Bodo Schafer

Manis,
arba
Pinigų
abėcėlė m

Žaismingai į sėkmę ir gerovę

Iš vokiečių kalbos vertė

Vida Balvočienė

A lm a littera
UDK 330.3 Versta iš:
Sc-07 Bodo Schater
MONEY ODER DAS 1 x 1
DĖS GELDES, Herbig,
Mūnchen. 2000

€> 2000 by F. A. Herbig

V erlagsbuchhandlung
GmbH, Mūnchen. Mit
treundlicher Genehmigung
dės Lcntz Verlages fu r den
Abdruck der Geschichte.
Alle Rechte vorbehalten.
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Vida Balvočienė, 2005
ISBN 9955-08-702-1 €; Leidykla „Alma liltera*, 2005
 Turinys

{žanga ..................................................................................................... 7
Nedarykime šios klaidos .................................................................. 7
Kodėl istorija? ................................................................................... 7
Su istorijomis ne taip jau ir paprasta .............................................. 8
Aš klydau... ....................................................................................... 9
Istorijos padeda išlaikyti atstumą .................................................... 9
Šiandien kaip niekad svarbu susigaudyti ..................................... 10
Labai seni principai ........................................................................ 10
Naudingos ir reikalingos žinios ..................................................... 11
Pavojus glūdi paprastuose dalykuose ............................................ 11
Turtėjimo dėsningumai ....................................... *......................... 12
Staigmenų gali būti ........................................................................ 14
Ignoruodami kapituliuojame ......................................................... 14
Niekas negali jūsų sulaikyti ............................................................ 15
Baltas labradoras ................................................................................. 17
Svajonių dėžutės ir svajonių albumas ............................................... 27
Darilas - berniukas, uždirbantis daug pinigų ................................. 37
Kaip mano pusbrolis daug uždirba ................................................... 47
Ankstesnis Manio šeimininkas .......................................................... 57
Skolos... Ką mano tėvai daro ne taip ................................................ 63
Pas poną Goldšterną ........................................................................... 69
Ponia Trumpf ...................................................................................... 77
Nuotykis ............................................................................................... 83
Sename rūsyje ...................................................................................... 89

5
Mano tėvai nesupranta.......................................................................... 95
Sugrįžo ponia Trumpf .................................................................... 101
Didžioji krizė ...................................................................................... 109
Investicijų klubas .............................................................................. 115
Kalba .................................................................................................. 123
Klubas investuoja .............................................................................. 129
Seneliai bijo rizikuoti ....................................................................... 137
Didžiojo nuotykio pabaiga .............................................................. 145
Baigiamasis prof. dr. lūrgeno Zitntnerio žodis ................................ 151
Terminai ............................................................................................. 155
 Įžanga

Nedaug rastume žmonių, kurie nenorėtų gyventi geriau, bet vieni musų šį
norą įsisąmonina, o kiti apsimeta, kad norėtų būti turtingi tik tam tikrose
gyvenimo srityse. Vis dėlto dauguma žmonių nori būti laimingesni, nori,
kad juos lydėtų sėkmė - pageidauja turėti daugiau pinigų.
Tai visiškai teisėtas noras, nes gerovė yra prigimtinė mūsų teisė. Jei
turime užtektinai pinigų, esame oresni, gebame geriau padėti sau ir
kitiems. Suvokimas, kad turime apsikęsti su ribotomis (finansinėmis)
gyvenimo teikiamomis galimybėmis, o tuo labiau manyti, jog tai tauru,
yra viena didžiausių žmonijos klaidų.

Nedarykime šios klaidos

m

Reikia pripažinti, jog daugumos žmonių likimas klostosi būtent taip. Jų

svajonės labai skiriasi nuo tikrovės, be to, jie mano, kad tai visai normalu.
Šį klaidingą manymą norėjau paneigti, todėl parašiau „Kelią į finansinę
laisvę1*. Toje knygoje žingsnis po žingsnio aprašiau savo paties nueito
kelio pamokas, padedančias žmogui tapti turtingam. Knyga tiesia kelią
(septynerių metų) į pirmąjį milijoną.

Kodėl istorija?

Knyga „Manis, arba Pinigų abėcėlė44- tai pasakojimas, kuriame rasite

praktiškai pritaikytas „Kelio į finansinę laisvę" pamokas. Ši istorija pa­
rodo iššūkius, kuriuos turime įveikti savo kelyje, ir tiesiog neįtikimus iš
to kylančius dalykus. Kalbantis šuo Manis moko vienuolikmetę mergaitę
tinkamai elgtis su pinigais. Kirą ne tik pati išmoksta šio meno, bet ir
padeda savo tėvams įveikti finansinį skurdą.
Norėjau parašyti tokią knygą, kuri jaudintų, atvertų žmonių širdis
daugeliui gyvenimo teikiamų vertybių, iš jų ir pinigams.

7
 Ką jums gali duoti šis pasakojimas? Jeigu jau susipažinote su „Ke­
liu į finansinę laisvę", ši istorija padės jums dar geriau suprasti tai, kas
pirmojoje pateikta. Tikriausiai kils naujų sumanymų, o gal sugrįšite
prie senųjų. Tačiau svarbiausia tai, kad į daug ką pažiūrėsite naujomis
akimis, išvysite kitokią perspektyvą, kūrybiškai ir sėkmingai įveiksite
gyvenimo iššūkius.
Jei „Kelio į finansinę laisvę1*neskaitėte, šis pasakojimas sustiprins jūsų
tikėjimą savo galimybėmis. Šios istorijos veikėjų išgyvenimai jus sujau­
dins ir įkvėps, paskatins kitaip suvokti savo laisvę, galimybes ir jėgas.

Su istorijomis ne taip jau ir paprasta

Vis dėlto turiu prisipažinti, kad ne visada tikėjau didele tokių istorijų
svarba. Kaskart būgštaudavau, jog žmonės, užuot suvokę šių sėkmę
lemiančių istorijų principus, tiesiog bandys jas pamėgdžioti. Sėkmę
lemianti istorija vargu ar gali pasikartoti, bet joje išdėstyti principai pa­
deda rasti geresnių kelių iš sunkių situacijų. Man kelia rūpestį tai, kad,
užuot perpratus knygoje skelbiamas dažniausiai senas kaip pasaulis
tiesas, paprastai susižavima autoriumi ir jis pradedamas mėgdžioti. Juk
asmeninės kito žmogaus patirties neperimsi, tačiau pamatines tiesas
galima kuo puikiausiai pritaikyti.
Taip pat mane kankino abejonės, ar dėl pasakojimo formos nenu­
kentės turinys, bet mano knygos skirtos ne finansų ekspertams, kuriems
dar kartą turėčiau duoti slaptą patarimą. Norėčiau, kad mano knyga pa­
siektų tuos skaitytojus, kuriems jau vien ši tema kelia baimę, kurie tiesiog
nesiryžta siekti gerovės, ir tuos, kurie per daug „užimti* ir mano, jog
pinigų pasirūpins kada nors ateityje, dar tuos, kurie daugiau ar mažiau
bodisi finansų temos, ir galiausiai tuos, kuriems tereikia kai ką priminti,
kuriuos reikia tik šiek tiek paskatinti.
Reikia pasakyti, kad sudėtingi modeliai dažnai nuveda klystkeliais.
Šiais ištobulintų technologijų laikais atrodo, kad tik sunkiai suprantami
dalykai gali nurodyti tikrąjį kelią. Mes linkę pamiršti paprastas pamatines

8
tiesas,vadovaujamės moto: „Negali būti taip paprasta4*. Bet tai iš tikrųjų
„taip paprasta" - taip, kaip parašyta šioje knygoje. Norėčiau pabrėžti tik
vieną svarbų dalyką: tai nelengva padaryti. Turtėjimo dėsnius paprasta
suvokti, bet nelengva pritaikyti. Čia dažnai prireikia pagalbos. Jos gali
teikti ir ši knyga.
Šią knygą iš pradžių pavadinau „Šuo, vardu Manis". Tiesą sakant, ją
rašiau vaikams (ja vis dar prekiaujama kaip knyga vaikams). Man atrodė,
kad geriausiai tinka pasakojimo forma. Žaisdamas norėjau vesti vaikus
link pinigų ir sėkmės. Šių temų vengia daugelis šeimų.

Aš klydau...

Tuomet gavau gausybę laiškų iš... suaugusiųjų. Laiškuose kartodavosi

tokie teiginiai: „ši istorija mane sujaudino ir paskatino veikti", „buvau
labai sujaudintas", „pirmą kartą suvokiau, kas yra pinigai", „pagaliau
supratau, kaip galiu tapti tikrai turtingas".
Šie žodžiai man parodė, kad taip vertindamas knygą klydau. Šiandien
jau žinau, jog ne tik jvaizdis vertas tūkstančio žodžių. Žmogaus širdį
sujaudinusios istorijos sukurtas įvaizdis vertas daugiau nei dešimties
tūkstančių žodžių. Todėl ši knyga skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Istorijos padeda išlaikyti atstumą

Mažos mergaitės istorija suaugusiam skaitytojui labai miela. Ji leidžia

išlaikyti deramą atstumą, nors ir nėra visiškai svetima. Juk pasakojama
vaikiška istorija, perteikiami vaikų rūpesčiai, iš kurių seniai jau išaugome.
Kiros vargai mums ne tiek rūpi, kiek mūsų pačių bėdos. Tai ramina ir
ne taip rimtai nuteikia. Suvokiame, kad su daugeliu iššūkių jau esame
susidoroję.
O kas, jei iš to pasimokytume, jei į savo gyvenimą pažvelgtume - bent
jau trumpam - kaip j istoriją? Jei pamėgintume įsivaizduoti, kad jau
esame labai turtingi ir tik prisimename savo „finansinę vaikystę", o da­

9
bartinę savo padėtį suvoktume per papasakotos istorijos ir jai būdingų
problemų, kurios jau seniai liko praeityje, prizmę. Gal tuomet mums pa­
vyktų su šypsena pažvelgti į save ir visos problemos nebeatrodytų tokios
rimtos? Gal pavyktų suprasti, kad nėra padėties be išeities? Pasakojama
istorija šiuo atžvilgiu gali mums padėti.

Šiandien kaip niekad svarbu susigaudyti

Ši istorija nėra tik paprastas pasakojimas. Čia pasakojama apie kelio į

turtėjimą dėsningumus, su kuriais susipažinote „Kelyje j finansinę laisvę".
Šie dėsningumai - tai universali ir amžina sėkmės aksioma.
Universali todėl, kad ji galioja visur, bet kurioje visuomenėje ir kultū­
roje, visose situacijose. Šie dėsningumai amžini, nes jie niekados nekinta.
Tai labai svarbu, nes mes gyvename tokiu laiku, kai viskas labai sparčiai
keičiasi. Viskas vyksta kompleksiškiau, audringiau, vieną naują, tobulą
produktą keičia dar tobulesnis. Tokiais laikais būtina susigaudyti, kaip
veikia tie amžini dėsningumai.
Aksioma pavadinau todėl, kad dėl šių dėsningumų beveik negalima
diskutuoti.

Labai seni principai

Galbūt jums tai skamba arogantiškai, tad noriu šiuo klausimu pateikti
dvi pastabas. Pirmoji: šiuos principus atradau ne aš. Jie, kaip ir gamtos
dėsniai, visada egzistavo. Jie, norime mes to ar nenorime, reguliuoja
mūsų gyvenimą. Net ir tuomet, kai juos atmetame, jie nesiliauja galioti.
Aš šiuos turtėjimo ir sėkmės principus tik apibūdinau sava kalba ir su­
teikiau jiems struktūrą.
Antroji: manau, kad visi žmonės, kuriems iš tikrųjų gerai sekasi, gyve­
na pagal šiuos principus. Žurnalistai ir laidų vedėjai ne kartą prašė manęs
įrodyti, jog šie principai iš tikrųjų galioja. Tada aš išvardydavau daugybę
pavardžių žmonių, kurie skaitė mano knygas ir lankė mano seminarus.

10
Vis dėlto manau, kad geriausių pavyzdžių ir įrodymų rasite tada, jeigu,
prisiminęs kokį nors laimės kūdikį, grupę žmonių, organizaciją ar įmonę,
geriau su jais susipažinsite, išnagrinėsite jų nueitą kelią.
Ir nelabai svarbu, ar tie žmonės, kurių kelią į sėkmę nagrinėjote,
šiuos principus žino. Jiems net gali nepatikti mano vartojama kalba - tai
jų teisė ir tuo nereikėtų stebėtis. Jie gali kritikuoti ir bus savaip teisūs.
Kiekvienas rašytojas žino, kad bus kritikuojamas. Galimas daiktas, jog
šioje knygoje aprašyta istorija kai kam pasirodys nepriimtina, gal tuos
pačius dėsningumus jie pailiustruotų kitais pavyzdžiais ar pabrėžtų visai
kitus dalykus. Visa tai gerai ir tik parodo, kad mes nevienodai vystomės
ir esame skirtingos asmenybės. Vis dėlto gyvenimas įrodo, kad veikia
universalūs ir amžini dėsningumai.

Naudingos ir reikalingos žinios

Ši knyga galės lydėti jus kelyje į sėkmę ir gerovę, bet ji visai nėra viena
tų knygų apie pinigus, kurios prasideda įvairia informacija, pavyzdžiui,
pinigų istorija. Tiesa, tos žinios gali praversti, bet jos nepadės mums
žengti gerovės ir laimingo gyvenimo keliu. Aš apsiribojau tik būtina
informacija, tik atskirais į gerovę vedančiais žingsniais, kuriuos pats
išsiaiškinau ir žengiau.

Pavojus glūdi paprastuose dalykuose

Kai viskas aprašoma labai sudėtingai, kyla pavojus nukrypti nuo esminių
dalykų, bet lygiai tas pat gresia apibūdinant pamatines tiesas. Mes neretai
paskubame sakydami: „Tai man jau žinoma*4. Tokią išvadą dažnai pada­
rome vos tik išvydę girdėtas pavienes tezes. Taip mąstydami pakliūvame
į spąstus, nes tą akimirką, kai nutariame, kad įžvelgėme jau pažįstamus
dalykus, dažnai liaujamės mokęsi. Tada uždarome duris tikrai informa­
cijai, nes manome, kad ją jau žinome. Maža to, svarbu ne tik išmokti ką
nors nauja, bet ir įgyvendinti išmoktus dalykus.

11
 Turtėjimo dėsningumai

Kirą, mano istorijoje besimokanti elgtis su pinigais mergaitė, iš palengvo

susipažįsta su tam tikrais turtėjimo dėsningumais. Netrukus juos išvar­
dysiu. Jie per visą pinigų abėcėlę eina raudona gija. Šiuos dėsnius, aptikę
juos pasakojime, lengviau įsiminsite ir jie paskatins jus veikti.
1. Pirmiausia išsiaiškinkime, ką iš tikrųjų jums reiškia pinigai.
2. [vardykime svarbiausius tikslus. Kodėl keletą tikslų turime iš­
braukti iš savo „didžiojo pageidavimų sąrašo44.
3. Kodėl mums svarbūs svajonių dėžutė ir svajonių albumas. Kaip
mums padeda pasąmonė ir kokias sąlygas privalome vykdyti, kad
taip būtų.
4. Kodėl vien didesnės pajamos negalėtų išspręsti mūsų piniginių
sunkumų.
5. Ką daryti, kad neatsisakytume savo sumanymų. Vizualizavimo
menas.
6. Ne visada bus lengva. Atsiras žmonių, kurie įkalbinės nesiekti
savo užsibrėžtų tikslų. Dažniausiai tai bus draugai ar šeimos
nariai. Vis dėlto yra paprastų priemonių ir būdų nesileisti iš­
mušamiems iš vėžių.
7. Kodėl sėkmės žurnalas padeda vis daugiau uždirbti ir kodėl
imame labiau pasitikėti savimi.
8. Kaip savo mėgstamiausią užsiėmimą paversti profesija ir taip
dar padidinti savo nuopelnus.
9. Kuo skiriasi tai, kas svarbu ir kas neatidėliotina. Kaip blogais
ir gerais laikais neatsisakyti savo gražių ketinimų.
10. Svarbiausia įgyvendinimo taisyklė: 72 valandų taisyklė.
11. Kaip tarsi žaisdami galime užsidirbti daug pinigų.
12. Keturios svarbiausios taisyklės, kaip atsikratyti skolų.
13. Istorija apie auksinius kiaušinius dedančią vištą, arba kaip išsi­
versti savais pinigais.
14. Kaip prasmingas bendravimas su banku virsta maloniu dalyku.

12
15. Tikroji laimės prigimtis ir kaip tapti laimingesniems.
16. Ar reikia mėgti pinigus. Triukas su grynaisiais seife.
17. Ką reiškia pasakymas, kad pinigai yra „neutralūs**. Kaip siejasi
pinigai ir laimė.
18. Ar svarbu atiduoti dalį to, ką gavome.
19. Kaip elgtis su savo baime ir kokj vaidmenį čia gali atlikti sėkmės
žurnalas.
20. Vienas veiksmingiausių būdų pagausinti savo pinigus - investi­
cijų klubas. Penkios taisyklės, kurios užtikrina sėkmingą klubo
veiklą.
21. Stebuklinga formulė, kaip iš nieko pasidaryti pinigų.
22. Penkios bet kokio pinigų investavimo taisyklės.
23. Kas yra tos akcijos ir kaip jos iš tikrųjų funkcionuoja. Kaip gau­
namas pelnas (pelnas iš kurso ir dividendai). Ar investavimas
į akcijas yra teisingai jūsų pasirinktas kelias. Netrukus galėsite
apsispręsti.
24. Kodėl gali būti svarbu kartkartėmis palikti savo patogų gyvenimą
ir daryti tai, ko bijome.
25. Kaip per metus gauti daugiau nei 12 procentų. Beveik geriausias
investavimo būdas ir investavimo strategija.
26. Kodėl akcijų fondai tokie patikimi ir duoda gerą pelną. Trys
kriterijai, pagal kuriuos turėtumėte rinktis saugų fondą.
27. Kaip lengva investuoti į fondą.
28. Ką investavus į fondą galima gauti iš savo pinigų. Procentų pro­
centai.
29. Kintamumas: kaip apsvarstyti rizikos ir pelno santykį.
30. Kaip atmintinai nesunkiai apskaičiuoti procentus ir procentų
procentus.
31. Ką reikėtų daryti, jei kristų kursas. Kaip iš tokios situacijos iš­
spausti didelį pelną.
32. Ką turėtumėte žinoti, kad fondai patikimai duotų didelį pelną.

13
 33. Ką iš tikrųjų reiškia infliacija ir kaip nesunkiai apskaičiuoti jos
poveikj savo pinigams. Kaip infliacija gali tapti jūsų geriausia
drauge, jei tik būsite tinkamai investavę.
34. Kokią įtaką pinigai daro kitoms mūsų gyvenimo sritims. Kur
galėtume nukrypti, jei daugiau domėtumės pinigų tema.

Staigmenų gali būti

Kartais gali pakakti vienintelės idėjos, kad žengtume gerovės keliu.

Dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į stebinantį faktą ir tam tikra
prasme jus perspėti. Pradėję plaukti „dideli" pinigai kartais plūsta taip
sparčiai ir tokiais kiekiais, kad nustebęs klausi savęs, kur jie buvo visą
ankstesnį laiką.
Šiuo fenomenu stebiesi dar daugiau, nes jis visiškai prieštarauja pla­
čiai paplitusiai nuomonei, kad gerovę galima pasiekti tik ilgamečiu ir
sunkiu darbu. Tiksliau sakant, turtas ir aprūpintas gyvenimas yra tam
tikro dvasinio nusiteikimo, tikėjimo gerovės galimybe produktas. Kai
šios prielaidos yra, tada viskas eina daug lengviau, negu mano daugelis
žmonių. Būtent todėl knygos paantraštė skamba „Žaismingai į sėkmę
ir gerovę".

Ignoruodami kapituliuojame

Dauguma žmonių per mažai rūpinasi savo finansais. Tuo jie panašūs į
trejų metų vaiką, kuris užsidengia akis ir mano, kad jo niekas nemato.
Finansai lieka ir, jeigu jais nesirūpiname, jie įgauna neigiamų galių ir
gerokai pablogina mūsų gyvenimo kokybę. Jei nusigręžiame nuo savo
finansų, vadinasi, nusigręžiame ir nuo to asmens, kuriuo galėtume tapti.
Savaime suprantama, kad žmogui reikia drąsos siekti tokio gyvenimo,
kokio jis nori, bet finansinė laisvė šiandien pasiekiama kiekvienam. Se­
neka yra pasakęs: „Mes nepradedame ne todėl, kad tai yra sunku, bet
sunku todėl, kad nepradedame".

14
 Niekas negali jūsų sulaikyti

Jei iš tiesų suvoksime šiuos dėsningumus, šią pinigų abėcėlę, netruksime

pastebėti, kad mūsų finansinė padėtis sparčiai gerėja. Niekas nesustabdys
minties, kuriai atėjo laikas prigyti. Tą patj galima pasakyti ir apie žmogaus
gyvenimą. Niekas negali uždrausti žmogui pasinaudoti savo prigimtine
teise gerai gyventi. Gyventi oriai ir naudotis finansine laisve - gamtos
mums duota teisė. Niekas negali žmogui sutrukdyti, jeigu jis pats to ne­
nori. Kodėl? Nes atėjo laikas. Tas laikas - dabar.
Mūsų gyvenimas yra kelionė. Jei susidorosime su pinigų tema, ši ke­
lionė gali atverti mums tokių galimybių, nuvesti mus tokiomis kryptimis,
kurių net nebuvome įsivaizdavę.
Kirą - geriausias mums pavyzdys. Iš pradžių ji net nežinojo, apie ką
galėtų svajoti, vėliau netikėjo, kad svajonės gali išsipildyti. Savaime su­
prantama, kad buvo sunkumų, bet kai ji - daug greičiau, nei galėtumėte
įsivaizduoti - pasiekė savo tikslus, ėmė plaukti pinigai, tarsi kitaip ir
negalėjo būti. Tai buvo neišvengiama. Galiausiai ji patyrė tokių dalykų,
kurie gerokai pranoko net drąsiausias jos svajones.
Aš jums linkiu taip pat pagauti savo svajones ir atsiduoti joms. Savo
gyvenimo kelionėje padarykite tokių atradimų, kad jie pranoktų jūsų
svajones.
Dabar atėjo metas pradėti istoriją apie šunį, vardu Manis, apie pinigų
abėcėlę, apie Kirą ir...

Nuoširdžiai jūsų
Bodo Schaferis
 Baltas labradoras

Regis* nuo neatmenamų laikų labai norėjau šuns, bet mes gyvenome
nuomojamame bute, o šeimininkas draudė laikyti šunį. Mano tėvas
mėgino su šeimininku kalbėtis, bet tai buvo beprasmiška. Juk yra tokių
Amonių, su kuriais tiesiog neįmanoma susikalbėti. Šeimininkas tvirtino,
kad kiti nuomininkai prieštarauja, jog name būtų laikomas šuo. Tai buvo
visiška nesąmonė. Pažinojau dvi šeimas iš trečio ir ketvirto aukšto - jos
taip pat būtų mielai laikiusios po šunį. Iš tikrųjų šunų nekentė pats
šeimininkas.
Kartą mano tėvas pasakė: „Šuo šiuo atveju nėra svarbiausias dalykas.
Šeimininkas tiesiog nemyli savęs ir kitiems pavydi laimės*4. Kiek vėliau
aš kartą labai atidžiai stebėjau šeimininką. Jis iš tikrųjų atrodė nedoras
ir suirzęs. Kai mano mama dar kartą kreipėsi į jį dėl šuns, jis net atsiuntė
raštą, kuriame grasino nebenuomoti mums buto.
Aš ir šiandien manau, kad nė vienas žmogus neturi teisės uždrausti
kitam laikyti šunį ir kad tikrai verta nusipirkti namą vien dėl gyvūnų,
mat tada juos galima auginti.
Po kurio laiko mano tėvai nusipirko namą su sodu. Aš gavau at­
skirą kambarį ir jaučiausi esanti devintame danguje. Tėvai, deja, ne­
atrodė tokie laimingi, nes viskas kainavo gerokai brangiau, negu buvo
numatyta. Savaime suprantama, aš taip pat pajutau pinigų stygių. Dėl
šios priežasties kelias savaites nereiškiau garsiai savo norų, bet vis dar
trokšte troškau šuns.
Vieną rytą mane pažadino susijaudinusi mama:
- Kirą, kelkis, apačioje prie namo guli sužeistas šuo, jis miega.
Aš šokau iš lovos ir puoliau žemyn. Ir tikrai: kamputyje tarp garažo
ir namo gulėjo baltas šuo. Jis miegojo kietai, bet neramiai.
Šuns nugaroje, ties užpakalinėmis kojomis, žiojėjo maždaug šešių
centimetrų žaizda, iš jos buvo smarkiai bėgęs kraujas. Atrodė taip,
tarsi jį būtų sukandžiojęs kitas šuo. Jis tikriausiai atėjo iki mūsų vos

17
vilkdamas kojas ir, netekęs jėgų, užmigo. Man pasidarė karšta. „Koks
bjaurybė galėtų apkandžioti tokį gražų šunį?!“ - klausiau savęs. Staiga
šuo pabudo ir pažvelgė į mane didelėmis akimis. Tada jis žengė kelis
žingsnelius link manęs,bet buvo labai silpnas,virpėjo,letenos slystelėjo
lygiu grįstu takeliu ir šuo dribtelėjo ant pilvo. Tą pačią akimirką pa­
jutau jam meilę.
Atsargiai nunešėme šunį į automobilį ir nuvežėme pas veterinarą. Šis
susiuvo didžiulę žaizdą, sušvirkštė vaistų ir šuo ramiai užmigo. Gydytojas
paaiškino, kad tai iš tikrųjų kąstinė žaizda, bet ji turėtų netrukus užgyti.
Jis dar mums paaiškino, kad šis baltas šuo yra labradoras, o jie labai
geraširdžiai, protingi ir myli vaikus. Dėl šių budo savybių labradorai
laikomi geriausiais aklųjų vedliais. Kol gydytojas kalbėjo, aš glosčiau
baltą šunį. Jis buvo toks mielas, o jo kailis - labai švelnus. Šuo net ne­
pajuto, kad mes parvažiavome namo. Atsargiai paguldėme jį virtuvėje
ant antklodės. Aš nuolat bėgiojau jo pažiūrėti.
- Tikiuosi, jis pasveiks, - vis nerimavau.
Jaudinausi visai be reikalo, nes šuo greitai atkuto. Tada rimtai susi­
rūpinome: juk nežinojome, iš kur jis atėjo ir kam priklausė. Ar galėjome
jį pasilikti? Mane tiesiog sukaustė baimė: kas bus, jei tėvai nesutiks laikyti
šio šuns? Juk mes turėjome mažai pinigų.
Savaime suprantama, privalėjome ieškoti šuns šeimininko. Aš slapta
tikėjausi, kad jis neatsiras. Pirmiausia tėvelis davė skelbimą ir paskambino
į artimiausias gyvūnų prieglaudas, bet niekas nebuvo girdėjęs apie baltą
labradorą. Su kiekviena mūsų namuose praleista diena tėvai taip pat vis
labiau mylėjo šunį ir netrukus jis tapo neatsiejama mūsų dalimi.

Labradoras visiškai pasveiko. Vieną rytą žaidžiau su juo, kol visai nusi­
variau nuo kojų, tada sėdau prie pusryčių stalo. Kalba ir vėl ėmė suktis
apie pinigus, o to aš labiausiai nemėgau klausytis. Aš nieko nesupratau
ir, kai tik buvo kalbama šia tema, nė vienas mūsų neatrodė laimingas.
Kai kalbos trumpam nutilo, sušnekau apie daug svarbesnį dalyką.
Tada paklausiau:

18
 - Tai koks šio šuns vardas?
Staiga visiems toptelėjo, kad nežinome, kuo jis vardu.
Mano manymu, tai negerai, nes šuo privalo turėti vardą. Sėdėjau ir
žiurėjau j baltą mielą kamuolį, kietai miegantį ant netoliese patiestos
antklodės. Negalėjau sugalvoti jokio tinkamo vardo. Aš mąsčiau...
O mano tėvai toliau kalbėjosi apie pinigus. Staiga tėvas garsiai
atsiduso:
- Mani, mani, mani... Viskas sukasi apie pinigus!
Labradoras staiga pabudo ir pašokęs nutapsėjo prie tėvo.
- Manis! - sušukau aš. - Jis reaguoja į Manį.
Šuo iš karto pribėgo prie manęs.
- Jo vardas turėtų būti Manis, jis pats jį išsirinko, - pasakiau aš.
Mamos toks vardas nesužavėjo:
- Šis žodis angliškai reiškia pinigus. Nejaugi šunį galima vadinti
„pinigais"?
Tėčiui tai pasirodė gana linksma:
- O visai neblogai! Mes pašauksime pinigus ir jie atbėgs. Tuomet
atsikratysime visų savo rūpesčių.
Suprantama, tada tėtis net nenutuokė, kad jis buvo beveik teisus...
Taip labradoras buvo pavadintas Maniu.
Praėjo beveik šešios savaitės, o mes taip ir neišsiaiškinom, iš kur šuo
atklydo. Aš ir nenorėjau to žinoti. Jei rastume savininką, Manj veikiausiai
tektų grąžinti, o aš norėjau, kad jis liktų pas mus. Mano tėvai taip pat prie
jo priprato. Manis liko mūsų namuose, bet giliai širdyje vis dar tūnojo
baimė, kad į mūsų duris vieną gražią dieną gali paskambinti savininkas
ir atsiimti šunį. Manau, jog net nereikia aiškinti, kad Manis tapo mano
geriausiu draugu.

Tai atsitiko, kai nuo Manio radimo jau buvo praėjęs pusmetis. Jis iš
tikrųjų buvo neįtikėtinai mielas, kantrus ir protingas šuo. Protingesnių
akių nebuvau mačiusi ir kartais beveik būdavau tikra, kad jis supranta
viską, ką jam sakau.

19
 Visi labradorai mėgsta plaukioti, bet manau, kad nevienas neišbūdavo
vandenyje ilgiau už Manį. Jis puldavo į kiekvieną upelį ir ežerą. Man
labai knietėjo pamatyti, kaip jam patiktų jūra, didelės bangos ir platus
paplūdimys, bet tėvai pasakė, jog kol kas apie tai negalime net svajoti.
Tėčiui nesisekė verslas.
Dažnai sekmadieniais eidavome pasivaikščioti prie upės, tekančios
per mūsų miestą. Upė bent šiek tiek panėšėjo į jūrą. Po tiltu jos tėkmė
buvo nepaprastai greita ir pavojinga.
Nežinau, kas tą sekmadienį atsitiko Maniui, bet jis išdykavo visą rytą.
Kai išėjome pasivaikščioti, jis nuo manęs paspruko. Mes jį šaukėme ir
nusiminę ieškojome. Staiga išvydome jį upėje. Iki šiol negaliu supra­
sti, kaip jis ten atsidūrė, nes puikiai žinojo, kad šioje vietoje jam buvo
draudžiama pulti į vandenį. Srovė buvo labai stipri ir nešė tilto link.
Tarp dviejų polių buvo ištemptas tinklas, į jį ir įkliuvo Manis. Bangos
ritosi per jo galvą. Maniui ėmė trūkti oro, jo galva vis rečiau išnirdavo
į paviršių.
Turėjau Manį kaip nors išgelbėti. Pamiršau bet kokį atsargumą ir
šokau į vandenį. Nebuvo laiko protingiems svarstymams, privalėjau jį
gelbėti. Viskas įvyko akimirksniu. Aš panirau po vandeniu, gurkštelėjau
jo, mane apėmė panika. Aplinkui buvo vien murzinas šaltas vanduo,
nežinojau, kur yra viršus, o kur dugnas. Viskas aptemo. Nieko neprisi­
miniau, kas nutiko paskui.
Vėliau tėvai papasakojo, kad vanduo nunešė mane prie to paties tin­
klo, į kurį jau buvo įsipainiojęs Manis. Laimei, netoliese buvo gelbėtojų
valtis. Jie pasakojo, kad prieš prarasdama sąmonę tvirtai apsikabinau
Manį. Valties įgula mus, galima sakyti, kartu ištraukė iš vandens.
Mane šiaip ne taip atgaivino. Ligoninėje praleidau tik kelias valandas,
bet dar keletą dienų buvau labai silpna ir privalėjau gulėti.
Manis atsigavo daug greičiau ir nesitraukė nuo mano lovos. Ištisomis
valandomis jis sėdėjo priešais ir žiūrėjo į mane. Iš akių mačiau, kad jis
viską suprato.

20
 Daugelis žmonių nežino, kad šunys moka žiūrėti su dėkingumu.
Manis valandų valandas žvelgė į mane su meile ir dėkingumu. Aš, su­
prantama, negalėjau net nujausti, kas atsitiks vėliau...

Man sukako dvylika metų. Niekas nepasikeitė. Prie jūros mes vis dar
nebuvome nuvažiavę. Tėvai kentėjo, kaip jie sakė, nuo „recesijos". Jie
manė, kad dėl mūsų finansinių problemų kalta bendra ekonominė pa­
dėtis. Kai jų paklausiau, kodėl mano draugės Monikos tėvams sekasi
geriau, nors ir juos veikia ta pati ekonominė padėtis, supykę tėvai ap­
simetė negirdėję mano klausimo. Verslas nesisekė jau daug mėnesių,
apyvarta buvo sutrikusi. Tai mus slėgė ir gadino mums nuotaiką. Mama
retsykiais sakydavo, kad gal būtų buvę geriau, jei nebūtume pirkę namo.
Aš šiuos pamąstymus laikiau grynu laiko švaistymu, nes praeities ne­
bepakeisi. Be to, tada nebūčiau galėjusi pasilikti Manio, vadinasi, geriau
taip, kaip yra.
Vieną dieną atsitiko keistas dalykas. Aš nutariau telefonu užsisakyti
naujausią mano mėgstamos grupės kompaktinį diską. Iš televizijos rek­
lamos sužinojau numerį.
Atsisėdau prie telefono ir pradėjau rinkti numerį. Staiga išgirdau
balsą:
- Kirą, iš pradžių turėtum pamąstyti, ar gali sau leisti pirkti šį diską!
Išsigandusi apsidairiau. Durys buvo uždarytos, kambaryje daugiau
nieko nebuvo. Nebuvo žmonių, tik prie manęs, kaip visada, tupėjo Manis.
Veikiausiai tas balsas man tik pasigirdo... Netrukus vėl pakėliau telefono
ragelį, nes jį iš baimės buvau padėjusi. Dar kartą pradėjau rinkti numerį.
Staiga ir vėl pasigirdo balsas:
- Kirą, jei tu nusipirksi diską, būsi išleidusi beveik viso mėnesio
kišenpinigius.
Manis stovėjo priešais mane truputį pakreipęs galvą. Atrodė, kad
balsas sklinda iš jo. To negalėjo būti. Mane vienu metu išpylė karštis ir
ėmė krėsti šaltis. „Šunys juk nemoka kalbėti, net ir tokie protingi kaip
Manis!" - galvojau aš.

21
 - Kadaise visi šunys mokėjo šiek tiek kalbėti, tiesa, visai kitaip
nei žmonės. Vėliau keturkojai šj gebėjimą prarado, - Manis žiūrėjo į
mane. - Vis dėlto aš šią galimybę išsaugojau.
Televizijoje kartą teko matyti kalbantį kupranugarį, bet tai buvo
filmas. „Mes juk ne filme. Tai tikrovė/* Staiga į galvą šovė mintis, kad aš
sapnuoju. Greitai gnybtelėjau sau į ranką. Ai, man skauda - vadinasi,
nesapnuoju.
Manis visą laiką nenuleido nuo manęs akių. Tada vėl išgirdau balsą:
- Ar jau galime protingai pasikalbėti, ar tu dar save gnaibysi ir ste-
bėsies?
Man sunku tai paaiškinti, bet gana greitai viskas atsistojo į savo vietas
ir tai, kad galiu su Maniu kalbėtis, pasidarė normaliu dalyku. Atrodė, tarsi
metų metais būčiau su juo kalbėjusis. Tik buvo juokinga, kad kalbėdamas
Manis visai nejudino snukio.
- Mes, šunys, kalbėjome daug tobuliau už žmones. Kai norėdavome
ką nors pasakyti, pasiųsdavome mintį tiesiai į kito smegenis, - atsakė
Manis. - Štai kodėl aš žinau, ką tu galvoji.
Dabar jau iš tikrųjų išsigandau.
- Nori pasakyti, kad skaitei visas mano mintis? - paklausiau jo, o pati
bandžiau prisiminti, ką aš galvojau...
Manis pertraukė mano mintis:
- Suprantama, kad žinau, ką tu mąstai. Du gyvi artimi padarai visada
gali iš dalies skaityti vienas kito mintis. Štai kodėl žinau, kad tu liūdi dėl
tėvų finansinių problemų, ir matau, jog ir tu pradedi daryti tas pačias
klaidas. Nuo pat vaikystės žmogus privalo mokytis elgtis su pinigais.
Šiaip jau neturėčiau su tavimi kalbėtis. Mokslininkai, jeigu jie tai su­
žinotų, mane uždarytų į narvą ir atliktų įvairius bandymus su manimi.
Niekam nepasakojau apie šį savo sugebėjimą, bet tu rizikavai, išgelbėjai
mane, todėl padarysiu išimtį. Tai turi būti tik mūsų paslaptis, niekas
neturi tai sužinoti.
Norėjau Manio paklausti tūkstančio dalykų. Man knietėjo išgirsti, iš
kur jis, kas jo buvęs šeimininkas, kas jį sužeidė, bet jis mane sustabdė:

22
 - Tai, kad mes galime kalbėtis, yra didelė dovana. Vėliau viską geriau
suprasi, bet dabar negaiškime laiko su ta daugybe klausimų. Siūlau tau kal­
bėtis tik viena tema - apie pinigus, nes aš noriu kuo mažiau rizikuoti.
Aš pasakiau:
- Yra keletas man daug įdomesnių temų, o be to, mama dažnai sako,
kad gyvenime svarbiausia ne pinigai.
- Aš taip pat nemanau, kad gyvenime pinigai svarbiausia, bet jie
tampa neįtikėtinai svarbūs, kai jų labai trūksta. Prisimink, kaip mudu
tada vos nenuskendome upėje. Mums buvo svarbiausia išsikapanoti iš
jos, visi kiti dalykai buvo nereikšmingi. Panašiai dabar yra tavo tėvams.
Jų finansinė padėtis tokia bloga, kad jie nuolatos apie tai kalba. Jie dabar
tarsi skęsta toje upėje. Noriu tau padėti, kad viską darytum kitaip ir ne­
pakliūtum į tokią situaciją. Jei nori, aš tau parodysiu, kaip pinigai tavo
gyvenime gali tapti džiuginančia galia.
Apie šiuos dalykus niekad nebuvau rimtai mąsčiusi. Be abejo, aš
norėjau, kad tėvai turėtų daugiau pinigų, bet šiek-tiek abejojau, ar šuo
gali būti geriausiu patarėju pinigų klausimu.
- Dar pažiūrėsime, - įsiterpė Manis ir man pasirodė, kad jis šiek tiek
arogantiškai šyptelėjo. - Yra vienas daug svarbesnis dalykas: padėti tau
galėsiu tik tada, jei tu pati to iš tikrųjų norėsi. Prašyčiau apie tai gerai
pamąstyti. Žmonės dažnai leidžiasi apgaudinėjami savo minčių. Siūlau
tau kartkartėmis kai ką užsirašyti. Norėčiau, kad iki rytojaus parašytum
dešimt priežasčių, kodėl norėtum būti turtinga. Ryt ketvirtą po pietų
eisime abu į mišką pasivaikščioti.
Man atrodė, kad esu gerokai per jauna pradėti mokytis sunkių dalykų
apie pinigus. Be to, jau iš tėvų buvau patyrusi, kad pinigai iš tikrųjų nėra
malonus dalykas.
Manis ir toliau skaitė mano mintis. Tuojau išgirdau jo balsą:
- Tavo tėvams taip nesiseka todėl, kad būdami tavo amžiaus jie neiš­
moko elgtis su pinigais. Išmintingas kinas sako: „Daryk didelius dalykus,
kol jie maži, nes visi dideli dalykai prasideda nuo mažų*. Yra keletas su
pinigais susijusių paslapčių ir dėsningumų, kuriuos norėčiau tau paaiš-

23
kinti. Tai bus įmanoma tik tada, jei pati to tikrai norėsi. Štai kodėl turi
rasti dešimt priežasčių. Iki to laiko daugiau nesikalbėsime.

