame žemėlapyje „Lithva-

Smėliu užpustyti kaimai

Čia vėjo supustytas kalnas

Dauguma nerijos kaimų vieną ar kelis kartus turėjo

Dievas mus pamiršo, leido mums pražūti,

Tyliai susupk mus mirties drobulėn,

Kaimų persikėlimai baigėsi XIX a. antrojoje pusė-

Užpustyti kaimai lietuviškojoje nerijos dalyje

Smėlis ne tik laidojo gyven-

Gintaro rinkimas. Gintaro teisė

kleliu. Kurį laiką gintarą rinko ir labai

Legenda „ginTaro Teisė“

Gintaro žvejyba dabar

Kurėnai (korno valtys)

Kurėnas (korno valtis):

trukus grįžti ir išsikelti savo laivus... Sovietmečiu

Autentiškas kurėnas senųjų

Autentiškos vėtrungės piešinys,

Vėtrungės Kuršių nerijos gyvenviečių