Likusią dienos dalį mąsčiau. Buvo dėl ko pasukti galvą. Bet kuriuo atveju
nusprendžiau niekam nesakyti apie savo atradimą.
Baisu net pagalvoti, kad Manis galėtų tapti daugybės mokslinių
bandymų auka. {sivaizdavau, kaip jį uždaro į ankštą narvą ir prie jo
prijungia daugybę žarnelių. Ne, to negali būti! Vadinasi, niekam negaliu
prasitarti, kad Manis „kalba44. Pati taip pat nusprendžiau per daug ne­
klausinėti Manio apie šį stebuklą, nes jaučiau, kad tada niekados nieko
nepasiekčiau.
Nebuvau tikra, kad jau dabar turėčiau galvoti apie pinigus, bet tą
akimirką prisiminiau išmintingo kino žodžius: „Daryk didelius dalykus,
kol jie dar maži...44Ką tai galėtų reikšti?
Staiga į galvą toptelėjo mintis. Gal čia panašiai kaip su Henriu, kai­
mynų terjeru? Jie gavo jį jau penkerių metų. Šuo ničnieko neklausė.
Kaimynai vis sakydavo, kad dabar jau labai sunku jį perauklėti, kad šunį
daug lengviau išmokyti tada, kol jis yra labai jaunas.
Gal pinigų klausimu mano tėvai ir buvo panašūs į Henrį. Ir apskri­
tai Manio žodžiai skambėjo taip, tarsi jis tikrai būtų žinojęs, ką sako.
Dabar reikėjo išvardyti dešimt priežasčių, kodėl norėčiau būti turtinga.
Užduotis pasirodė esanti nelengva. Daugumai mano norų ir nereikėjo
labai daug pinigų.
Po trijų valandų sąrašas buvo gatavas:
1. Sportinis 18-os pavarų dviratis.
2. Galėčiau nusipirkti tiek kompaktinių diskų, kiek norėčiau.
3. Galėčiau nusipirkti gražiuosius sportinius batelius, apie kuriuos
jau seniai svajoju.
4. Galėčiau ilgiau kalbėtis telefonu su savo geriausia drauge, kuri
gyvena už dviejų šimtų kilometrų.
5. Vasarą galėčiau dalyvauti mainų programoje ir išvykti į JAV.
Tada geriau išmokčiau anglų kalbą.

24
 6. Galėčiau padovanoti pinigų tėvams, kad jie nebūtų tokie liūdni.
Galėčiau išmokėti jų skolas.
7. Galėčiau pakviesti šeimą šventinių pietų italų restorane.
8. Galėčiau padėti neturtingiems vaikams, kurie gyvena daug blo­
giau nei aš.
9. Nusipirkčiau juodus firminius džinsus.
10. Nusipirkčiau kompiuterį.

Kai baigiau sąrašą, staiga panorau iš tikrųjų tapti turtinga. Turtingi žmo­
nės tikriausiai gali nusipirkti visus tuos daiktus ir įdomiai leisti laiką. Su­
dariusi sąrašą prisiminiau savo draugę Dženę. Nutariau paklausti Manio,
ar galėčiau jai papasakoti, ką žinau apie pinigus. Ėmiau nekantriai laukti
ketvirtos valandos. Tada sužinosiu, kaip galiu tapti turtinga...
 Svajonių dėžutės
ir svajonių albumas

Man nelabai sekėsi susikaupti atliekant namų užduotis. Ketvirtą valandą

po pietų išbėgau į sodą. Baltas labradoras jau manęs laukė. Skubiai pri­
kabinau jam pavadėlį ir mes išėjome į mišką. Kalbėti su juo nedrįsau
tol, kol pasiekėme savo slaptavietę. Mes slėpdavomės jaukioje „oloje",
gervuogių gyvatvorėje. Į ten patekdavome siauru penkių metrų ilgio
v
koridoriumi. Viduje buvau įrengusi tikrai jaukią vietelę. Šią slaptavietę
žinojome tik mudu su Maniu, todėl čia jautėmės saugūs.
Labai jaudinausi, kad Manis nebūtų praradęs gebėjimo kalbėti. Negali
žinoti, kas gali atsitikti. Ant liežuvio galo kirbėjo daugybė klausimų, bet
prisiminiau, kad Manis ketino kalbėti tik apie pinigus, todėl tylėjau.
Manis pažvelgė į mane:
- Kirą, ar jau supratai, kad verta tapti turtingai?
- Žinoma, - paskubėjau atsakyti ir ištraukiau iš kišenės savo sąrašą.
- Perskaityk, - paprašė Manis.
Išvardijau visus dešimt punktų.
- Kokie punktai tau svarbiausi? - išklausęs pasiteiravo jis.
Atsakiau, kad jie visi svarbūs.
- Tikiu, - atsakė šuo. - Bet vis dėlto norėčiau paprašyti, kad dar kartą
peržvelgtum sąrašą ir pabrauktum tris svarbiausius punktus.
Dar kartą labai atidžiai perskaičiau kiekvieną punktą. Buvo nepa­
prastai sunku nuspręsti, kurie trys man svarbesni už kitus. Galiausiai
apsisprendžiau ir pažymėjau šiuos tris savo pageidavimus:
1. Kitą vasarą dalyvauti mainų programoje ir skristi į JAV.
2. Kompiuteris - geriausiai nešiojamasis.
3. Padėti tėvams išsimokėti skolas.
Manis buvo sužavėtas:

27
 - Tai labai rimtos priežastys ir tikrai protingas pasirinkimas. Norėčiau
tave pasveikinti.
Didžiavausi savimi. Vis dėlto dar kaip reikiant nesupratau šio reikalo
prasmės. Manis, kaip visada, skaitė mano mintis. Tuojau pat gavau at­
sakymą:
- Dauguma žmonių net nežino, ko jie norėtų. Jie tik žino, kad norėtų
turėti daugiau. Įsivaizduok, kad gyvenimas yra kaip prekes į namus siun­
čianti firma. Jei tu parašysi jai, kad norėtum daugiau, negautum nieko.
Net jei paprašytum atsiųsti tau ką nors gražaus, taip pat negautum nieko.
Taip yra ir su visais mūsų norais, privalome gerai žinoti, ko norime.
Man vėl kilo abejonių:
- Ar tai reiškia, kad žinodama visus savo norus ir gausiu viską, ko
pageidauju?
- Žinoma, teks ir pačiai pasistengti, bet pirmą - lemiamą - žingsnį
tu jau žengei, - atsakė Manis.
- Užrašydama savo pageidavimus? - paklausiau.
- Taip, - patvirtino Manis, - bet dabar privalai kasdien pasižiūrėti į
savo sąrašą. Taip visą laiką prisiminsi savo norus ir imsi ieškoti galimybių,
kurios galėtų padėti tuos norus paversti tikrove.
Abejodama pasakiau:
- Labai įdomu, ar tai veiks?
Manis rimtai pažvelgė į mane:
- Jei imsies to taip nusiteikusi, nieko neišeis. Bet tu gali padaryti tris
dalykus, kurie labai nesunkiai pakeistų tavo požiūrį. Patariu paimti tuš­
čią albumą ir padaryti jį savo pageidavimų albumu. Ieškok paveikslėlių,
kuriuose būtų tai, ko tu norėtum. Paveikslėlius suklijuok į albumą. Juk
mes mąstome vaizdais.
- Mąstome vaizdais? - nesupratau.
Manis atsakė:
- Tu juk nemąstai raidėmis. Kai mąstai apie Kaliforniją, nejaugi matai
parašytą žodį KALIFORNIJA, o ne tam tikrus vaizdus?

28
 Manis buvo teisus. Aš iš karto įsivaizduoju Disneilendą, San Franciską,
Holivudą ir panašiai.
- O kur man rasti tokių paveikslėlių? - paklausiau.
Manis dėbtelėjo į mane labai keistai ir taip kilstelėjo antakius, jog
atrodė, kad jis iš manęs šaiposi.
- Gerai, - suskubau atsakyti. - Kompiuterio paveiksliuką rasiu rekla­
moje, o JAV vaizdų galėčiau gauti, pavyzdžiui, mainus organizuojančioje
įstaigoje. Ir vis dėlto aš nevisiškai suprantu.
- Kartais ir nereikia iki galo suprasti, kaip ir kodėl tai veikia. Svar­
biausia, kad tai paveiktų. Ar galėtum man, pavyzdžiui, paaiškinti, kaip
veikia elektra? - paklausė labradoras.
Tokio klausimo nesitikėjau. Kodėl Manis klausia būtent apie elektrą?
Galėčiau kai ką pasakyti apie traukos jėgą, nes apie tai neseniai mokėmės
mokykloje.
- Na, matai, - ramiai kalbėjo labradoras. - T uepaspaudi jungiklį,
užsidega šviesa - ir tau visai nebūtina žinoti, kaip veikia elektra. Mes,
šunys, nemėgstame teorinių išvedžiojimų. Mums pakanka žinoti, kad
veikia. Taigi įsigyk albumą ir klijuok į jį paveikslėlius.
- Man tiesiog buvo smalsu, - suniurnėjau aš.
Iš karto pasigirdo atsakymas:
- Ir gerai, tik tai neturėtų tau kliudyti tiesiog daryti kai kuriuos da­
lykus. Per daug žmonių vis delsia, nes ne viską galutinai supranta. Daug
protingiau paprasčiausiai imtis darbo.
- Sutinku, aš pamėginsiu, - pažadėjau.
Manio balsas įsiveržė į mano mintis:
- Reikia ne mėginti, o veikti! Jei ketini tik mėginti, vadinasi, abejoji
sėkme ir manai, kad galiausiai viskas žlugs. Kai sakai, jog pamėginsi,
vadinasi, jau iš anksto teisiniesi, jei nepavyktų. Nereikia jokių mėginimų.
Arba tu darai, arba tu nedarai!
Akimirką mąsčiau. Kažkas, ką gerai pažįstu, visą laiką sako:
- Aš pamėginsiu padaryti tą ar kitą dalyką...

29
 Taip! Tą žodį vis kartoja mano tėtis. Jis dažnai sako, kad šiandien pa­
mėgins prisivilioti naują klientą. Ir dažniausiai jam nepavyksta. Atrodo,
Manis teisus. Visai galimas daiktas, kad tai susiję su žodžiu „mėginti".
Nutariau pamėginti nebevartoti žodžio „mėginti".
Manis tyliai suurzgė. Po galais, juk aš ir vėl ką tik pavartojau tą žodį.
Daugiau nemėginsiu, o tiesiog nevartosiu šio žodžio! Manis visą laiką
mane stebėjo.
- Nelabai lengva, ar ne?
Prisiminiau, kad labradoras kalbėjo apie tris dalykus, kuriuos reikėtų
padaryti, jog patikėčiau savo norų išsipildymu. Pirmasis - įsigyti svajonių
albumą. O kokie dar du dalykai?
Tuojau pat buvo paaiškinta:
- Antrasis - kelis kartus per dieną peržiūrėti paveikslėlius ir įsivaiz­
duoti, kad tu jau esi JAV, kad turi kompiuterį ir kaip tavo tėtė didžiuojasi
atsikratęs skolų.
Nustebau:
- Bet tai tarsi sapnai? Mama visada sako, kad nevaikščiočiau sap­
nuodama.
Manis kantrus:
- Tai vizualizavimas. Visi žmonės, kurie gyvenime ką nors pasiekė, iš
pradžių apie tai svajojo. Jie visą laiką įsivaizdavo, kaip bus, kai jie pasieks
savo tikslą. Savaime suprantama, kad tai neturi likti svajone. Gal būtent
tai nori pasakyti tavo mama?
Vis dėlto visi šie dalykai man atrodė keisti, visai kitaip įsivaizdavau
savo pirmąją pamoką apie pinigus.
- Tai vadinasi mokymusi, - tučtuojau atsakė Manis. - Taip susipa­
žįstama su naujomis mintimis ir naujomis idėjomis. Jei ir toliau senoviš­
kai mąstysi, rezultatai nepagerės. Kadangi daug kas, ką sakau, tau nauji
dalykai, siūlau štai ką: nedaryk išvadų, kol neatlikai to, kas pasakyta.
Dar niekas nepasiekė savo tikslo, prieš tai neįsivaizdavęs trokštamų
dalykų. Į ką gyvenime sutelksime savo dėmesį, tas ims augti. Dauguma

30
žmonių atsiduoda dalykams, kurių visai nenori, užuot sutelkę dėmesį
į trokštamus.
Prisiminiau savo tetą Kristę. Jai visą laiką atrodė, kad visko per daug,
kad jos nervai nebeišlaikys. Taip ir atsitiko: mažiausia smulkmena ją ėmė
nervinti. Pagalvojau ir apie tėtį. Jis sutelkė savo dėmesį į mūsų sunkią
finansinę padėtį ir atrodė, kad dėl to ji vis blogėja.
- Trečia, pasidaryk svajonių dėžučių, - tęsė Manis.
- Svajonių dėžučių? - paklausiau apstulbusi.
Manis nusijuokė:
- Taip, nes be pinigų nenuvyksi į Kaliforniją. Viena geriausių gali­
mybių turėti pinigų yra gudrybė su svajonių dėžutėmis. Paimi paprastą
dėžutę ir paverti ją taupykle. Ant dėžutės užrašai savo svajonę. Kiekvienai
svajonei privalai turėti atskirą dėžutę. Kai tik turėsi tokią dėžutę, dėk į
ją visus atliekamus pinigus.
Mano galvoje iš karto kilo daugybė prieštaravimjų:
- Bet man prireiks daugybės dėžučių ir net jei į kiekvieną dėžutę
galėčiau įdėti po markę, užtruktų mažiausiai iki pat mano dvidešimtojo
gimtadienio, kol taip surinkčiau reikiamą pinigų sumą. Be to, neturėčiau
pinigų kitiems savo norams...
Manis ramiai pažvelgė į mane:
- Ar suvoki, kad pirmiausia pagalvoji, kodėl to negalėsi daryti?
- Retkarčiais, - sumurmėjau aš.
- Ar nebūtų geriau, jei pasuktum galvą, kaip prasimanyti daugiau
kišenpinigių? Pavyzdžiui, galvotum: jei turėčiau dukart tiek, būtų tiesiog
puiku, - Manio balsas skambėjo visai rimtai: - Tu, Kirą, dabar manimi
nepatikėsi, bet net jei turėtum dešimt kartų daugiau kišenpinigių, rū­
pesčiai tik dar labiau užgultų tavo pečius. Kuo didesnės mūsų pajamos,
tuo labiau auga ir mūsų išlaidos.
Na, čia tai jau jis perdeda. Jei turėčiau dešimt kartų daugiau kišenpi-
nigių, gyvenčiau kaip rojuje.
Manis neatlyžo:

31
 - Pažvelk į savo tėvus. Jie turi ne dešimt kartų daugiau už tave, o šimtą
kartų,bet negali išsiversti. Lemia ne pinigų kiekis. Daug svarbiau, ką mes
su jais darome. Pirmiausia reikia išmokti verstis su tais pinigais, kuriuos
šiuo metu turime. Tik tada sugebėsime gauti jų daugiau. Tai smulkiau
paaiškinsiu po kelių dienų. Dabar grjžkime prie svajonių dėžučių. Ar
nemanai, kad paprasčiausiai reikia imtis darbo?
- Turėdama tiek daug dėžučių sunkiai susigaudysiu, - atsakiau.
Manis paaiškino:
- Kaip tik dėl to savo sąraše pasižymėjai tris svarbiausius norus.
Dar kartąjį peržvelgiau. Teisingai: svarbiausia - kelionė į JAV, kom­
piuteris ir padėti išmokėti tėvams skolas. Pirmiems dviem norams galiu
pasidaryti svajonių dėžutes, bet štai tėvų skolos atrodė beviltiškos.
Manis, perskaitęs mano mintis, pasakė:
- Teisybė, po kelių dienų mes pakalbėsime apie tavo tėvų skolas.
Bus daug lengviau, nei tu manai. Vadinasi, tau reikia dviejų dėžučių.
Manau, jas rasi.
- Gerai, aš pamėgin..., ne, norėjau pasakyti - padarysiu, - pažadėjau.
- Tad imkis to nedelsdama, - liepė Manis.
Aš nustebau:
- Dabar, iš karto?
Labradoras linktelėjo. Užsimerkiau ir pirmiausia įsivaizdavau, kaip
nešiojamuoju kompiuteriu ruošiu namų darbus. Viskas daug gražiau
atrodys, bus lengviau pataisyti. Ir pažymiai bus geresni. Be to, turėsiu
įdomių žaidimų... Paskui įsivaizdavau, kad tris savaites viešiu San Fran-
ciske, gyvenu malonioje šeimoje. Mintyse mačiau, kaip susidraugauju
su miela mergaite ir mes drauge linksmai leidžiame laiką. Dar nesu
turėjusi tokios geros draugės. O kiek ten visko išmokčiau, pažinčiau
naujų dalykų...
Ir dar pagalvojau apie tai, kaip tėtis nuvežtų mane į oro uostą. Jis
būtų itin gerai nusiteikęs, nes jau neturėtų skolų. Jis tuo tikrai didžiuo­
tųsi. Būtų labai smagu ir linksma. Jis net švilpautų dainelę. Geriau jau

32
nešvilpautų, nes siaubingai nepataiko į toną. Vis dėlto man būna gera,
kai jis taip puikiai nusiteikęs.
Po kurio laiko vėl atsimerkiau.
- Na, kaip? - iš karto paklausė Manis.
- Visai neblogai, - atsakiau jam. - Man tikrai labai patiko. Vis dėlto
negaliu suprasti, kaip tai galėtų padėti.
- Prisimink elektrą, - priminė Manis. - Nebūtina viską suprasti.
Privalai tik žinoti, kad ji veikia. Tiesą sakant, ir aš negalėčiau to gerai
paaiškinti. Kartą viena balta žuvėdra suklykė: „Prieš išskrisdamas privalai
jau žinoti, kad nuskridai, pasiekei tikslą". Taigi privalai jsivaizduoti, kad
jau turi tuos dalykus. Taip neaiškus noras virsta troškimu. Kada nors
noras skristi į San Franciską ims vis stiprėti. Kuo dažniau matysi tai savo
mintyse, tuo labiau stiprės tavo noras. Tada ir imsi ieškoti galimybių,
kaip šį troškimą įgyvendinti. Patikėk, Kirą, galimybių yra užtektinai,
bet matysi jas tik tada, kai pati imsi jų ieškoti. Ieškpti jų imsi tada, kai
tavo troškimas taps labai stiprus, o troškimas sustiprės tada, kai tu viską
matysi mintyse.
- Ko gero, tu teisus, - pasakiau susimąsčiusi. - Aš niekados rimtai ne­
galvojau apie kelionę į San Franciską. Kartą atsargiai paklausiau mamos,
bet ji iškarto pasakė, kad apie tai nėra ko ir svajoti. Tuomet, tiesą sakant,
rimtai to ir nesvarsčiau. Dabar staiga panorau kur kas daugiau.
Manis patenkintas suurzgė:
* Manau, nusipelniau puikaus šunų sausainio.
Išsigandusi sužiurau į jį. Nuo tada, kai Manis tapo mano mokytoju,
nebelaikiau jo šunimi. Turiu skubiai taisyti klaidą. Greitai padaviau jam
kelis šunų sausainius. Manis su malonumu juos prarijo.
Nesitveriau kailyje, taip norėjosi jį klausinėti, nes atsirado daugybė
mįslingų dalykų, bet Manis buvo minėjęs, kad su manimi kalbės tik apie
pinigus, todėl nedrįsau prasižioti. Vis dėlto vienas klausimas mane tiesiog
kankino, turėjau išgauti atsakymą.
- Mani, iš kur tu tai išmanai?

33
 Maniui pasidarė linksma:
- Nes šunys tiesiog labai protingi.
- Ak taip, - sutikau. - O kaip bokseriai ir pudeliai?
Manis nusijuokė.
- Gyvenau pas vieną labai turtingą žmogų, bet apie tai nenoriu dabar
kalbėti. Kada nors viską sužinosi. Viskam savas laikas. Dabar grįžkime,
nes jau gana vėlu.
Manis buvo teisus - jau beveik metas vakarieniauti. Parbėgome namo.
Per vakarienę mano mintys kažkur klaidžiojo, valgyti nesinorėjo. Mama
susirūpinusi pažvelgė į mane:
- Kirą, ar kas negerai?
Aš tik garsiai atsidusau. Nieko negalėjau sakyti, o reikėjo tiek daug
dalykų apgalvoti, buvo tiek neatsakytų klausimų.

Galiausiai pavakarieniavome ir aš galėjau eiti į savo kambarį. Nieko ne­

laukdama ėmiausi darbo. Man reikia albumo. Susiradau seną nuotraukų
albumą - jis puikiai tiks. Jau ketinau į jį klijuoti paveikslėlius su nešioja­
muoju kompiuteriu ir Kalifornijos vaizdais, bet labai nustebau, kai man
nepavyko rasti nė vieno paveikslėlio ir reklaminio leidinio. Supratau, kad
iš tikrųjų pro pirštus žiūrėjau į savo norus. Nusprendžiau rytoj parsinešti
tinkamų leidinių. O dabar bent galėsiu pasidaryti dėžutes.
Galiausiai radau tuščią saldainių dėžutę, prakirpau joje pailgą plyšį,
koks būna kiaulėje taupyklėje ir viršuje didelėmis raidėmis užrašiau:
NEŠIOJAMASIS KOMPIUTERIS. Dėžutę užklijavau lipnia juostele. Kai
tik prisirinksiu paveiksliukų, užklijuosiu tą, kuriame bus pats gražiausias
kompiuteris. Gal pavyks rasti tokį didelį paveikslėlį, kad uždengtų visą
dėžutės viršų. Tada dėžutė būtų panaši į kompiuterį su skylute pinigams.
Ši mintis man patiko. Tuoj paėmiau dėžutę nuo tėtės cigarų ir ant jos
užrašiau: SAN FRANCISKAS.
Atsilošiau kėdėje. Dėžutes jau turiu, bet ką į jas dėsiu? Tuo metu
per mėnesį gaudavau dvidešimt markių kišenpinigių. Už juos kaip tik
galėjau nusipirkti kompaktinį diską. Svarsčiau, ką daryti. Jei į dėžutes

34
įmesiu, pavyzdžiui, po penkias markes, nebeužteks pinigų diskui. Apsi­
spręsti nelengva. Staiga suvokiau, kad aš po kurio laiko arba turėsiu daug
kompaktinių diskų, arba pasieksiu kelis didesnius tikslus. Tikriausiai bus
geriau, jei kompaktinių diskų pirksiu tik kas antrą ar kas trečią mėnesį.
Taip sutaupysiu pusę kišenpinigių. Ši mintis man vis labiau patiko ir
galiausiai į abi dėžutes įdėjau po penkias markes.
Žiūrėjau į dėžutes ir didžiavausi savimi. Man pasirodė, kad jos staiga
pasidarė labai didelės. Apėmė toks jausmas, tarsi viskas turėtų pasisekti,
jaučiausi puikiai.
Atsiguliau į lovą. Buvau labai susijaudinusi! Kiek daug šiandien
išmokau ir koks įdomus mano gyvenimas! Tikrai niekas neturi tokio
nepaprasto šuns. Galiausiai užmigau. Sapnavau Manį, Ameriką ir ne­
šiojamuosius kompiuterius.
 Darilas - berniukas,
uždirbantis daug pinigų

Kirą, jau laikas keltis! - išgirdau mamos balsą. Būčiau pramiegojusi,

jei mama nebūtų manęs pažadinusi. Man atrodo, kartais miegame ilgiau
todėl, kad norime dar pratęsti sapną.
Pasirąžiau lovoje. Mama atitraukė užuolaidas ir [leido į kambarį rytą.
Priekaištingu žvilgsniu ji peržvelgė netvarką kambaryje ir jos žvilgsnis
sustojo ties mano svajonių dėžutėmis. Mama paėmė į rankas vieną, pa­
skui - kitą dėžutę, perskaitė užrašus „Nešiojamasis kompiuteris" ir „San
Franciskas" ir suraukusi kaktą paklausė:
- Kokia čia idėja fiks?
Aš nuraudau, man pasidarė karšta.
- Tu juk žinai, kad aš labai norėčiau dalyvauti mainų programoje ir
vykti į JAV. Be to, manau, kad daug geriau atlikčiau namų užduotis, jei
turėčiau kompiuterį. Todėl nutariau taupyti, - atsakiau mamai.
Ši apstulbusi žiūrėjo į mane. Rankose ji vis dar laikė po dėžutę. Dabar
mama jas papurtė. Monetos slidinėjo pirmyn atgal.
- Ten iš tikrųjų yra pinigų, - nusistebėjo mama. - Kiek jų ten?
Pokalbis man nepatiko, todėl tyliai sumurmėjau:
- Po penkias markes.
- Taip, taip, penkios markės kompiuteriui ir penkios kelionei į JAV.
Tai tu jau visai netoli tikslo, - mama tyliai sukikeno. - Jei kelionei reikia
trijų tūkstančių, tai bus... - ji ėmė mintyse skaičiuoti, o tai jai nelengvai
sekėsi. - Penkias markes per mėnesį padauginti iš dvylikos - bus še­
šiasdešimt markių per metus. Per dešimt metų bus šeši šimtai, vadinasi,
prireiks penkiasdešimties metų, kol tu galėsi skristi! - pagaliau ji su­
skaičiavo ir ėmė kvatoti.
Man labai nepatikdavo, kai mama iš manęs šaipydavosi. Ir šį kartą
pati sau atrodžiau tokia kvaila, kad negalėjau sulaikyti ašarų. Nenorėjau,

37
jog mama matytų mane verkiančią, bandžiau ašaras nuryti. Man nesisekė
ir dėl to dar labiau niršau.
Mama išbėgo iš kambario ir pašaukė tėtį:
- Klausyk, Georgai, musų dukra tikras finansų genijus, netrukus ji
skris į San Franciską, cha, cha, cha!
Nebepajėgiau valdytis ir rėkte išrėkiau į koridorių:
- Pamatysite, aš skrisiu! Tai bus kitą vasarą, per atostogas! Ir tada
net neatsiųsiu jums atviruko! Ir iš savo skolų galėsite kapstytis patys, aš
jums nepadėsiu!
Užtrenkiau savo kambario duris, griuvau ant lovos ir ėmiau grau­
džiai verkti. Ir kam man reikėjo išsiplepėti?! Dabar labiausiai norėjosi
sutrypti dėžutes. Juk jos juokingos! Ir taip aišku, kad iš to nieko neiš­
eis. Po pamokų pirmiausia viską papasakosiu Maniui ir pasakysiu, kad
visa tai tėra didelė nesąmonė. Į Ameriką issiruošiu jau būdama senelė.
Stulbinama gudrybė!

Ta diena mokykloje buvo ne pati geriausia, mano mintys klaidžiojo visai

kitur. Laimei, nebuvo jokio testo ar kokio nors patikrinimo, nes tikrai
būčiau susikirtusi. Net su savo drauge Monika, o su ja kartu sėdžiu,
nesinorėjo šnekėti. Tylėjau ir spoksojau į vieną tašką. Vargais negalais
sulaukiau pamokų pabaigos. Monika nebeištvėrė tokio mano tylėjimo
ir parašė raštelį. Neskaičiusi įsigrūdau jį į džinsų kišenę.
Per pertrauką skubiai išėjau į lauką, nes norėjau būti viena, bet Monika
išbėgo iš paskos ir netrukus mane pasivijo. Ji buvo įsižeidusi:
- Kas tau atsitiko? - paklausė ji. - Gal sergi, gal ką pametei, o gal su­
sipykai su tėvais? Nesijaudink, tai greitai praeis. O gal atsirado Manio
šeimininkas?
- Ne, prašovei pro šalį, - sustabdžiau Moniką, antraip jos klausimams
nebūtų galo. Ji apskritai labai daug kalba. Per daug. Ir visiems viską iš­
plepa. Klasės seniūnas Jasonas sako, kad jei ką nors pasakai Monikai, tai
tas pats, jei būtum parašęs į laikraštį.

38
 Vis dėlto Monika nepasidavė ir toliau klausinėjo. Kaip ir visi daug
kalbantys žmonės, ji buvo labai smalsi. Žinojau, jog ji neduos man ramy­
bės, tad svarsčiau, ką jai pasakyti, kad nekiltų koks nors pavojus Maniui.
Nutariau papasakoti apie svajonių dėžutes ir kad mama mane išjuokė.
Savo pasakojimą baigiau žodžiais:
- Vadinasi, man būtinai reikia daug pinigų ir turiu jų kuo greičiau
gauti.
Monika žiūrėjo į mane nieko nesuprasdama:
- Tai paprašyk senelių, jie tikriausiai duos tau pinigų. Bent aš tikrai
paprašyčiau.
- Monika, mano seneliai patys vos gali išsiversti, - atsakiau.
Monikos šeima buvo turtinga, o to apie mano šeimą negalima pa­
sakyti.
- Tai paprašyk dėdžių ar tetų, - pasiūlė Monika.
- Tu mane nervini, - pyktelėjau ant jos. - Mano šeima nėra turtinga
ir aš negaliu gauti pinigų.
- Galimas daiktas, kad niekieno negali prašyti pinigų, bet viena aiš­
ku - tu per greitai pasiduodi. Tu net nebandai, visos tavo mintys sukasi
apie tai, kas tau nesiseka. Tokiu atveju niekas ir nesiseks.
Aš suklusau. Kažką panašaus man sakė ir Manis. Veikiausiai čia yra
teisybės.
Monikai galima dėl daug ko priekaištauti, bet ji iš tikrųjų niekados ne­
pasiduoda. Tiesa, mokykloje jai nekaip sekasi, ji ne pati protingiausia, bet
jai visada kažkaip pavyksta iš kontrolinių gauti teigiamus pažymius.
Pertrauka baigėsi ir mudvi grįžome į klasę. Sau pasižadėjau, kad atsi­
kratysiu neigiamų minčių.

Galiausiai pamokos baigėsi. Parskuodžiau namo, skubiai pavalgiau, pri­

segiau Maniui pavadėlį ir išbėgau į mišką. Vos begalėjau sulaukti, kol
pasieksime savo slėptuvę, o tada pratrūkau:
- Dėl tavo idėjų man vienos bėdos! Mama, aptikusi svajonių
dėžutes, tiesiog mane išjuokė! Ji apskaičiavo, kad turės praeiti pen­

39
kiasdešimt metų, kol galėsiu skristi į Ameriką. Tuo metu aš jau būsiu
senelė!
Manis tylėdamas žiūrėjo į mane, paskui nuleido galvą. Atrodė nu­
liūdęs.
Galiausiai pasigirdo tylus jo balsas:
- Ar tu iš tikrųjų nori į Ameriką ir turėti nešiojamąjį kompiuterį?
- Žinoma! - atsakiau ryžtingai. Turiu prisipažinti, kad toks atsa­
kymas nustebino mane pačią. Kai jau svajonėse tuos dalykus mačiau,
kai pasidariau svajonių dėžutes ir svajonių albumą, buvau labai tvirtai
įsitikinusi, jog tikrai to noriu.
Manis labai įdėmiai pažvelgė į mane ir pasakė:
- Gerai, tai svarbiausia. Ne taip jau būtina iš karto žinoti, kaip tu
tai padarysi. Daug svarbiau iš tikrųjų norėti. Antraip tu suklupsi ties
pirmais sunkumais.
Tai panašu į tiesą, nes po nemalonaus pokalbio su mama mano už­
sispyrimas dar labiau sustiprėjo. Aš troškau tai pasiekti.
- Nė karto tau nesakiau, kad bus lengva, - paguodė Manis.
- Taip, bet iš savo mamos to tikrai nesitikėjau, - sudejavau.
Baltas labradoras atsakė:
- Bėdos, kurios mus skaudina, visada ateina iš ten, iš kur mažiausiai
jų tikimės, o dabar pagalvokime, kaip gauti pinigų anksčiau, nei tu pa­
sensi.
- Beviltiška, - atsakiau jam. - Apie tai jau kalbėjau su Monika. Ne­
turiu jokio turtingo giminaičio, kurio galėčiau prašyti pinigų. Mane
apima neviltis.
Manis piktai pakapstė letena:
- Nepasiduok mintims, kad tau kažkas nesiseka. Galėtum dirbti ir
užsidirbti pinigų.
Pykau pati ant savęs. Juk ketinau atprasti pirmiausia galvoti apie
blogus dalykus, tik štai kaip dvylikos metų mergaitei užsidirbti pinigų?
Staiga į galvą šovė mintis:

40
 - Gal galėčiau, kai reikia, nupjauti mūsų veją? Už tai tikrai gauc'uui
kelias markes.
Manis nelabai susižavėjo šia mintimi:
- Bet tu taip pat gyveni šiame name ir naudojiesi veja. Taigi privalai
padėti, bet už tai nereikėtų iš tėvų reikalauti pinigų. Jie labai daug k<\
daro dėl tavęs ir neskaičiuoja to.
- Tai kaip man užsidirbti pinigų? - paklausiau aš.
- Nėra nieko lengvesnio, - išgirdau Manio balsą. - Vėliau papasako
siu tau įdomią istoriją apie berniuką Darilą. Būdamas septyniolikos metų
jis užsidirbo daug milijonų, nors, tiesą sakant, buvo paprastas jaunuolis.
Bet prieš tai turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus. Tai, kad tu užsidirbsi
ar neužsidirbsi pinigų, nelabai priklauso nuo to, ar turėsi gerų idėjų ir
ar mokėsi jas įgyvendinti. Svarbiausia - pasitikėk savimi.
- Pasitikėt savimi? - pakartojau Manio žodžius. - Ką bendra tai turi
su pinigais?
Šuo oriai pakilo, kad parodytų, jog kalbama apie labai reikšmingą
dalyką.
- Tavo pasitikėjimas savimi lems, ar išdrįsi ką nors padaryti, ar tikėsi
savimi. Jei niekuo netiki, tuomet geriau nepradėti, o jei nepradėsi - nie­
kas ir neįvyks.
Nebuvau tikra, ar viską suprantu, bet staiga kai ką prisiminiau. Prieš
kurį laiką tiesiog pamiršau pasiruošti kontroliniam darbui. Kai rytą atėjau
į mokyklą, klasės draugai priminė apie patikrinimą. Aš sugebu greitai
išmokti. Praleidau dvi meno pamokas ir, atsisėdusi ant suolo mokyklos
kieme, mokiausi. Gavau patenkinamą pažymį. Taigi jei nebūčiau pasi­
tikėjusi savimi, nebūčiau net pradėjusi mokytis.
Manis džiūgavo:
- Nuostabu, būtent tai ir yra pasitikėjimas savimi.
Aš vis pamiršdavau, kad jis moka skaityti mano mintis. Sutrikusi
pasakiau:
- Nemanau, kad labai pasitikiu savimi.

41
 - Tiesa, - pritarė man Manis. - Bet gali nesunkiai to išmokti. Ar
norėtum žinoti, kaip tai padaryti?
- Žinoma, - skubiai atsakiau.
- Paaiškinsiu. Paimsi tuščią sąsiuvinj arba dienoraštį ir pavadinsi jį
„SĖKMĖS ŽURNALU". Į jį rašysi visus tau pavykusius dalykus. Geriau­
siai tai daryti kiekvieną dieną ir rasti bent penkis atvejus, kai tau pavyko.
Tai gali būti mažiausios smulkmenos. Iš pradžių gal bus nelengva, abejosi,
ar tą, ar kitą dalyką galima laikyti sėkme. Abejojant geriau spręsti tei­
giamai. Geriau įgyti daugiau pasitikėjimo savimi negu mažiau, - Manis
valandėlę mąstė, paskui tęsė: - Būtų geriausiai pradėti tuojau pat. Mes
susitiksime vėliau, po vakarienės. Tada papasakosiu Darilo istoriją.
Mieliau būčiau išklausiusi tą istoriją dabar, bet ėmiau daug labiau
pasitikėti Maniu. Atrodė, kad jis gerai žino, ką daro. Sutikau su jo pa­
siūlymu ir mudu patraukėme namo.

Grįžusi tuojau pat nuėjau į savo kambarį. Susiradau seną chemijos są­
siuvinį, išplėšiau iš jo kelis prirašytus lapus, ant viršelio užklijavau lapelį
su užrašu „Sėkmės žurnalas".
Užrašiau šios dienos datą. Norėjau iš karto pradėti rašyti ir sėdėjau
įbedusi akis į tuščią lapą. Tai kas man vakar pavyko? Ilgokai nieko ne­
galėjau sugalvoti. Na, gal tai, kad pasidariau svajonių dėžutes, tik ar jos
man padės? Svarsčiau, ar galiu tai rašyti.
Ir štai kai ką prisiminiau: Manis buvo sakęs, kad dvejodama turėčiau
spręsti teigiamai. Tad pradėjau rašyti:
1. Sumeistravau dvi dėžutes. Pasidariau jas, nors nesu tikra, kad jos
padės. Antra vertus, jei nebūčiau jų pasidariusi, tai tikrai negalėtų
veikti.
2. Į kiekvieną dėžutę įdėjau po penkias markes.
3. Pradėjau svajonių albumą.
4. Šiandien pradėjau rašyti savo sėkmės žurnalą.
5. Užsibrėžiau tikslą užsidirbti daug pinigų.
6. Tvirtai pasiryžau nepasiduoti.
7. Daug išmokau apie pinigus ir kaip juos uždirbti.

42
 Peržvelgiau savo sąrašą ir pajutau didelj pasididžiavimą savimi. Tikrai
nėra daug vaikų, kurie užsiimtų tokiais dalykais. Pasidarė šiek tiek ne­
jauku, bet tikriausiai visi nepaprasti žmonės yra truputį kuoktelėję.
Dabar jau buvo pats laikas imtis pamokų, paskui vakarieniavome ir
galiausiai išėjau su Maniu į mišką. Jau buvo vasara, ilgai netemo. Mamai
nepatiko, kad vakarais einu į mišką, bet aš privalėjau netrukdoma pa­
sikalbėti su Maniu.
Savo šuniui pirmiausia papasakojau, kad pradėjau sėkmės žurnalą ir
man pasisekė rasti septynis pavykusius dalykus. Manis buvo patenkintas.
Dabar nekantriai laukiau istorijos apie Darilą.
Manis nebekankino manęs:
- Kartą Darilas pats pasakojo savo istoriją, o aš galėjau jos klausytis.
Jis pradėjo nuo to, kad būdamas aštuonerių metų kartą panoro nueiti į
kiną. Kadangi pinigų neturėjo, jam iškilo lemiamas klausimas: prašyti
pinigų tėvų ar užsidirbti pačiam.
Berniukas pasirinko antrąjį variantą. Jis paruošė limonado ir atsi­
stojęs gatvės kampe siūlė jį praeiviams. Buvo labai šalta žiemos diena,
limonado niekas nepirko, išskyrus jo tėtę ir mamą.
Tada jam pasitaikė proga pasikalbėti su vienu sėkmingai besiver­
čiančiu verslininku. Kai papasakojo apie savo nesėkmę, tas davė jam du
svarbius patarimus: visada mėgink spręsti kitų problemą, tada užsidirbsi
daug pinigų. Ir dar: atkreipk dėmesį į tai, ką žinai, gali ir turi.
Tai buvo svarbūs patarimai, nes aštuonerių metų vaikas daugelio da­
lykų dar negalėjo padaryti. Jis vaikščiojo gatvėmis ir laužė galvą, kokias
žmonių problemas pajėgtų spręsti.
Nebuvo paprasta. J galvą neatėjo nė viena tinkama mintis. Vieną
dieną tėvas netyčia pasiūlė jam išeitį. Per pusryčius jis paprašė Darilo
parnešti jam laikraštį. Tiesa, Amerikoje paštininkai dienraštį įkiša į prie
sodo tvoros įtaisytą specialią dėžutę. Vadinasi, jei nori pusryčiaudamas
apsivilkęs chalatu jaukiai skaitinėti laikraštį, turi išeiti iš šilto namo ir per
šaltį, vėją eiti prie sklypo ribos jo pasiimti. Kartais tai tėra tik dvidešimt
ar trisdešimt metrų, bet gali būti gana nemalonu.

43
 Darilas, eidamas atnešti tėtei laikraščio, sugalvojo vieną dalyką. Dar
tą pačią dieną berniukas skambino kaimynams j duris ir siūlėsi tik už
vieną dolerį per mėnesį pakišti laikraštį po jų namo durimis. Dauguma
kaimynų sutiko. Netrukus Darilas jau turėjo daugiau nei septyniasde­
šimt klientų. Po pirmo mėnesio susirinkęs uždirbtus pinigus, berniukas
pasijuto devintame danguje.
Darilas buvo laimingas, bet nesitenkino tuo, ką turėjo, ir ėmė ieškoti
kitų galimybių. Pajutęs uždarbio skonį, jis netrukus tų galimybių rado.
Berniukas pasiūlė savo klientams šiukšlių maišus palikti prie namų durų.
Už vieno dolerio mokestį per mėnesį Darilas nunešdavo rytais maišus
į konteinerį. Dar jis ėmė rūpintis naminiais kaimynų gyvūnais, laistė
augalus, prižiūrėjo namus, bet niekados nedirbo už valandinį atlyginimą,
nes taip uždirbdavo kur kas daugiau pinigų.
Būdamas devynerių, berniukas išmoko dirbti tėvo kompiuteriu, kurti
reklamą. Jis ėmė užsirašinėti visus būdus, kaip vaikai galėtų užsidirbti
pinigų. Kadangi buvo labai išradingas, netrukus turėjo jau visą idėjų
rinkinį. Mama pamokė jį buhalterijos, nes reikėjo žinoti, kada iš ko su­
sirinkti pinigus.
Į savo veiklą berniukas įtraukė ir keletą kitų vaikų, šie jam padėjo.
Jie gaudavo pusę Darilo uždarbio. Netrukus pinigai ėmė gausiai byrėti
jam į kišenę.
{ Darilą atkreipė dėmesį vienas leidėjas ir įkalbėjo jį parašyti apie
tai knygą. Knyga vadinosi „250 patarimų, kaip vaikai galėtų užsidirbti
pinigų**. Ji turėjo milžinišką pasisekimą, o dvylikos metų berniukas tapo
skaitomiausios knygos autoriumi.
Jį „atrado** televizija ir ėmė kviesti į daugybę renginių vaikams. Visi
pastebėjo, kad televizijoje Darilas labai natūraliai elgiasi ir gerai atrodo.
Penkiolikos metų jis gavo pasiūlymą rengti savo laidą televizijoje. Dabar
jis jau gavo neįtikėtinai daug pinigų už laidą ir už reklaminius pasiūly­
mus. Septyniolikmetis Darilas jau turėjo daug milijonų dolerių.
Savo pasakojimą Manis baigė klausimu:

44
 - Kaip manai, kuris momentas buvo svarbiausias ir nulėmė jo
sėkmę?
Aš dar negalėjau atsipeikėti. Norėjau sakyti, kad svarbiausia buvo
televizija, bet jei ne knyga, jis nebūtų patekęs į televiziją. Jeigu jam nebūtų
laip puikiai sekęsi užsidirbti pinigų, nebūtų parašęs ir knygos...
Manis pertraukė mano mintis:
- Žinoma, prasidėjo nuo to, kad Darilas atkreipė dėmesį į tai, ką jis
gali, moka ir turi. To visiškai pakako, kad vaikas uždirbtų gerokai daugiau
pinigų nei dauguma suaugusiųjų. Pastarieji daugiausia galvoja apie tai,
ko jie negali, neturi ir nežino.
- Vadinasi, ir vėl grįžtame prie pasitikėjimo savimi, - suvokiau aš. -
Bet ar tai gali pavykti čia? Amerikoje vaikams tikrai daug lengviau.
Manis tris kartus garsiai sulojo.
Persigandau, nes jis beveik nelodavo. Baimingai apsidairiau. Gal
mums gresia pavojus? Nieko nesimatė. Tuomet staiga supratau, ką aš
pasakiau. Norėjosi nusikąsti liežuvį. Vėl galvojau apie tai, ko negalėjau
ir neturėjau. Gyvenu ne Amerikoje, bet ir čia tikriausiai atsirastų gali­
mybių.
Manis patenkintas suurzgė:
- Šaunuolė! Tikrai nusipelniau šunų sausainio.
Skubiai ištraukiau iš kišenės kelis šunų sausainius ir daviau labrado­
rui. Jis su malonumu juos prarijo.
Netikėtai pasijutau esanti labai drąsi. Tikrai rasiu būdą, kaip užsi­
dirbti daug pinigų! Pakasiau Maniui sprandą. Jam tai labai patiko ir jis
ėmė inkšti iš malonumo. Netrukus grįžome namo.
 Kaip mano pusbrolis daug uždirba

Po pokalbio buvau labai susimąsčiusi. Gulėjau lovoje ir leidau lietis

mintims. Man būtinai reikėjo rasti galimybę užsidirbti daug pinigų, bet
kaip tai padaryti, nuo ko pradėti? Darilo sėkmė kelia nuostabą, bet tai
veikiausiai tik išimtis, be to, Amerikoje tikrai viskas lengviau. Šito ber­
niuko tėvai gerokai daugiau jam leido. O gal aš dar per jauna?..
Prisiminiau Manio žodžius apie pasitikėjimą savimi. Jei labiau pa­
sitikėčiau savimi, būtų daug lengviau. Ir vėl pakliuvau į vakarykščius
spąstus. Nutariau kuo greičiau imtis sėkmės žurnalo. Du punktus su­
galvojau iš karto:
1. Moku saugoti paslaptis.
2. Nenuleidau rankų net po to, kai mama iš manęs pasijuokė.
Kelias akimirkas mąsčiau ir netrukus jau turėjaudar keturis sėkmės
atvejus. Užsirašinėdama vis galvojau, ar pažįstu ką nors, kas būtų panašus
į Darilą. Būtų puiku, jei galėčiau su tokiu žmogumi pasikalbėti.
Ir štai prisiminiau Marselį, savo pusbrolį. Jis už mane vyresnis tik
dešimčia mėnesių. Matydavau jį vieną ar du kartus per metus, bet, kiek
žinau, jis visada turėdavo pinigų. Jis buvo tikras šykštūnas. Niekad su juo
nežaidžiau, vis dėlto gal dabar jis galėtų man padėti? Tučtuojau jam pa­
skambinau, nors jau buvo gana vėlu. Laimei, Marselis dar nemiegojo.
Kai tik jis atsiliepė, iš karto pasakiau, ko iš jo noriu:
- Sveikas, Marseli, čia Kirą. Norėčiau su tavimi pasitarti svarbiu
klausimu. Kitais metais pagal mainų programą norėčiau vykti į San
Franciską ir tam man reikia daug pinigų. Tėvai negali padėti. Vadinasi,
turiu užsidirbti.
Marselis nusijuokė:
- Nėra nieko lengvesnio. Tiesa, aš labai nustebęs. Visą laiką laikiau
tave paika višta, kuri domisi tik lėlėmis. Todėl nė karto nekilo noras su
tavimi kalbėtis. Dabar netikėtai tu iš tiesų protingai paklausei.

47
 Man norėjosi padėti ragelį. Koks įžūlumas! Tas išdidus varlės snukis!
Šiaip ne taip susivaldžiau:
- Tu nelabai malonus. Tai ar išduosi paslaptį, kodėl visada turi
pinigų?
Marselis provokuojamai tarė:
- Maniau, tu numesi ragelį ir imsi žliumbti. Matyt, nesi tokia tuščiagal-
vė, kokia tave laikiau. Hm, žinai, užsidirbti pinigų tikrai nėra sunku.
Jei tik jis būtų žinojęs, kaip man buvo sunku tramdyti ašaras, bet aš
susivaldžiau ir paklausiau:
- Lengva?
Marselis valiūkiškai nusijuokė:
- Pinigų galima užsidirbti visur, reikia tik apsidairyti.
Jis kalbėjo lygiai taip, kaip įsivaizdavau kalbant Darilą,bet man kilo
abejonių:
- Marseli, ar žinai, kiek mano draugų norėtų užsidirbti pinigų, bet
jie nieko neranda.
- Vadinasi, blogai ieško. Tikriausiai jie per daug žaidžia su lėlė­
mis, - atsakė Marselis.
Dabar aš jau tikrai niršau. Jeigu jis dar bent kartą paminės lėles...
Bet Marselis ramiai tęsė:
- Kirą, ar tu iš tikrųjų mėginai susirasti darbą? Noriu pasakyti, ar bent
vieną popietę sukai galvą, kaip galėtum užsidirbti labai daug pinigų?
Turėjau prisipažinti, kad tam dar nebuvau skyrusi nė vienos valandos.
Tiesą sakant, visada labai greitai nuspręsdavau, kad neturiu galimybių.
Į klausimą teko atsakyti neigiamai.
- Matai, - nenurimo Marselis. - Todėl nieko ir neradai. Reikia būti
laimės kūdikiu, kad rastum neieškodamas. Pasakysiu tau, kaip aš užsi­
dirbu pinigų. Turiu savo firmą.
- Tau tik dvylika metų, tiek pat kiek man! - sušukau nustebusi.
- Ir vis dėlto aš turiu firmą. Aš išnešioju bandeles ir turiu jau dvylika
klientų, - paaiškino jis.

48
 - Baisi jau firma, - dabar atėjo mano eilė juoktis. - Tu kaip tas laik­
raščių berniukas, tik vietoj laikraščių nešioji bandeles.
- Lėlės smegenys, - sumurmėjo Marselis. - Yra kitaip, nei tu manai.
Bandeles nešioju tik sekmadieniais. Tada jos kainuoja brangiau negu
paprastomis savaitės dienomis ir dauguma žmonių neturi noro važiuoti
bandelių. Jų užsakymą pristatau į namus.
Mūsų kepėjas labai malonus žmogus, jis man davė daug gerų minčių.
Kepėjas parduoda man bandeles už tą pačią kainą, kiek jos kainuoja pa­
prastomis savaitės dienomis. Taigi už vieną bandelę uždirbu maždaug
dvidešimt pfenigų. Be to, už kiekvieną užsakymą iš klientų dar gaunu
pusantros markės už kelionės išlaidas. Sekmadieniais dirbu ne ilgiau kaip
dvi tris valandas ir per mėnesj užsidirbu šimtą keturiasdešimt markių.
- Šimtą keturiasdešimt markių! Negali būti! - sušukau susižavėjusi.
- Ir tai dar ne viskas, - nesustojo Marselis. - Tris popietes dirbu
senelių namuose.
- Kur tu dirbi? - paklausiau apstulbusi.
- Senelių namuose. Parnešu seniems žmonėms visko, ko jiems reikia,
iš parduotuvės, einu su jais pasivaikščioti, kartais paprasčiausiai kalbuosi
arba žaidžiu. Senelių namų direkcija už tai man moka dešimt markių per
valandą. Per savaitę susidaro nuo septyniasdešimt iki devyniasdešimt
markių. Per mėnesį dažniausiai gaunu tris šimtus.
Aš buvau sužavėta:
- Vadinasi, iš viso per mėnesį uždirbi keturis šimtus markių?! Tai
tikrai nuostabu. Bet pas mus netoliese nėra senelių namų...
- O tu ne Marselis, tu tik mergaitė, - erzino pusbrolis. - Tu turėtum
daug mažiau galvoti, kad viskas neįmanoma. Privalai ieškoti galimybių,
kad pavyktų.
Na štai, ir vėl. Prisiminiau Darilo istoriją. Jis ėmėsi to, ką žino, turi
ir gali. O aš galvoju tik apie senelių namus, kurių pas mus nėra. Tai ne­
protinga. Ir Manis visą laiką apie tai kalbėjo.
Marselis nutraukė mano mintis:

49
 - Būtų geriausiai, jei išsiaiškintum, ką norėtum daryti, o jau tada
pasuktum galvą, kaip iš to užsidirbti pinigų. Taip aš pirmiausia atradau
bandeles. Aš ir taip mielai važinėju dviračiu, o dabar kartu dar užsidirbu
pinigų. Pašėlęs jausmas, iš tikrųjų stiprus. Aš, beje, kasdien skambinu
keletui žmonių ir teiraujuosi, gal jie norėtų gauti bandelių į namus.
Mano tikslas - penkiasdešimt klientų. Tada užsidirbčiau penkis šimtus
markių per mėnesį.
Jo žodžiai man padarė tikrai stiprų įspūdį. O kokių galimybių turiu
aš? Atsidususi pasakiau:
- Man atrodo, kad ne mano jėgoms sugalvoti, kuo turėčiau užsiimti!
- O ką tu mėgsti veikti? - paklausė Marselis.
- Mėgstu plaukioti ir žaisti su 1... - skubiai pasitaisiau, - žaisti su
linksmais šunimis.
- Na, matai! - sušuko Marselis. - O kaip iš to gali užsidirbti pinigų?
- Užsidirbti pinigų iš šunų?
Matyt, mano žodžiai nebuvo labai protingi, nes Marselis riktelėjo:
- Lėlės galva! Juk su savo šunimi privalai kasdien eiti pasivaikščioti.
Tuoj paprieštaravau:
- Aš neprivalau, aš labai noriai einu su juo pasivaikščioti. Ir nevadink
manęs lėlės galva!
- Būtent! - vis dar šaukė Marselis. - Kartu gali pavedžioti dar vieną
šunį - žinoma, už pinigus.
Nudžiugau:
- Genialu! Gal tu ir varlės veido, bet esi nekvailas vyrukas.
Skubiai padėkojau pusbroliui ir padėjau ragelį. Dabar reikėjo nieko
nelaukiant viską susiplanuoti.
Pažinojau beveik visus kaimynystėje laikomus šunis, o šie vizgindavo
uodegas pamatę mane. Daugumą jų labai mylėjau. O jei už pasivaikš­
čiojimus su jais dar galėčiau užsidirbti ir pinigų?..
Galvoje kirbėjo visokios mintys. Dar visai neseniai maniau, kad visi
mano giminaičiai gana neturtingi, bet kai pradėjau galvoti apie pinigus,
man jau taip nebeatrodė. Pavyzdžiui, prisiminiau Marselį. Štai ką reiškia

50
gerai pasukti galvą, ir kas žino, kuo visa tai baigsis. Ir vėl pagalvojau apie
Darilą. Paskui, matyt, būsiu užmigusi.

Kitą dieną mokykloje toliau kūriau savo planus. Kaimynystėje gyveno

Napoleonas - aviganio, rotveilerio ar dar kažin kokios veislės mišrūnas.
Įo šeimininkas buvo panašus į vilkolakį. Jau kuris laikas Napoleoną iš­
vesdavo jo žmona ir atrodė, kad ji tuo visai nesidžiaugia. Šuo buvo
nepaklusnus ir pasitaikius progai pabėgdavo. Taip buvo gal dėl to, kad
moteris nemokėjo elgtis su šunimis. Jos vyrą ištiko nestiprus insultas ir
jam buvo sunku vaikščioti.
Nutariau pasikalbėti su „vilkolakiu" ir jo žmona, bet dar nežinojau
net jų pavardės.
Grįždama namo padariau lankstą ir sustojau prie Napoleono namų.
Atsidūrusi prie kiemo vartų, praradau visą drąsą. Ką jiems sakysiu? Kiek
už tai prašyti? Ar galėsiu kalbėti apie pinigus? Būčiau tikrai pabėgusi, bet
sode šėlęs Napoleonas mane atpažino ir pribėgo prie vartų.
Jis buvo įpratęs garsiai kaukti. Jo šeimininkas priėjo prie lango pa­
žiūrėti, kas atėjo, ir paklausė, ko aš norėčiau. Tai buvo proga. Dabar arba
niekados. Sukaupiau visą savo drąsą ir išpyškinau:
- Norėčiau pagal mainų programą važiuoti į JAV, o tam reikia pinigų.
Norėčiau jų užsidirbti. Stebėjau jūsų žmoną ir man pasirodė, kad jai
nepatinka vaikščioti su Napoleonu. Pamaniau, kad galėčiau pasisiūlyti
jums kasdien pavedžioti Napoleoną. Ką jūs dėl to pasakytumėte?
Nedrįsau net pažvelgti į seną vyrą. Mano veidas tiesiog liepsnojo.
Jis pakvietė mane maloniu balsu:
- Tai puiki mintis. Užeik ir mes galėsime ramiai viską aptarti.
Jo žmona atidarė duris ir mes susėdom virtuvėje, j „vilkolakį" bijojau
pažvelgti, nes atrodė itin piktas. Labai nudžiugau, kai kalbėti pradėjo jo
žmona:
- Žinai, man tikrai per sunku kasdien tris kartus išvesti Napoleoną.
Kai pribėga kitas šuo, vos begaliu jį išlaikyti. Ar tu valiosi?

51
 - Napoleonas visada laksto su Maniu, o Manis kiekvieną kartą bus
kartu. Galėsime kartu išbandyti.
Netikėtai įsiterpė senukas:
- Aš mačiau, kaip tu elgiesi su šunimis. Manau, kad to niekas nemo­
ka geriau už tave, - ir kreipėsi į žmoną: - Ela, mes galime būti ramūs.
Mergaitė iš prigimties turi talentą valdyti šunis. Ji, galima sakyti, su jais
kalbasi.
Sulaikiau šypseną. Jeigu jis žinotų... Vyrą, kol jis kalbėjosi su žmona,
slapčia stebėjau. Iš arti jis nebeatrodė toks baisus, gal tik kiek paslap­
tingas. Gal jo gyvenimas buvo nelengvas. Atrodė geraširdis ir kažkoks
išmintingas.
Dabar vyras kreipėsi į mane:
- Pirmiausia turime susipažinti. Mes esame Ela ir Valdemaras Ha-
nenkampai.
- Mano vardas Kirą, Kirą Klausmiuler, - prisistačiau ir aš.
- Malonu, jaunoji panele, - ponas Hanenkampas oriai linktelėjo. -
Turiu tau pasiūlymą: kiekvieną popietę išvesi Napoleoną pasivaikščioti
ir jį iššukuosi. Be to, išmokysi jį paklusti, - senas vyras valandėlę patylėjo
ir galiausiai tarė: - Kiek tu norėtum už savo darbą?
Mane ir vėl išpylė raudonis. Apie tai dar nespėjau pagalvoti. Sutuok­
tiniai laukdami žiūrėjo į mane. Ką gi man sakyti?
- Aš nežinau, - ištariau tyliai.
- Tai pasiūlysiu aš, - pasakė vyras. - Ką sakytum, jei gautum dvi
markes per dieną?
Aš tyliai skaičiavau. Išeitų šešiasdešimt markių per mėnesį - tris
kartus tiek, kiek per mėnesį gaunu kišenpinigių. O, tai pinigai! Bet su­
tuoktiniai mano tylėjimą išsiaiškino kitaip. Jie pamanė, kad aš nusivyliau,
todėl pridūrė:
- O už kiekvieną gudrybę, kurios išmokysi Napoleoną, gausi dar
dvidešimt markių.
Šį kartą skubiai atsakiau:

52
 - Tai nuostabu. Labai tuo džiaugiuosi. Jūs esate itin malonūs.
Sutuoktiniai patenkinti susižvalgė. Senoji ponia viltingai pasiūlė:
- Gerai, šiandien po pietų jau galėtum pradėti.
- Žinoma, - sutikau aš. Paskubomis atsisveikinau, nes mama, be
abejojau laukė su pietumis.

Namo bėgau apsvaigusi iš laimės ir džiūgaudama galvojau, kaip gali

būti lengva užsidirbti pinigų. Aš švytėjau kaip meduolinis arkliukas ir
linksmai kažką niūniavau.
Tik įbėgusi į namus, švelniai paglamonėjau Man j ir pašnibždėjau jam
į ausį, kad dabar užsidirbsiu daug pinigų. Šuo iškilmingai padavė man
leteną ir buvo visai aišku, jog jis taip pat džiaugiasi.
Papietavusi tuojau pat paskambinau Marseliui ir papasakojau apie
savo pirmąjį darbą.
- Na, matai, Kirą, vadinasi, įmanoma, - pasakė.jis, ir tai buvo viskas.
Truputį nusivyliau, nes tikėjausi, kad jis mane pagirs. Bet staiga su­
vokiau, jog pirmą kartą jis mane pavadino vardu, o ne lėlės galva. Tai
buvo geras ženklas.
- Vis dėlto norėčiau atkreipti tavo dėmesį į du svarbius dalykus, - kal­
bėjo Marselis. - Pirma, niekados nepasikliauk vienu darbu. Jis gali greičiau
baigtis, nei tu manai. Tuojau pat pradėk dairytis papildomo darbo.
Man pasirodė, kad šį kartą jis šiek tiek perdeda, bet nutariau pa­
klausyti patarimo.
- Antra, tau tikriausiai iškils kokių nors sunkumų, kurių tu dabar
visai nesitiki, - toliau kalbėjo Marselis. - Tada ir išaiškės, ar tu esi tuš-
čiagalvė lėlė, ar tikrai nusipelnai užsidirbti pinigų, kaip tai darau aš. Kai
viskas eina sklandžiai, pinigų gali užsidirbti kiekvienas. Kai prasideda
sunkumai, viskas išaiškėja.
Antrasis pusbrolio patarimas man kol kas nieko nesakė, bet aš man­
dagiai padėkojau ir išėjau su Maniu pas Napoleoną. Kaip ir tikėjausi,

53
Napoleonas buvo gana mielas padaras. Jis labai džiaugėsi, kad gali pa­
žaisti su Maniu. Abu tol vaikėsi mano atsineštą kamuoliuką, kol visai
neteko jėgų.
Kai susitikdavome kitus šunis, Napoleoną buvo sunku suvaldyti. Nu­
tariau artimiausiomis dienomis pirmiausia išmokyti jį pagal komandą
atsisėsti ir gultis. Tada liepsiu jam paklusniai atsigulti, kai pro šalį eina
kitas šuo.
Kai pagaliau parsiradau namo, pas mus svečiavosi teta Erna. Ji gyvena
tik už trisdešimt penkių kilometrų, bet per tą laiką, kai pas mus apsi­
gyveno Manis, ji nebuvo čia lankiusis.
Kai mudvi pasisveikinome, ji sužiuro į baltą labradorą. Mama pa­
aiškino, kad šis šuo užklydo pas mus ir mes niekaip negalėjome rasti jo
šeimininko. Teta vis dar buvo įsmeigusi akis į Manį, ji suraukė kaktą.
Kažkas čia buvo ne taip.
- Kiek laiko jau turite šunį? - paklausė ji, vis dar neatitraukdama
akių nuo Manio.
- Maždaug devynis mėnesius, - atsakė mama.
- Manau, kad turiu jums svarbią žinią, - rimtai pasakė teta. - Esu
tikra, jog žinau, kam šis šuo priklauso.
- Tai mano šuo, - sušukau skubiai.
- Ne, jis vieno vyro, kuris gyvena netoli musų, - tvirtai pareiškė teta.
Mane apėmė klaiki baimė.
- Dabar jis mūsų, nes jau seniai gyvena čia, - atkakliai tvirtinau aš.
Mama griežtai pažvelgė į mane:
- Nerėk ant savo tetos! Kur dingo tavo geros manieros?
Mano galvoje ūžė, skrandis apsivertė, mane apėmė panika ir bejėgiš­
kumas. Tarsi iš toli atskriejo tėtės žodžiai:
- Tad rytoj nuvažiuosime su Maniu pas tą poną ir sutvarkysime šį
reikalą.
Nebuvo jėgų ilgiau klausytis. Aš puoliau iš kambario, Manis išbėgo
man iš paskos.

54
 {bėgusi į savo kambar j, iš karto užsirakinau ir apkvaitusi griuvau ant
lovos. Vieną dalyką žinojau tvirtai: niekados neatiduosiu Manio. Mudu
neatskiriami. Geriau jau su juo pabėgsiu.
Manis padėjo galvą man ant kojų ir žiūrėjo į mane. Man visai
nereikėjo girdėti jo balso, viską pasakė jo akys. Jis manęs niekados
nepaliks.
 Ankstesnis Manio šeimininkas

Kitą dieną nenorėjau eiti į mokyklą, nes baiminausi, kad grįžusi jo jau
neberasiu. Tėtis pažadėjo man, jog pas tetos kaimynus važiuos drauge
su manimi.
Monika pastaruoju metu jau apsiprato su tuo, kad pasidariau tylenė.
Vis dėlto per trečią pamoką neištvėriau ir papasakojau jai, kokią blogą
žinią atnešė mano teta. Monika mane užjautė.
- Jei tau reikia Manį paslėpti, gali jį palikti pas mus, - pasiūlė ji. Man
nežmoniškai palengvėjo, pajutau, kad rasiu kokią nors išeitį.

Vis dėlto krūtinėje jutau didelį silpnumą, kai išvažiavome į tetos namus,
o iš ten, drauge su ja pasukome pas jos kaimyną. Netrukus priėjome
didelę vilą nuostabiame parke. Šveicorius atidarė mums vartus ir mes
lėtai privažiavome prie namo.
- Tie, kas čia gyvena, turi labai labai daug pinigų, - stebėjosi tėtis.
Teta paaiškino:
- Ponas Goldšternas biržoje susikrovė milžiniškus turtus, bet ne­
seniai girdėjau, kad jis nukentėjo per avariją. Žinia, gal jis jau grįžo iš
ligoninės.
Tvirtai apkabinau Manį ir vyliausi, kad ponas Goldšternas ir jo vila
tiesiog išsisklaidys kaip dūmas.

Duris atidarė uniformuota tarnaitė. Matyt, jai šveicorius buvo pranešęs

apie netikėtus svečius. Išlipome iš automobilio, teta paaiškino mūsų
atvykimo priežastį. Netrukus stovėjome priešais poną Goldšterną. Jis
buvo žemo ūgio, malonaus veido vyras. Buvau nusiteikusi jo nekęsti, bet,
didelei mano nuostabai, jis man iš karto patiko. Tas ponas buvo labai
protingas, nes iš karto suprato, kad Manį labiausiai iš visų myliu aš.
- Kaip pavadinai mūsų numylėtinį? - maloniai paklausė jis.

57
 Nepajėgiau prasižioti. Iš karto suvokiau, kad Manis anksčiau turėjo
kitą vardą.
- Maniu, - už mane atsakė tėtis.
- Manis, tai gerai. Tai net labai gerai, - nudžiugo ponas Goldšter-
nas. - Šis vardas man daug labiau patinka nei senasis. Siūlau ir toliau
vadinti jį Maniu.
Nustebusi pažvelgiau į vyrą. Jo žodžiai buvo labai protingi. Man taip
pat atrodė, kad šuo būtinai turi vadintis Maniu.
Ponas Goldšternas įsivedė mus į svetainę. Jis papasakojo, kad važiavo
su labradoru automobiliu netoli tos vietovės, kur mes gyvename, ir pa­
tyrė avariją. Jis buvo sunkiai sužeistas ir prarado sąmonę. Pabudo tik
ligoninėje. Nuo to laiko nebematė savo šuns. Ligoninėje jam teko pra­
leisti kelis mėnesius. Buvo paskelbta labradoro paieška, bet šuns niekas
nebuvo matęs.
- Manis tikriausiai mėgino grįžti namo, bet ji užpuolė kitas šuo.
Sužeistas jis atšliaužė į mūsų sodą, - pasakojau ponui viską, ką žinojau
apie Manį. Papasakojau, kad šuo vos nenuskendo, tik nutylėjau tai, jog
Manis moka kalbėti. Aš jaučiau, kad ponu Golšdternu galima pasitikėti,
bet ką gali žinoti...
Ponas Goldšternas pakilo iš savo krėslo ir priėjo prie manęs. Tik dabar
pastebėjau, kad jis sunkiai vaikšto, tikriausiai dėl avarijos. Jis paėmė man
už rankų ir dėkingai žvelgė į mane:
- Aš taip džiaugiuosi, kad tu radai mūsų numylėtinį. Žinau, jog pas
tave jam labai gera. Man nuo širdies nusirito akmuo.
Tuoj paraudau ir sutrikusi sumurmėjau:
- Aš labai labai myliu Manį.
- Aš tai jaučiu ir dėl to labai džiaugiuosi, - pasakė ponas. - Man turi
daryti dar daug tyrimų. Vėliau teks daug savaičių praleisti reabilitacijos
klinikoje. Todėl būčiau labai laimingas, jei ir toliau rūpintumeisi B...,
norėjau pasakyti - Maniu. Aš, žinoma, už viską atsilyginsiu.
Mano širdis džiaugsmingai daužėsi, bet staiga man labai pagailo
pono. Aš paklausiau:

58
 - Jums tikriausia baisiai trūko Manio?
- Žinoma, - atsiduso ponas Goldšternas. - Todėl norėčiau paprašyti
tavęs vienos paslaugos: gal galėtum kartą per savaitę su Maniu aplankyti
mane klinikoje? Mano vairuotojas jus pasiims ir vėl parveš j namus.
- Mielai, - atsakiau nedelsdama. Man iš tikrųjų norėjosi šiam ponui
padaryti jo prašomą paslaugą, nes jis man vis labiau patiko.
Ponas Goldšternas kreipėsi į mano tėtį:
- Ar jūs sutiktumėte, kad šuo liktų pas jus ir kad Kirą drauge su Maniu
lankytų mane kartą per savaitę? Aš, savaime suprantama, atlyginsiu visas
išlaidas. Turiu galvoje ir praeityje turėtas išlaidas, ir būsimas.
Tėtis pabandė prieštarauti, sakydamas, kad nebūtina atsilyginti, bet
ponas Goldšternas atkakliai laikėsi savo. Su nuostaba pastebėjau, kad jis
yra tikrai autoritetingas. Kažkodėl mane jau dabar džiugino mintis, jog
lankysiu jį kartą per savaitę. Šis žmogus itin skyrėsi nuo tų, kuriuos iki
šiol pažinojau. Greitai ponas Goldšternas pavargo. Pokalbis veikiausiai
jį nuvargino labiau, nei mes manėme.
Teta pasiūlė traukti namo ir ponas Goldšternas buvo jai už tai dė­
kingas. Manis akimirkai atsargiai padėjo galvą senajam ponui ant kojų.
Šuo jautė, kad buvęs jo šeimininkas labai silpnas. Ponas paskambino,
iš karto atėjo tarnaitė. Mes atsisveikinome ir ji palydėjo mus iki durų.
Išlaipinome tetą prie jos buto ir nuvažiavome tiesiai namo. Kol tėtis
pasakojo mamai apie visus įvykius, aš su Maniu išėjau į mišką. Aš tiek
daug norėjau jo paklausti.
Pagaliau pasiekėme^avo slėptuvę. Praskleidžiau šakas ir mudu įlin­
dome pro angą į gyvatvorėje esančią olą. Vos spėjome įlįsti, išgirdau
Manio balsą:
- Džiaugiuosi, kad tu taip gerai sutari su ponu Goldšternu. Jis nuo­
stabus žmogus. Iš jo labai daug ko išmokau.
Nustebau, kad ir Manis turėjo mokytis. Na, žinoma, jis juk negimė
toks protingas.
- Pasakyk, kodėl niekad nepasakojai apie poną Goldšterną? - pa­
klausiau.

59
 - Mes juk susitarėme kalbėti tik apie pinigus, - atsakė šuo.
- Tiesa, bet tau turėjo jo labai trūkti, - pasakiau Maniui.
- Kai įvyko avarija, maniau, jog mano pono nėra tarp gyvųjų, - pa­
aiškino jis. - Visur buvo pilna kraujo, o šeimininkas gulėjo nejudėdamas.
Aš taip pat buvau kaip apdujęs. Vargais negalais nušliaužiau po krūmu ir
praradau sąmonę. Tikriausiai ilgai miegojau, nes kai pabudau, nebuvo nei
mano pono, nei automobilio. Tikrai nesitikėjau jį kada nors pamatyti.
Pagaliau kai kas paaiškėjo. Manis kalbėjo:
- O dabar vėl kalbėsime tik apie pinigus. Jei nori dar ką nors žinoti,
paklausk mano šeimininko, kai kitą kartą jį aplankysime.
Pinigai, tiesą sakant, man buvo visai išgaravę iš galvos, juk atsitiko
tiek daug įdomių dalykų. Knietėjo pasinaudoti proga ir paklausti, kodėl
Manis moka kalbėti, bet pasigirdo tvirtas jo balsas:
- Būtina pasirūpinti, kad tavo tėvai turėtų mažiau finansinių sun­
kumų, bet pirma pakartokime, ką iki šiol buvome aptarę. Kaip tavo
svajonių albumas?
Aš išraudau:
- Pradėjau jį, bet neradau tinkamų paveikslėlių, kuriuose būtų ne­
šiojamasis kompiuteris ir San Francisko vaizdų. Jų trūko ir svajonių
dėžutėms. Ketinau paieškoti, bet pamiršau.
Manis priekaištingai pažvelgė į mane ir negailestingai paklausė:
- Ar bandei viską įsivaizduoti? O kaip su sėkmės žurnalu, ką vakar
• • • • v *o
į jį įrašei?
Tyliai sumurmėjau:
- Turėjau kitokių rūpesčių. Buvau išsigandusi, kad neteksiu tavęs.
Negalėjau susikaupti ties kitais dalykais.
- Aš suprantu, - atsakė Manis. - Vis dėlto tai būtent ta klaida, kurią
daro mažai pinigų turintys žmonės. Jie visada turi aibę neatidėliotinų
reikalų ir neranda laiko pasirūpinti svarbiais dalykais.
- Aš nesuprantu, - net pyktelėjau, - kas gali būti svarbiau už tai, kad
tu liktum su manimi?!

60
 - Jau sakiau, kad suprantu tave, - išgirdau Manio balsą. - Bet ką
veikei, kai dar nebuvo tetos? Kaip gali pasiteisinti?
- Buvau iš tiesų laiminga, kad vedžiodama Napoleoną užsidirbsiu
daug pinigų, - atsakiau jam.
Manis rimtai pažvelgė į mane:
- Norėčiau tau pasakyti tris svarbius dalykus. Pirma: savo sumany­
mus reikia įgyvendinti ir tada, kai turi bėdų. Kai viskas einasi sklandžiai,
tokius dalykus gali daryti kiekvienas. Vos tik iškyla sunkumų, viskas
išryškėja. Tik nedaugelis geba nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Ypač
daug pinigų uždirbę žmonės sugebėdavo geriausiai dirbti būtent tada,
kai iškildavo sunkumų.
Mąsčiau. Tai jau esu kažkur girdėjusi. Kas dar apie tai kalbėjo? Tiesa,
Marselis. Tas jo antrasis patarimas: „Kai viskas eina sklandžiai, pinigų
užsidirbti gali kiekvienas, bet vos tik iškyla sunkumų, viskas išryškėja**.
Taip, dar daug ko turiu išmokti.
Manis pritariamai linktelėjo.
- Sunkumų bus visada, bet kiekvieną dieną privalai atlikti tai, kas
svarbu tavo ateičiai. Kartais tam reikia mažiau nei dešimties minučių,
bet tos minutės ir yra visa esmė. Dauguma žmonių taip ir lieka tokie,
kokie buvo, nes jie nepasinaudoja šia dešimčia minučių. Jie nuolat tvir­
tina, kad aplinkybės privalo būti kitokios, ir nesuvokia, kad pirmiausia
turi keistis patys. - Po trumpos pauzės labradoras tęsė: - Šios minutės
ir skirtos keitimuisi. Būtų geriausia, jei prisiektum sau, kad nuo dabar
visada rašysi į žurnalą ir įsivaizduosi. Kasdien, kad ir kas atsitiktų!
Pakėliau priesaikai dešinę ranką.
- Nuo šios dienos kasdien rašysiu į žurnalą ir įsivaizduosiu. Prisiekiu!
- Antra, - neatlyžo Manis, - šiuos svarbius dalykus privalai daryti ir
tuomet, kai tau labai gerai sekasi.
Žiūrėjau į jį nustebusi, nes nesupratau, ką jis nori pasakyti.
- Kai gavai darbą su Napoleonu, tu taip džiūgavai, jog apie tuos
dalykus visai negalvojai. Pati matai, kad daug kas gali nukreipti tavo

61
dėmesį kitur. Turėtum nusistatyti tikslų dienos laiką, kurį visada paskirsi
svarbiems dalykams, - pasiūlė Manis.
Susimąsčiau. Tai ne taip paprasta. Vakarais būnu per daug pavargusi,
o dienomis apstu kitokių darbų. Lieka tik rytas, bet turėčiau anksčiau
keltis...
- Nepamiršk, kad tai tik dešimt minučių, - Manis ir vėl skaitė mano
mintis.
Sutikau, bet suvokiau, kad bus nelengva. Nutariau keltis dešimčia
minučių anksčiau, greitai nusiprausti, kad išblaškyčiau miegus, ir imtis
žurnalo.
- Ir dar kai kas, - neatlyžo Manis. - Žinai, kodėl neradai reikiamų
paveikslėlių? Nes nesilaikei 72 valandų taisyklės!
- 72 valandų taisyklės? - kaip aidas pakartojau šuns žodžius.
Labradoras atsakė:
- Labai paprasta. Kai numatai ką nors padaryti, tai privalai atlikti per
72 valandas, antraip tikėtina, kad niekados to nepadarysi.
Mąsčiau. Ką reiškia šie žodžiai? Per savo gyvenimą buvau užsimojusi
atlikti daugybę dalykų, bet jų taip ir neatlikau. Antra vertus, daug ką ir
padariau. Veikiausiai Manis teisus. Tiesą sakant, jis visada teisus, todėl
nutariau pasinaudoti jo patarimu. Nuo dabar viską, ką ketinsiu daryti,
atliksiu per 72 valandas!
 Skolos ... Ką mano tėvai daro ne taip
Siaiga prisiminiau Napoleoną. Prakeikimas, buvau visai jį pamiršusi.
Pasiūliau Maniui skubėti prie ponų Hanenkampų namų ir išvesti
Napoleoną. Apie tėtės skolas nutarėme pasikalbėti po vakarienės. Bus
labai įdomu. Vis dėlto vienas didžiausių mano norų buvo padėti tėvams
išbristi iš skolų. Manis sakė, kad tai visai nesunku. Pagalvojau, kad būtų
nuostabu, jei iš tikrųjų galėčiau padėti tėvams. Ėjau ir šypsojausi, šalia
bidzeno Manis.

Ponas Hanenkampas jau laukė manęs prie lango. Mane pamatęs Napo­
leonas ėmė iš džiaugsmo stūgauti. Pasisveikinau su šuns šeimininku ir su
abiem šunimis išėjau į mišką. Vos tik pasiekėme mišką, Napoleonas kaip
įgeltas šoko bėgti. Jis pamatė kiškį ir jį nusivijo. Sušvilpiau, kad jis grįžtų,
bet šuo nieko neklausė ir nenorėjo girdėti. Man beliko laukti. Pažadėjau
sau, kad pirmiausia išmokysiu Napoleoną klausyti paliepimų.
Jis grįžo tik po penkių ar dešimties minučių. Visą popietę jį mokiau,
gyriau už mažiausią pažangą ir vaišinau skanėstais. Manis taip pat vykdė
kiekvieną mano paliepimą ir tai gerokai palengvino mano darbą. Po kelių
pamokų Napoleonas jau visai gerai atliko paliepimą „tūpt".
Parvedžiau šunį namo ir didžiuodamasi parodžiau ponui ir poniai
Hanenkampams, ką išmoko jų augintinis. Ponia Hanenkamp tiesiog
negalėjo patikėti. Susyaudinusi ji džiaugsmingai suplojo rankomis:
- Aš jau maniau, kad Napoleonas nebepataisomas, o dabar jis kuo
puikiausiai vykdo komandą „tūpt"! Nuostabu!
Ponas Hanenkampas taip pat patenkintas šypsojosi. Jis džiaugėsi pa­
siūlęs man dresuoti šunį. Ponas įkišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė
piniginę. Paėmė dvidešimties markių banknotą ir padavė jį man.
Kai pinigus pajutau savo rankose, susigėdau: tiek daug pinigų už tokį
menką darbą, o ir tas darbas man teikė malonumo.
Ponas Hanenkampas žvelgė į mane kiek nusivylęs:

63
 - Maniau, tu džiaugsies pinigais, o visai neatrodai laiminga.
- Viskas klojosi labai jau sklandžiai, - sumišusi pasakiau.
Ponas Hanenkampas ėmė garsiai juoktis. Dabar jis tikrai buvo bai­
sokas, jo veidą iškreipė grimasa, bet netrukus ponas nusiramino ir tik
šypsojosi. Jis ir vėl atrodė malonus.
- Dauguma žmonių mano, kad darbas būtinai turi būti sunkus ir
nemalonus, - pasakė jis. - Sėkmė lydi tik tada, kai darai tai, kas tau iš
tikrųjų patinka.
Iš mano klausiamos veido išraiškos ponas Hanenkampas suprato,
kad ne viskas man aišku, ir žiūrėjo j mane laukdamas.
- Mano mama sako, jog pirmiausia darbas, o tik paskui žaidimai. Tai,
ką jūs ką tik pasakėte, skamba visai kitaip.
- Ar tu pažjsti žmogų, kuris užsidirba širdžiai mielu užsiėmimu? - pa­
klausė senasis ponas.
Aš iš karto prisiminiau Marselį. Jis mėgo važinėti dviračiu ir įkūrė
savo bandelių išvežiojimo firmą. Apie savo pusbrolį papasakojau ponui
Hanenkampui. Jis pritardamas linktelėjo:
- Geras pavyzdys. Manau, jis pasieks daugiau. Pasitaikius progai,
papasakosiu apie savo gyvenimą. Aš taip pat visą laiką dariau tai, kas
man patiko. Ir užsidirbau daug pinigų.
Smalsiai pažvelgiau į senąjį poną. Jis kažkuo priminė nuotykių knygos
herojų. Tikriausiai šis vyras daug ką patyrė ir labai įdomiai gyveno.
Man jau buvo pats laikas atsisveikinti, nes mama seniai laukė va­
karienės. Šį kartą buvo mano mėgstamiausias patiekalas - makaronų
apkepas, o desertui - šokoladinis pudingas. Vis dėlto nepajutau didelio
malonumo valgydama - mintys vis krypo kitur. Tai ir neturėtų stebinti,
kai pagalvoji, kiek pastaruoju metu visko būta. Dėl vieno dalyko buvau
visiškai tikra: kas domisi pinigais, to gyvenimas nenuobodus, jis susipa­
žįsta su labai įdomiais žmonėmis.
Greitai paruošiau pamokas ir išbėgau su Maniu į mūsų slėptuvę.
Troškau kuo greičiau sužinoti, kaip galėčiau padėti tėvams.

64
 Iškilo viena problema: aš beveik nieko nežinojau apie tėvų finansinę
padėtį, visiškai nieko tikslaus. Žinojau tik tiek, kad jie turi sunkumų.
Tėvai dažnai kalbėdavo, jog kredito procentai tokie dideli, kad be­
veik neįmanoma išsimokėti. Papasakojau šuniui viską, kas man buvo
žinoma.
- Mano buvęs šeimininkas ponas Goldšternas turi firmą, kuri pataria
žmonėms, kaip geriau tvarkyti savo finansus, - reikšmingai prabilo Ma­
nis. - Ponas Goldšternas patarinėja tik labai turtingiems, bet daugybė jo
firmos darbuotojų dirba ir su žmonėmis, kurie turi gana didelių bėdų.
Man buvo leidžiama visur vaikščioti, todėl dažnai girdėjau juos kalban­
tis. Iš esmės žmonės, kurie turi skolų, privalo pasinaudoti tik keturiais
svarbiais patarimais. Tai visai nesunku suprasti, - Manis giliai įkvėpė
oro ir tęsė: - Štai tie keturi principai: pirmas - kas turi skolų, privalo
suplėšyti visas kredito korteles.
- Kodėl? - paklausiau nustebusi.
- Nes dauguma žmonių su kredito kortelėmis išleidžia kur kas dau­
giau pinigų nei mokėdami grynaisiais, - atsakė Manis.
Nutariau šiuos patarimus užsirašyti, nes nebuvau tikra, kad viską
gerai atsiminsiu.
Manis kalbėjo toliau:
- Antrasis patarimas suaugusiesiems atrodo šiek tiek juokingas: jie
turėtų kuo mažiau mokėti už savo kreditus. Suaugusieji tai vadina įmo­
komis. Kuo didesnės šios įmokos, tuo mažiau pinigų per mėnesį lieka
pragyvenimui.
- Kodėl mano tėvai turi mokėti tokias dideles įmokas? - paklausiau
stebėdamasi. Manis pataikė kaip pirštu į akį, nes tėvai nuolatos skundėsi,
kad už kreditą turi labai daug mokėti.
- Jie mano,jog taip sutaupys procentus, - atsakė Manis. - Pavyzdžiui,
paėmei 10 000 markių kreditą. Kiekvienais metais vien procentų turi
mokėti 600 markių. Be to, kasmet privalai išmokėti tam tikrą dalį iš tų
10 000. Tai vadinama paskolos išmokėjimu. Jei paskola paimta išmokant
1 procentą, vadinasi, per metus privalai išmokėti 1 procentą nuo 10 000

65
markių. Tai butų 100 markių. Taigi moki 600 markių procentus ir 100
markių išmoką. Susidaro 700 markių. Kai išmoki kreditą, procentų
mokėti nebereikia.
- Atrodo logiška kuo greičiau išmokėti kreditą, nes tada tektų mažiau
mokėti procentų, - pasakiau aš.
- Iš pirmo žvilgsnio taip, - sutiko Manis. - Jei susitari dėl vieno
procento paskolos grąžinimo, tai per trejus metus procentų išmoki
tris kartus daugiau už paimtą kreditą. Vis dėlto norint greitai išmokėti
10 000 tūkstančių paskolą, metinė įmoka turi būti didesnė. Daugelis
žmonių susitaria su bankais mokėti didžiausią įmoką, kokią tik jie gali.
Dėl to nuolat trūksta pinigų. Dažniausiai jie nepagalvoja, koks brangus
yra pragyvenimas. Jei prireikia naujo automobilio arba paremontuoti
namus, jie nebeturi tam pinigų ir ima naują kreditą.
- Nori pasakyti, kad jie moka už senąjį kreditą ir vėl ima naują? - nu­
sistebėjau aš.
- Taip ir yra, - atsakė Manis ir buvo akivaizdu, kad jis džiaugėsi, jog
taip greitai jį supratau.
- Bet ką dabar daryti mano tėvams? - paklausiau aš. - Vargu ar jie
manęs klausys.
- Gal tu galėtum paskatinti tėvus pasikalbėti su ponu Goldšternu?
Tada viskas nesunkiai susitvarkytų.
- Gal galėčiau jiems padėti ir daugiau uždirbti? - išdykėliškai pa­
klausiau.
- Be jokios abejonės, - sutiko Manis. - Bet pirmiausia jie privalo
išmokti elgtis su tais pinigais, kuriuos dabar turi, antraip iškils dar di­
desnių sunkumų. Kai didėja pajamos, auga ir išlaidos. Turime išmokti
paskirstyti pinigus, bet apie tai mudu dar kalbėsime.
Supratau viską, ką man aiškino Manis, ir užsirašiau į savo mažą
bloknotą:
1. Suplėšyti kredito korteles.
2. Rinktis pačias mažiausias įmanomas įmokas. Paklausti poną
Goldšterną, ar jis padės mano tėvams.

66
 Manis kantriai laukė, kol baigsiu rašyti, o tada pradėjo aiškinti trečiąjį
(•.įtarimą:
- Trečiasis patarimas dėl vartojimo paskolų. Šios paskolos nesu­
sijusios su namu, nes pinigai imami naujam automobiliui, baldams,
iclevizoriui ar paprasčiausiai pragyvenimui. Įsiskolinę žmonės turėtų
prisiminti lygiųjų dalių taisyklę. Nuo pragyvenimo likusius pinigus reikia
įlalyti per pusę. Vieną dali taupyti, o kitą skirti skoloms mokėti.
- Senelė sako, kad skolas būtina kuo greičiau grąžinti, - prisiminiau
aš. - Vadinasi, skoloms reikėtų atiduoti visus nuo pragyvenimo likusius
pinigus.
- Ir ką pasieksi baigusi mokėti skolas? - paklausė Manis.
- Tėvai visada sako, kad tada nuo pečių nukristų milžiniška naš­
ia, - bandžiau aiškinti.
- Jie taip mano, - pritarė man šuo. - Iš tikrųjų sumokėję skolas jie
turėtų nulį, o nulis yra niekas, o niekas nėra joks tikslas.
Nusistebėjau:
- Tai kas tada yra tikslas?
- Išvykti į Ameriką, nešiojamasis kompiuteris - štai kur tikslai, - kan­
triai aiškino Manis. - Arba sutaupyti tam tikrą pinigų sumą, kuri nebus
išleidžiama.
- O kam tada taupyti pinigus, jeigu jų neišleisi? - suglumusi pa­
klausiau aš.
- Paaiškinsiu po kelių dienų, - nuramino pažadėdamas labrado­
ras. - Vėl grįžkime prie skolų: tavo tėvai dabar turėtų pradėti taupyti,
liems visai nereikia laukti, kol išsimokės skolas, gali pradėti tuojau pat.
Tik taip jie galės įgyvendinti savo norus ir neimti naujo kredito. Tada jų
negrauš sąžinė ir jie galės nevaržomi džiaugtis pasiektu tikslu.
- Manai, kad jie taip pat turėtų pasidaryti svajonių dėžutę? - pa­
klausiau aš.
Manis linktelėjo:
- Būtų visai neblogai. Beje, vartojimo paskolos yra kvailos skolos.
Daug protingiau, kai išleidžiami pačių sutaupyti pinigai.

67
 Viską supratau ir užsirašiau:
3. Penkiasdešimt procentų visų turim ų pinigų taupyti, kitus
penkiasdešimt procentų naudoti vartojimo paskoloms mokėti.
Vartojimo paskolų geriausiai visai neturėti.
- O dabar paskutinis patarimas, - Manio akys linksmai blizgėjo. - Kai
turi skolų, reikėtų į piniginę jsiklijuoti raštelį, ant kurio butų parašyta:
AR TO TIKRAI REIKĖS? Raštelis bent jau prie kasos primins, kad ne­
galima per daug švaistyti pinigų.
- Tai galioja visiems, kurie neturi tokio šuns kaip tu, - nusijuokiau
aš. Manis linksmai pavizgino uodegą ir išdykėliškai lyžtelėjo veidą.
Pliaukštelėjau jam ir užsirašiau ketvirtą punktą:
4. „AR TO TIKRAI REIKĖS?"

Dabar jau daug žinau apie skolas, bet tai buvo palyginti lengvas užda­
vinys. Tik štai kaip to išmokyti tėvus? Džiaugiausi, kad Manis pasiūlė
apie tėvus pasikalbėti su ponu Goldšternu. Dar mažai jį pažinojau, todėl
nutariau kurį laiką luktelėti.
Vis dėlto vieną dalyką nusprendžiau: niekados taip neįsiskolinsiu.
Geriau pirma pataupysiu. Nenoriu, kad man iškiltų tokių sunkumų, su
kuriais susidūrė mano tėvai.
 Pas poną Goldšterną

Skriste praskriejo kelios dienos. Vėl galėjau geriau susikaupti mokykloje,

dresavau Napoleoną. Pirmos savaitės pabaigoje iš pono Hanenkampo
l'avau keturiolika markių - po dvi markes už septynias dienas. Be to, jis
man užmokėjo dar šešiasdešimt markių už tris triukus, kurių išmokiau
Napoleoną. Mišrūnas jau vykdė komandas „tūpk", „gulk" ir mokėjo
paduoti leteną.
Išdidi susiskaičiavau pinigus. Septyniasdešimt keturios markės. Tai
dideli pinigai, bet aš jaučiausi puikiai, man nebebuvo nejauku, nes Ha-
nenkampų gyvenimas su Napoleonu iš tikrųjų gerokai pagerėjo.
Jie buvo tokie patenkinti mano darbu, kad paklausė, ar sutikčiau
išvesti Napoleoną ir rytais. Už tai ponai mokėtų dar po dvi markes per
dieną. Pasiklausiau tėvų ir jie leido.
Manis pasakė, kad jis turi puikią mintį, ką galėčiau daryti su savo
pinigais. Kol kas rūpestingai paslėpiau juos tarp senų sąsiuvinių.
Vis dėlto buvo ir už pinigus įdomesnių dalykų. Šiandien kaip tik ta
diena, kai pono Goldšterno vairuotojas turėtų atvažiuoti manęs ir Manio.
Nekantraudama laukiau susitikimo, nes labai norėjau geriau pažinti tą
turtingą žmogų.
Kaip ir buvo sutarta, lygiai 15 valandą 15 minučių nuskambėjo durų
skambutis. Nustebau, nes vairuotojas pasirodė esanti pagyvenusi ponia.
Ji iš karto man draugiškai nusišypsojo.
Susėdome į mūsų laukiantį rolsroisą. Prisipažinau ligi šiol maniusi,
kad vairuotojai būna tik vyrai. Moteris nusijuokė:
- Ponas Goldšternas yra išskirtinis žmogus ir daro neįprastus daly­
kus. Jam visai nesvarbu tai, kas visuotinai priimta. Jis daro tai, kas jam
atrodo teisinga.
Man pasidarė labai smalsu. Tarsi perskaičiusi mano mintis, moteris
kalbėjo:

69
 - )is atsitiktinai nugirdo mano pokalbj su drauge apie tai, kad esu
bedarbė. Niekados manęs anksčiau nematęs, jis paklausė, ar moku vai­
ruoti automobil|. Aš mokėjau. Gerai, pasakė jis, jei norite, nuo dabar
būkite mano vairuotoja, aš kaip tik ieškau tokio darbuotojo. Daugiau
jis nieko nepasakė, net nepatikrino, kaip aš vairuoju. Jis iš karto mato,
koks žmogus, tiesiog pasikliauja savo intuicija.
Moters pasakojimas man padarė jspūdį.
- Ar jums nebuvo baisu vairuoti tokį didelį automobilį? - paklau­
siau aš.
- Žinote, - aiškino moteris, - ponas Goldšternas išmokė mane pasi­
tikėti savimi. Visi su juo dirbantys žmonės rašo savo sėkmės žurnalą.
- Aš taip pat, - didžiuodamasi išplepėjau. Dabar nustebo vairuotoja.
Išdidžiai paglosčiau Manį, o tas žaibiškai lyžtelėjo man veidą. „Reikės jį
nuo to atpratinti44, - tyliai nusprendžiau.
Galiausiai atvažiavome į sanatoriją. Ligoninės man nepatiko, bet
ši labiau panėšėjo į ištaigingą kurortinį viešbutį. Tai, ko gero, yra dar
vienas privalumas, kai turi daug pinigų. Vairuotoja palydėjo mus iki
pono Goldšterno kambario. Ponas sėdėjo krėsle ir atrodė gerai nusi­
teikęs. Manis tučtuojau šoko prie jo vizgindamas uodegą ir pirmiausia
lyžtelėjo veidą.
- Jis taip daro ir man, - prabilau aš. - Ketinu Manį nuo to at­
pratinti.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, - pasveikino mane ponas Goldšternas.
- Aš iš anksto džiaugiausi šia diena, - sąžiningai prisipažinau, nors ir
pati nežinojau kodėl. Aš tikėjausi išgirsti, kodėl Manis moka kalbėti.
Ponas Goldšternas kurį laiką atsargiai žaidė su labradoru, bet buvo
matyti, kad judant jam dar gerokai skaudėjo. Vis dėlto atrodė, jog šis
susitikimas jam į naudą.
Po valandėlės ponas vėl kreipėsi į mane, jį domino viskas, kas siejosi
su Maniu. Papasakojau, kuo Manis šeriamas ir kiek kartų išvedamas pasi­
vaikščioti, kad kartu vedamės Napoleoną, o Manis padeda jį dresuoti.
Vyras patenkintas linktelėjo:

70
 - Jau per pirmą susitikimą pastebėjau, kad tu moki elgtis su gyvūnais,
taigi gali tuo didžiuotis.
- Nuo rytojaus aš pradedu rašyti savo sėkmės žurnalą, - staiga iš­
sprūdo man.
Ponas Goldšternas nustebęs sužiuro į mane.
- Tu rašysi sėkmės žurnalą? Kaip tai sugalvojai? - paklausė jis.
Aš išraudau. Kaip turėčiau jam paaiškinti? Juk negaliu prasitarti, kad
Manis kalba ir daug ko mane išmokė.
Ponas suprato, kad aš pasijutau nejaukiai, ir klausiama jo veido iš­
raiška dingo.
- Neprivalome apie tai kalbėti, - patikino jis mane.
Aš greitai paprieštaravau, bet nutariau elgtis garbingai:
- Negaliu jums pasakyti, kas man davė tokią mintį.
Mano didelei nuostabai, ponas Goldšternas tai priėmė kaip natūralų
dalyką ir nieko daugiau neklausė:
- Aš taip pat turiu paslapčių, todėl puikiai suprantu, kad jų gali turėti
ir mano pašnekovai.
Atsakymas man labai patiko. Atrodo, šis žmogus žiūri į mane
rimtai.
Ponas Goldšternas susimąstęs tyrinėjo mane:
- Klausiu savęs, kuo tu skiriesi nuo daugumos vaikų. Ar gali man
tai atskleisti?
Akimirką svarsčiau. Prieš ateinant pas mus Maniui ne ką būčiau
galėjusi pasakyti. Tada aš buvau visai „normali". Dabar daug kas pasi­
keitė, todėl atsakiau:
- Mano galvoje sukasi kiti dalykai. Norėčiau užsidirbti daug pinigų,
nes trokštu nuvykti į Kaliforniją ir nusipirkti nešiojamąjį kompiuterį.
Papasakojau ponui apie savo sąrašą, kuriame surašyti dešimt mano
tikslų, apie svajonių dėžutes, svajonių albumą, kiek pinigų užsidirbau
per pirmą savaitę su Napoleonu, taip pat apie savo tėvų finansines bėdas
ir apie Marselį.

71
 Ponas Goldšternas atidžiai klausėsi. Jis mokėjo klausytis. Kai baigiau,
jis mane pasveikino:
- Džiaugiuosi, Kirą, tuo, ką man papasakojai. Esu tikras, jog savo
tikslą pasieksi. Tik nesileisk perkalbama.
- Mama jau išjuokė mane dėl svajonių dėžučių, - pasiskundžiau ir
papasakojau viską, kas buvo, kai ji aptiko tas dėžutes.
- Atsiras ir kitų žmonių, kurie iš tavęs šaipysis, bet tikrai daugiau jų
tave gerbs, - nuramino mane ponas Goldšternas. - Be to, manau, kad
tavo mama tai pasakė ne iš piktos valios. Jai tikriausiai tavo siekis pasi­
rodė neįtikėtinas ir nerealus. Dažnai būna lengviau pasiekti beprotiškai
atrodančius tikslus negu mažus ir paprastus. Kai keli sau didelius tikslus,
privalai ir daug labiau stengtis.
Manis išbėgo į parką ir šėlo krūmuose.
- Mes dar neaptarėme vieno svarbaus dalyko, - pasakė ponas. - Tu
ilgą laiką rūpinaisi Maniu ir aš norėčiau už tai atsilyginti.
- Ne aš mokėjau už ėdalą, pirko tėvai. Be to, aš labai myliu Manį, - at­
sakiau jam.
Ponas Goldšternas ramiai tęsė:
- Siūlau tau perduoti savo tėvams čekį. Taip pat norėčiau, jog kada
nors mane aplankytum su tėvais. Gal galėsiu pasikalbėti su jais apie jų
finansinę padėtį.
Man nežmoniškai palengvėjo, nes jau seniai laužiau galvą, ką daryti,
kad šis ponas pakonsultuotų mano tėvus.
Ponas Goldšternas kalbėjo toliau:
- Savo dalį privalai gauti ir tu. Leisk man paskaičiuoti... Prižiūrėjai
Manį gana ilgą laiką, daugiau nei metus. Ką pasakytum, jei už tavo darbą
užmokėčiau po dešimt markių per dieną?
Man toks pasiūlymas nebuvo prie širdies.
- Dariau tai, nes iš karto pamilau Manį, apie pinigus negalvojau! - su­
pykusi atkirtau.
Ponas Goldšternas nusijuokė, bet man nepasirodė, kad jis juokiasi iš
manęs. Juokas buvo visai kitoks. Jis man tuojau paaiškino:

72
 - Kirą, taip galvoja dauguma žmonių, aš irgi kadaise taip galvojau,
bet pasakyk man priežastj, kodėl neturėtum gauti pinigų už tą darbą,
kuris tau teikia malonumo?
Panašiai jau buvau girdėjusi. Tiesa, apie tai pasakojo Marselis ir ponas
Hanenkampas. Ir vis dėlto man buvo truputj nesmagu.
- Noriu tau kai ką pasakyti, - vėl kalbėjo ponas Goldšternas. - Kaip tik
todėl, kad taip myli mūsų Manį, noriu tau sumokėti po dešimt markių už
dieną. Aš žinau, kad jam pas tave buvo iš tikrųjų gerai ir taip bus ateityje.
Būtent tavo nuoširdus jausmas padaro tavo darbą tokį vertingą.
Nebuvau tuo visai tikra, bet neatsispyriau pagundai paskaičiuoti, kiek
gaučiau per visus metus...
Turiu kvailą įprotį skaičiuodama užsimerkti ir linguoti galvą. Ponas
Goldšternas neištvėrė nenusijuokęs, o aš pasijutau pagauta.
Tada jis rimtu balsu tarė:
- Taip, tai daug pinigų, bet aš norėčiau, kad pusę jų sutaupytum.
- Aš sutaupysiu visus, - džiūgavau. - Juk trokštu nuvykti į San Fran-
ciską jau kitą vasarą.
- Kalbėdamas apie taupymą ne tai turiu galvoje, - paprieštaravo man
ponas. - Taip tu išleisi pinigus. Tai gerai, nes jie ir skirti šiam tikslui,
bet tu privalai taupyti, kad taptum pasiturinti. Turėtum taupyti tuos
pinigus, kurių neišleisi.
- Tai kam tada pinigai, jei negali jų išleisti? - paklausiau nustebusi.
- Kad galėtum iš jų gyventi, - paaiškino ponas Goldšternas. - Norė­
čiau tau papasakoti vieną istoriją.
Įsitaisiau patogiai, nes labai mėgau istorijas. Manis jau buvo grįžęs
ir gulėjo šalia mūsų. Atrodė, kad jis su malonumu klausėsi mūsų po­
kalbio.
- Kartą gyveno valstietis. Kaip ir kiekvieną dieną, jis nuėjo į tvartą
atsinešti pusryčiams kiaušinio, kurį padėdavo jo višta. Šį rytą gūžtoje
buvo auksinis kiaušinis. Valstietis iš pradžių negalėjo tuo patikėti. Gal
kas iškrėtė jam pokštą?! Kad įsitikintų, jis nunešė kiaušinį auksakaliui

73
ir tas patvirtino, jog kiaušinis iš gryno aukso. Valstietis kiaušinį pardavė
ir iškėlė didelę šventę.
Kitą rytą, anksčiau nei paprastai, žmogelis vėl nuėjo į tvartą. Gūžtoje
vėl pūpsojo kiaušinis. Taip tęsėsi kelias dienas. Valstiečio būta godaus. Jis
visaip tardė vištą ir pyko, kad kvailas padaras negali jam paaiškinti, kaip
geba dėti auksinius kiaušinius. Jei sužinotų šią paslaptį, gal ir pats galėtų
dėti auksinius kiaušinius? „Be to, ta tinginė, - tūžo valstietis, - galėtų per
dieną padėti du kiaušinius/4Jam atrodė, kad viskas eina per daug lėtai.
Baisiai įniršęs valstietis nubėgo į tvartą ir perplėšė savo vištą pusiau. Nuo
to laiko auksinių kiaušinių nebebuvo. Istorijos pamokymas: nenugalabyk
savo vištos, - tai pasakęs ponas Goldšternas atsilošė krėsle ir laukė.
Istorija man padarė įspūdį.
- Koks kvailas žmogus! - sušukau aš. - Dabar jis visai neturės auk­
sinių kiaušinių!
Ponas Goldšternas akivaizdžiai apsidžiaugė mano žodžiais, o Manis
truputį pavizgino uodegą.
- Vadinasi, tu taip nesielgtum? - paklausė manęs turtuolis.
- Žinoma, ne! - tvirtai atsakiau. - Aš juk nekvaila.
- Tada paaiškinsiu tau, ką reiškia šis pasakojimas, - lėtai pasakė po­
nas Goldšternas. - Višta - tai tavo pinigai. Jei tu tuos pinigus investuosi,
gausi procentus. Procentai yra tie auksiniai kiaušiniai.
Nebuvau tikra, ar viską teisingai supratau. Turčius kalbėjo toliau:
- Dauguma žmonių neturi vištos nuo gimimo. Tai reiškia, kad jie
neturi tiek pinigų, kad galėtų gyventi iš procentų...
- Reikėtų turėti labai daug pinigų, kad būtų galima gyventi iš pro­
centų, - susimąsčiusi įsiterpiau.
- Iš tikrųjų tau reikėtų gerokai mažiau, nei atrodo, - atsakė ponas
Goldšternas. - Jei turėtum bent 25 000 markių ir nuo šios sumos gautum
12 procentų, per metus susidarytų 3000 markių.
- O! - nustebusi sušukau. - Būtų 250 markių per mėnesį, o mano
25 000 liktų nepaliesti.
Ši mintis man patiko, bet dėl vieno dalyko paprieštaravau:

74
 - Jei nuo dabar pradėsiu auginti savo „vištą", praeis gerokai daugiau
htiko, kol pavyks nuvykti į Kaliforniją.
- Šj sprendimą privalai padaryti pati! - linktelėjo ponas. - Tu gali
nekantraudama imti savo pinigus ir kam nors juos išleisti. Pavyzdžiui,
turėdama 3000 markių jau gali skristi j Kaliforniją, bet tada nugalabysi
savo mažą „vištelę". Nutarusi dalį pinigų taupyti, po kurio laiko gali turėti
tiek pinigų, kad tik iš procentų į Kaliforniją galėtum skristi kasmet.
Tai skambėjo įtikinamai, bet aš vis tiek troškau skristi į Kaliforniją
jau kitą vasarą. Žinoma, norėjau ir tokios „vištelės". Būtų gerai, kad abu
dalykai būtų įmanomi. Aš atsidusau:
- Man labai sunku apsispręsti, ką rinktis - „vištą" ar savo norą.
- Visai neprivalai rinktis vieną iš dviejų, galima turėti abu daly­
kus, - šypsodamasis tarė ponas Goldšternas. - Sakykim, uždirbi dešimt
markių. Šiuos pinigus gali paskirstyti. Didžiąją dalį dedi į banką, dalį
skiri svajonių dėžutėms ir trečiąją dalį - išlaidoms..
Taip, tai išeitis. Iš karto pradėjau galvoti, kaip geriausiai paskirstyti
tas dešimt markių. Tai buvo gana sunku.
- Kaip turėčiau jas paskirstyti? - paklausiau turtuolio.
Jis iš karto atsakė:
- Viskas priklauso nuo tavo tikslų. Jei savo „vištai" skirsi tik dešimt
procentų, bet kuriuo atveju tapsi pasiturinti. Vis dėlto, norėdama turėti
tikrai daug pinigų, turėtum ir skirti daugiau. Man jau tapo įpročiu pen­
kiasdešimt procentų visų pajamų skirti savo „vištai".
Nutariau sekti pono Goldšterno pavyzdžiu. Man patiko jo gyvenimo
būdas. Ir dabar jis buvo gerai nusiteikęs, nors, manau, kartais jam gerokai
skaudėjo. Todėl nutariau:
- Apsisprendžiau, kaip paskirstysiu pinigus. Savo „vištai" atidėsiu
taip pat penkiasdešimt procentų, keturiasdešimt procentų padėsiu savo
tikslams į svajonių dėžutes, o dešimt išleisiu.
Ponas Goldšternas didžiuodamasis pažvelgė į mane. Apsisprendusi
jaučiausi puikiai. Gerai nesupratau tik vieno dalyko:

75
 - Jei tam, kad taptum pasiturintis, užtektų tik dešimties procentų, tai
labai jdomu sužinoti, kodėl tiek daug žmonių turi finansinių bėdų?
- Todėl, kad jie apie tai niekados nemąstė, - paaiškino ponas. - Ge­
riausiai pradėti tada, kai dar esi visai jaunas. Tada tai tampa savaime
suprantamu dalyku. Būtų puiku, kad iš karto eitum teisingu keliu. Kitą
savaitę nueik į banką ir atsidaryk sąskaitą. Per kitą susitikimą paaiškinsiu,
ką toliau daryti. Tada duosiu tau čekį ir pamokysiu, ką su juo veikti. Bet
dabar jau eikite. Netrukus vakarienė ir aš šiek tiek pavargau.
Veikiausiai ponui Goldšternui ėmė stipriau skaudėti. Stebėjausi,
kaip jis galėjo būti taip gerai nusiteikęs ir taip kantriai man viską aiš­
kinti. Vis dėlto išdrįsau dar paklausti, kodėl jis nieko nekalba apie savo
skausmus.
Ponas Goldšternas atsakė:
- Kuo daugiau galvoju apie savo skausmus, tuo labiau jie mane kan­
kina. Kalbėti apie skausmus - tai kaip augalams berti trąšų. Štai dėl ko
jau prieš daugelį metų atpratau skųstis.
Nuoširdžiai padėkojau jam už patarimus, pasakiau, kad man labai
smagu, ir skubiai atsisveikinau, o Manis leidosi paglostomas. Malonioji
vairuotoja parvežė mus namo.
 Ponia Trumpf

( irįžusi nuskubėjau į savo kambarį. Negalėjau laukti rytojaus ir tik tada

rašyti į savo sėkmės žurnalą. Užsirašiau:
1. Viską, ką aiškino ponas Goldšternas, greitai supratau.
2. Protingai nusprendžiau: taupysiu penkiasdešimt procentų visų
uždirbtų pinigų.
3. Turėsiu „vištą". Dabar suprantu, ką reiškia būti turtingam.
4. Pirmą kartą gyvenime važiavau tokiu ištaigingu automobiliu.
5. Praėjusią savaitę užsidirbau 74 markes: 37 markes atidėsiu „viš­
tai"; 29,60 paskirsiu svajonių dėžutėms - po 14,80 į kiekvieną;
7,40 - išlaidoms.
6. Ponas Goldšternas mane pagyrė.
7. Kitą savaitę gausiu pinigų už tai, kad prižiūrėjau Manį. 10 markių
per dieną padauginti iš 413 dienų bus 4130 markių. Beprotiška!
Vis dar abejojau, ar viską, ką užrašiau, galima laikyti sėkme, bet man
buvo gera, didžiavausi ir vis labiau pasitikėjau savimi. Prieš išeidama
iš savo kambario nutariau, kad per vakarienę atsargiai pasikalbėsiu su
tėvais apie jų skolas. Į džinsų kišenę greitai įsikišau raštelį su keturiais
patarimais, kaip reikia elgtis su skolomis.
Vos spėjome susėsti prie stalo, ištraukiau čekį, kurį tėvams siuntė
ponas Goldšternas. Tėvas paėmė jį, perskaitė sumą ir nustebęs sušuko:
- Juk čia du tūkstančiai markių! Už ką tiek?
- Už ėdalą šuniui per visą tą laiką, kai jis buvo pas mus, - pa­
aiškinau.
- Nežinau, ar galime priimti tuos pinigus, - pasakė mama. - Juk
Manis dabar jau lyg ir mūsų šuo.
- Antra vertus, - sumurmėjo tėtis, - šiuos pinigus galėtume puikiai
panaudoti. Atsiliekame su kreditu. Šie du tūkstančiai markių mums
būtų šiokia tokia pagalba.

77
 - Kreditui grąžinti imčiau tik vieną tūkstantį markių, o kitą tūkstantį
atidėčiau santaupoms, - išpyškinau aš.
Tėtis ir mama liovėsi kramtę ir įsmeigė į mane akis. fų veido iš­
raiška buvo tokia, tarsi ką tik būčiau ant grindų numetusi pilną sriu­
bos lėkštę.
- Tu tik pažvelk, - ironiškai ištarė tėtis. - Mūsų dukra kartą pasi­
važinėjo rolsroisu ir dabar ji jau finansų genijus. Zuzana, nesu tikras, ar
mūsų Kirai šis bendravimas išeis į naudą.
Aš įsiutau:
- Daug išmintingiau mokėti kuo mažesnes įmokas, - atkakliai su-
šnypščiau aš.
- Na, žinoma, kad gaučiau galą mokėdamas procentus, - šoko tėtis.
Skaudžiai prikandau lūpą. Nemokėjau tiksliai pasakyti to, ką man
aiškino Manis. Tik prisiminiau, jog gali tekti imti naujų paskolų, kad
galėtum išmokėti senąsias. Tyliai pagalvojau sau: geriau su jais apie tai
pasikalbėsiu tada, kai būsiu apsilankiusi Amerikoje ir turėsiu didelę
pinigų „vištą44.
- Ką vaikai gali išmanyti apie pinigus, - sumurmėjo tėtis.
Dabar jau aš neištvėriau:
- Darilas, berniukas iš Amerikos, septyniolikos metų jau turėjo daug
milijonų, - kirtau koziriu. - Apie tave to, deja, negalima pasakyti. O aš
kada nors taip pat tapsiu labai turtinga.
- Tuos pinigus jis tikriausiai paveldėjo, - bandė spėlioti tėtis.
- Jis juos uždirbo taip, kaip užsidirbsiu ir aš, - sušukau susijaudinusi.
Mama susirūpinusi žiūrėjo į mane:
- Kirą, tau nedera taip kalbėti. Mums nelemta būti turtingiems. Pi­
nigai daro žmogų nelaimingą. Daug svarbiau mokėti pasitenkinti tuo,
ką turi. Nepamiršk: gimusiam pfenigu nelemta tapti marke.
Labai tuo abejojau. Ponas Goldšternas atrodė esąs laimingas, o taip
tikrai negalima pasakyti apie mano tėvus. Instinktyviai jaučiau, kad žmo­
gus nelaimingas tada, kai neturi pinigų. Vis dėlto nutariau užsičiaupti
ir tylėdama valgiau sriubą.

78
 Po vakarienės nesinorėjo likti namie. Paskambinau Monikai ir pa­
siūliau susitikti. Ji dar turėjo pavalgyti, todėl susitarėme susitikti po
valandos. Iki to laiko norėjau truputį pasivaikščioti. Nutariau užsukti
pas Hanenkampus ir pasisveikinti su Napoleonu.
Ponas Hanenkampas pakvietė užeiti.
- Gal atrastum laiko pavedžioti dar vieną šunį? - paklausė jis.
- Žinoma, atrasčiau, - nedelsdama patikinau aš.
- Šiandien ryte kalbėjausi su ponia Trumpf, - reikšmingai tęsė ponas
I ianenkampas. - Ta ponia turi didelę vokiečių aviganę Bjanką. Ji norėtų
dviem savaitėms išvykti, bet neturi kur dėti šuns. Sužinojusi, kaip puikiai
tu tvarkaisi su Napoleonu, ji prašė manęs pasiteirauti. Geriausiai būtų,
kad tuojau pat nueitum ir pasikalbėtum su ja.
Ponią Trumpf gerai pažinojau. Ji mėgo labai daug kalbėti. Kaskart,
kai eidavau pro jos namą, ji mane užkalbindavo. Akimirksniu atsidūrėme
su Maniu ten. Jos namas buvo panašus į raganos trobelę.
Senoji ponia jau laukė mūsų, nes ponas Hanenkampas jai paskambi­
no ir pasakė, kad ateiname. Visi drauge įėjome į namą. Kokia nuostabi
netvarka viešpatavo kambariuose! Aš iš karto pasijutau puikiai. Visur
mėtėsi laikraščių iškarpų ir knygų. Ant sienų kabojo lentelės su keistomis
linijomis. Vienu metu įjungti du televizoriai.
Ponia Trumpf, pastebėjusi mano klaidžiojantį žvilgsnį, paaiškino:
- Tai mano širdžiai mielas užsiėmimas. Mėgstu skaityti knygas apie
finansus ir biržos žurnalus. Kai mirė mano vyras, paliko man padorią
sumelę pinigų. Tada net nenutuokiau, ką su jais veikti. Ėmiau studijuoti
pinigų investavimo galimybes. Tai nepaprastai įdomu ir galima puikiai
pagausinti savo pinigus.
Pirmą kartą norėjau, kad ponia Trumpf kalbėtų toliau, bet jai, ko
gero, atrodė, kad ši tema man neįdomi.
Pradėjome kalbėti apie Bjanką. Jau keleri metai, kaip senoji ponia būtų
mielai išvykusi atostogų, bet nerasdavo, kas prižiūrėtų jos šunį. Bjanka
buvo tikrai miela aviganė, žodžiu, labai didelis šuo. Jau vien gauruotas
kalės kailis truputį baugino. Ponia Trumpf buvo man dėkinga, kad aš

79
sutikau. Ji pasisiūlė nupirkti visą ėdalą, o man žadėjo mokėti po dešimt
markių už dieną. Mielu noru sutikau. Žinoma, pirmiausia turiu paklausti
tėvų, nes aviganė dvi savaites turės pas mus gyventi.
Atsisveikinau su ponia, nes jau buvo laikas susitikti su Monika. Tiek
daug turėjau jai papasakoti. Apie mano uždirbamus pinigus, apie poną
Goldšterną ir apie tai, kaip dabar skirstau savo pinigus.

Monika žiūrėjo į mane išpūtusi akis:

- Kaip tu sugebėjai? Tikra šaunuolė, - ir valandėlę pamąsčiusi ji
tarė: - Jei kada nors turėsi per daug darbo, aš galėčiau tau padėti. Tada
dirbčiau tau.
Aš nusijuokiau. Monikos tėvai turi daug pinigų, ji visada puikiai
rengiasi, o dabar ji nori dirbti man. Tikrai juokinga.
Jau buvo beveik sutemę, tad nuskubėjau namo. Norėjosi kuo greičiau
pakalbėti su tėvais dėl Bjankos. Tėtis iš pradžių niurzgėjo, bijojo, kad
liks per mažai laiko pamokoms, bet man padėjo mama.
Suskambo telefonas. Mama pakėlė ragelj.
- Tai Marselis, jis nori kalbėti su tavim, - nustebusi sušuko ji.
Marselis šiaip niekados man neskambindavo. Pasirodė, kad turime
vienas kitam daug ką papasakoti. Aš kalbėjau apie savo pajamas ir nau­
ją darbą, apie tai, kaip paskirstysiu savo pinigus, nes taip patarė ponas
Goldšternas.
- Turiu pasakyti tau vieną dalyką, - pakiliai tarė Marselis. - Praėjo tie
laikai, kai tu turėjai lėlės galvą. Pinigų paskirstymas - tikrai puiki mintis.
Apie tai aš dar net nepagalvojau. Visi mano pinigai banke.
- Man taip pat reikia atsidaryti sąskaitą, - sumurmėjau aš. - Ponas
Goldšternas ketina duoti čekį, bet aš nežinau, kaip man seksis.
- Jei nori, rytoj užeisiu ir tau padėsiu, - pasisiūlė Marselis. Negalėjau
patikėti savo ausimis. Marselis visada buvo toks nedraugiškas, o dabar
pats ištiesė pagalbos ranką. Jis pas mane niekados neateidavo, nors gy­
vena tik už septynių kilometrų. Net kai jo tėvai atvažiuodavo pas mus,
Marselis mieliau pasilikdavo namie.

80
 - Tu mane aplankysi? - paklausiau nustebusi. - Iki šiol kiek galėda­
mas manęs vengei.
- Aš bendrauju tik su tais žmonėmis, kuriuos gerbiu, - trumpai atsakė
jis. - Tave nuo dabar ėmiau gerbti.
Iš tiesų didžiavausi savimi.
- Beje, aš jau turiu kelis tarnautojus, - kaip suaugęs pasigyrė Marse­
lis. - Keli kaimynų berniukai dirba man, vežioja bandeles, nes aš jau turiu
penkiasdešimt klientų. Tiesiog nesuspėčiau viską nudirbti vienas.
Aš vėl prisiminiau Moniką, pasisiūliusią man padėti. Dabar man teks
rūpintis Maniu, Napoleonu ir Bjanka - hm, tikrai gali kartais prireikti
pagalbos.
Atsisveikinau su Marseliu ir džiaugiausi, kad rytoj su juo susitiksiu,
iššukavau Manj, o jam tai itin patinka, paskui atsiguliau ir netrukus
užmigau.
Vidurnaktj pabudau šlapia nuo prakaito dėl košmariško sapno. Pikti
niekšai mane vijosi ir norėjo užmušti Manį. Monika su Marseliu mėgino
man padėti. Dar ilgai mane krėtė drebulys. Manis tai pajuto, užšoko
ant lovos ir palaižė ranką. Abiem rankom apsikabinau šunį. Šis sapnas
tikrai nežadėjo nieko gera. Prieš užmigdama tvirtai nusprendžiau, kad
kitą dieną būsiu labai atsargi.
 Nuotykis

Diena prasidėjo gana keistai. Oras buvo bjaurus, o aš dar jaučiausi ne-
atsitokėjusi nuo sapno. Tėtis per vėlai atsikėlė ir vonia vis dar buvo už­
imta. Norėdama išnaudoti laiką, ketinau kai ką parašyti į savo sėkmės
žurnalą, bet įprastoje vietoje jo nebuvo. Piktai pažiūrėjau į Manį, tik šis
apsimetė, kad nieko nepastebi.
- Aha, - pamaniau aš. - Tu pramuštgalvi! Gerai žinau, kad jį turi.
Atiduok!
Manis norėjo pažaisti, tad neketino taip lengvai pasiduoti. Jis nubėgo
į prieangį, kur buvo paslėpęs žurnalą, ir erzindamas laikė jį įsikandęs.
Pamėginau jį sugauti ir atimti žurnalą, bet šuo buvo gerokai greitesnis.
Vienu dideliu šuoliu norėjau jį užgriūti, bet jis spėjo išsprūsti, o aš su
didžiausiu trenksmu nugriuvau ant nebaigto laivo modelio, kurį mano
tėtis konstravo iš degtukų. Išgirdę triukšmą, atbėgo abu tėvai. Pamatęs,
kas atsitiko, tėtis tiesiog suriaumojo:
- Tu sunaikinai keturių mėnesių darbą!
Iš laivo tikrai buvo likę tik šipuliai. Jaučiausi bjauriai. Aš to nenorėjau.
Vėl prisiminiau sapną. Gražiai prasideda dienelė.
Maža to, pražiopsojau autobusą ir pavėlavau į mokyklą.
Po pamokų, kai pavalgiau pietus, užėjau pasiimti Napoleono. Ponui
ir poniai Hanenkampams pasakiau, kad jų šunį parvesiu tik vėlai vaka­
re. Jie sutiko. Trečią valandą po pietų turėjo ateiti Marselis. Paprašiau
Monikos, kad pabūtų su šunimis, kol su juo pasikalbėsiu.
Drauge su Marseliu nuėjome pas ponią Trumpf paimti Bjankos. Ji
pakvietė mus į svetainę, nes norėjo išsamiai paaiškinti, kaip pasirūpinti
jos numylėtine. Marselis tuo tarpu dairėsi po kambarį. Jis pamatė ant
sienų kabančias lenteles ir susižavėjęs švilptelėjo.
- Jūs investuojate į akcijas, - dalykiškai konstatavo jis.
Ponia Trumpf nustebusi sužiuro į pusbrolį:
- Tu nusimanai apie akcijas?

83
 - Ne, bet mano tėvas domisi akcijomis, todėl šį bei tą nugirstu. Jis
visuomet sako, kad niekur neįmanoma uždirbti tiek daug pinigų kaip
iš akcijų. Vis dėlto man tai atrodo per daug sudėtinga ir reikalauja labai
daug darbo, - atsakė Marselis.
- Tu teisus, tai nėra paprasta, per dieną tenka skirti vieną dvi valandas.
Šį dalyką reikia mėgti, - senoji ponia nusišypsojo. - Galima tą darbą
pavesti kitiems. Tada būtų visai lengva, o pelnas vis tiek plauktų.
Marselis iš karto susidomėjo:
- Skamba gražiai. Kaip tai daryti?
- Mielai tau paaiškinsiu, - nesipūtė ponia Trumpf. - Vis dėlto tam
reikia šiek tiek laiko, o mano lėktuvas išskrenda po kelių valandų. Todėl
pažadu apie tai papasakoti, kai grįšiu paatostogavusi.
- Man tai būtų iš tikrųjų įdomu, - paskubėjau pasakyti.
Poniai Trumpf rūpėjo dar vienas dalykas. Ji paklausė manęs:
- Kirą, o gal galėtum du ar tris kartus palaistyti mano gėles, kol aš
būsiu išvykusi?
Mielai sutikau. Mes atsisveikinome ir aš parsivedžiau Bjanką
namo.

Galiausiai su Marseliu nuėjome į banką. Labai jaudinausi. Netrukus bus

atidaryta mano pirmoji sąskaita! Tiesa, aš jau turėjau taupomąją knygelę,
į kurią mano seneliai retkarčiais pervesdavo šiek tiek pinigų, bet tikra
sąskaita yra visai kas kita. Jaučiausi suaugusi, kai mes įžengėme į banką.
Daug žmonių stovėjo eilėje. Norėjau iš karto stoti į trumpesnę eilę, bet
Marselis mane sulaikė:
- Luktelėk, labai svarbu, kad pakliūtum pas tinkamą tarnautoją.
- Iš kur galiu žinoti, koks kur žmogus? - paklausiau apstulbusi.
Marselis nusijuokė:
- Tai turi būti žmogus, su kuriuo būtų lengviausia tvarkyti reikalus.
Tiesiog apsidairyk, gal atrasi tokį, kuris tau pasirodys mielas.
Ėjau pro eilėse stovinčius žmones ir žiūrėjau į kiekvieną tarnautoją.
Dauguma jų atrodė nepatenkinti ir nelaimingi. Vieniju karštligiškai sku-

84
bėjo, o to aš visada bijojau. Galiausiai pamačiau mano mamos amžiaus
moterį, kuri tikrai atrodė miela ir man iš karto patiko.
- Atrodo, turėsim ilgai laukti, - norėjau iš anksto perspėti Marselį.
- Laukti - tai kvailiausias užsiėmimas pasaulyje, - pareiškė pusbro­
lis. - Pagalvokime, kaip išnaudoti šį laiką.
Sugalvojome, kad laukdama papasakosiu jam tiksliai, kaip paskirsty-
siu savo pinigus. Perpasakojau jam ir istoriją apie auksinius kiaušinius
dedančią vištą.
- Tai šauniau, nei aš tikėjausi! - sušuko Marselis. - Visiškai aišku, kad
išleisdamas visus pinigus niekados neturėsiu „vištos". Jeigu jos neturėsiu,
vadinasi, visą laiką teks pačiam užsidirbti pinigus. Jei tą „vištą" turėsiu,
mano pinigai dirbs man.
- Tu puikiai pasakei, - tariau aš. - Ponas Goldšternas taip ir daro. Jo
pinigai dirba jam. Tik pagalvok, kiek laiko po avarijos jis nebegali dirbti,
o vis dėlto be vargo apmoka visas savo sąskaitas. Mano tėtė sako, kad
jeigu jis bent du mėnesius nedirbtų, viskas sugriūtų. Taip sakydamas, jis
turi galvoje, kad turėtume parduoti namą.
- Suprantama, ponui Goldšternui gerai, nes jis turi didelę, riebią
„vištą", o tavo tėtis neturi nė mažo žvirblio, - nusijuokė Marselis.
Mudu taip įsitraukėm į pokalbį, kad net nepastebėjom, jog atėjo mūsų
eilė. Malonioji ponia paklausė, ko mes pageidautume.
- Norėčiau atsidaryti sąskaitą savo „vištai", - pasakiau aš.
- Sąskaitą kam? - sutrikusi paklausė tarnautoja.
Marselis ėmė skardžiai juoktis. Norėjosi smogti jam kumščiu į pašonę,
bet mane užkrėtė jo juokas. Kai pagaliau nusiraminome, mudu pirmiau­
sia prisistatėme. Klientus aptarnaujančios ponios pavardė buvo Heinen.
Tuomet paaiškinau, kodėl norėčiau atidaryti sąskaitą savo „vištai". Teko
dar kartą pasakoti istoriją apie vištą ir jos auksinius kiaušinius. Dabar
jau buvau gerai ją išmokusi.
Ponia Heinen buvo sužavėta:
- Tai nuostabiausia pasaka aiškinti vaikams apie elgesį su pinigais,
kokią kada nors esu girdėjusi! - entuziastingai sušuko ji ir, valandėlę

85
pagalvojusi, pridūrė: - Ši istorija puikiai tinka ir suaugusiesiems. Nuo­
širdžiai padėsiu tau kiek galėdama.
Ponia pasiūlė man tvarkyti sąskaitą nemokamai. Tai reiškė, kad viską
man darys bankas ir už tai nieko nereikės mokėti. Geriau nebūna!
Nusistebėjau, kad šitaip paprasta atsidaryti sąskaitą. Tereikėjo pa­
teikti pasą, o ponia Heinen užpildė blanką, kurį turėjau pasirašyti aš ir
vienas mano tėvų. Štai ir viskas! Būčiau kuo puikiausiai išsivertusi ir be
Marselio. Vis dėlto buvo smagu, kad jis ėjo drauge. Abiem buvo labai
linksma.
i išsitraukiau iš kišenės trisdeš
kes ir įmokėjau jas į savo naująją sąskaitą. Slapta pasakiau burtažodį,
kurį pati sugalvojau:
- Auk, „vištele", auk.
Buvo nepaprastai smagu. Mes atsisveikinome ir patraukėme namų
link. Mąsčiau, kad labai gerai, jog patekau pas tokią gerą tarnautoją. Pas
ją eisiu visada su malonumu.
Dabar jau dūmėme namo. Kas žino, kaip Monikai sekasi tvarkytis su
trimis šunimis? Juk jai dar nebuvo tekę to daryti. Tiesa, Monika turėjo
Vilį, mažą įžūlų nykštukinį pudelį, bet dideli šunys visai kas kita. Vis
dėlto jaudintasi be reikalo. Monika mus pasitiko linksma, viskas buvo
gerai. Visi kartu nuėjome į mišką žaisti. Buvo taip smagu, kad pamir­
šome laiką.
Kai pagaliau patraukėme namo, jau temo. Paprašiau pasukti pro po­
nios Trum pf namą, nes reikėjo paimti Bjankos ėdalą, kurį ponia turėjo
palikti už namo. Trims bus lengviau parsinešti.
Priėjome „raganos trobelę44. Ji buvo už kelių šimtų metrų nuo mūsų
namo, prie pat miško. Sklypas gerokai apleistas, nes ponia Trum pf jau
daug metų negenėjo krūmų. Apėjome namą iš kitos pusės, nes senoji po­
nia žadėjo viską sudėti ant terasos. Teko atsargiai brautis per krūmus.
Tuo tarpu visai sutemo. Nors su mumis buvo trys šunys, pasidarė
šiek tiek nejauku. Iš Vilio buvo mažai naudos. Jis bijojo labiausiai ir kiek
galėdamas glaudėsi prie Bjankos. Mes liovėmės kalbėtis, net ir Monika

86
tylėjo. Tai tikrai kažką reiškė. Staiga suvokiau, kodėl taip baugu: viešpa­
tavo mirtina tyla. Nejučiomis sulaikėme kvėpavimą...
Tylutėliai slinkome tolyn. Kartkartėmis po mūsų kojomis trakštelė­
davo šakelė. Galiausiai atsidūrėme už namo. Ėdalas tikrai buvo paliktas
terasoje,bet kažkas čia buvo ne taip. Baugščiai apsidairėme. Staiga šunys
pradėjo urgzti. Bjanka nubėgo prie terasos durų, mūsų žvilgsniai nusekė
paskui ją. Pamatėme, kad durys tik privertos. Bjanka pastūmėjas nosimi
ir lodama įbėgo j namą. jos lojimas vis tolo ir galiausiai pasidarė vos
girdimas. Paskui viskas nutilo. Kurį laiką laukėme, bet Bjanka negrįžo.
Tyliai ją pašaukėme, bet atsako nesulaukėme. Stovėjome kaip suakme­
nėję. Atsargiai apsidairiau. Monika buvo balta kaip popierius. Ant rankų
ji laikė savo mažutį pudelį, o šis baimingai glaudėsi prie jos.
Pirmasis atsipeikėjo Marselis. Jis davė man ženklą, kad laikyčiau abu
šunis. Paėmiau jų pavadėlius. Akimirką pagalvojau, kad labai gerai, jog
dresavau Napoleoną. Marselis prigludo prie sienos ir pamažu nuslinko
prie durų. Atsargiai įėjęs į vidų, jis uždegė šviesą.'Po akimirkos, kuri
mums virto amžinybėmis vėl pasirodė tarp durų ir pamojo mums, kad
įeitume. Jis sukuždėjo:
- Atrodo, čia nieko nėra.
Vedina abiem šunimis nusekiau jam iš paskos.
- Aš nė už ką neisiu į vidų, - išgirdome Monikos balsą.
- Gerai, pasilik čia! - nusprendė Marselis.
Kažin ar tai jai geresnė išeitis. Likti vienai verandoje buvo dar bai­
siau. Vis dėlto Monika nusekė mums iš paskos. Atsidūrėme svetainėje.
Ten viešpataujanti netvarka šį kartą nepasirodė jauki, ji buvo kažkokia
grėsminga.
- Čia kažkas buvo įsilaužęs, - pareiškė Marselis.
- Ne, čia visada taip atrodo, - sušnibždėjau.
- Žiūrėk, išlaužtos durys, - paprieštaravo Marselis.
Jis buvo teisus. Ant durų staktos aiškiai matėsi įsilaužimo žymės.
Iš karto supratau, kodėl netvarka dabar nejauki. Visi paveikslai buvo
nukabinti, o baldai perstumti. Viskas atrodė kaip detektyviniame filme,

87
kai šnipai bute ieško mikrofilmo. Prisiminiau praėjusios nakties koš­
marą. Juk buvau pažadėjusi sau elgtis labai atsargiai, o d ab ar štai stoviu
tuščiame name, į kurį ką tik buvo įsilaužta. Gal vagys dar tebėra name?
Smilkiniai pradėjo stipriai tvinksėti.
Staiga išgirdome tylius žingsnius. Kažkas ėjo senomis medinėmis
grindimis. Aš nustėrau. Girgždantys žingsniai artėjo. Marselis skubiai
apsidairė ir čiupo į rankas šalia krėslo numestus senus žiūronus. Girgž­
dėdamos truputį prasivėrė svetainės durys. Mes staigiai pasisukome,
Monika šaižiai suspiegė. Tą akimirką pro duris išlindo gauruota Bjankos
galva. Šunį mes buvome visai pamiršę. Su palengvėjimu atsikvėpėme.
Manis su Napoleonu džiaugsmingai pasitiko draugę.
Marselis ir vėl susigaudę greičiausiai:
- Kad ir kas būtų buvęs, atrodo, mums atėjus pabėgo, antraip šunys
nebūtų tokie ramūs.
Pažiūrėjau į Manį - jis visai neatrodė sunerimęs. Apkabinau jį ir iš
karto pasidarė ramiau. Net ir Vilis nušoko nuo Monikos rankų ir ramiai
uostinėjo kampe.
 Sename rūsyje

Pamažu vėl atgavome drąsą ir nusprendėme apieškoti namą. Monika

norėjo pirmiausia paskambinti policijai, bet tai galima padaryti ir vėliau.
Nugalėjo nuotykių troškimas. Atsargiai perėjome visus kambarius. Visur
viešpatavo ta pati netvarka, bet nepastebėjome nieko keista.
- Ar prisimenate, kaip iš toli girdėjosi Bjankos lojimas, kai ji jbėgo į
namą? - paklausė Marselis. - Čia turi būti rūsys.
Monika pašiurpo:
- Gal čia yra koks požemis?
Aš nusijuokiau, nors taip pat nekaip jaučiausi. Mes dar kartą perėjome
namą ieškodami durų į rūsį. Galiausiai jas radome. Jos buvo po laiptais ir
panėšėjo į spintos duris. Durys taip pat buvo tik privertos. Atsargiai jas
atidarėme ir žvilgtelėjome vidun. Žemyn vedė statūs laiptai. Ieškojome
elektros jungiklio, bet niekur jo neaptikome.
- Svetainėje mačiau žvakių, - prisiminiau aš. Marselis pritariamai
linktelėjo.
Nuskubėjome paimti žvakių, Monika jas uždegė ir vis bandė mus
atkalbėti nuo šio sumanymo:
- Nejaugi ketinate lipti žemyn? Tik be manęs!
- Gerai, - sutiko Marselis. - Tu su Viliu ir Napoleonu lauk čia, viršuje.
Mes su Kirą pasiimame Bjanką su Maniu ir apžiūrėsime rūsį.
Būčiau ir aš mieliau likusi su Monika, bet magėjo sužinoti, kas yra
apačioje, ir nenorėjau apsijuokti prieš pusbrolį. Galiausiai jis pradėjo
mane gerbti. Abu šunys ir aš su Marseliu nulipome laiptais žemyn.
Rūsys atrodė labai senas. Pliki akmenys žvakių šviesoje priminė vai­
duoklius.
Pagaliau pasiekėme apačią. Atsidūrėme didelėje patalpoje, užgrioztoje
įvairiausiu šlamštu ir daugybe lentynų, ant kurių buvo sudėti visokie
konservai ir stiklainiai uogienės. Lubos buvo gana žemos ir Marseliui

89
teko palenkti galvą. Atidžiai apsidairėme, bet aš nepastebėjau nieko ne
paprasta.
- Nieko čia nerasime, - sukuždėjau.
Marselis parodė į nedideles sienoje už lentynų esančias duris. Nu
stebau, nes pati niekados nebūčiau tų durų pastebėjusi. Atsargiai pastū­
mėme į šoną lentyną. Reikėjo žiūrėti, kad ant grindų nenukristų koks
stiklainis uogienės. Dabar jau galėjome prieiti prie durų. Pamėginome
jas atidaryti, bet jos nepasidavė. Marselis nusivylė:
- Nieko nejstengsime padaryti. Gaila, labai norėtųsi sužinoti, kokia
paslaptis slypi už šių durų.
- Tikriausiai ten paslėptas lobis, - fantazavau aš.
- Žinoma, ten prikrauta tiek aukso, kiek Knokso forte, - sukikeno
Marselis.
Tą akimirką man bakstelėjo snukiu Bjanka. Dantyse ji laikė kažkokį
tamsų daiktą. Įsmeigiau akis. Tai buvo raktas. Šuo pavizgino uodegą ir
numetė raktą ant grindų.
- Protingas šuo, - pagyriau ją. - Tikriausiai ne kartą jai teko paduoti
šj raktą savo poniai.
Mes net nenutuokėme, kur tas raktas galėjo būti paslėptas. Marselis
atrakino ir lėtai atidarė duris. Pasišvietėme žvakėmis. Patalpa buvo gero­
kai mažesnė už pirmąją ir joje stovėjo tik senovinė skrynia. Skrynia buvo
padaryta iš tvirto medžio, apkaustyta geležimi ir užrakinta pakabinama
spyna. Marselis apžiūrėjo spyną.
- Aš galiu ją atrakinti - tai visai paprasta, - nusijuokė Marselis. Su­
abejojau, ar turime teisę žiūrėti į skrynios vidų, bet Marselis jau traukė
iš kišenės visraktį ir bandė rakinti. Smalsumas įveikė. Spyna spragtelėjo.
Aš sukikenau:
- Tu ne tik bandelių firmos vadovas, bet ir tikras įsilaužėlis.
- Taip, šiam darbu aš irgi tikčiau, - pasipuikavo Marselis.
Jis pakėlė dangtį, žvilgtelėjo vidun ir švilptelėjo:
- O, žmogau! Dabar žinau, ko ieškojo vagys.

90
 Sužiurau ir aš į skrynią. Ten pūpsojo stirta popierių, storas pluoštas
Uikstančio markių banknotų ir krūva tvarkingai sukrautų aukso luitų.
Mane ypač sužavėjo aukso luitai. Neįmanoma patikėti, kad jie tikrai būtų
iš gryno aukso. Marselis buvo teisus. Kaip tik tai domino vagis.
- Ką darysime? - paklausiau susirūpinusi. - Kas, jeigu juos čia pa­
liksime, o vagys ir vėl sugrįš?
Marselis akimirką mąstė.
- Tu teisi, dabar tikrai turime kviesti policiją. Jie paims lobį saugoti.
Vis dėlto pirmiausia tiksliai surašykime viską, kas yra dėžėje. Niekada
negali žinoti...
Ėmėmės darbo. Rūpestingai viską suskaičiavome ir užrašėme. Kai
sąrašas buvo baigtas, dar kartąjį peržiūrėjome: 100 000 markių tūkstančio
markių banknotais, 25 aukso luitai, 78 auksinės monetos, 163 dokumen­
tai, aplankas su laiškais ir sąskaitomis, maišelis su 16 brangakmenių,
auksinė grandinėlė ir septyni aukso žiedai.
0

Marselis patenkintas įsikišo sąrašą į kišenę. Jis žadėjo kuo skubiau

padaryti man kopiją. Būtų gerai, jei turėtume tiek pinigų ir vertybių.
Šiuo požiūriu mudviejų nuomonės visiškai sutapo.
- Pasirodo, ponia Trumpf labai turtinga, - nusistebėjau aš. Tiesa,
apie tai ji mums buvo sakiusi, bet visai kas kita išvysti tokius turtus
savo akimis.
- Kodėl savo turtą ji laiko šiame rūsyje? - nesuprasdama paklausiau.
- Visi turtingi žmonės panašiai elgiasi, - pamokė mane Marselis. -
Kertu lažybų, kad ji turi kur kas daugiau pinigų, kuriuos kur nors yra
investavusi. Tai, kas čia yra, ji tikriausiai laiko juodai dienai.
- Nieko sau atsargos juodai dienai! - aiktelėjau aš.
- Taip, užtektinai, kad galėtų pažaisti, - pasakė pusbrolis. - Prisi­
mink Dagobertą Dūką. Mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo plaukioti
piniguose.
Prisiminiau daugybę skaitytų komiksų, bet į galvą dingtelėjo ir kita
mintis - mama visada liepdavo nusiplauti man rankas, kai tekdavo
čiupinėti pinigus.

91
 - Aš manau, kad turtingi žmonės nemano, jog pinigai nešvarūs, - bal­
su mąsčiau.
Marselis man pritarė:
- Manau, kad ir ponia Trumpf jaučiasi devintame danguje, kai kart­
kartėmis pasižiūri į savo skrynią. Aš jausčiausi taip pat.
Nusijuokiau. Įsivaizdavau, kaip senoji ponia eina [ rūsį, atsidaro
skrynią ir žaidžia aukso luitais bei pinigais. Pagalvojau, kad būtų visai
smagu blizginti luitus ir monetas.
Netikėtai sulojo Manis. Jam tuojau pritarė Bjanka. Abu šunys stovėjo
nusigręžę nuo mūsų, uodė durų pusėn ir vis įnirtingiau lojo. Marselis
nuėjo prie durų ir sušuko į didįjį rūsį:
- Monika! Ar tai tu? Ateik čia, mes jau žinome, ko ieškojo vagys.
Manis su Bjanka jau nebelojo, tik urzgė. Marselis labai sutriko.
- Kas tai galėtų būti? - paklausė jis. - Šunys juk negalėtų urgzti ant
Monikos?
Tą pačią akimirką mus apėmė baisus siaubas. Rūsyje pasigirdo vyriški
balsai. Manio kailis pasišiaušė. Tyliai sušnypščiau, kad jis nusiramintų,
bet šuo nenurimo ir vis urzgė.
Balsai sparčiai artėjo ir garsėjo. Neturėjome kur dingti. Netrukus
mažąjį rūsį perskrodė didelio žibinto šviesa ir tuojau pat įsmigo man į
akis. Aš surikau.
- Tik pažiūrėk, ką mes čia turime, - šūktelėjo žemas vyriškas balsas.
- Tai ne jūsų reikalas, - drąsiai suriko Marselis.
Šviesos spindulys mus taip apakino, kad nieko negalėjome matyti.
Tada išgirdome dar vieną balsą, žemesnį ir kimesnį.
- Ar ką nors radote? Mums būtų mažiau darbo!
Žibinto šviesa nukrypo į skrynią. Vyras iš nuostabos riktelėjo:
- Berndai, pažiūrėk! - šaukė jis. - Mergaitė buvo teisi. Čia guli
tikras lobis.
- Patraukite nuo jo savo purvinas rankas! Šis lobis senosios po­
nios! - įsiutusi surikau.

92
 - Jaunoji panele, jūs mus su kažkuo supainiojote. Mes esame tie
gerieji, - pro juoką ištarė antrasis balsas. Šviesa nuo skrynios nukrypo j
antrojo balso pusę ir mes išvydome policininką.
Marselis susitvardė pirmas. Aš nervingai juokiausi. Tik dabar pa­
jutau, kaip buvau įsitempusi. Atsisėdau ant grindų. Nuo širdies tarsi
nusirito akmuo.
- Jūsų draugė paskambino savo tėvui, o jis iškvietė mus, - paaiškino
pirmasis policininkas.
Viskas paaiškėjo.
- Kur dabar Monika? - paklausė pusbrolis.
- Ji viršuje su savo tėvu ir kitais pareigūnais, - policininkas išėjo į
didįjį rūsį ir sušuko ant laiptų stovinčiam kolegai: - Viskas gerai! Vaikai
čia. Sveiki!
Visi užlipome į viršų. Prieangyje ir svetainėje stovėjo apie dešimt
policininkų. Ten buvo ir Monikos tėtis. Priėjo baimingai glaudėsi Mo­
nika. Ji paaiškino, jog kurį laiką palaukusi šūktelėjo į rūsį. Neišgirdusi
jokio atsakymo, ji paskambino savo tėčiui, nes buvo tikra, kad mums
kažkas nutiko.
Monikos tėtis griežtu veidu žiūrėjo į mus:
- Buvote labai lengvabūdiški! Privalėjote tučtuojau kviesti policiją.
Nesumojome, ką atsakyti. Pažvelgiau į Moniką. Man pasidarė jos
gaila. Kaip baisiai ji turėjo išsigąsti. Skaičiuodami lobį, buvome visai ją
pamiršę.
Iškviestas šaltkalvis pataisė duris. Pareigūnai atsargiai išnešė skry­
nią, tiesa, kiti policininkai dar ilgai čia dirbo. Teko atsakyti į daugybę
klausimų, policininkai buvo draugiški ir mus pagyrė. Jie sakė, kad mes
išbaidėme įsilaužėlius ir jie turėjo pasipustyti padus.
Marselis ir aš išdidžiai pažvelgėme vienas į kitą. Tuomet policijos
automobilis parvežė mus namo. Susirūpinusi mama stovėjo prie lango,
kai automobilis sustojo prie mūsų namų. Pamačiusi mus išlipančius,
ji kažin ką pagalvojo, bet policininkai jai viską paaiškino. Paskui jie

93
nuvežė namo Marselį ir Napoleoną. Mama skubiai paskam bino savo
seseriai, Marselio mamai, ir ponams Hanenkampams, nes nenorėjo, kad
jie taip pat išsigąstų, kaip išsigando ji, kai prie namų sustojo policijos
automobilis.
Viską smulkiai papasakojau tėvams. Buvau per daug susijaudinusi,
kad būčiau galėjusi miegoti. Vėl išgirdau tą patį priekaištą, kad i š karto
turėjome kviesti policiją.
 Mano tėvai nesupranta...

Kitą dieną mokykloje buvo tikras pragaras. Monika iš karto papasakojo

apie mūsų nuotykį. Visi tik apie tai ir tekalbėjo. Mane taip pat sveikino.
Keli berniukai pasakė:
- Tau pasisekė, kad patyrei tokį nuotykį. Norėčiau, kad ir man atsi­
tiktų panašus dalykas.
Nebuvau įsitikinusi, jog man pasisekė, bet man atrodė, kad visa tai
nebūtų atsitikę, jei ne mano svajonių dėžutės. Nebūčiau ieškojusi darbo,
susipažinusi su ponais Hanenkampais, ponia Trum pf nebūtų paprašiusi
prižiūrėti jos Bjanką, nes Hanenkampai nebūtų manęs rekomendavę.
Mūsų išmintingas istorijos mokytojas, ko gero, bus teisus, sakydamas:
„Kai gerai pamąstai, laimė tėra pasirengimo ir darbo rezultatas".
Šiaip ar taip, kelias dienas Monika ir aš buvome mokyklos didvyrės. J
mokyklą net buvo atėjęs vietinio laikraščio fotografas ir mus nufotogra­
favo. Kitą dieną straipsnis ir nuotrauka jau buvo laikraštyje. Ten buvo
išsamiai aprašyta, kokios mes drąsios. Man pagailo, kad nuotraukoje
nėra Marselio. Straipsnį perskaitę tėvai labai didžiavosi ir visiems apie
tą įvykį pasakojo.
Vieną rytą, kai rašiau sėkmės žurnalą, vėl prisiminiau mūsų nuotykį.
Jis tikrai buvo nepaprastas ir aš juo didžiavausi. Vis dėlto suvokiau įdomų
dalyką: man atrodė, kad visas mano gyvenimas tapo ištisu nuotykiu, ir
jis man labai patiko.
Pastebėjau, kad nuo to laiko, kai pradėjau domėtis pinigais, daug kas
pasikeitė. Gyvenimas tapo įdomesnis, kitaip susipažįstu su žmonėmis ir
net labai įdomiai pasikalbu su suaugusiaisiais. Daug ko išmokau, bet visai
kitaip nei mokykloje. Šie dalykai mane iš tikrųjų domino, nes žinojau,
kad jie man pravers. Daug įdomiau mokytis, kaip reikia uždirbti pinigų,
kad nuvyktum į Ameriką, negu per istorijos pamokas sausai kalti apie
Karolį Didįjį. Per kai kurias pamokas tapau daug atidesnė, labai patiko
anglų kalba, nes man netrukus ji bus reikalinga.

95
 Mąsčiau apie daugel j dalykų, kuriais anksčiau visiškai nesidomėjau,
o svarbiausia - aš puikiai jaučiausi. Staiga supratau, kad svarbiausias
dalykas net ne pinigai. Tiesiog kiekviena diena pasidarė įdomi, norėjosi
kuo daugiau sužinoti. Nemažai apie viską mąsčiau, o sėkmės žurnalas
padėjo daug ką suprasti. Jau seniai neberašiau tik apie savo sėkmę, daž­
nai aprašydavau viską, kas padėjo ją pasiekti. Pavyzdžiui, suvokiau, jog
esu gana drąsi. Nesvarbu, kad aš bijojau. Ponas Hanenkampas tikino,
kad ir drąsuoliai jaučia baimę. Drąsus tas, kuris, net ir jausdamas baimę,
žengia pirmyn.
Buvau pasiryžusi sunkiai dirbti, bet darbas man turėjo patikti. Tėvai
dažnai tvirtindavo, jog esu tingi. Jie buvo teisūs tik iš dalies, nes dabar
esu stropi. Kasdien pasirūpinu trimis šunimis: šeriu, šukuoju, mokau
juos, einu su jais pasivaikščioti. Darbas nelengvas, bet man patinka.
Pirmą kartą neabejojau, kad darau viską, ką galiu, ir tai labai skyrėsi
nuo mano ankstesnio požiūrio. Anksčiau visada sakydavau, kad jei iš
tikrųjų daug mokyčiausi, tikrai tapčiau itin gera mokine. Jaučiau, kad tai
buvo tik išsisukinėjimas ir noras pasislėpti. Dabar, kai aš iš tikrųjų labai
stengiausi, išsisukinėti nebereikėjo. Parodžiau, ką galiu.

Kitos dienos praskriejo kaip vėjas. Smagiai leidau laiką su „savo44 trim
šunimis, daug kalbėjausi su Marseliu, ponais Hanenkampais ir ponu
Goldšternu. Turėjau daugybę klausimų ir kiekvieną kartą sužinodavau
daug nuostabių dalykų.
Iš pono Goldšterno gavau trijų tūkstančių čekį. Vis dar keistai jau­
čiausi dėl to, kad man mokama už Manio priežiūrą, nes dariau tai su
didžiausiu malonumu. Ponas Goldšternas man aiškino: „Jei tu prarastum
savo šunį, taip pat džiaugtumeisi, jeigu kas nors juo pasirūpintų. Todėl,
kad darei tai nemokamai, daro tavo darbą labai vertingą". Jis buvo teisus,
Maniui pas mane buvo tikrai gerai.
Čekį nunešiau į banką, o pinigus paskirsčiau taip, kaip ir buvau nu­
mačiusi. Pusė jų, vadinasi, 1500 markių, liko sąskaitoje, kad mano „višta44
galėtų augti. Kitą pusę pasiėmiau. Po 600 šimtus įdėjau į svajonių dėžutes

96
n man dar liko 300 markių išlaidoms. Nenusakomas jausmas dėti 600
markių į San Francisko dėžutę, o kitus 600 - į nešiojamojo kompiuterio
dcžutę. Norėjosi pakviesti mamą, kad ji tai pamatytų, bet aš nutariau
padaryti staigmeną.
Iš Hanenkampų gautus pinigus taip pat paskirstydavau, o tai buvo
po keturias markes per dieną ir po dvidešimt markių už kiekvieną triu­
ką, kurį išmokdavo Napoleonas. Kartais leisdavau sau į darbą įtraukti
Moniką. Tada atiduodavau pusę gautų pinigų.
Iš pradžių man atrodė, kad tai nelabai teisinga, nes man nereikėdavo
nieko daryti. Viską nudirbdavo Monika, o man atitekdavo lygiai tiek
pat kiek jai pinigų. Vėliau Marselis man išaiškino svarbų dalyką: „Dar­
buotojas gauna ne daugiau kaip pusę visos gautos sumos. Kita pusė
tenka tam, kuris sugalvojo idėją ir turėjo drąsos ją įgyvendinti". Viską
paaiškinau Monikai.
Pasiūliau jai irgi susirasti kokį nors šunį kaip Napoleonas, bet ji pa­
sakė, kad niekados neišdrįstų į ką nors kreiptis. Be to, ji gaudavo 150
markių kišenpinigių ir tai ją tenkino.
Nusprendžiau savo vaikams niekados neduoti per daug kišenpinigių.
Geriau išmokysiu juos rašyti sėkmės žurnalą ir užsidirbti pinigų. Kuo
anksčiau, tuo geriau.
Vis dėlto vienas dalykas mane trikdė. Vis rečiau kalbėjausi su Maniu.
Buvo tiek daug darbo, dažni pokalbiai su pusbroliu, ponu ir ponia Ha-
nenkampais, o ir susitikimai su ponu Goldšternu užtrukdavo vis ilgiau.
Mums su Maniu paprasčiausiai nelikdavo laiko nueiti į savo slėptuvę.
Mes, žinoma, dažnai ėjome pasivaikščioti ir ilgai žaidėme, bet beveik
nesikalbėjome. Daug ką, ko norėjau paklausti labradoro, paaiškino po­
nas Goldšternas ir kiti.
Atrodė, jog Manis dėl to nė kiek nesijaudino. Net priešingai. Jam
viskas buvo gerai, jis mėgavosi esama padėtimi. Regis, jam net patiko,
kad su juo elgiamasi kaip su šunimi, ir mielai leisdavo laiką su Napo­
leonu ir Bjanka. Su jais jis galėjo kaip reikiant siausti. Kai matydavau

97
juos žaidžiančius, Manis taip pat buvo kaip paprastas šuo ir atrodė visai
„normalus". Guodžiausi mintimi, kad tikriausiai taip ir turėtų būti.
Sėdėjau su tėvais prie valgomojo stalo. Jie visai nesikalbėjo, tik niūrūs
žiūrėjo į savo lėkštes. Tokie jie būdavo visada, kai susipykdavo. Ketinau
dar kartą pasikalbėti su tėvais apie jų skolas. Prieš tai vėl persiskaičiau
keturių patarimų sąrašą, kurj buvau gavusi iš Manio. Dabar atrodė, kad
šiandien tam visai netinkamas laikas.
Tylą nutraukė tėtis:
- Kirą, mačiau išrašą iš tavo sąskaitos, joje daug pinigų, - jis tiriamai
žvelgė į mane ir reikšmingai pridūrė: - Labai daug pinigų.
- Gavau juos iš pono Goldšterno už tai, kad gerai rūpinausi Ma­
niu, - paaiškinau tėčiui.
- Matai, yra įtikinamas paaiškinimas, - su palengvėjimu pasakė
mama.
- Iš sąskaitos tu pasiėmei 1500 markių, - tęsė tėtis. - Ar gali man
paaiškinti, ką darei su tais pinigais?
Pasijutau nejaukiai. Ne, manęs negraužė sąžinė, bet pajutau, kad
manimi nepasitikima. Visai be reikalo.
Prisiverčiau išlikti rami. Paaiškinau, kur uždirbau pinigus ir kaip pa­
skirsčiau savo pajamas: penkiasdešimt procentų „vištai", keturiasdešimt
procentų artimoms ir tolimoms svajonėms įgyvendinti ir dešimt pro­
centų skyriau išlaidoms. Be abejo, teko papasakoti istoriją apie auksinius
kiaušinius dėjusią vištą, antraip tėvai būtų nieko nesupratę.
Tėtis žvelgė į mane su nuostaba, bet mano paaiškinimas jį nuramino.
Mama net didžiuodamasi šyptelėjo:
- Matai, dukra paveldėjo mano protą.
Tėtis atsiduso:
- Norėčiau ir aš taip paskirstyti savo pajamas.
- Tai kodėl to nedarai? - paklausiau aš.
- Nes mūsų išlaidos tuojau pat praryja visus pinigus, - paaiškino
tėtis. - Kaip manai, iš ko mokame už namą, maistą, elektrą ir visa kita?

98
 - Bet bent jau tuos pinigus, kurių neišleidi mokesčiams, galėtum
paskirstyti kaip aš. Net jei tai būtų tik dešimt procentų, turėtum juos
paskirstyti, - pareiškiau savo tvirtą jsitikinimą.
- Nieko nelieka, negaliu sutaupyti nė pfenigo. Daugiau nei penkiasde­
šimt procentų atiduodame procentams už kreditus, - sumurmėjo tėtis.
- Įmokos turėtų būti kuo mažesnės, - vėl išdrįsau pasakyti savo
nuomonę.
- Ką tu išmanai apie kreditą! - plykstelėjo tėtis.
Mama atskubėjo man į pagalbą:
- Na, mano dukra bent jau išmano, kaip reikia užsidirbti pinigų!
- Jai tiesiog pasisekė, - įgėlė tėtis.
- Mano istorijos mokytojas visada sako, - skubiai įsiterpiau aš, - jog,
išsamiau panagrinėjus, laimė yra tik darbo ir pasirengimo rezultatas.
Tėtis žiūrėjo į mane susimąstęs. Atrodo, jį sudominau. Be kita ko,
nereikia pamiršti, kad iš tiesų mano tėtis - geras žjnogus! Tik jis, deja,
visada buvo linkęs dėl savo nesėkmių kaltinti kitus. Dėl to jautėsi esąs
auka, o kitus, jo manymu, lydėjo laimė.
Dabar jis truputį atsivėrė:
- Vienas verslininkas, kuriam tiekiu prekes, kartą taip pat kai ką sakė
apie laimę. Kaip jis ten kalbėjo... Ak, taip, jis sakė: kvailiui pasiseka vieną
kartą, protingam sekasi dažnai. Tada aš nesupratau, ką bendra laimė turi
su protu, bet dabar pradedu suvokti. Jei laimė tėra pasirengimo ir darbo
rezultatas, vadinasi, aš būsiu tuo laimingesnis, kuo geriau pasiruošiu ir
daugiau dirbsiu.
Mama ne visai suprato, ką tėtis nori pasakyti, todėl paklausė manęs:
- Tai kaip tu ruošiesi uždirbti tiek daug pinigų?
Papasakojau apie savo sėkmės žurnalą, kurį pildau kiekvieną rytą,
ir atsargiai pridūriau, kad lygiai tą patį daro vairuotoja ir visi kiti pono
Goldšterno darbuotojai.
- Ir ką tai turėtų duoti? - šio užsiėmimo prasmingumu abejo­
jo tėtis.

99
 - Tai, kiek mes uždirbame, priklauso ir nuo mūsų pasitikėjimo sa­
vimi, ir nuo to, ar mes imamės darbų, kuriuos mokame, ar tų, kuriu
nesugebame. Be savo sėkmės žurnalo niekados nebūčiau sugalvojusi
kur galiu užsidirbti pinigų.
Tėtis tylėdamas linktelėjo. Per daug nenustebčiau, jeigu dabar jis slap­
ta pradėtų rašyti savo sėkmės žurnalą, bet tikrai ne taip lengvai prisipa­
žintų, kad jis tai daro. Vis dėlto pajutau, jog tėtė priėmė mano mintis.
- Tėte, kodėl tau nepasikalbėjus su ponu Goldšternu apie savo fi­
nansus? - pasiūliau.
- Nemanau, kad jam tai būtų įdomu... - abejojo tėtis.
Neleidau jam baigti:
- Aš su juo jau apie tai kalbėjau. Jis tuo džiaugtųsi, - kad tėčiui būtų
lengviau apsispręsti, dar pridūriau: - Tai suteiks ponui Goldšternui ga­
limybę bent kiek atsilyginti tau už tai, kad priėmei jo šunį.
- Bet apie pinigus nekalbama! - mama pacitavo tą banalų posakį,
kurį pati nuolat girdėdavo vaikystėje.
Padrąsėjau:
- Ar bent kartais pagalvojate, kiek kartų prie stalo aptarinėjote savo
finansines bėdas? Kalbos visada sukdavosi apie tai, kaip kuo greičiau
įveikti tuos sunkumus. Būtų buvę kur kas išmintingiau bent kartą pro­
tingai pasvarstyti apie ilgalaikį sprendimą.
Mama su tėčiu reikšmingai susižvalgė. Dar visai neseniai dėl tokių
mano žodžių būtų kilusi tikra audra, bet dabar tėvai pradėjo į mane
žiūrėti rimtai. Jie tikrai manęs klausėsi, mąstė apie mano pasakytus žo­
džius. Aš pajutau, kaip puiku užsidirbti pinigų ir teisingai su jais elgtis,
kai į tave žiūrima rimtai.
Mama pirmoji sutiko pasikalbėti su ponu Goldšternu. Manau todėl,
kad iki šiol šio pono nepažinojo ir jai buvo labai smalsu. Aš paskambinau
turtingajam ponui ir susitariau dėl susitikimo.
Širdyje džiūgavau, nes buvau tikra, kad ponas Goldšternas mano
tėvams padės. Taip pagalvojusi, mintyse pasitaisiau: jis jiems parodys,
kaip jie gali padėti patys sau.
 Sugrįžo ponia Trumpf

Atėjo ta diena, kai turėjo grįžti ponia Trumpf. Padariau taip, kad būčiau
prie jos namų tada, kai ji grįš, nes norėjau ją šiek tiek perspėti dėl to, kas
įvyko. Jos laukė ir du policininkai. Jie žinojo, kada ji grįžta, ir norėjo iš
karto sutvarkyti kelis formalumus.
Ponia Trumpf stebėtinai ramiai priėmė žinią. Pirmieji jos žodžiai,
kuriuos ištarė sužinojusi apie įsilaužimą, buvo: „Kvaileliai. Geriau būtų
ėję į biržą. Ten būtų radę tikrai daugiau pinigų nei mano namuose". Ji
tikrai nuostabi moteris.
Policininkai perdėtai pasakojo poniai apie Marselio, Monikos ir mano
drąsą, parodė straipsnius iš laikraščio. Paskui jie perdavė poniai Trum pf
raštą apie lobius, kurie buvo paimti iš skrynios rūsyje ir rūpestingai
saugomi policijos seife.
Ponia Trumpf susijaudino ir nuoširdžiai man padėkojo. Policinin­
kams išėjus, galėjau su ponia ramiai pasikalbėti.
- Kodėl jūs taip rizikavote ir laikėte namie tiek daug pinigų ir auk­
so? - norėjau pirmiausia sužinoti.
- Dėl kelių priežasčių, - paaiškino senoji ponia. - Pirma, man smagu
retkarčiais su jais pažaisti. Man patinka auksas ir banknotai.
Priekaištingai pažvelgiau į ponią: kažin ar gerai taip labai mėgti pini­
gus. Ir dar taip atvirai apie tai prisipažįsta... Staiga prisiminiau, su kokiu
malonumu mudu su Marseliu apžiūrinėjome skrynios turinį, skaičiavo­
me pinigus ir lietėme aukso luitus. Tai kodėl senoji ponia negalėtų jausti
to paties, kai atidaro savo skrynią? Pagaliau juk tai jos turtas!
Ponia Trumpf tęsė:
- Antra, tai tam tikra prasme juodai dienai skirtas turtas. Kad ir kas
atsitiktų, aš žinau, jog iš to, kas yra mano skrynioje, galėčiau kelerius
metus ramiai gyventi.
- Nieko sau sumelė juodai dienai! - nusijuokiau aš.

101
 - Priklauso nuo to, kiek žmogus iš viso turi pinigų, - paaiškino po
nia. - Būtų neprotinga namie laikyti grynaisiais daugiau nei penkis ai
dešimt procentų visų savo pinigų.
Aš tyliai švilptelėjau. Taip, senoji ponia iš tikrųjų turtinga.
- Tręčia, didelę dalį savo pinigų investuoju į akcijas. Tai tam tikra
prasme rizikinga, todėl bent dalį reikėtų turėti grynaisiais. Pasitaikius
progai, mudvi dar apie tai pasikalbėsime.
Ponia Trumpf visai neskubėjo tvarkylis, jai labai patiko kalbėti.
- Taip, bet dabar jų vos nepavogė, - priminiau aš.
- Butų buvę gaila, nes vagys neilgai būtų džiaugęsi grobiu, - tvirtai
pasakė ponia.
- Bet juk jie būtų turėję visą lobį! - garsiai nusistebėjau. - Kodėl jie
nebūtų juo džiaugęsi?
- Sunku paaiškinti. Pabandysiu taip: pinigai išlieka pas tuos, kurie
tam yra pasirengę. Neteisėtai gavęs pinigų žmogus jausis net blogiau nei
tada, kai jis tų pinigų neturėjo.
- Nesuprantu, - sutrikusi sumurmėjau aš. - Kam tada vagims ap­
skritai taip vargti?
Ponia Trumpf akimirką mąstė:
- Nes jie mano, kad daug pinigų pakeis jų gyvenimą. Jie tiki, jog
pinigai neša laimę.
- Mano tėvai irgi taip mano, - tariau aš. - Jie įsitikinę, kad neturėdami
finansinių rūpesčių gyventų puikiai.
- Tavo tėvai, kaip ir daugelis žmonių, mąsto klaidingai. Jei nori ge­
riau ir laimingiau gyventi, turi pasikeisti pats. Pinigai to neduoda. Patys
pinigai negali žmogui suteikti ar nesuteikti laimės. Pinigai yra neutralūs,
jie nei geri, nei blogi. Pinigai tik tą akimirką, kai jie tampa kieno nors
nuosavybe, žmogui gali padaryti bloga arba gera. Tada jie naudojami
geriems ar ne tokiems geriems tikslams. Turėdamas pinigų, laimingas
žmogus bus dar laimingesnis. Blogas žmogus, kuris pats sau prisidaro
bėdų, tų bėdų turės dar daugiau.

102
 - Mano mama visada sako, kad pinigai žmogų gadina, - paprie­
štaravau aš.
- Pinigai tik parodo, koks tas žmogus yra, - paaiškino ponia
Trumpf. - Pinigai - kaip didinamasis stiklas. Jie skatina žmogų atsi­
skleisti. Geras žmogus su pinigais gali padaryti daugybę gerų darbų.
Vagis tikriausiai iššvaistytų pinigus paikiems dalykams.
Valandėlę apmąsčiau ponios Trumpf pasakytus žodžius. Man pinigai
padėjo. Mane ėmė gerbti tėvai, pusbrolis Marselis, banko darbuotoja
ponia Heinen, turtingasis ponas Goldšternas ir Hanenkampai. Aš pati
pradėjau save gerbti. Galėjau kalbėtis su įdomiais žmonėmis, gyvenimas
tapo daug įdomesnis, ėmiau galvoti apie daugybę iki šiol nepažintų da­
lykų. Apskritai tapau laimingesnė, įgijau pasitikėjimo savimi.
Ponia Trumpf, tarsi perskaičiusi mano mintis, pasakė:
- Pinigai gyvenime gali labai padėti, jie tam tikra prasme pakylėja
mūsų gyvenimą į kitą, aukštesnį lygį. Pinigai remia visas kitas gyvenimo
sritis. Turėdami daug pinigų, galime įgyvendinti savo tikslus ir svajones.
Tikslai, žinoma, gali būti geri ir blogi.
Nusprendžiau, jog man todėl taip gerai sekėsi, kad mano tikslai buvo
geri. Tik dabar iki galo supratau, kodėl Manis pirmiausia pareikalavo,
kad nusistatyčiau sau tikslus. Dabar buvau įsitikinusi, kad pinigai manęs
nesugadins.
Dėkinga pažvelgiau į Manį, miegantį prie mano kojų.
Senoji ponia grįžo prie ankstesnės temos:
- Skrynioje laikau tik dalį savo grynųjų pinigų. Kita dalis saugiai
padėta banko seife. Vagys niekados manęs nenuskurdintų.
Staiga poniai į galvą šovė mintis:
- Norėčiau jums atsidėkoti ir padaryti taip, kad jūs visą gyvenimą
turėtumėte pinigų. Tavo draugams ir tau kartu su manim siūlau įsteigti
investicijų klubą.
- Ką įsteigti? - paklausiau nesupratusi.

103
 - Tai reiškia, kad investuosime visi drauge. Pavyzdžiui, kiekvienas
mūsų per mėnesj j bendrą kasą deda po penkiasdešimt markių ir mes
kartu tuos pinigus investuojame.
Ši mintis man patiko.
- Dabar jus parodysite mums, kaip iš savo „vištos14sulaukti „auksinių
kiaušinių*4! - riktelėjau susijaudinusi.
Dabar ponia Trumpf sutriko. Turėjau jai papasakoti istoriją apie
auksinius kiaušinius dedančią vištą. Pasakojimas jai padarė įspūdį.
- Ši istorija tiksliai atpasakoja tai, ką aš darau, - apsidžiaugė senoji
ponia. - Tik aš to mokiausi labai sunkiai. Tu net nesuvoki, kaip gerai,
kai dar vaikystėje išmoksti teisingai elgtis su pinigais.
Jos žodžiai paskatino mane didžiuotis savimi. Laiminga pažvelgiau
į Manį, šis per miegus truputį pavizgino uodegą. Nutariau ryt ryte šį
pagyrimą įrašyti į savo sėkmės žurnalą. Apskritai vis dažniau mąstyda­
vau apie sėkmę. O juk anksčiau pirmiausia pagalvodavau, kad kas nors
nepasiseks. Dabar susitelkiau ties dalykais, kuriuos sugebėjau atlikti,
ieškojau būdų, kaip tai daryti, o ne išsisukinėjimų.
Labai norėjosi daugiau sužinoti apie investicijų klubą, bet ponia
Trumpf pasakė, kad paaiškins mums visiems trims kartu. Pažadėjau
susitarti su Marseliu ir Monika, kada su senąja ponia galėtume įkurti
investicijų klubą.
Prieš atsisveikindama ponia Trumpf davė man šimtą keturiasdešimt
markių - po dešimt markių už kiekvieną dieną, kol prižiūrėjau Bjanką.
Su Maniu nukūriau į banką padėti pusę sumos į „vištos44sąskaitą.
Vos spėjau prieiti prie banko, prie manęs pribėgo ponia Heinen. Ji
apie mus buvo skaičiusi laikraštyje, tad dabar norėjo pasveikinti ir pa­
sakyti, kaip ji manimi didžiuojasi. Poniai kaip tik buvo pertrauka ir ji
pakvietė mane drauge išgerti limonado. Mielai sutikau.
- Tavo sąskaita puikiai pildosi, - pagyrė ji mane. - Aš stebiuosi, kaip
protingai tu taupai. Uždirbi ne tiek, kiek suaugusieji, o sutaupai kur kas
daugiau nei dauguma.

104
 Taip pagirta net paraudau. Miela banko tarnautoja kurį laiką kažką
mąstė ir galiausiai paklausė:
- O ką tu darai su tais pinigais, kuriuos skiri ne „vištai1*?
- Daliju į penkias dalis. Vieną dalį skiriu išlaidoms, o kitas keturias
per pusę dedu į dvi savo svajonių dėžutes. Antraip niekados nenuvykčiau
I San Franciską ir nenusipirkčiau nešiojamojo kompiuterio.
Ponia Heinen žiūrėjo į mane susižavėjusi.
- Tavo sistema dar geresnė, nei aš maniau. Luktelėk, turiu pa­
skambinti.
Netrukus ji grįžo švytėdama ir paslaptingai tarė:
- Kirą, aš manau, kad apie tavo sistemą turėtų sužinoti visi vaikai.
Tada jų gyvenimas taptų įdomesnis ir gražesnis. Pasvarsčiau,kaip mums
susitikus su kuo daugiau vaikų. Savo vaikų mokykloje esu tėvų komiteto
narė. Po kelių dienų mokykloje vyks didelis renginys vaikams ir tėvams.
Tai būtų gera galimybė papasakoti apie tavo sistemą. Paskambinau di-
rektoriui ir pateikiau pasiūlymą. Jis sutiko!
Nieko nesuvokdama spoksojau į ponią Heinen.
- Na, tu viską jiems papasakosi, - paaiškino ji.
Mano kūnu perbėgo karščio banga. Ausys ėmė degti, o skrandį
sutraukė mėšlungis. Įsivaizdavau, kaip man reikės stovėti prieš pilną
žmonių salę ir pasakoti.
- Aš jokiu būdu to nedarysiu! - ryžtingai sušukau. - Mirčiau iš
baimės.
Ponia Heinen nusijuokė.
- Ir apskritai nežinočiau, ką turiu pasakoti.
Bet banko darbuotoja nenorėjo taip lengvai atsisakyti savo sumany­
mo. Susimąsčiusi ji žiūrėjo pro langą.
- Paklausyk, - po akimirkos prabilo ji, - dirbdama tokį darbą žinau,
kaip dauguma žmonių elgiasi su pinigais. Daugelis atvirai man išsipa-
sakoja. Nepatikėsi, kaip jie vargsta ir kenčia dėl to, kad nemoka tinkamai
elgtis su pinigais. Tiesa, pinigai gal ir ne svarbiausias dalykas gyvenime,
bet kai kiekviename žingsnyje jų trūksta, jie tampa labai svarbūs. Dėl jų

105
stygiaus nukenčia visos kitos gyvenimo sritys. Žmonės tiesiog suserga,
vaidijasi tarpusavy,jaučiasi menki ir nenaudingi. Niekas žmonėms nepa­
aiškina, kad pinigus labai lengva padaryti teigiama savo gyvenimo jėga.
Tiesą sakant, mokykloje reikėtų turėti dėstomąjį dalyką, kuris mokytų
tinkamai elgtis su pinigais, - ponia Heinen atsiduso. - Deja, jo nėra. Štai
kodėl taip svarbu, kad papasakotum apie savo sistemą.
Ji sakė tiesą. Pati patyriau, kiek įdomaus atsirado mano gyvenime,
kai išmokau elgtis su pinigais. Vis dėlto nemaniau, kad galėčiau kalbėti
miniai, todėl nusiminusi pasakiau:
- Bet aš neišlemensiu nė žodžio.
- O ką manai apie tai, jei mes abi išeitume į priekį? Aš tavęs klausčiau,
o tu atsakytum į klausimus. Tau tereikėtų papasakoti, ką pati esi patyrusi.
Jei užsikirstumei, aš tau padėčiau.
Nebuvau tikra.
- Kodėl nenorite papasakoti viena? Jūs viską žinote, dirbate banke.
- {spūdis būtų daug stipresnis, jei apie viską papasakotum tu, - atsakė
ponia Heinen. - Apie mane sakytų, kad banko tarnautoja išmintingai
pamokslauja. Su tavim vaikai susitapatins, nes darai tai, ką ir kiti vaikai
gali daryti.
- Vis dėlto manau, kad aš tik mikčiočiau, - bandžiau prieštarauti. - Aš
baisiai bijau.
- Kad ir kaip būtų, būčiau labai laiminga, jei dar kartą pagalvotum
apie mano pasiūlymą. Niekas nevers tavęs daryti to, ko tu nenori. Prisi­
versti gali tik pati.
Atsisveikinau ir užsigalvojusi išėjau iš banko. Daugiausia mąsčiau
apie paskutinį ponios Heinen sakinį. Kodėl turėčiau save versti?

Kai atėjau pas Hanenkampus, mano galvoje vis dar sukosi minčių spie­
čius. Norėjau išsivesti Napoleoną, bet jam buvo supūliavusi letena ir šuo
negalėjo daug bėgioti. Ponas Hanenkampas pakvietė mane pasivaišinti
pyragu, kurį buvo iškepusi jo žmona ir kuris nuostabiai kvepėjo. Sukirtau
tris gabalus, bet beveik nekalbėjau.

106
 - Tu šiandien tokia nekalbi, - tarė senasis ponas. - Turi rūpesčių?
Papasakojau apie ponios Heinen pasiūlymą ir savo baimę.
- Bent jau aš tikrai sutikčiau, - ryžtingai pasakė ponas Hanenkampas.
- Bet jūs gi pats sakėte, kad visada darėte tai, kas jums teikia malo­
numo?!
- Teisybė, - atsakė jis. - Mano aistra buvo fotografija. Mečiau mok­
slą ir trylika metų keliavau po pasaulį. Tai buvo nuostabūs laikai, bet aš
neužsidirbau daug pinigų. Tada nutariau pamėginti tapti verslininku
ir atidariau fotoprekių parduotuvę. Ją po kelerių metų sėkmingai par­
daviau ir nusipirkau Karibuose nedidelį viešbutį. Vėliau Europoje pre­
kiavau nekilnojamuoju turtu ir vėl gerai uždirbau. Tik man niekados
nesisekė investuoti, bet mano žmona tam turėjo gerą uoslę ir mielai to
imdavosi.
Stebėjausi, kad senasis ponas tiek daug visko patyrė. Jo gyvenimas
turėjo būti labai įdomus.
*

- Bet tai tik dar kartą patvirtina, kad visada darėte tik tai, kas jums
patiko, - laikiausi savo nuomonės.
- Taip, patiko! - patvirtino ponas Hanenkampas. - Vis dėlto visą laiką
mane lydėjo ir tam tikra baimė. Nejaugi manai, kad buvo labai paprasta
mesti mokslus ir iškeliauti į pasaulį? Man net skrandį skaudėdavo iš bai­
mės. Labai bijojau išbandyti jėgas verslo pasaulyje, susidurti su visais tais
nosis riečiančiais verslininkais, - jis įdėmiai žvelgė į mane. - Gražiausius
dalykus gyvenime padariau tada, kai ėmiausi to, kas man kėlė baimę.
Sutrikusi spoksojau į poną. Daug paprasčiau ir gražiau įsivaizdavau
dalykus, kurie teikia žmogui malonumo.
- Tik pažiūrėk į mano žmoną, - toliau kalbėjo ponas Hanenkam­
pas. - Jauna ji buvo tikra gražuolė, o aš niekados nebuvau patrauklus.
Pirmą kartą pamačiau ją traukinyje ir tą pačią akimirką įsimylėjau. Su­
pratau, kad jeigu dabar jos neužkalbinsiu, tikriausiai daugiau niekados
ir nepamatysiu. Kupė buvo pilna, o mes sėdėjome vienas priešais kitą.
Manau, kad man neteko išgyventi baisesnės akimirkos nei tada, kai teko
ją užkalbinti prie kitų žmonių. Kitoje stotelėje man reikėjo lipti, laiko

107
buvo likę nedaug. Vos nem iriau iš baimės. Kas bus, jeigu ji nepanorės
su manim bendrauti? Visiems m atant. Kokia gėda! Vis dėlto aš išdrįsau.
Pati matai, kaip man buvo už tai atlyginta. Tai svarbiausias dalykas mano
gyvenime, - senasis ponas meiliai paglostė žmonai ranką.
Ponia Hanenkamp dar pridūrė:
- Vertingiausias dovanas dovanojame sau patys. Kas nebijo susi­
kom prom ituoti, tam atsiveria pasaulis.
Gal tai ir tiesa, bet skrandyje tebejutau tą nemalonų maudimą. Kai
tik pagalvoju apie tuos klausytojus!..
Ponas Hanenkampas pasiūlė išeitį:
- Kirą, įsivaizduok, kad tu nebijai, kad nė trupučio nesijaudini. Ar
tada tau patiktų pasakoti savo istoriją?
Prisiminiau, kiek kartų jau pasakojau istoriją apie auksinius kiaušinius
dedančią vištą - ir visada buvo smagu. Todėl pasakiau:
- Kai klausosi vienas ar du žmonės, man tikrai smagu pasakoti.
- Tu turėtum daryti tik tai, ką sugebi. Jei gali kalbėtis su dviem žmo­
nėmis, gali ir su dviem šimtais. Vadinasi, tavo baimė trukdo daryti tau
tai, kas teikia malonumo! - padarė išvadą senasis ponas.
Prisim iniau, kaip bijojau leistis į ponios Trum pf rūsį ir kaip paskui
didžiavausi savimi. Vis dėlto ir nuo tų minčių mano baimė nedingo.
- Bet gyvenimas kartais tikrai nelengvas, - sudejavau.
- Ir nuostabus! - ponia Hanenkamp svajingai paglostė vyrui ranką.
Aš pamačiau, kad juodu labai laimingi. Iš jų lengva mokytis.
 Didžioji krizė

Grįžusi namo iš karto pastebėjau, jog kažkas atsitiko. Tėtis susinervinęs

žingsniavo po kambarį, palinkusi ant virtuvinio stalo mama graudžiai
verkė. Manis dėl viso pikto buvo pasislėpęs sodo krūmuose, bet, pamatęs
mane, nubėgo man iš paskos.
Atsargiai paklausiau, kas atsitiko. Užuot atsakiusi, mama tik dar
garsiau pradėjo raudoti. Tėtė susitvardė, bet tragiška veido išraiška
liko. Jis pasakė:
- Mes atsiliekame su įmokomis už paskolą namui. Dabar gavome
iš banko piktą laišką. Jame grasinama, kad jei per tam tikrą laiką nesu­
mokėsime, mums nutrauks kreditą.
- O tada? - paklausiau aš. - Kas būtų tada?
- Tada atim tų namą. Tiek daug pinigų negalėsime įmokėti.
Tėtės akys sudrėko. Atrodė, kad ir jis netrukus pravirks.
- Tuom et ir vėl tektų keltis į ankštą butą. Kokia gėda! - gailiai kūk­
čiojo mama.
- Ir visą gyvenimą nepajėgtume atsikratyti skolų, - tamsiomis spal­
vomis ateitį piešė tėtis.
- Ir nieko negalėtume nusipirkti, - pridūrė mama.
- Taip neatsitiks, - netvirtai pamėginau juos nuram inti. Supratau,
kad nežinau, kaip jiems padėti, todėl išbėgau su Maniu į mišką. Dabar
man labai reikėjo jo patarim o.
Pasiekėme savo slėptuvę. Pirmosios Manio pamokos apie pinigus
atrodė jau tolimoje praeityje. Labai daug kas pasikeitė.
- Taip, tu labai pažengei pirmyn, - išgirdau Manio balsą.
- Kaip malonu vėl išgirsti tave kalbantį, - pasakiau aš ir apkabinau
šuns kaklą.
- Aš tol kalbėsiu su tavimi, kol tau manęs reikės, - pareiškė lab­
radoras.

109
 - Dabar man tavęs labai reikia, - tvirtai pasakiau jam.
- Tiesą sakant, tau manęs visai nebereikia. Daugiausia naudos tau
davė pokalbiai su turtingais žmonėmis. Jie geriausi tavo mokytojai. Tau
dar liko išmokti vieną svarbų dalyką - investuoti pinigus. Ir tu jau turi
užtektinai žm onių, kurie tau mielai padėtų. Man tik reikia „įstatyti tave
į vėžes44. Tu viską jau padarei pati.
- Taip, taip, bet tai nėra labai svarbu, - paprieštaravau aš. - Dabar
man reikia tavo pagalbos, antraip mes prarasim e namą.
- Niekai, - M anis bjaurėdamasis suraukė nosį ir viršutinę lūpą. - Tu
jau padarei lemiamą dalyką. Susitarei, kad tavo tėvai rytoj susitiks su
ponu Goldšternu. Jis viską sutvarkys.
Buvau visai pam iršusi. Žinoma, šiuo turtingu ponu pasitikėjau, jis
tikrai galės nesunkiai padėti tėvams.
- Manau, radai dar vieną svarią priežastį tapti turtinga, - pasakė šuo.
Nesuvokiau, apie ką jis kalba.
- Kad taptum žmogumi, kuris gali padėti kitiems, o kiti mielai priim tų
tavo pagalbą, nes tavim i pasitikėtų, - Manis tęsė savo m intį.
- Manai, kad galiu tapti panaši į poną Goldšterną? - apstulbusi pa­
klausiau.
- Ir taip, ir ne, - atsakė Manis. - Taip, nes gali pasiekti viską, ką esi
užsibrėžusi. Ne, nes negali būti visai tokia pati kaip ponas Goldšternas,
nes ugdai savo asmenybę. Vis dėlto, jeigu ir toliau taip sėkmingai veiksi,
tau seksis lygiai taip pat kaip ir mano buvusiam ponui.
Dabar visai suglumau. To net sapne negalėjau tikėtis, Manis turėtų
tai žinoti. Šį pagiriamąjį žodį nutariau rytoj įrašyti į sėkmės žurnalą. Tai
buvo pati didžiausia gyvenime girdėta pagyra. Man galėtų taip pat sektis
kaip ir ponui Goldšternui. Kokia mintis!
- Svarbiausia, kad nuspręstum , ko nori.
- Nuspręsti visai nesunku, - iš karto atsakiau Maniui.
- Be abejo, dauguma žmonių su tuo sutinka, bet ne visi pasirengę
daryti tai, ką reikia. Jie nenori aukotis.

110
 - Ką turėčiau dėl to padaryti? - smalsiai pasiteiravau aš.
- Tą patį, ką jau darai. Labai svarbu, kad visą laiką pildytum sėkmės
žurnalą, kai tik turi ką parašyti.
Pagalvojau, jog esu pasirengusi tai daryti.
- Tai ne taip lengva, kaip tu dabar manai, - išgirdau įtaigų Manio
balsą. - Nuo laimėjimų galima išpuikti. Išpuikęs ir labai gerai apie save
m anantis žmogus liaujasi mokęsis, o kas nebesimoko, tas netobulėja
kaip asmenybė, - jis luktelėjo, kol jo žodžiai padarys tam tikrą poveikį,
ir kalbėjo toliau: - Kol tu pildai savo sėkmės žurnalą, daugiau m ąstai
apie save, apie pasaulį ir apie sėkmės dėsningumus. Tada geriau supranti
save ir savo norus. Tai suteikia tau galimybę suprasti ir kitus. Iki galo
suprasti save ir pasaulio paslaptis būtų idealu, bet to neįmanoma visiškai
pasiekti. Galime tik po žingsnelį artėti prie to idealo.
- Bet man labai patinka pildyti sėkmės žurnalą, - pasakiau aš.
- Puiku! - Manio balsas skambėjo labai rim tai - Tik neturėtum
bėgti nuo sunkumų. Sunkumų, klaidų ar gėdos baimė sugriovė dauge­
lio žmonių gyvenimą.
Aš išraudau.
- Yra kai kas, ko aš iš tikrųjų labai bijau. Bijau, ir tiek, nors mane ilgai
įtikinėjo ponia Heinen ir abu Hanenkampai.
Papasakojau Maniui apie banko darbuotojos pasiūlymą.
- Suprantu, jog turėčiau kalbėti tame susirinkime, bet per daug bijau.
Aš neįstengsiu.
Labradoro atsakymas buvo netikėtas:
4

- Eime, paimsime tavo sėkmės žurnalą.

Ištarė ir dingo. Sutrikusi bandžiau jį pasivyti, bet, nors labai grei­
tai bėgau, negalėjau pasivyti šuns, namus jis pasiekė pirmas. Skubiai
čiupau žurnalą ir pasileidom atgal į mišką. Visai uždususi pasiekiau
slaptavietę.
- Kai manai, jog ko nors nesugebėsi, yra vienas dalykas, kurį gali
padaryti, - prakalbo mano draugas, kai aš šiek tiek atsigavau nuo bė-

111
gimo. - Pasklaidyk savo sėkmės žurnalą ir praeityje paieškok įrodymų,
kad ir ateityje viską pajėgsi.
Peržvelgiau įrašus žurnale. Bijojau daugybės dalykų, o jie vėliau pa«j
sirodė visai paprasti: kai ėjau pas Hanenkampus ir pasisiūliau vedžioti
jų Napoleoną, kai susipažinau su ponu Goldšternu, kai bijojau leistis |
rūsį, kai būgštavau, jog mama mane išjuoks, kaip tai atsitiko su svajonių
dėžutėmis. O kaip bijojau prarasti Manį...
- Ar nemanai, kad gali gerokai daugiau? - paklausė šuo.
Keista, bet pirmą kartą pajutau, kad ne taip labai bijau kalbėti su­
sirinkime. Kuo daugiau prisim iniau įveiktų kliūčių, tuo labiau tikėjau
savimi. Staiga pastebėjau, kad apskritai nebejaučiu mane visą kaustančios
baimės, o galvodama apie pranešimą, tik labai jaudinuosi ir nervinuosi.
Vis dėlto galiu tai padaryti!

Manis atidžiai mane stebėjo.

- Tai tarsi burtai, - nusistebėjau aš. - Ką tik buvau įsitikinusi, kad
tikrai neįstengsiu to padaryti, o dabar net kyla noras kalbėti, nors aš,
žinau, tikrai baisiai nervinsiuos.
M alonus jausmas pakuteno širdį. Hanenkampai ir ponia Heinen
tikrai didžiuosis mano apsisprendim u.
Manis linksmai lyžtelėjo man veidą. Vis dar neatpratinau jo nuo šio
meilinimosi būdo ir nemanau, jog kada nors man tai pavyktų.
Iš tiesų negalėjau suprasti, tai tikri burtai.
- Kaip tai įmanoma? - stebėjausi.
Atrodė, kad Manis šypsosi.
- Baimė atsiranda tada, kai įsivaizduojame, kaip mums nepavyks.
Kuo daugiau galvojame, kad viskas sužlugs, tuo labiau stiprėja mūsų
baimė. Jei pasižiūrėsi į savo sėkmės žurnalą, tavo dėmesys nukryps
į sėkmingus dalykus. Tada lyg niekur nieko įsivaizduosi, kaip viskas
sklandžiai klostysis.
Nežinau, ar teisingai supratau Manio mintis.

112
 Manis apibendrino savo aiškinimą:
- Kai galvosi apie teigiamus tikslus, nebus jokios baimės.
- Ne viską supratau, - truktelėjau pečiais, - bet tai, ko gero, tas pats
kaip ir su elektra. Pakanka žinoti, kad ji veikia.
Manis pritardamas prim erkė akis.
Vėl palikome savo slėptuvę, bet šį kartą neskubėjome. Prieš guldama
dar turėjau atlikti aibę darbų. Reikėjo nuram inti tėvus. Kai prim iniau
jiems apie poną Goldšterną, mama bent jau liovėsi verkusi. Tada pa­
skambinau Marseliui ir Monikai ir papasakojau apie ponios Trum pf
pasiūlymą įkurti investicijų klubą.

Kitą rytą malonioji vairuotoja atvažiavo pasiim ti mano tėvų. Ponas

Goldšternas jai pasakė, jog bus geriau, jeigu jis kalbėsis tik su tėvais.
Tiksliai nežinau, ką jie aptarė ir ką nusprendė, bet tėvai ten buvo labai
ilgai. Kai jie pagaliau grįžo, atrodė labai labai laimingi.
Jie man tik pasakė, kad ponas Goldšternas pasiekė, jog mokėjimas
būtų paskirstytas per kelis mėnesius, o įmokos sumažėjo trisdešim t
dviem procentais. Dabar kiekvieną mėnesį jie galėjo tvarkyti didesnę
pinigų sumą. Dalį jų jie ketino taupyti juodai dienai, o kitą dalį skirti
nuosavai „vištai".
Laiminga apkabinau tėvus, paskui - Manį. Iš kur jiems žinoti, kad
taip padėkojau labradorui. Ilgai glosčiau gražų baltą kailį. Jis prisimerkęs
tuo mėgavosi, galiausiai ir vėl lyžtelėjo man veidą...

Nuėjau į savo kambarį puikiai nusiteikusi. Iš sėkmės žurnalo išėmiau

lapelį, kuriame buvo surašyti mano tikslai. Ten buvo parašyta: vienas
svarbiausių mano tikslų - padėti tėvams išbristi iš skolų. Tikslas pa­
siektas. Tiesa, padėjo ponas Goldšternas, bet susitikimą suorganizavau
aš. Paėmiau raudoną pieštuką ir iškilmingai brūkštelėjau didelę varnelę.
Tada parašiau ir savo sėkmės žurnale, bet vis atrodė, kad dar per mažai
įvertinau šį įvykį. Atsiverčiau paskutinį sėkmės žurnalo puslapį ir dide­

113
lėmis raidėmis užrašiau antraštę: MANO DIDŽIAUSI LAIMĖJIMAI
Žemiau parašiau:
1. Padėjau tėvams, kad jie nesigraužtų dėl savo skolų ir kartu pra­
dėtų taupyti.
Didžiuodamasi pažvelgiau į savo svajonių dėžutes. Netrukus jose bus
tiek, kad galėsiu jas „sudaužyti". Tiesiog galima išsikraustyti iš proto.
 Investicijų klubas

Pagaliau atėjo laukta popietė, kai M arselis, M onika, aš, žinom a, ir

Manis, susitikom e pas ponią Trum pf. Ta proga senoji ponia apskritą
stalą uždengė tamsiai žalia staltiese ir pastatė senovinę žvakidę su še­
šiomis žvakėmis. Žvakių šviesa sukūrė šventinę nuotaiką. Prie stalo
kiekvienam mūsų buvo skirta vieta ir padėta po nedidelį aplanką, o
juose įkišta po voką.
Iš pradžių mums nebuvo leista ką nors liesti ir visi su nekantrum u
laukėm, kas dabar bus.
- Leiskite man pradėti mūsų pirmąjį investicijų klubo posėdį, - šven­
tiškai prakalbo ponia Trumpf. - Pirmiausia mūsų grupei reikia sugalvoti
pavadinimą.
Tai mums patiko, kiekvienas turėjom e daugybę pasiūlymų: pinigų
taupyklė, auksinė višta, burtininko mokiniai, pinigų kaukutis, investicijų
svajonių komanda, auksinis ketvertas, pinigų raketė ir kimamo koziris.
Žodį „kimamo" padarėme iš dviejų pirm ųjų savo vardų raidžių. Ga­
liausiai nutarėm e, kad geriausias pasiūlymas Monikos: Pinigų magai.
Vienbalsiai nutarėm e, kad pinigai tarsi atsiranda iš niekur, jei tik žinai
m ūsų formulę:
- nusprendi, kad tau patinka pinigai, ir nori jų turėti;
- pasitiki savimi, turi minčių ir darai tai, ką mėgsti daryti;
- paskirstai pinigus einam osioms išlaidoms, svajonių tikslam s ir
„vištos" sąskaitai;
- protingai investuoji;
- viskuo mėgaujiesi.
Paėmę rašiklius ant aplanko užrašėme „Pinigų magas" ir savo pavar­
dę. Marselis nusijuokė. Pasirodo, šratinukai rašė aukso spalva, tad visiems
pasidarė labai linksma. Ponia Trum pf tikrai viską buvo apgalvojusi.
Pagaliau mums buvo leista atsiversti aplankus. Pirmame puslapyje
parašėme savo magiškąją formulę, o tada senoji ponia rimtai pasakė:

115
 - Mums reikia kelių taisyklių, kad galėtume būti tikri, jog mūsų in­
vesticijų klubą lydės sėkmė. Taisykles surašiau antram e puslapyje.
Skubiai atsivertėme antrąjį puslapį ir perskaitėme:
1. Susitinkame kartą per mėnesį.
2. Dalyvauti susitikime - mūsų pareiga.
3. Kiekvienas atsineša tam tikrą sumą grynųjų pinigų.
4. Pinigų nebus galim a paim ti, nes norim e, kad mūsų „višta"
augtų.
5. Visus sprendim us priimame visi drauge.
Paskyrėme mėnesio dieną, kada vyks mūsų susitikimai. Paskui nu­
tarėme, jog kas mėnesį kiekvienas mūsų padės po šimtą markių. Visi
galėjo tai nesunkiai padaryti. Marselis ir aš gerai uždirbame, o Monika
gauna daug kišenpinigių. Nusprendėme atidaryti sąskaitą, kuria galėtume
naudotis tik visi kartu.
Visus savo nutarim us užsirašėme.
Ponia T rum pf nudžiugino mus staigmena:
- Mąsčiau, kaip galėčiau jums atsidėkoti už drąsą. Sugalvojau, jog
kiekvienam jūsų padovanosiu pirm ą indėlį į mūsų investicijų klubą.
Galite atplėšti vokus.
Mums nereikėjo sakyti du kartus. Negalėjome patikėti savo akimis:
kiekviename voke buvo po penkis tūkstančius markių. Kad ir ką būtum e
įsivaizdavę, nė vienas mūsų nesitikėjo penkių tūkstančių markių. Man
apsisuko galva. Dar neteko matyti tiek pinigų vienoje vietoje.
- Šių pinigų negalime priim ti, - nedrąsiai ištarė Marselis.
Jam pritarė Monika:
- Tiesą sakant, mes nieko nepadarėme!
Poniai Trum pf atrodė kitaip:
- Padarėte man didelę paslaugą. Jei pinigus būtų pavogę, man būtų
buvę ne tiek išlaidų. Be to, aš labai prisirišusi prie savo papuošalų, ku­
riuos padovanojo vyras. Visada, kai jais pasipuošiu, prisimenu gražiausias
akimirkas, kurias praleidome drauge su vyru.

116
 Aš taip pat jaučiausi šiek tiek nejaukiai, bet kartu suvokiau, kaip
poniai Trum pf svarbu padovanoti mums šiuos pinigus, todėl atsistojau
ir ją apkabinau. Tikriausiai jau seniai niekas nebuvo jos apkabinęs, nes
ponia labai susijaudino. Prišoko ir Monika. Mostu pakviečiau Marselį
ir tas neryžtingai pakluso.
Kai visi padėkojome, vėl susėdome prie stalo. Senoji ponia atrodė
labai laiminga. Ilgai žaidėme tūkstančio m arkių banknotais. Tiek daug
pinigų!
- Dabar visi kartu galime investuoti 20 000 markių, - pareiškė po­
nia Trum pf, nes ji taip pat ketino padėti į fondą 5000 markių. - Dar kas
mėnesį kiekvienas įneš po 100 markių, vadinasi, bus 400. Per metus su­
sidarys 4800 markių. Per šešerius metus, jei priskaičiuosime tuos 20 000,
iš viso sutaupysime 48 000 markių. Kadangi pinigus ketiname investuoti,
bus daugiau, gerokai daugiau.
- Tai kiek bus? - norėjo žinoti Monika.
- Paaiškinsiu vėliau, - atsakė senoji ponia. - Dabar turim e skubėti į
banką ir šiems pinigams atidaryti bendrą sąskaitą. Kas pažįsta malonų
banko darbuotoją?
Aš pasakiau, kad pažįstu. Vargu ar galėjo būti m alonesnių žm onių
už ponią Heinen. Įsikišome pinigus į kišenes ir iškeliavome į banką. Po­
nia Heinen labai nustebo, kai kiekvienas ant stalo padėjome po penkis
stambius banknotus. lai patiko mūsų idėja ir ji leido sąskaitą pavadinti
Pinigų magai. Šis vardas bus įrašomas ir sąskaitos išrašuose. Visi pasuko
išeiti, tik aš valandėlę užtrukau, nes norėjau poniai Heinen pasakyti, kad
sutinku kalbėti tame susirinkime.
Banko darbuotoja didžiavosi manimi. Susitarėme, kurį vakarą ji ateis
į mano namus ir mes parepetuosime kalbą.
Nubėgau kitiems iš paskos ir greitai juos pasivijau. Ėjome apim ti ne
nusakomo jausmo. Mes - pinigų magai. Monika pasiūlė taip vienas kitą
ir vadinti. Marseliui to jau pasirodė per daug, bet Monika laikėsi savo.

117
 Kai grįžome į „raganos trobelę1*, mūsų laukė pirmoji pamoka. Tu­
rėjome nuspręsti, kaip investuosime savo pinigus. Kai susėdome prie
apskrito stalo, ponia Trum pf pradėjo:
- Investuoti pinigus yra daug lengviau, negu kai kurie žmonės mano.
Iš esmės reikia žinoti tik tris dalykus. Aš juos parašiau trečiame jūsų
aplankų puslapyje.
Visi greitai atsivertėme trečią puslapį ir aš garsiai perskaičiau:
- Pirma, musų pinigai privalo būti investuoti saugiai.
- Savaime suprantam a, - komentavo Marselis. - Antraip visi mūsų
pinigai prapultų.
- Tu visiškai teisus, - pritarė jam ponia Trum pf, o aš skaičiau
toliau.
- Antra, mano pinigai privalo „padėti daug auksinių kiaušinių".
Ponia Trum pf paaiškino:
- Be abejonių, norime gauti kuo didesnius procentus, todėl turim e
panagrinėti, kur tie procentai didžiausi. Privalote žinoti, kad didžiausias
pelnas gaunamas iš akcijų.
Dabar liko paskutinis punktas.
- Trečia, mūsų investicijos turi būti lengvai suprantam os. Ir lengvai
valdomos, - pridūriau aš.
Ponia T rum pf papildė:
- Kaip sąskaita banke. Viskas privalo vykti lengvai ir žaismingai.
Monikai pastarasis teiginys pasirodė labai svarbus, nes ji visada bijo,
kad ne viską supras.
- Vadinasi, viską investuojame į akcijas, - padarė išvadą Marselis.
- O kas yra tos akcijos? - paklausė Monika.
Marselis niekinamai pažvelgė į ją:
- Net mažas vaikas žino, kas yra akcijos!
Ponia Trum pf tada paragino:
- Tai būk toks malonus ir paaiškink Monikai.
- Puiku, - nudžiugo Marselis. - Akcijos, tai kai... hm, kai biržoje, ее...
е е , kai spekuliuojama... - jis išraudo kaip vėžys ir miksėjo.

118
 Senoji ponia maloniai pasakė:
- Lygiai tokių pačių sunkum ų turi ir daugelis suaugusiųjų. Visi yra
girdėję apie akcijas, bet tik nedaugelis iš tikrųjų žino, kas tai yra.
Turiu prisipažinti, jog ir aš apie jas nieko nežinau, išskyrus patį žodį
„akcijos*4.
- įsivaizduokite, - tęsė ponia Trum pf, - kad Marselis savo bandelių
firmai nori nupirkti kom piuterį už 2500 markių. Kompiuteris jam labai
palengvintų darbą ir sutaupytų laiko, bet jis nenori tam naudoti savų
pinigų. Marselis galėtų skolintis, imti kreditą iš banko, bet tada reikėtų
kas mėnesį grąžinti tam tikrą sumą ir dar mokėti procentus. Jei nenori
mokėti, galima pasirinkti kitą išeitį: prašyti paskolos iš judviejų. Jis prašo
jūsų duoti jo firmai pinigų, kurių nereikėtų grąžinti. Procentų taip pat
nereikėtų mokėti. Tarkime, kad judvi duodate jam po 800 markių.
- Kodėl turėtum e jam duoti? - suglumusi paklausė Monika.
- Čia ir yra visa esmė, - skubėjo aiškinti ponia Trumpf. - Duotum ėt
tada, jei pačioms tai būtų naudinga. Pavyzdžiui, jei Marselis padarytų
jus savo firmos dalininkėmis.
- Kaip tai turėtų atrodyti? - pasiteiravau aš.
- Pavyzdžiui, susitariate, kad kiekvienai jūsų priklausys 10 procentų
jo firmos. Tarkim, firma įvertinama 10 000 markių.
- O kaip sužinoti firmos vertę? - paklausiau.
- Vertė nustatom a pagal tai, kiek kas nors pasirengęs už ką nors
mokėti, - paaiškino ponia.
Marselis tuojau pat išsakė savo mintį:
- Sakysim, perka kitas kepėjas, kad daugiau turėtų savo pirkėjų. Ka­
dangi pirkėjai iš jo gali pirkti ir kitas prekes, jam tai tikrai apsimokėtų.
Ponia T rum pf pritardam a linktelėjo.
- Tu mąstai kaip verslininkas, - pagyrė jį ponia. - Jeigu jis parduoda
firmą ir kas nors duoda jam už ją 10 000 m arkių, vadinasi, jis gauna savo
80 procentų - 8000 markių. O jūs abi gaunate savo 10 procentų - po
1000 markių.

119
 - Gaučiau 200 markių daugiau, negu buvau jam davusi! - džiaugs
mingai šūktelėjo Monika.
- Protinga mergaitė! - sukikeno Marselis, o Monika smerkiamai
v •f A I • • • • •
zvilgtelejo į jį.
- Bet tai reiškia, kad aš pinigus gausiu tik tada, kai firma bus par
duota? - svarsčiau aš.
- Ne visai taip, - atsakė senoji ponia. - Gali atsitikti taip, jog kas nors
norėtų iš tavęs nupirkti tuos dešimt procentų. Tada tu nustatytum jų
kainą. Pavyzdžiui, paprašytum 1100 markių, tada gana greitai gautum
gerą pelną.
- Tokiu atveju geriau prašyčiau 2000 markių, - sušuko Monika.
- Logiška, - pritarė senoji ponia. - Bet gali būti, kad tada niekas ne­
panorėtų pirkti. Kiekvienas perka tik tada, kai mano, jog kada nors galės
parduoti brangiau. Tas pats kasdien vyksta ir biržose. Biržos yra tokia
vieta, kur susitinka tie žmonės, kurie nori pirkti arba parduoti firmų dalį.
Visada viliamasi, kad ateityje kas nors iš jų tas dalis nupirks brangiau.
- Bet to niekas negali tiksliai žinoti, - garsiai pasvarsčiau.
- Tai tiesa, - pritarė senoji ponia. - Vis dėlto galima num atyti, ar
Marselio firma galėtų brangti.
- O jei firma brangsta, vadinasi, ir jūsų 10 procentų įgyja didesnę
vertę, - suvokė Marselis. - Kas nors, manydamas, jog dalies vertė ir toliau
augs, už tą dalį gali pasiūlyti daugiau pinigų.
Žavėdamasi pažvelgiau į pusbrolį:
- Kaip greitai tu viską suvoki!
- Taip, jis tai sugeba, - ponia Trum pf vėl jį pagyrė. - Ne kiekvienam
taip lengvai sekasi.
- Man, pavyzdžiui, visai nesiseka, - sumurmėjo Monika.
- Kaip tik dėl to akcijos turi daug privalumų, - triumfavo senoji po­
nia. - Nebūtinai pats turi kurti firmą, tiesiog gali tapti firmos dalininku,
kai nusiperki jos dalį, tai yra akcijų.
- Vadinasi, mano pinigai padarytų taip, kad man praktiškai dirbtų
kiti, - apsidžiaugė Monika.

120
 Aš dar nebuvau tokia tikra:
- O kas būtų, jei niekas nepanorėtų pirkti mano dalies?
- Tada turėtum tol mažinti kainą, kol kas nors pasakytų, kad dabar
pirkti apsimoka. Pirkėjų visada atsiranda, svarbiausia, kokią kainą jie
siūlo, - paaiškino ponia Trum pf.
- Atrodo, savo pinigus galiu ir prarasti, - kritikavau aš. Tai m an visai
nepatiko.
- Tavo tiesa, - sutiko ponia. - Nuostolį patirtum tik tada, jei par­
duotum . Jei savo dalį kurį laiką pasilaikytum sau, gali būti, jog kada nors
atsirastų pirkėjas, kuris pasiūlytų didesnę sumą.
- O per tą laiką aš visai neturėčiau jokios naudos? - nusistebėjau aš.
- Per tą laiką tu gautum savo dalį nuo bet kokio pelno, - paprie­
štaravo ponia Trumpf. - Visas pelnas padalijamas visiems dalininkam s.
Tai vadinama dividendais.
- Ar tai reiškia, kad Marselis reguliariai turės mums duoti dalį savo
pelno? - apsidžiaugė Monika.
- Kartą per metus firmos apskaičiuoja savo pelną. Tuomet nuspren­
džiama, ką daryti su tais pinigais. Pavyzdžiui, dalis pinigų gali būti iš­
leidžiama įvairiems pirkiniam s, kad firma dar geriau dirbtų. Kita dalis
padalijama tiems, kuriems priklauso firmos dalis.
- O kas tai sprendžia? - norėjo žinoti Monika.
- Visi dalininkai balsų dauguma. Tai vadinama akcininkų susirinki­
mu, - mokė ponia.
- Man patinka, kad nereikės žinoti visų tų reikalų, kuriuos apie savo
firmą privalo žinoti Marselis, - apibendrino pokalbį Monika. - Ir aš už
savo dalį galėsiu gauti tiek pat kiek ir jis. Tai genialu.
- Vis dėlto apie firmą reikia žinoti gana daug, - nesutikau aš ir dar
kartą pažvelgiau į lapą, kuriame buvo surašyti trys kriterijai, sąlygojantys
gerą pinigų investavimą. - Sprendžiant iš jūsų aiškinimo, man atrodo,
jog akcijos nėra labai patikimas ir ne visada lengvas ir aiškus dalykas.
Atrodo, kad įvykdytas tik antrasis punktas: galimybė gauti gerą pelną.

121
 - Tu teisi, jei žmogus pats ketina pirkti akcijas, - pritarė ponia
Trumpf. - Bet firmų, kurios parduoda savo dalį, gali ieškoti ir kiti.
- Manau, jog tai kaip tik man, - pareiškiau aš. - Kas kitas galėtų
mums tai daryti?
- Apie tai ramiai pasikalbėsime per kitą susitikimą, - tvirtai tarė
ponia. - Šiandien ir taip labai daug ko išmokome ir padėjome į banką
pinigus. Kitą kartą paaiškinsiu, kaip kiekvienas vaikas galėtų gauti akcijų
pelną net nieko tiksliau nežinodamas.
Marselis su tuo nenorėjo sutikti:
- Kaip išmintingas verslininkas, aš nenoriu, kad mano pinigai taip ir
liktų banke. Iš to jokios naudos.
Senoji ponia nusijuokė:
- Tu mane linksmini! Tavo tikslas gauti pelną ir tai tau pavyksta. J
ką sutelkiame dėmesį, tas mūsų gyvenime ir didėja.
- Vadinasi, savo pinigus turėtum e investuoti? - paklausė pusbrolis.
- Ne! - paprieštaravo ponia Trumpf. - Ne visada pinigus reikia iš
karto investuoti. Prieš investuodami turime gerai žinoti, ką darome. Prieš
pirm ąkart mums investuojant, norėčiau jum s atskleisti genialų investicijų
būdą. Be to, ketinu rasti jum s apie tai duom enų. Jūs galėtumėte tapti
dalininkais firmų, kurios patinka vaikams.
- Man patinka „Makdonaldas" ir kokakola, - pareiškiau aš.
- O man - „ToysY us“, - sušuko Monika.
- Tuomet parodysiu jums, kaip tapti šių ir kitų firmų dalininkais, - pa­
žadėjo senoji ponia.
Mes norėjome, kad mūsų kitas susitikimas įvyktų jau rytoj, bet ponia
Trum pf paprašė šiek tiek laiko, kad galėtų gauti duomenų. Taigi mes,
pinigų magai, nutarėm e susitikti po penkių dienų.
 Kalba

Mane aplankė ponia Heinen. Šnekėjomės apie mano busimąją kalbą. Aš

buvau įsitikinusi, kad turiu viską susirašyti. Ponia Heinen buvo daugiau
patyrusi, todėl nepatarė to daryti, nes kalba būtų labai nenatūrali.
Nutarėm e laikytis mūsų pirmojo plano. Ponia Heinen klaus, o aš
atsakinėsiu į klausimus. Aptarėme klausimus ir aš pabandžiau į juos
atsakyti. Štai ir viskas.
Šeštadienis, kai turėjo įvykti renginys, nenum aldom ai artėjo. Aš vis
labiau nervinausi. Net norėjosi susirgti arba kad renginys neįvyktų.
Ir štai šeštadienio rytas. Naktį labai blogai miegojau ir pabudau
gerokai per anksti. Atrodė, kad laikas sustojo, o mane pamažu apėmė
panika. Nebesugebėjau blaiviai mąstyti. Apie pusryčius nebuvo ko net
galvoti, nebūčiau nė kąsnio prarijusi.
Kokia beprotybė, kad sutikau. Kodėl leidausi įkalbama? Matyt, buvau
trum pam praradusi nuovoką. Blaškiausi po kambarį, neradau sau vietos,
skrandis streikavo. Man jau visko per daug.
Ir štai vizgindamas uodegą prie manęs prisiglaudė Manis.
- Dabar ir tu negali man padėti, - atsidusau aš. - Aš tikrai prisiviriau
košės. Dar niekados neteko sakyti kalbos, o dabar turėsiu kalbėti porai
šim tų žmonių.
Pastebėjau, kad Manis kažką laiko dantyse. Tai buvo mano sėkmės
žurnalas.
- Tu labai mielas, Mani, - pasakiau jam. - Bet dabar aš negaliu. Ap­
skritai neįstengiu susikaupti.
Manis nepasidavė. Jis stovėjo įsikandęs žurnalą ir raginamai žiūrėjo
į mane. Nervingai stum telėjau jį nuo savęs. Manis vikriai pasisuko ir
num etė žurnalą man ant kelių. Kai norėjau jį padėti į šalį, Manis du
kartus sulojo.

123
 Neištvėriau, nusijuokiau ir iš karto pasijutau geriau. Atsiverčiau ž u r­
nalą ir nevalingai prisiminiau mūsų paskutinį „pokalbį". Tada, pavarčiusi
žurnalą, įgijau drąsos ir nusprendžiau kalbėti renginyje.
Aprimusi atsiverčiau jį ir dabar. Nejučiomis pradėjau skaityti. Kiek
daug aš jau pasiekiau. Užsidirbau pinigų, susiradau darbą, patyriau
nuotykį „raganos trobelėje", atidariau sąskaitą banke, išmokau elgtis
su pinigais, padėjau savo tėvams... Įsigilinau į žurnalą ir pam iršau savo
kalbą. Atrodė, kad galiu įvykdyti visus savo ketinimus.
Skaičiau užrašus kokį pusvalandį ir pasijutau daug geriau. Pagaliau
laikas eiti. Apsirengiau ir nuėjau į garažą dviračio.
Iš virtuvės atėjo tėvai. Aišku, jie ketina važiuoti su manimi. Manęs vos
neištiko širdies smūgis. Negalėjau net susapnuoti, kad manęs klausysis
tėvai. Kaip apdujusi įsėdau su Maniu į automobilį. Važiuoti reikėjo ne­
toli. Prisiglaudžiau prie Manio ir šiek tiek apsiraminau.
Prie mokyklos durų manęs jau laukė ponia Heinen. Ji maloniai pasi­
sveikino, paėmė mane už rankos ir mes nuėjome į mokyklos aktų salę. Ji
buvo pilnutėlė. Kiek daug žmonių! Atsisėdome į pirm ą eilę. Nors dabar
turėjo kalbėti kiti, man atrodė, jog visi žiūri į mane.
Staiga išgirdau pažįstamą balsą ir atsisukau pažiūrėti. Už savęs iš­
vydau gerai pažįstamą veidą. Savo vežimėlyje sėdėjo ponas Goldšternas.
Jo mieloji vairuotoja stūmė jį link mūsų. Nudžiugusi pasisveikinau su
senuoju ponu.
- Kirą, šiandien tau ypatinga diena! - atsakė jis į mano pasveikini­
mą. - Negalėjau praleisti tokios progos. Man apie tai pasakė tavo tėvai.
Iš susijaudinim o netekau žado. Tik tada pamačiau, kad poną Goldš-
terną lydi visas būrys gerų mano pažįstamų: Marselis, Monika, ponia
Trumpf, ponas ir ponia Hanenkampai. Atėjo visi. Pasisveikinau su jais.
Vis dar nervinausi, bet pasijutau saugiau, nes visi mano draugai buvo
čia. Nors pilve plasnojo tūkstantis drugių, pajutau, kad man nieko ne­
atsitiks.

124
 Ponia Heinen davė man ženklą - dabar mūsų eilė. Atsistojau ir leidau
Maniui suprasti, kad jis būtinai turi eiti kartu. Tikriausiai atrodė juokin­
gai, kai scenoje pasirodžiau su šunimi, bet man taip reikėjo.
Atsistojome prie m ikrofono ir ponia Heinen pradėjo kalbėti:
- Mielieji m okiniai ir mokinės, mielieji tėveliai ir m okytojai. Jūs
jau žinote, kaip man svarbu, kad dar vaikystėje visi išm oktų tinkam ai
elgtis su pinigais. Ilgai ieškojau progos ir būdo. kaip galėčiau panagri­
nėti pinigų temą. Vieną dieną susipažinau su jauna kliente. Pasirodo,
ji su pinigais moka elgtis kur kas geriau negu daugum a suaugusiųjų.
Kiekvieną mėnesj ji užsidirba daug pinigų ir sugeba šiuos pinigus
paskirstyti. Kalbu apie visai norm alią m ergaitę, kuri dar neseniai ne­
mokėjo tvarkyti net savo kišenpinigių. Vėliau ji gavo keletą gerų pa­
tarim ų ir dabar jau turi tiek pinigų, kad už juos galėtų [gyvendinti du
savo didžiausius norus: nuvykti į Kaliforniją ir nusipirkti nešiojam ąjį
kom piuterį. Šios jaunos panelės vardas Kirą ir ji paširengusi papasakoti
apie savo sistemą, - ponia Heinen pasisuko į mane: - Sveika atvykusi,
Kirą, į mūsų mokyklą. Nuoširdžiai sveikinu su sėkme. Džiaugiuosi, kad
sutikai atsakyti į kelis klausimus. Pirmas klausimas: kaip tu paskirstai
savo pinigus?
Papasakojau klausytojams apie savo sistemą ir apie auksinius kiauši­
nius dedančią vištą. Ponia Heinen klausinėjo toliau apie idėjas, kaip vai­
kai galėtų užsidirbti pinigų, apie sėkmės žurnalą ir dar daug apie ką.
Atsakinėdama žiūrėjau daugiausia į poną Goldšterną. Jis energingai
linkčiojo pritardam as. Marselis nuolat rodė į viršų iškeltą nykštį. Tai
reiškė, kad mano atsakymai jam patiko. Jaudinimosi kaip nebūta.
Kai galiausiai pasakiau paskutinį sakinį, o ponia Heinen man iš­
kilmingai padėkojo, prapliupo kurtinantys plojimai. Manis lodamas
garsiai pritarė. Norėjau kuo skubiau palikti sceną, bet ponia Heinen
mane sulaikė. Teko valandėlę dar pastovėti ir pasidžiaugti plojimais.
Tikrai ypatingas jausmas.

125
 Kai grįžau, visi draugai mane gyrė, mama didžiuodamasi tvirtai ap
kabino, o tėtis paglostė man galvą. Pirmajai sveikinimų bangai nurimus,
ponas Goldšternas tarė pabrėždamas žodžius:
- Aš tavimi didžiuojuosi.
Susigėdusi gyniausi:
- Buvau labai susijaudinusi, pamiršau daugybę dalykų, kuriuos ke
tinau pasakyti.
Ponas Goldšternas nenusileido:
- Esi talentinga kalbėtoja, žmonės mielai tavęs klauso. Niekas nežino,
kad dar daug ką būtum norėjusi ar galėjusi pasakyti. Priimk mano pagy­
rimą. Aš nedažnai sakau šiuos žodžius - tikrai tavimi didžiuojuosi, - po­
nas Goldšternas valandėlę tylėjo, kad gerai įsisąmoninčiau jo žodžius,
paskui tęsė: - Niekados nebūtum sužinojusi, ką sugebi, jei būtum visko
vengusi. Atlikti dalykus, kuriais labiausiai didžiuojamės, visada būna
sunkiausia. Nepamiršk to.
Laiminga nusišypsojau. Labai džiaugiausi, kad sugebėjau tai pa­
daryti!
Po renginio prie manęs prasibrovė moteris. Ji pasisakė esanti vienos
leidyklos direktorė ir siūlanti mano istoriją išleisti atskira knyga.
Marselis girdėjo pasiūlymą ir iš karto išpyškino:
- Aš jau žinau pavadinimą! Nuo besmegenis lėlės iki pinigų mago.
Smerkiamai pažvelgiau į jį. Aš nebuvau taip susižavėjusi, bet leidėjai
daviau savo telefono numerį. Niekam negalėjau prasitarti, kad už viską
turiu būti dėkinga Maniui.
Skubiai atsisveikinau su ta ponia ir pasakiau tėvams, kad namo eisiu
pėsčiomis. Man verkiant reikėjo pasilikti vienai su Maniu.

Tyli, bet laiminga ėjau gatvėmis su savo labradoru. Pakeliui nupirkau

didelę pakuotę šunų sausainėlių ir mudu pasukome link slėptuvės.
Vos tik spėjau atsisėsti ant žemės, pajutau, kokia buvau įsitempusi,
nes dabar ta įtampa staiga atslūgo. Pravirkau, bet tai nebuvo liūdesio
ašaros. Buvau labai laiminga ir didžiavausi savimi. Paprasčiausiai mane

126
užliejo jausm ų banga. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad aš iš tikrųjų
daug galiu, pajutau begalinį dėkingumą. Kaip neatpažįstam ai pasikeitė
mano gyvenimas!
Dar neatsitokėjusi pažvelgiau į Manį. Apėmė nenusakom as jaus­
mas, kad mano santykiai su labradoru pasikeis, bet man tai nebekėlė
nerimo.
 Klubas investuoja

Pagaliau vėl susitikome ponios T rum pf „raganos trobelėje44. Negalėjome

sulaukti, kada investuosime pinigus.
Senoji ponia jau buvo viską paruošusi: mūsų vietas prie stalo ir žvakes.
Kai susėdome, ponia T rum pf iškilmingai pradėjo mūsų posėdį:
- Mielieji pinigų magai, šiandien didi diena - pirm ą kartą investuo­
sime savo pinigus.
Sėdėjome nejudėdam i, niekas nepratarė nė žodžio.
- 20 000 markių - dideli pinigai, - skambėjo kimus ponios T rum pf
balsas. - Todėl labai svarbu protingai su jais elgtis. Norėčiau jum s šį tą
pasiūlyti, bet investuosime tik tada, kai visi sutiks su m ano pasiūlymu.
- Aš su viskuo sutiksiu, - paskubėjo atsakyti Monika.
- Pažiūrėsime, - pasakė ponia Trumpf. - Pirm iausia norėčiau supa­
žindinti jus su planu, kuris suteiktų jums galimybę tap'ti jum s patinkančių
firm ų dalininkais.
- Pirkime tų firm ų akcijų, - pasiūlė Marselis. - Visi kartu turim e
užtektinai pinigų.
- Jei prisimenate, pažadėjau jums rasti paprastesnį būdą, - iniciatyvą
vėl perėmė ponia Trum pf. - Tai fondai.
- Fongai? - nusistebėjo Monika.
- Fondai, rašoma „fondai14, - paaiškino senoji ponia. - Štai jums lapas,
kuriam e surašyti svarbiausi dalykai.
Aš garsiai perskaičiau:
- Fondai - tai tarsi didelis katilas, į kurį savo pinigus sudeda keli
investuotojai, kurie neturi laiko, žinių arba noro patys pirkti akcijų. Šio
„katilo44 pinigus profesionalūs finansininkai, tiksliau, fondų vadybinin­
kai, investuoja į akcijas. Valstybė labai griežtai kontroliuoja jų veiklą.
Vadybininkai privalo laikytis tam tikrų direktyvų. Pavyzdžiui, jie turi
pirkti mažiausiai dvidešimt skirtingų akcijų...
- O kodėl? - įsiterpė Marselis.

129
 - Nes su viena firma gali ir nepasisekti, - paaiškino ponia Trumpf. -
Sakysim» tu turi 1000 markių ir perki 20 akcijų po 50 markių. Jei akcijos
vertė sumažėtų 40 procentų, galėtum jas parduoti jau nebe už 50 markių,
o tik už 30. Jeigu jas parduotum , gautum tik 600 markių.
- Blogas biznis, - tarstelėjo Marselis.
- Štai kodėl fondų vadybininkai turi pirkti mažiausiai dvidešimties
skirtingų firm ų akcijų. Dar kartą paimkime tą patį pavyzdį su 1000
markių. Tarkim, už tuos pinigus bus nupirkta 20 skirtingų akcijų. Jei
vienos jų vertė sumažėtų 40 procentų, o kitų vertė liktų nepakitusi, mes
vis dar turėtum e 980 markių.
Marselis greitai paskaičiavo:
- Tada nuo 1000 markių būtum e praradę tik 2 procentus.
- Teisingai, tu viską supratai! - pagyrė jį ponia Trumpf. - Tikrovėje
vienas kursas krinta, kitas - kyla, kitas lieka nepakitęs. Vis dėlto daugiau­
sia būna kylančių kursų, nes fondų vadybininkai išmano savo darbą.
- O kas būtų, jei kristų visi kursai? - paklausiau baimingai.
- Tada akcijų negalima parduoti, - pasakė senoji ponia. - Ar prisi­
meni, ką paskutinį kartą kalbėjome apie akcijas? Jei tokiu laikotarpiu
akcijas parduotum , patirtum nuostolių.
Marselis garsiai pagalvojo:
- Vadinasi, į fondus galima investuoti tik tokius pinigus, kurių mums
greitai neprireiks, ar ne?!
- Tikra teisybė! - apsidžiaugė ponia Trumpf. - Planuojame inves­
tuoti į fondus, nes ketiname savo pinigus ten palikti penkeriems ar net
dešimčiai metų. Jei gali savo pinigus investuoti ilgam laikui, nėra beveik
jokios rizikos.
- Žinoma, nes dauguma akcijų fonduose per tokį ilgą laiką duoda
didelį pelną, - padarė išvadą Marselis.
Iki šiol neįtikėtinai ramiai klausiusi Monika staiga susijaudino:
- O kas būtų, jei fondų vadybininkas dingtų su visais m ūsų p i­
nigais?

130
 - To jis negali padaryti, nes jis pats tų pinigų niekados negauna, - nu­
sišypsojo senoji ponia. - Pinigai pervedami tiesiai į depozito banką ir
ten toliau tvarkomi. Pinigai visiškai saugūs.
Paaiškinimai mus tenkino ir aš skaičiau toliau:
- Fondai vykdo visus investicijų reikalavimus. Jie sudaryti taip, kad
kuo puikiausiai tinka vaikams ir jaunim ui. Jie saugūs, jei pinigus juose
gali palikti penkeriems ar dešimčiai metų. Jie duoda gerą pelną...
- Ką reiškia, „duoda gerą pelną44? Kiek? - įsiterpė Marselis.
- Vidutiniškai galima gauti dvylika procentų, - atsakė mūsų moky­
toja. - Mes tai žinome, nes yra daug sėkmingai dirbančių fondų, kurie
daugelį metų duoda tokį pelną.
- O kiek būtų tie dvylika procentų? - pasiteiravo Monika.
- Dukart daugiau negu šeši procentai, - pamokė ją Marselis.
- Ne visai taip, galutinis rezultatas gerokai didesnis, - atsakė ponia
Trumpf. - Pirm iausia pateiksiu jums pavyzdį, kaip padaugėtų mūsų
pinigų, jei pelnas siektų 12 procentų. Po 20 m etų mūsų 20 000 markių
padidėtų beveik dešim t kartų, vadinasi, būtų 200 000.
- Oho! - sušuko Marselis.
- Tai būtų jau gana riebi „višta44, - apsidžiaugiau aš. Istorija apie auk­
sinius kiaušinius dedančią vištą per tą laiką man pasidarė labai svarbi.
- Be to, mes kiekvieną mėnesį sutaupytum e po 100 markių. Iš viso
būtų 400 markių. Jei ir už tuos pinigus gautum e 12 procentų, tai po 20
metų būtų...
Marselis vėl įsikišo:
- Būtų tikrai daug pinigų, bet daugiau taupydam i, turėtum e dar
daugiau pinigų. Siūlau kas mėnesį sutaupyti po 250 markių.
- Tai didelė suma, - suabejojo ponia Trum pf.
- Bet apsimokėtų, - pritariau Marseliui.
Monika taip pat sutiko ir viskas buvo sutarta. Kiekvienas mūsų
kas mėnesį sutaupys po 250 markių, iš viso - 1000 markių. Jei už tuos
pinigus gautum e 12 procentų pelną, po 20 metų susidarytų 870 000
markių.

131
 Sėdėjome kaip stabo ištikti. Tai tokia didelė suma, kokios net ne­
įstengiame įsivaizduoti. Pirmasis, žinoma, atsipeikėjo Marselis:
- Taigi kartu turėtum e daugiau nei milijoną!
- Galime pasivadinti m ilijonų magais! - apsidžiaugė Monika.
- Tada kiekvienas jūsų turėtų užtektinai pinigų nusipirkti nedidelį
butą ar kapitalo nuosavam namui. O jums tebūtų tik po 35 metus, - senoji
ponia džiaugėsi mūsų laime. - Jei po to nuspręstum ėte investuoti gautus
pinigus dar dešimčiai metų, tai suma jau siektų tris milijonus.
Man apsisuko galva. Neįsivaizduojamas kiekis pinigų. Suprantam a,
kad tai būtų mūsų visų pinigai, bet ir kiekvieno dalis po dvidešimties
metų būtų 270 000 markių, o po 30 metų - 800 000 markių. Nuostabu.
Pamaniau, kad savo klubui parinkom e tinkam ą pavadinim ą. Mes iš
tikrųjų pinigų magai.
Visi žiūrėjo į mane. Tik dabar susizgribau, kad iš to džiaugsmo pa­
miršau skaityti toliau. Išraudau ir skubiai tęsiau:
- Fondai atitinka ir trečiąjį kriterijų. Juos labai lengva tvarkyti. Viskas
vyksta taip nesudėtingai, lyg tai būtų paprasta sąskaita.
Šioje srityje aš jau turėjau šiek tiek patyrimo - tai tikrai labai lengva.
Ponia Trum pf pažiūrėjo į mus ir paklausė:
- Ką manote apie tai, kad savo pinigus įdėtum e į tokius fondus?
Monika iš karto sutiko. Buvome nustebinti, kad ji gerai suvokė tokio
investavimo privalumus:
- Juose mūsų pinigai bus saugūs, po dvidešimties metų jau turėsim e
milijoną ir viskas tvarkoma taip lengvai kaip paprasta banko sąskaita.
Net nedvejodama aš šiai minčiai taip pat pritariau.
Marselis dar delsė.
- Taip investuoti mums geriausia, bet iš kur žinosime, kokius fondus
pasirinkti? jų greičiausiai yra visokiausių, kaip yra įvairiausių akcijų.
- Tu teisus. Yra tūkstančiai įvairių fondų, - sutiko ponia Trum pf. -
Vis dėlto įdėmiau panagrinėjus, pasirinkti galima ne tiek jau daug. Aš su­
rašiau lape, kokius kriterijus turėtų atitikti mums tinkam iausi fondai.
Senoji ponia mirktelėjo man. Atverčiau kitą puslapį ir perskaičiau:

132
 - j ką būtina atkreipti dėmesį, kai ieškosime tinkam ų fondų:
Pirma, fondas turėtų būti veikęs ne mažiau kaip dešimt metų. Jei per
tą laikotarpį jis yra davęs gerą pelną, galima daryti išvadą, kad ir ateityje
dirbs sėkmingai.
Antra, tai turėtų būti didelis tarptautinis akcijų fondas. Tokie fondai
perka akcijas visame pasaulyje, todėl labai sumažėja rizika, šie fondai
saugūs.
Trečia, parengti sąrašai, kuriuose fondai palyginami. Reikia žiūrėti,
kurie fondai per pastaruosius dešimt metų dirbo geriausiai.
Valandėlę visi tylėjome ir mąstėme, į ką būtina atkreipti dėmesį.
Marselis raukė kaktą. Taip visada darydavo, kai įtemptai mąstydavo.
- Kur rasti tokius sąrašus ir kaip sužinoti, kurie fondai yra tarp­
tautiniai?
- Sužinosim e, - m įslingai ištarė M onika, - jei atsiversim e kitą
puslapį.
Ji jau buvo tai padariusi. Ponia Trum pf tikrai į ftiūsų aplankus buvo
įdėjusi po tokį sąrašą. Uoliai jį studijavome. Surasti geresnius fondus
pasirodė paprasta, nes vienų pelnas buvo gerokai didesnis už kitų gau­
tą pelną.
- O kas nurodyta paskutinėje skiltyje? - pasiteiravo Monika.
- Svyravimai. Kuo labiau svyruoja kursas, tuo didesnis skaičius įra­
šomas šioje skiltyje. Iš to investuotojas gali spręsti, kiek jam tai kainuos
nervų. Kuo didesni kurso svyravimai, tuo daugiau tenka išgyventi. Kursas
staiga pakyla, o po kelių dienų smarkai krinta.
- Ar galima sakyti, jog kuo mažesnis šis skaičius, tuo mažesnė inves­
tuotojo rizika? - paklausė Marselis.
- Tam tikra prasme - taip, - patvirtino senoji ponia. - Mažesnis
skaičius šioje srityje bet kuriuo atveju reiškia didesnį saugumą. Pelnas
auga tolygiau.
- Kodėl ši skiltis nevadinama tiesiog svyravimais, čia parašytas toks
sudėtingas žodis? - sumurmėjo Monika.
Mes jai pritarėm e.

133
 Ponia T rum pf nusijuokė:
- Finansininkai yra labai savotiški žmonės. Gal švaistydamiesi žo­
džiais, kurių niekas nesupranta,jie pasijunta svarbesni. Labai gaila, kad
dėl to daugelis žmonių mano, jog nieko neišmano apie investavimą.
Ko žmogus nesupranta, tuo ir nepasitiki. O juk iš tiesų viskas labai
paprasta.
Dabar jau mes galėjome perskaityti, kiek kuris fondas davė pelno ir
kaip tolygiai ir ramiai jis plėtojosi.
Vis dėlto ir šių žinių mums dar buvo per mažai.
- Iš kur žinoti, kurie fondai iš tikrųjų stambūs, perka akcijas visame
pasaulyje ir todėl yra saugūs?
Ir vėl sukruto Monika:
- Pažiūrėkit j kitą puslapi...
- Gudruolė, - neleidau baigti Monikai ir pati atsiverčiau kitą pus­
lapį. Ponia T rum pf buvo mums paruošusi dvidešimties fondų sąrašą,
ten buvo apibūdintas fondo dydis ir pelnas per pastaruosius dešimt ir
trejus metus. Ten taip pat buvo nurodyta, kur fondas perka akcijas, ir
pavadinim ai firmų, iš kurių buvo pirkta itin daug akcijų.
(Su m alonum u pasiųstum e jum s aktualų ponios T rum pf sąrašą.
Adresas: G ieratherstrasse 245, 51469 Bergisch-Gladbach. Telefonas
02202/1237, faksas 02202/123888.)
- Štai, štai, - pasigirdo Marselio balsas. - Čia yra stambus fondas,
kuris, sprendžiant iš aprašymo, sukurtas specialiai vaikams. Tik pažvel­
kite, iš kokių firmų jis perka akcijas: „Coca-Colau, „ToysYus", „Disney",
„McDonalds4* ir taip toliau.
- 0> žmogau, jis didžiulis, - apsidžiaugė Monika.
- Ir per pastaruosius metus jo pelnas tikrai buvo didelis, - papildžiau
aš. - 15,42 procento per metus.
Visi netrukus sutarėme, kad šis fondas mums tinkamiausias.
Ponia T rum pf patenkinta šypsojosi:
- Aš taip pat apsistojau ties šiuo fondu. Nuostabu, kad mums visiems
atrodo taip pat.

134
 Ponia tiriamai nužvelgė mus:
- Ar jūs iš tikrųjų suprantate, ką reiškia, jei ateityje mes turėtum e
apie 15 procentų pelną?
Mes tik truktelėjome pečius.
- Yra labai paprasta formulė, kurią taikydami galėsite nežiūrėti į su­
dėtingas lenteles. Yra tokia 72 formulė, - aiškino ponia Trumpf. - Tiesiog
72 dalijate iš procentų, kuriuos per metus gaunate už savo pinigus. Gautas
skaičius reiškia m etų skaičių, per kuriuos jūsų pinigai padvigubės.
- Kaip? - nesuprato Monika.
- Kiek bus 72 padalijus iš 12? - paklausė ponia Trumpf.
- Šeši, - žaibiškai suskaičiavo Marselis.
- Teisingai! Vadinasi, gaudami 12 procentų pelną, per šešerius metus
padvigubintumėte savo pinigus.
Marselis mąstė:
- Jei noriu sužinoti, kaip būtų, jei gaučiau 15 procentų, vadinasi, 72
dalyčiau iš 15. Išeina... 4,8 metų.
- Sakykime paprasčiau: gaudami 15 procentų pelną, savo pinigus
padvigubintumėte per penkerius metus, - ponia Trum pf palengvino
skaičiavimą. - Tai reiškia, kad ateityje, jei gautum e 15 procentų, mūsų
20 000 markių per penkerius metus išaugtų iki 40 000 markių, per dešimt
metų jau būtų 80 000, per penkiolika metų - 160 000, o per dvidešimt
metų - 320 000.
- Tai gerokai daugiau, nei buvome apskaičiavę, kai kalbėjome apie
12 procentų, - apsidžiaugiau aš.
- Ir tam tereikia investuoti pinigus j tinkam ą fondą. Geniali siste­
ma! - džiūgavo Monika.
Kai apsisprendėm e, visa kita tebuvo vaikų žaidimai. Užpildėme
blanką, visi pasirašėme ir pasiuntėme nurodytu adresu. Po kelių dienų
gavome fondų kompanijos atsakymą, jog mums atidaryta sąskaita, ir
nurodomas sąskaitos numeris. Tada į šią sąskaitą pervedėme savo 20 000
markių.

135
 Mes norėjome į šį fondą investuoti ir tą 1000 markių, kurį ketinome
sutaupyti kas mėnesį, bet ponia Trum pf įtikino mus, kad reikėtų rinktis
kitą fondą, tada būtų mažesnė rizika.
Pastaruoju metu galėjau daug ką įrašyti į savo sėkmės žurnalą: savo
kalbą ir tai, kaip įveikiau save, pagyrimus, dar padidėjusias pajamas, savo
pirmąsias investicijas kartu su kitais pinigų magais...
Man nebereikėjo ilgai mąstyti. Regis, išėjo taip: kuo daugiau rašiau į
savo sėkmės žurnalą, tuo labiau man sekėsi. Taip atsitiko todėl, kad vis
labiau pasitikėjau savimi.
Su Maniu jau senokai nesikalbėjau, bet per daug to ir nepasigedau.
Pakako su juo žaisti ir eiti pasivaikščioti. Tiesiog man patiko, kai jis
būdavo šalia. Net kai ruošdavau pamokas, jis atsiguldavo prie mano
ir ilgai atidžiai žiūrėdavo į mane. Po kurio laiko šuo užmigdavo ir
man būdavo ramu.
 Seneliai bijo rizikuoti

Mes ir toliau susitikinėdavome. Visą laiką turėjom e ką mokytis ir aptarti.

Kartą per mėnesį užsirašydavome fondų kursą, tad tiksliai žinodavome,
ką gautume, jei parduotume.
Ponia Trum pf buvo tos nuomonės, kad ateityje nereikės to daryti, bet
pradžioje dėl to tikrai daug išmokome. Ji vis kurstydavo: „Bus geriausiai,
jei investuosime į stambius fondus ir visai nesidomėsime pelnu kokius
penkerius ar dešimt metų. Kai po to patikrinsim e kursą, pamatysime,
kad mums įplaukė gražaus pinigo".
Kurį laiką kursas svyravo ir nebuvo beveik jokių įvykių, jokio pelno
ir jokio nuostolio. Staiga spalio mėnesį mūsų fondo kursas drastiškai
krito. Mūsų dalies vertė liko tik 14 128 markės. Praradome apie 25 pro­
centus.
Sėdėjome prie stalo nuleidę galvas. Mes, pinigų magai, dabar labiau
panėšėjome į mirštančias gulbes. To tikrai nesitikėjome. Visi įsivaizdavo­
me, kad vertikalia tiesia linija kilsime į viršų, kol pasieksime pirm uosius
100 000.
- Reikėtų užpūsti žvakes, - pasiūliau aš, nes visai nesijaučiau šven­
tiškai.
Marselis taip pat buvo keistai tylus ir tik Monika netrukus prabilo:
- Mano tėtis šiandien prie pietų stalo kažką apie tai sakė. Negaliu
tiksliai pasakyti, ką jis kalbėjo, bet jis neatrodė susijaudinęs. Jis sakė, kad
dabar galėtų pirkti palankia kaina. Žemesne už tikrąją vertę, sakė jis.
- Jis buvo teisus! - pasigirdo ponios Trum pf balsas.
Visi sužiuro į ją. Tik dabar pastebėjome, kad ji buvo nepaprastai rami,
nė pėdsako jokio nerimo.
- A trodo, nuostoliai jūsų nejaudina, - nepatenkintas burbtelėjo
Marselis.
- Nes neturim e jokių nuostolių.

137
 - Kaipgi, turime. Lygiai 5000 markių. Ir, mano manymu, čia visai
nėra kuo džiaugtis, - atkakliai spyrėsi Marselis.
- Turėtum e nuostolių, jei šiandien parduotum e, bet juk mes to ne­
darome.
- Ir vis dėlto man norisi iš liūdesio staugti kaip šuniui.
- Kuo čia dėti šunys? - nervingai paklausiau aš.
Visi buvo labai sudirgę.
Ponia Trum pf linksmai nusijuokė.
- Kai pirm ą kartą patyriau, jog kursas krinta, aš reagavau lygiai taip
pat. Prakeikiau tą dieną, kai įsigijau vertybinių popierių. Mane užvaldė
nenusakoma baimė, kad kursas dar kris. Laikraščiuose tokiu atveju vi­
sada apstu neigiamų prognozių. Pranašaujama, kad prasideda pasaulinė
ekonomikos krizė ir amžinoji biržų žiema.
Marselis ir aš baimingai susižvalgėme. Apie tai dar nebuvome pa­
galvoję. Kursai gali ir dar labiau kristi!
Senoji ponia linksmai kikeno. Kai ji taip paikai juokėsi, negalėjome
tinkamai išsakyti savo susirūpinim o.
- Esu patyrusi ne vieną tų vadinamųjų krizių, bet po vienų ar dvejų
metų kursai ir vėl pakildavo. Kiekvieną kartą. Todėl ir vėl pradėjus kristi
kursui, esu visiškai rami.
Manęs tai neįtikino:
- O kas būtų, jei iš tikrųjų prasidėtų, kaip jūs sakėte, amžinoji bir­
žų žiema?
- Ką reiškia pats žodis „žiema41? Tai metų laikas. Kiek gyvenu pa­
saulyje, po kiekvienos žiemos ateina pavasaris, vasara, o po kiekvienos
vasaros vėl būna ruduo ir žiema. Biržoje, kaip ir gamtoje, vienas metų
laikas keičia kitą. Taip visada buvo ir taip visada bus.
- Vadinasi, būtų buvę geriausiai šiek tiek luktelėti ir viską pradėti tik
nuo žiemos, - mąstė Marselis.
- Taip, jei tik būtum e žinoję, kad už durų jau laukia žiema. Mes to ne­
žinojome. Kursai galėjo ir kilti. Tuomet būtų buvę pikta, kad nespėjome
ir praleidome progą gauti gerą pelną. Dabar atėjo laikas pirkti, kaip sakė

138
Monikos tėtis. Galime manyti, jog per artim iausius trejus ar penkerius
metus kursai ne tik pasieks savo buvusį lygį, bet ir pakils kokius 20 ar net
30 procentų. Musų iš pradžių investuoti 20 000 tuom et pavirs 24 000 ar
net 26 000 markių. Jei dabar galėtume investuoti dar 20 000, per tą patį
laiką turėtum e dar 40-50 procentų pelno. Šie mūsų papildom i 20 000
pavirstų 28 000 ar net 30 000 markių.
- Nes dabar pigiai pirktum e, - Monika pakartojo iš tėvo girdėtus
žodžius.
- Ką reiškia „pigiai pirkti11? - paklausiau aš.
- Tai reiškia, - aiškino senoji ponia, - jog akcijas ir fondus dabar
galėtume pirkti už mažesnę pinigų sumą, negu jie iš tikrųjų yra verti. Po
kurio laiko kas nors ir vėl sumokės tiek, kiek tos akcijos vertos. Tokiu
atveju gautume gerą pelną.
Marselis visada suskubdavo kuo greičiau nuspręsti ir pradėti veikti:
- Turėtume paskubėti, kol akcijų kursas toks žemas. Pasvarstykime, ar
kiekvienas iš mūsų neatrastų dar po 5000 markių, kad dar kartą galėtume
investuoti 20 000 markių. Aš, pavyzdžiui, pinigų turiu. O jūs?
Mes visi neblogai užsidirbome. Monika gavo nemažai pinigų dovanų.
Poniai Trum pf tai buvo labai paprasta. Mano sąskaitoje taip pat buvo
nemaža sumelė, kurią galėčiau investuoti, bet jos nepakako. Trūko 2740
markių, o svajonių dėžučių tuštinti nebuvo noro.
Vis dėlto nenorėjau, kad dėl manęs visas sumanymas nueitų vėjais, ir
karštligiškai ieškojau išeities. Išganingai prisiminiau, kad seneliai turi spe­
cialiai man skirtą taupom ąją knygelę, kurią jie nuolat papildo. Tai buvo
mano kraitis. Sąskaitoje turėjo būti mažiausiai 6000 ar 7000 markių.
Savo mintimis pasidalijau su kitais. Nutarėme kitą dieną vėl susirinkti.
Iki to laiko turėjau pasikalbėti su savo seneliais, nes taupom oji knygelė
tikrai ne pati tinkam iausia vieta laikyti pinigus. Ponas Goldšternas tau­
pomąsias knygeles visada vadino „pinigų naikinimo mašinomis".
Išėjusi iš „raganos trobelės11dar turėjau pasirūpinti manęs laukiančiais
keliais šunimis, bet po vakarienės jau galėjau eiti pas senelius. Juodu

139
mane pavaišino skaniais keksais ir senelės specialiai paruošta kakava
Tik mano senelė mokėjo taip skaniai išvirti kakavą.
Buvau tikra, kad mano seneliai iš karto supras, jog dabar atėjo pa
lankus metas pirkti, bet, pasirodo, labai klydau.
Mano tėvai jau buvo daug pasakoję seneliams apie mano sėkmę, todėl
galėjau iš karto eiti prie reikalo. Gardžiuodamasi keksais, pasakojau apie
mūsų investicijų klubą. Atsinešiau ponios Trum pf mums paruoštus ap­
lankus, todėl nesunkiai viską paaiškinau. Galėjau suprantam ai išaiškinti
abiejų mūsų fondų veiklą, nes buvome užsirašę visus kursus.
Senelis pasibaisėjo:
- Kirą, juk tai labai pavojinga! Prarasi visus savo pinigus!
Bandžiau jam aiškinti tai, ką buvau išmokusi: prarasčiau tik tada, jei
parduočiau krizės metu, kad kursai visada ima kilti, kad visada būna biržų
vasara ir biržų žiema, biržoje yra kilimo tendencija, praeityje jau yra buvę
daug labai rim tų krizių, bet vėliau akcijų kursas visada kildavo.
Vis dėlto mano senelio neįtikino jokie argumentai. Maža to, jį pa­
laikė ir senelė:
- Kirą, saugumas yra svarbiausias dalykas. Per savo ilgą gyvenimą
mums teko matyti, kaip sukčiaus apgautas žmogus praranda visus savo
pinigus.
- Senele, tai visai nepalyginami dalykai, - nesutikau aš. - Fondai
valdo milijardus. Niekieno pinigai negali sudegti. Fondą kontroliuoja
valstybė ir bankas.
- Akcijos - pavojingas dalykas, - senelis net nesiklausė, ką jam aiš­
kinu. - Nesivelk į šiuos reikalus!
- Jūs nieko nenutuokiate, - išsprūdo man. - Kaip galite būti tokie
akli?! Prieš sprendžiant, reikia pirma susipažinti, kas yra tas investavimas.
Kodėl tai turėtų būti pavojinga vien todėl, kad jūs to nesuprantate?
Senelė perspėjamai iškėlė pirštą:
- Jaunimui reikia mokytis klausyti, ką sako vyresnieji. Per savo ilgą
gyvenimą mes įgijome daug patyrimo.
Savo trigrašį įkišo ir senelis:

140
 - Aukštai kilsi, žemai tūpsi. Geriau žvirblis rankoj negu balandis
ant stogo.
Man norėjosi garsiai rėkti. Skubiai atsisveikinau ir visai nusim inusi
išėjau namo. Sumanymas žlugo. Nebuvo ko ir tikėtis, kad jie duotų pi­
nigų investicijų klubui. Seneliai stengėsi įkalbėti mane, kad aš apskritai
to nesiimčiau. Nebežinojau, ką toliau daryti. Mano tvirtas tikėjimas
susvyravo.
Grįžusi namo, tuojau pat paskam binau ponui G oldšternui. Man
pasisekė, jis kaip tik galėjo skirti man laiko. Papasakojau apie kurso
kritim ą ir apie senelių priekaištus. Pasakojimas poną Goldšterną labai
pralinksmino:
- Turi suprasti savo senelius, jie tau linki tik gera, nori apsaugoti nuo
nuostolių ir daro tai taip, kaip moka.
- Bet tai tiesiog kvaila. Jie net neklauso, ką jiems sakau.
- Per savo ilgą gyvenimą jiems tikriausiai teko patirti nuostolių,
ф

todėl dabar nori apsaugoti save ir tave. Tai visai suprantam a. O dabar
rim tai. Seneliams turėtum būti dėkinga, nes gali būti, kad jie padėjo tau
išvengti klaidos.
- Kokios klaidos?
- Aš manau, kad dabar nereikėtų vėl pirkti už 20 000 markių. Visiškai
pakaktų, jei tam skirtum ėte 10 000.
- Kodėl? Jei dabar investuotume daugiau pinigų, turėtum e ir dides­
nį pelną.
- Veikiausiai, - ponas Goldšternas buvo kantrus. - O kas būtų, jei
akcijų kursas ir toliau kristų? Tada būtų geriau, jei investicija būtų ma­
žesnė. Be to, praverstų turėti šiek tiek pinigų, kad vėliau galėtum dar
kartą pirkti.
- Bet mes nežinome, ar akcijų kursas ir toliau kris.
- Būtent, nežinome. Niekas to nežino. Visi ekspertai, kurie mėgino
atspėti ateitį, visada suklysdavo. Dažnai atsitinka priešingai, nei mes
manome. Kaip tik dėl šios priežasties visada reikėtų turėti grynųjų

141
pinigų. Niekad nereikia į akcijas ar akcijų fondus investuoti visų savo
„vištos44pinigų.
- Maniau, kad investavimas į akcijų fondus yra visiškai saugus, - abe­
jodama sumurmėjau aš.
- jis labai saugus, pirm iausia tada, kai tam skiri užtektinai laiko. Kai
kursai laikinai krinta, po kurio laiko jie ir vėl atsigauna. Vis dėlto, no­
rėdama išvengti rizikos, dalį pinigų turėtum investuoti visiškai saugiai.
- Nejaugi manote, kad pinigus turėčiau laikyti taupom ojoje knyge­
lėje? - nusistebėjau.
- Ne. Mano nuomonę apie taupomąsias knygeles tu žinai. Bankai
turi daug geresnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, gali pirkti „dienpinigius44.
Procentai priklausys nuo padėties rinkoje. Šiuo metu yra maždaug 3,5
procento. Šiais pinigais gali laisvai disponuoti.
- 3,5 procento - man ne išsigelbėjimas. Taip niekados netapsiu
turtinga.
Ponas Goldšternas nuoširdžiai nusijuokė:
- Ne, turtinga netapsi. Tiesą sakant, taip net nepadindinsi savo turto,
nes tavo procentus praris infliacija.
- Kas yra infliacija?
- Kai tavo pinigai pasidaro mažiau verti. Sakykim, šiandien bandelę
perki už 50 pfenigų. Po kelerių metų tokia bandelė jau kainuoja 1 markę.
Už savo 50 pfenigų galėsi nusipirkti tik pusę bandelės. Vadinasi, tavo
pinigai prarado pusę savo vertės. Tai vadinama infliacija.
- O kaip žinoti, kokio dydžio ta infliacija, kuri praryja m ano pi­
nigus?
- Šiuo metu ji siekia maždaug tris procentus. Jei norėtum apskaičiuoti
tiksliau, pasakysiu tau visą formulę. 72 formulė yra labai praktiška, nes
galime apskaičiuoti, po kelerių metų mūsų pinigai padvigubės. Šią for­
mulę galima taikyti ir infliacijai. Ji padeda apskaičiuoti, po kiek metų,
esant tam tikram infliacijos procentui, mūsų pinigai praras pusę savo
vertės. 72 padalyk iš 3 procentų infliacijos ir gausi 24. Vadinasi, taip
atsitiks po 24 metų.

142
 Buvau priblokšta, kaip viskas paprasta:
- Juk tai reiškia, kad infliacija yra lygiai tokio pat dydžio kaip ir už
„dienpinigius41gaunami procentai.
- Teisingai! Todėl taupomąsias knygeles ir vadinu pinigų naikinim o
mašinomis. Procentai, kuriuos ten gauni, net nepadengia dėl infliacijos
patirtų nuostolių.
- Taip, bet ir tie „dienpinigiai" ne geresnė išeitis.
- Ir tai tiesa, bet alternatyvos nėra. Juk negali visų pinigų investuoti
į akcijas. Net ir būdama labai jauna turi turėti tam tikrą atsargą. Tada
bus mažiausia rizika.
Pono Goldšterno žodžiai manęs galutinai neįtikino:
- Ar nėra kitų galim ybių iš banko gauti didesnių procentų už
tuos 3,5?
- Galima gauti ir didesnių procentų, bet tada privalai įsipareigoti, kad
ilgesnį laiką tų pinigų neliesi. Tai trūkum as, nes negali laisvai disponuoti
pinigais, kai pasitaiko tinkam as laikas pirkti.
- Kiek procentų savo pinigų turėčiau investuoti į tuos „dien-
• • • te o
pinigius ?
- Viskas priklauso nuo tavęs. Kadangi esi labai jauna, pakaks inves­
tuoti dvidešimt procentų.
Pajutau, kad šiandien jis daugiau nieko nebepasakys, todėl mandagiai
padėkojau ir atsisveikinau.
Dar labai norėjosi pono Goldšterno paklausti, kiek tiksliai markių
turėčiau investuoti ir kiek skirti pirkim ui, bet iš patirties žinojau, kad jis
niekados neduoda konkrečių patarim ų, o visada paaiškina tik principus.
Kaip tuos principus taikau - mano reikalas. Šis ponas norėjo pasiekti,
kad nepasikliaučiau vien juo, o pati būčiau atsakinga už savo finansus.
Skaičiavau: turiu 2260 markių. Rytoj mokėjimo diena. Suskaičiavau,
kiek gausiu: mano verslas pastaruoju metu gerokai išaugo. Vis daugiau
žm onių patikėdavo man savo šunis. Dabar jų buvo 16. Aišku, negalėjau
jais rūpintis viena. Pasamdžiau kelis draugus ir bendraklasius. Marselis
patarė jiems mokėti po 50 pfenigų. Iš pradžių tokia suma man pasirodė

143
labai maža, bet juk tai mano idėja įkurti tokią firmą, tai aš suradau visus
klientus. Svarbiausia, kad mano padėjėjus visiškai tenkino 50 pfenigų
užmokestis. Mokėjimo dienos sąskaita atrodė taip: 16 šunų po 2 mar­
kes per dieną, padauginta iš 30 dienų - 960 markių. Iš dviejų markių
50 pfenigų atiduodu padėjėjams - 240 markių. Man lieka 720 markių.
Be to, šunų savininkai su manimi susitarė, kad jų šunis dresuočiau. Per
praėjusį mėnesį kiekvienas šuo išmoko po du triukus. Už tai gavau dar
360 markių.
Suskaičiavau, kiek bus iš viso. Rytoj gausiu 1080 markių ir iš viso
turėsiu 3340 markių. Nutariau pasiūlyti pinigų magams, kad kiekvienas
naujoms akcijoms skirtų po 2500 markių. Likusias 840 markių nutariau
panaudoti taip, kaip patarė ponas Goldšternas. Iš anksto džiaugiausi,
kad susitiksiu su ponia Heinen. Vis dėlto buvo labai svarbu sužinoti, kad
sąskaitą reikia atiduoti tvarkyti tokiam žmogui, su kuriuo tau malonu
bendrauti.
Patenkinta atsiguliau miegoti. Buvau tikra, kad nusprendžiau tei­
singai. Apskritai diena buvo gerokai nerami. Tiesą sakant, dabar visos
mano dienos buvo ištisas nuotykis. Nuobodžiauti nebuvo laiko. Ir viskas
prasidėjo nuo to, kad Manis pamokė mane tvarkyti pinigus.
Labradoras kaip visada gulėjo prie mano lovos. Susimąsčiusi glosčiau
jam galvą. Kaip viskas pasikeitė. Aš jau nebe ta Kirą, kokia buvau prieš
metus. Turėjau daugybę interesų ir naujų draugų: poną Goldšterną,
Marselį, Hanenkampus ir ponią Trumpf.
Apimta dėkingumo, pasilenkiau ir stipriai pabučiavau Maniui į gal­
vą. Jis lyžtelėjo man veidą. „Nutrūktgalvis", - pagalvojau aš ir laiminga
užmigau.
 Didžiojo nuotykio pabaiga

Nuo to laiko praėjo keli mėnesiai. Pradėjau aprašinėti viską, ką teko

patirti. Pati nežinau, kodėl tai dariau. Gal norėjau būti tikra, kad nieko
nepamiršiu? Kiekvieną dieną parašydavau po du puslapius. Buvo labai
lengva, nes galėjau naudotis savo sėkmės žurnalu. Šis darbas man labai
patiko.
Dienos skriete skriejo, o aš vis patirdavau naujų nuotykių.
Mano tėvams dabar tikrai gerai sekėsi. Ponas Goldšternas įtikino tėtį
pasamdyti du darbuotojus. Iš pradžių tėtis nenorėjo sutikti, nes manė,
kad negali sau to leisti. Laimei, pastaruoju m etu jis ėmė labai pasitikėti
ponu Goldšternu, tad pasinaudojo jo patarim u. Tada viskas pasikeitė.
Dabar jis galėjo daryti tai, ką labiausiai mėgo. Anksčiau tėčiui kildavo
abejonių, ar jis apskritai gali būti savarankiškas verslininkas, o šiandien
jis suprato, kad nemėgstamus ir dėl to blogai atliekamus darbus reikia
perleisti kitiems. Dabar tėtis beveik kasdien buvo puikiai nusiteikęs.
Tiesiog neįtikėtina, kaip stipriai pasikeičia žmogus, kai jo nebeslegia
finansiniai rūpesčiai. Kiekvieną rytą jis eidavo į darbą su džiaugsmu, net
švilpaudavo dainelę. Geriau būtų nešvilpavęs, nes visai nepataikydavo į
toną. Nuo tada, kai nusipirko naują mašiną, tėtis net keldavosi valanda
anksčiau.
Mano verslas taip pat plėtėsi. Dabar aš jau turėjau dvidešimt vieną
šunį. Šunys priklausė netoliese gyvenantiems žmonėms. Jie pageidavo,
kad kas nors jų augintinius vedžiotų, šukuotų ir dresiruotų. Savaime
aišku, viena nebūčiau susitvarkiusi, bet iš Marselio buvau išmokusi įdar­
binti ir kitus vaikus. Monika jau užsidirbdavo gražaus pinigo. Vis dėlto
netrukus man pritrūko planų, kur dar galėčiau užsidirbti pinigų.
Tuomet suvokiau, kad visai ne pro šalį būtų turėti „problem ų14, nes
buvau priversta ieškoti naujų galimybių ir vėl daug ko išmokti. Aptikau,
kokios naudos būtų galima turėti iš kom piuterio. Jau seniai buvau nu­

145
sipirkusi nešiojamąjj kom piuterį. Dabar namų darbai ėjo sparčiau ir
gražiau atrodė. Pažymiai pagerėjo.
Išmokau vesti statistiką. Man itin padėjo ponia Hanenkamp. Kompiu­
teris ir buhalterija buvo mėgstamiausias jos užsiėmimas. Išjos išmokau
neįtikėtinų dalykų.
Dėl to uždirbau vis daugiau pinigų, juos, kaip ir anksčiau, paskirsty-
davau: penkiasdešimt procentų „vištai", keturiasdešimt procentų savo
tikslams įgyvendinti ir dešimt procentų - išlaidoms. Daugumą daiktų,
kuriuos buvau su Maniu įrašiusi į savo pageidavimų sąrašą, aš jau seniai
turėjau. Tik dar nebuvau Amerikoje. Nujaučiau, kad ten įvyks kažkas
ypatinga. Tai turėtų dar kartą lemtingai pakeisti mano gyvenimą.
Musų investicijų klubui sekėsi puikiai. Pirmojo akcijų fondo kursas
per septynis mėnesius krito, bet mes nieko nepardavėme, todėl nepa­
tyrėme nuostolių. Vėliau kursas kilo ir buvo galimybė akcijas pelningai
parduoti, bet mes to nedarėme, nes nebuvo reikalo. Norėjome, kad m ūsų
„višta" augtų.
Marselis buvo kartą užsinorėjęs parduoti ir pasiimti pelną, bet ponia
Trum pf paklausė, ką jis ketina daryti su tais pinigais, kad jų daugėtų.
Padarėme išvadą, jog pasirinktum e tą patį investavimo būdą, ir Marselis
suprato, kad parduoti nėra prasmės.
Dabar iš viso turėjom e keturis akcijų fondus. Kiekvieną kartą, kai
mes, pinigų magai, susitikdavome, jausdavome didžiulį malonumą. Per
kiekvieną susitikimą nepaprastai daug išmokdavome iš ponios Trum pf.
Dabar ir Monika kuo puikiausiai išmanė šiuos reikalus. Beje, niekas
nesistebėjo, kad net savo tėvams protingai patardavome. Jie taip pat
pasinaudojo mūsų investicijų planu. Iš pradžių darė tai slapta, bet vėliau
net nebandė to slėpti.
Per tą laiką ponas Goldšternas visiškai pasveiko ir visa galva pasinėrė
į savo verslą. Manis liko man. Aš su baltuoju labradoru ir toliau kiek­
vieną šeštadienį lankydavome senąjį poną. Kartu eidavome pasivaikš­
čioti, paskui ponas Goldšternas vaišindavo mane neįtikėtinai skaniais
pyragaičiais su kakava.

146
 Tuomet pasikalbėdavome. Šis ponas tikrai buvo finansų genijus.
Kiekvieną kartą išmokdavau šį tą nauja. Pinigus jis laikė norm aliu ir
savaime suprantam u dalyku. Pamažu mano požiūris į pinigus pasidarė
toks pat.
Kartą per mėnesį ponas Goldšternas savo klientam s skaitydavo pra­
nešimus finansiniais klausimais. Tuos susiėjimus lankė ir mano tėvai.
Vieną šeštadienį jis sugalvojo naują dalyką. Ponas Goldšternas pasiūlė
man tuo pačiu metu kalbėtis apie pinigus su jo klientų vaikais. Sutikau.
Pirmą kartą atėjo septyni vaikai, bet netrukus pasklido kalbos ir dabar
jau nuolatos susirenka dvidešimt ar trisdešim t. Už kiekvieną kartą man
moka septyniasdešimt penkias markes.
Prieš kelias dienas ponui Goldšternui kilo nauja mintis. Jis pasiūlė
man kartu su juo steigti firmą, kuri vaikams padėtų investuoti pinigus.
Jis taip nusprendė po to, kai parodžiau ponios T rum pf mums parengtus
segtuvus. Ši m intis man pasirodė neįtikėtinai puiki. Tik įsivaizduokite:
aš, Kirą, steigiu bendrą firmą su finansų genijum i ponu Goldšternu!
Paklausiau, kodėl būtent su manimi nori steigti tą firmą. Jo atsakymas
tiko įrašui mano sėkmės žurnale:
- Nes tavo žinios ir pasiekti rezultatai rodo, kad įgijai tinkam ą kvalifi­
kaciją. Jei netikėčiau, kad su tavimi ši firma bus kur kas geresnė, steigčiau
tą firmą vienas ir tau nesiūlyčiau. Tu priviliosi gerokai daugiau vaikų
tapti mūsų firmos klientais, negu aš tai sugebėčiau vienas.
Pripažinau, kad jis teisus. Mano pasitikėjimas savimi labai sustiprėjo,
todėl įstengsiu tai padaryti. Vis dėlto šis pasiūlymas mane labai sujaudino:
dabar patirsiu visai naujų nuotykių.
Viską pasirašiau, paskui atsilošiau ir akimis perbėgau tai, ką buvau
parašiusi savo nešiojamajame kompiuteryje. Pagalvojau, kad visai ne­
blogai rašau.
Mano žvilgsnis nukrypo į Manį. Susimąsčiusi žiūrėjau į gražų šunį.
Seniai nesikalbėjome ir norėjau paklausti, kodėl taip yra, bet bijojau.
Net pati gerai nežinojau, ko bijojau. Mane buvo apėmusi nuojauta, jog
kažkas negrįžtamai baigsis.

147
 Dabar man atsivėrė akys. Išmokau nevengti mane bauginančių
dalykų. Ryžtingai paėmiau Manio pavadėlį ir mes pasukome į mišką.
Tas nenusakomas jausmas tebeslėgė, nejutau jokio džiaugsmo. Gerklėje
įstrigo gumulas. Ėjome lėčiau nei visada.
Pagaliau pasiekėme slėptuvę. Seniai čia nebuvome ir anga, pro kurią
ten patekdavome, buvo beveik užžėlusi. Gerokai užtrukome, kol pagaliau
įlindome. Slėptuvėje neliko buvusio jaukum o, viskas buvo pasikeitę.
Man buvo liūdna. Ilgai žiūrėjau į Manį ir troškau, kad jis prabiltų. Jis
taip seniai nekalbėjo, kad man kartais atrodė, jog aš viską tik įsivaizdavau.
Bet to negalėjo būti.
Apimta nevilties paprašiau Manio parodyti, kad jis tikrai moka kal­
bėti. Labradoro išraiška pasikeitė ir aš nevalingai prisim iniau tą dieną,
kai Manis pirm ą kartą prakalbo.
- Kirą, ne taip labai svarbu, ar aš moku kalbėti.
Aš nudžiugau, nes aiškiai išgirdau Manio balsą.
Manis ramiai tęsė:
- Daug svarbiau, ar tu sugebi mane girdėti ir suprasti. Panašiai kaip
su ta knyga, kurią dabar rašai. Kai kurie ją skaitydami neišgirs, ką nori
jiems pasakyti, ir nieko nekeis, o kiti pradės savo pinigus tvarkyti pro­
tingai. Jų gyvenimas taps laimingesnis ir pasiturimas.
Kai Manis nutilo, aš vėl suabejojau, ar jis tikrai kalbėjo, ar man tik
pasivaideno. Galima išsikraustyti iš proto.
Staiga viskas pasikeitė ir aš suvokiau, kad nesapnavau. Negaliu to
paaiškinti, bet man ir nereikia. Mane ėmė krėsti šaltis, nes šią akim irką
supratau - Manis su manimi kalbėjo paskutinį kartą. Iš liūdesio man
užgniaužė kvapą. Puoliau prie šuns, apsikabinau jį ir priglaudžiau prie
savęs, tarsi dėl to jis ir toliau su manimi būtų kalbėjęs.
Tuo metu prisiminiau pono Goldšterno pasakytus žodžius: „Neliūdėk
dėl to, ko jau neturi, o būk dėkinga laikui, kai tai turėjai".
Man tai reiškė: nuo šiol turėsiu išsiversti be Manio patarim ų. Antra
vertus, tai turi ir privalumų: jeigu jis nemokės kalbėti, jam nebegrės pavo­
jus būti tiriamam. Mano istoriją visi laikys tik mažos mergaitės fantazija.

148
Tyliai pravirkau. Manis pasuko galvą ir palaižė man veidą. Šį kartą leidau
jam tai daryti. Dar kurį laiką verkiau ir nuo to man palengvėjo.
Po geros valandėlės vėl galėjau blaiviai mąstyti ir su didžiausiu dė­
kingumu apmąsčiau viską, ko mane išmokė Manis. Jo mokymas gyveno
manyje. Aš neabejojau, jog kada nors tapsiu labai turtinga. Gal net gero­
kai greičiau, negu atrodo. Tvirtai žinojau, kad ir turėdam a daug pinigų
visada būsiu laiminga. Štai kodėl dabar galėjau papasakoti savo istoriją
taip, kad niekas nesuprastų, ar Manio balsą tik įsivaizdavau, ar jis tikrai su
manimi kalbėjo. Mane apėmė nuoširdus dėkingumas. Tyliai mėgavausi
savo laime ir visą amžinybę sėdėjau su Maniu mūsų slėptuvėje. Tai buvo
paskutinis kartas. Staiga galvoje nušvito ir aš jau žinojau, kaip baigsiu
savo knygą. Parėjome namo ir aš parašiau:
„Labai norėčiau, kad daugybė žmonių išgirstų šios knygos kalbą.
Vienas šuo, vardu Manis, ir aš būtum e labai laimingi".
 Būkime savarankiški

Baigiamasis profesoriaus daktaro Jūrgeno Zimmerio, žymaus vokiškai

kalbančių šalių vaikų psichologo, žodis suaugusiesiems.

Kai griūva sienos, atsiveria vaizdas

„Manis" - tai gerokai pavėlavęs pionieriškas žygdarbis. Tai ne grėsm in­

gai iškeltas smilius. Ši knyga tik stengiasi, kad vaikai gautų bent dalį tos
anksčiau vien suaugusiesiems priklausiusios privilegijos - užsidirbti
pinigų. Jau nuo Friedricho Frobelio laikų, kai prieš 200 metų jis sukūrė
vaikų darželį, jo sekėjai kovojo prieš vaikų darbą ir jų išnaudojimą. Tokį
kom entarą žurnale „Dideli ir mažiu jie būtų pakeitę ramiais žaidimais.
Vis dėlto dabar atėjo laikas perform uluoti vaikams tinkamo darbo sąvoką
ir pasistengti suteikti jiems galimybių aktyviau dalyvauti suaugusiųjų
darbe.

„Manis" griauna prietarų sienas ir atveria vaizdą.

Iniciatyvi veikla, verslininkystė nėra vaikų darbas. Tai tik nenuo­
bodus žaidimas, kuris žadina aistrą, kupinas staigmenų, skatina būti
išradingiems.
Susivokimas rinkoje išmoko perprasti pavojingus dalykus. Kad ir
nedidelis, verslas siejasi su didesne ar mažesne rizika. Jei verslo sprendi­
mas klaidingas, anksčiau ar vėliau jam taikomos ekonominės sankcijos.
Teisingi sprendim ai galiausiai duoda didesnį pelną. Kai vaikai žaidžia
„verslą" ar „uždirba pinigus", tai labai rimtas užsiėmimas. Rinka yra tam
tikra mokykla, kuri gali būti panaši į bėgimo su kliūtimis takelį, išsišako­
jusį labirintą, žaibiškų sprendimų vietą, pedantų dirbtuvę, mąstymo galias
stiprinantį meditacijos centrą, neįprastų priemonių biurą arba idėjų biržą.
Rinka, kaip mokykla, yra svajonė, kuri pasitaiko tik gyvenime.

151
 Rinka, kaip ir dem okratija, yra principas, kuriuo galima ir pikt­
naudžiauti. Rinka nėra nuolatinis draskymasis. Tai konkursai, skaid­
rumas, atsakomybė už žmogų ir gamtą, doras žaidimas, apsauga nuo
žlugimo.
Verslininko veikla reiškia savarankiškumą, nepriklausomybę, savą
iniciatyvą. Ar tai užgaida? Taip, bet neatitriikusi nuo visuomenės. So­
lidarum as moko, kad pasaulyje gyvename ne vieni, kad turim e ginti
silpnesniuosius, nediskrim inuoti kitokių nei mes, nenusileisti j dugną
ir nesiekti valdyti kitus. Svarbu ne tik žmonės, bet ir gamta, gyvūnai,
ištekliai, kuriuos taip pat privalome saugoti, nes mūsų planetoje jie be
atodairos siaubiami. Verslininkai, kurie jaučia atsakomybę socialinėje
ir ekologinėje srityse - to galima mokyti jau nuo vaikystės, - ne tolsta
nuo rinkos, o žengia pirmose jos gretose.
Užsidirbti pinigų nėra blogas dalykas. Jų turėdam i galime padėti
ir kitiems. Anksti pradėję, tampame „atsparūs" aprūpinim ui ir pašal­
poms, tiksliau, nebenorime, kad mus išlaikytų kiti. Pinigų užsidirbantis
žmogus neturi tapti vis sparčiau besisukančios vartojim o spiralės vergu.
Verslininkystė moko protingai ir taupiai elgtis su nedideliais ištekliais.
Išmintingai kuklus ir gerai išauklėtas žmogus geriau vieną kartą nusipirks
geros kokybės gaminį negu kelis kartus antrarūšių. Jis nesistengs pirkti
vis naujų daiktų tik tam, kad senesnį daiktą pakeistų naujas. Gyvenimo
kokybė nepagerės dėl to, kad nuolat kaupsime naujų technologijų gam i­
nius. Žmogus pajus gyvenimo skonį, kai turės laiko sau ir pabendrauti
su kaimynais, kai galės išreikšti savo jausmus, užsiimti menine veikla
ar verslu.

Pradėkime nuo vaikystės...

Kyla klausimas, ar ano meto vaikystės suvokimas Vidurio Europoje

gerokai nesumenkina vaikų kvalifikacinio ir verslinio potencialo?
Anksti kėlęs ir jaunas vedęs - nesigailėsi. Panagrinėjus verslininkų
biografijas, krinta į akis faktas, kad dauguma tų žmonių, kurie rizikavo

152
imtis verslo, vaikystėje jau turėjo tam tikrų idėjų, skyrėsi nuo bendraam ­
žių, anksti išmoko mąstyti. Dauguma jų turėjo galimybę įgyti tam tikrą
praktinį patyrim ą, susipažino su ekonom ikos pradm enim is. A nita
Roddick, visame pasaulyje žinomų parduotuvių „Body Shops44 tinklo
įkūrėja, vaikystėje prekiavo komiksais. Gottliebas Duttvveileris, savo
verslu Šveicarijoje sukūręs 40 000 darbo vietų, augino baltąsias peles,
jūrų kiaulytes ir triušius ir jais prekiavo. Verslininkas ir psichoterapeutas
Peteris Goebelis teigia, kad planavimas gali tiesiog svaiginti, o darbas
teikti malonumo. N etradiciškai m ąstančių vaikų ir jaunuolių, kurie
trokšta patys veikti ir būti nepriklausomi, nereikia užgniaužti.
Nagrinėjant verslininkų gyvenimą aiškėja, kad daugelis jų, dar būdami
vaikai ir mokiniai, sugebėjo susidoroti su jų mąstymo suvaržymais ir
trukdymais įgyvendinti savo idėjas. Ar pedagogai gali vaikams trukdyti
iš mažens domėtis verslininkyste? Būtų gerai, jei šie trukdym ai bent
kiek sumažėtų.
ф

Verslumo dvasia

Ryškėja nauji švietimo katastrofos kontūrai: švietimas neduoda tinkam ų

ir išsamių atsakymų, kodėl egzistuoja masinė bedarbystė. Ateityje švie­
timas tik tada pakils į aukštesnį lygį, tiksliau sakant, užsitikrins sau teisę
egzistuoti, kai žmonės bus mokomi planuoti ir kurti verslo vizijas.
Tai, beje, reikštų, kad profesionalūs pedagogai turėtų patys išmokti
šių dalykų ir savo pavyzdžiu juos parodyti. Čia jau nebegalima apsi­
riboti vien skatinim u įgyti aukštesnę kvalifikaciją ir tikėti visuotinio
užimtumo fikcija. Būtina ugdyti verslumo dvasią, kurią galima įkvėpti
labai anksti, ir nelaikyti verslumo išskirtiniu biografijos bruožu, kaip iki
šiol buvo manoma. Tai turi būti suprantam a kaip svarbiausia piliečių
kvalifikacija.
Verslumas? Ką reiškia ši iš Anglijos ir Amerikos atėjusi sunkiai suvo­
kiama sąvoka? Tai naujų verslo idėjų kūrimas ir jų įdiegimas rinkoje.

153
 Reikalauti užuot penėjus

Pokario kartos Vakaruose vaikai ir anūkai dėl ekonomiškai privilegijuotų

sąlygų yra labai išlepinti. Sparčiai augantys vaikų norai kuo greičiau
numalšinami trumpalaike raminamąja piliule - tenkinami visi jų po­
reikiai. Taip vaikai praranda tai, kas vystymosi psichologijoje vadinama
gebėjimu daryti ką nors patiems, patiems pasistengti. Išlepinti vaikai
visai neparengti sunkesniems laikams.
Tai, kaip Vidurio Europa supranta vaikystę, remiasi gerais ketinimais:
pasiekti, kad vaikai nebūtų išnaudojami darbu, ir apginti jų teises. Vis
dėlto yra ir kita medalio pusė. Vaikai vis labiau atskiriam i, ryškėja ten­
dencija vis ilgiau laikyti juos po sparneliu, palaikomas jų vaikiškumas.
Mūsų prieštaringais laikais vaikų nereikėtų vis labiau jaukinti ir m aitinti
raminamosiomis pedagogų veiklos piliulėmis.
Vaikai gali patys vystytis reikiama linkme. Tada suaugusieji „neor­
ganizuotų" vaikų vystymosi, o suprastų ir vestų juos, padėtų jiems. Jie
pasitikėtų vaikų savarankiškumu ir sumanumu.
Jei apdairiai ir atkakliai skatinsime vaikus priim ti iššūkį ir taip juos
stiprinsim e, nebereikės sunkum ų sprendim ų pateikti jiems lėkštelėje.
Vaikai privalo turėti galimybę patys ieškoti savo kelio, tirti, atrasti, ban­
dyti, šiame mokymosi procese plėsti akiratį ir nesustoti pusiaukelėje.

Prof. dr. Jūrgenas Zimmeris

 Terminai

Akcija Akcija yra dalyvavimas firmoje: perkama viena ar

kelios šios firmos dalys ir kiekviena dalis vadinam a
akcija. Jei firma dirba pelningai (uždirba pinigų),
tu gauni procentus, kurių dydis priklauso nuo tavo
dalies dydžio. Kuo mažesnę firmos dalį turi, tuo m a­
žesnis tavo pelnas. Kuo didesnė tavo akcijų dalis,
tuo didesnis tavo pelnas. Kai firma patiria nuostolių,
tavo akcijų vertė sumažėja. Tokiu metu nereikėtų
jų parduoti, o kantriai laukti, kol firma vėl atsigaus.
Butų geriausiai, jei apie akcijas pasiskaitytum skyriuje
„Klubas investuoja", ypač įsidėmėtum pateiktus tik­
slius ponios Trum pf paaiškinim us.
ф

Birža Tam tikra prekyvietė, kur reguliariai susitinka pir­

kliai sudaryti prekybinių sandėrių. Birža sugretina
pasiūlą ir paklausą ir subalansuoja jas, nustatydam a
oficialias kainas. Aukščiausia instancija Vokietijos
Federacinėje Respublikoje yra federalinio ūkio m i­
nistras, vertinti padeda biržos komisija. Daugiau apie
tai skaitykite skyriuje „Klubas investuoja".

Fondai Tam tikriems tikslams laikomos piniginės lėšos (spe­

cialusis turtas). Daugiau apie tai skyriuje „Klubas
investuoja".

Hipoteka Trum pai tariant, hipoteka yra nekilnojamojo turto

įkeitimas įstatymo numatyta tvarka gaunamai pasko­
lai laiduoti. Jei namo savininkas turi skolų, per namo
hipoteką jis gali teisiškai ir finansiškai jas apsaugoti,

155
 bet privalo įkeisti savo nekilnojamąjį turtą, jo teisės
į namą apribojamos, nes jį parduodamas skolininkas
privalo atiduoti hipotekos lakšto įplaukas.

Infliacija Pinigų vertės sumažėjimas. Už 5 markes šiandien

galima nusipirkti daugiau, nei galėsime po dešimties
metų. Bėgant laikui, pinigų vertė vis mažėja.

Investavimas Viena vertus, investuoti pinigus reiškia pagausinti

savo pinigus iš procentų. Pinigus galima investuoti į
akcijas ar padėti į banką. Antra vertus, pinigai inves­
tuojami ir į pirkinius, kai žinoma, jog po kurio laiko
bus galima juos parduoti daug brangiau. Tai gali būti
meno kūriniai, namas, antikvariniai daiktai ir 1.1.

Procentai Jei norime kišeniniu skaičiuotuvu apskaičiuoti tam

tikros sumos procentus, darom e taip: surenkam e
pagrindinę sumą ir dauginame iš procentų. Pavyz­
džiui: 3000 x 3 ir spausti mygtuką procentai (%), o
ne lygybės ženklą. Duotu atveju rezultatas turi būti
90. Procentus galima apskaičiuoti ir kitaip: savo
sumą dalijame iš šimto (procentas yra šimtoji dalis)
ir gautą skaičių dauginame iš duotų procentų. Pa­
vyzdžiui: 3000:100 = 30 (= vienas procentas). 30 x 3
(trys procentai) = 90.

Procentai nuo kapitalo Jei tu skolini bankui savo kapitalą (padedi

savo pinigus į sąskaitą), bankas už tai moka tam tikrą
sumą. Jei skolini bankui 3000 markių, jis moka tau
nustatyto dydžio procentus, pavyzdžiui, tris p ro ­
centus (3%). Tada už savo 3000 markių kiekvienais
metais gausi 90 markių.

156
Procentų procentai Galima susitarti su banku, kad metų gale tavo
procentai butų priskaičiuoti prie tavo kapitalo. Jei
imsime anksčiau pateiktą pavyzdį, tai kitais metais
tavo kapitalas jau bus 3090 markių (nuo šios sumos
vėl bus skaičiuojami procentai ir kiekvienais metais
jų suma bus didesnė: 3% nuo 3090 markių bus 92,70
markės.) Ir taip eis toliau: 3090 markių + 92,70 m ar­
kės = 3182,70 markės. Procentai nuo šios sumos jau
bus 95,45 markės ir 1.1.
 Susipažinkite su Bodo Schaferiu

Tik per vieną dieną galite gauti visus svarbiausius patarimus, kaip elgtis
su pinigais, kad jie duotų pelną:
• kaip per septynerius metus tapti milijonieriumi;
• kaip gauti daugiau nei 20 procentų jplaukų;
• kaip už savo pinigus gauti mažiausiai 12 procentų pelną;
• kaip kas mėnesį sutaupyti 10 procentų savo pajamų ir jausti ma­
lonumą;
• kaip vienu metu atsikratyti skolų ir įsigyti naujo turto;
• kaip vertinti eurą;
• kaip iš bankų gauti pinigų.

Jūsų kelias į finansinę laisvę

Pamėginkite įsivaizduoti: jūs niekados neturėsite finansinių rūpesčių, nes
turite saugų pagrindą, gal net milijoną. Gyvenate ramiai, galite turėti viską,
ko tik pageidaujate. Užsiimate tik tais dalykais, kurie jums iš tikrųjų teikia
malonumo.

Galiausiai esate laisvi ir nepriklausomi!

Tai tik svaičiojimas? Ne, jau netrukus tai gali tapti jūsų kasdienybe ir daug
greičiau, nei kada nors galėjote įsivaizduoti.

Pirmas milijonas per septynerius metus

Tik per vieną dieną autorius jums parodys, kad asmeninis turtas ir nepri­
klausomybė yra nesunkiai pasiekiami, kad per neįtikėtinai trumpą laiką
galite tapti milijonieriumi. Ir visai nesvarbu, jei šiandien dar nedaug už­
dirbate.

Bodo Schaferis išduos jums paslaptis, kurių neišduoda joks bankas

Visus autoriaus pateikiamus patarimus ir strategijas labai paprasta tuojau
pat pritaikyti gyvenime. Šią dieną kartu su Bodo Schaferiu prasideda jūsų
kelias į finansinę laisvę ir pirmo milijono link.

158
 Jau išleistos šios
Bodo Schaferio knygos:

іЯк
Turtas yra jūsų teisė
Turite rūpesčių dėl pinigų? O gal pinigai padeda
jums įgyvendinti visus norus? Bodo Schaferis,
Europos pinigų ekspertas, savo knygoje „Kelias į
finansinę laisvę1* iš tikrųjų parodys jums kelią į
gerovę ir saugų gyvenimą.
Šiuo keliu gali eiti kiekvienas.

Per septynerius metus jau turėsite pirmą mili­

joną. 11 nuostabą keliančių būdų, kurie padės
jums tuojau pat padidinti pajamas. Nuo dabar
sutaupysite mažiausiai 10 procentų savo pajamų
ir dar jausite malonumą; po neįtikėtinai trumpo laiko galėsite gyventi iš pro­
centų; kaip gauti mažiausiai 12 procentų pelną; kaip kuo greičiau atsikratyti
skolų ir sukaupti naujo turto - vienu metu! Jums padės piniginių indėlių
žinovas - to neišduoda joks bankas.

Jūsų saugus kelias į sėkmę ir

turtingą gyvenimą
Ši knyga tiesia trumpiausią kelią į asmeninę sėkmę
ir turtingą gyvenimą.

Joje rasite 31 laimėtojų išbandytą principą. Vis­

kas aprašyta glaustai, suprantamai ir smagiai.
Susipažinsite su svarbiausiomis strategijomis,
kurios visose gyvenimo srityse padės pasiekti
ambicingus tikslus - saugiai ir per stebėtinai
trumpą laiką.

Kiekvienam principui autorius pateikia praktinių pratimų. Todėl nedelsda­

mi - dar šiandien! - galite pradėti savo gyvenimą kreipti visai nauja linkine,
mokytis kontroliuoti savo darbą ir planus.